2014 m. balandžio 27 d., sekmadienis

"Hanana, kelkis ir eik". Žargonas užvaldo sceną!

Balandžio 24 diena, 2014. Vakaras, tačiau netamsu. Visi po darbų skuba į atpalaiduojantį seansą, kurio metu gaunama porcija įjungtos vaizduotės bei empatijos. Tačiau visi susirinkusieji lieka nustebę, atsidūrę beveik...  savo namuose. Galbūt per daug drąsiai tai teigiu, tačiau kiekvienas žmogus savo aplinkoje mato ar bent jau yra matęs tai, kas vaizduojama šiame spektaklyje.

Užsiminiau apie tai, nes šio spektaklio veiksmo vieta yra pažįstama daugeliui Lietuvos piliečių. Kadangi šiais laikais šalyje vis daugėja asocialaus elgesio šeimų, retas kuris nėra matęs tokio gyvenimo būdo kaimynystėje ar per televiziją. Todėl viskas lyg ir pažįstama, lyg ir įprasta, tačiau kartu ir sukrečiančiai nenormalu. Tai pasakojimas apie šeimos gyvenimo istoriją, kuomet esant dugne atsiranda galimybė kilti aukštyn. Aišku, ši galimybė susikuriama neteisėtais veiksmais, kurie pagal visus pasaulio įstatymus yra traktuojami kaip nusikalstama veikla, kuri baudžiama laisvės atėmimo bausmėmis. Nepaisant padaryto blogio jau ir taip įsitvirtinusiame blogyje, tai yra žingsnis link geresnės ateities. O tai ir sugrąžina viltį, kad pasaulyje vis dar yra gėrio ir net tamsiausioje kertelėje yra šiek tiek šviesos.

Tai ganėtinai paprastas ir buitinis vaidinimas. Jame nereikia pernelyg daug mąstyti apie moralą, o ir veikėjų tekstas persmelktas barbarizmais, žargonais ir buitine kalba, ką bene kiekvieną dieną girdime. Neįprastas reiškinys, kai teatre aktoriai nesigėdydami vardina gerai mums pažįstamus lietuviškus ir nelietuviškus keiksmažodžius, suteikiančius istorijai gyvybiškumo. Kažkas tai kitokio, laužančio standartus ir išlaisvinančio iš tam tikrų normų. Prastai (o galbūt ir visiškai blogai) prižiūrima namų buitis, maisto ir pinigų nepriteklius, socialinių įgūdžių stoka bei nelogiški sprendimai.

Aktoriai. Na, turbūt žmogui, kuris nėra gyvenęs tokioje socialinėje terpėje, kokioje vyksta spektaklio veiksmas, sunku įsijausti į vaidmenį dėl asmeninių ir tam tikram socialiniam sluoksniui būdingų vertybių sankirtos. Juk aktoriui, kuris galbūt niekuomet nėra net pagalvojęs apie smurtą prieš savo mamą sunku scenoje apstumdyti "sceninę mamą". Todėl esu dėkinga aktoriams už tai, kad neišsigando ir pažvelgė į kitokį gyvenimo būdą, priimdami visas primestas taisykles. 

Negalėčiau įvardinti žanro. Labiau tai buvo juokas pro ašaras. Tik dėkoju sau už galimybę spektakliu mėgautis, o ne spręsti veikėjų socialines problemas (tai tapo profesine liga), kas paglostė sielą. Iš arčiau susipažinau su būsimu darbu bei tuo, ko šeimoje neteko regėti. Motiniškas instinktas, žiaurumas ir noras pabėgti iš tokio gyvenimo būdo - visa tai sudedamosios šio spektaklio dalys. Čia nėra nieko romantiško ar tyrai gero, draugystės ir užuojautos. Viskas kitaip, nei esame pratę.

Taigi, nepaisant nesklandumų, spektaklį vertinu TEIGIAMAI, nes jis visiškai kitoks, išsiskiriantis daugybe aspektų - buitine kalba, vaizduojamų vertybių stoka, realistiškumu bei nebaigta veikėjų gyvenimo istorija. Visa tai tiesiog prikausto žiūrovo dėmesį. Mat ir recenziją rašau kiek kitokią nei įprastai, įkvėpta kitokio vaidinimo. REKOMENDUOJU  visiems, norintiems pažiūrėti į kasdieninį didelės Lietuvos gyventojų dalies kasdienybę, kurią neretai tik numanome. Ypatingai rekomenduoju tiems, kurie mano, kad jų gyvenimas sunkus ir kupinas neteisybės bei purvo (tiesiogine to žodžio prasme).

Daugiau apie šį spektaklį: http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/didzioji-sale/hanana-kelkis-ir-eik-g-grekovas/

http://miltinio-teatras.lt/

2014 m. balandžio 21 d., pirmadienis

Žmonės planuoja, o Dievulis juokiasi

Nuostabus laikas! Tikrai. Atrodo, tampu vėl gyva. Ar ilgam? Nesvarbu. Gyvenkime šia diena, kuri nuostabi. Sakysite, klystu? Sakysite, gyvenu be problemų, todėl viskas puiku? Deja... Problemų turi visi. Ir tik nedaugelis sugeba nepaskęsti problemų liūne, džiaugdamiesi tuo, ką turi dabar ir čia. Kuomet suvoki, jog esi tik mažas sraigtelis visoje Žemės sistemoje, kuri nepaliaujamai sukasi nesuskaičiuojamai ilgą laiką, gali pažvelgti kitomis akimis į visus kitus likusius sutvėrimus, kurie alsuoja gyvybe. Teatras taip pat gyvas. Ir jei tai vertintų bent didžioji dalis žmonių, pasaulis būtų geresnis. Nesinori, kad tai skambėtų kaip moralas, bet šiais laikais žmonės nebežino tikrųjų simbolių reikšmių, ritualų svarbos ir tam tikrų poelgių esmės. Na tarkim, kodėl žmonės, eidami į teatrą puošiasi. Visiems tai atrodo elementarus dalykas (nors pastebėjau vis labiau populiarėjančią tendenciją atrodyti taip lyg ką tik sportavai), tačiau niekas giliau nepamąsto, kokia tikroji viso to prasmė. Todėl ir kreipiasi žmonių moralė, kas sąlygoja visuomenės normų nukrypimus. Ir kai nutinka kažkas baisaus, mes gūžčiojame pečiais, neva nežinojome, kad taip bus.

Galbūt ne vieta ir ne laikas taip samprotauti, ypač raštu. Visgi šventės! Ir eina jos viena po kitos, viena už kitą didesnės. Na taip, Lenino gimtadienis svarbi proga. MAN. Ir dėl to neslepiu džiugesio, kuris kyla iš pačios širdies. Planuose numatyta daugybė veiklos, o ir norėčiau, kad gamta kartu su manimi džiaugtųsi šia proga. Tačiau gali planuoti kiek tik einasi - vis tiek kažkas pakiš koją. Taip pat buvo ir su spektakliu "Vedybos", kuris buvo atšauktas dėl techninių kliūčių. Gaila... Tačiau akcija tuo nesibaigia. Tad ketvirtadienio (balandžio 24 dieną) vakarą turėsiu progą pamatyti spektaklį "Hanana, kelkis ir eik". Visi įsipareigojimai išlieka tie patys.

Džiaukitės gyvenimu, kol dar ne per vėlu.

2014 m. balandžio 12 d., šeštadienis

Gimiau Veneroje

Sunku tam pavasariui pagaliau pasirodyti mūsų gyvenimuose. Savaitę pasiaučia, apnuogindamas žmones, tačiau kitą savaitę vėl liepia apsirengti, slėptis lyg turėtume, ką slėpti. Ach tas šelmis pavasaris, mėgsta patampyti nervus nuo šalčių ir niūrių orų pavargusiems piliečiams. Ir nuo rutinos, streso, darbų. Nuo visko žmonės pavargę ir tik atgimimas gali išlaisvinti nuo sąstingio. Ar ne? Dabartiniam žmogui jo naujoji prigimtis kužda, jog reikia visur skubėti, tad sunku pavasariui "pagauti" visur skubančią ir atgal neatsigręžiančią būtybę. Todėl žmonės šiais laikais pikti ir pavargę. Kartais netgi labai žiaurūs ir bejausmiai. O tai veda link susinaikinimo...

Sunku ir man, kuomet REIKIA suaugti ir kartu su visais skubėti. Vis tempia skubantieji už rankos, kad tik suspėčiau su jais, o aš taip nenoriu... Kai pareiški savo nuomonę apie tai, visi atsisuka į mane ir žvelgia kaip į gyvybės formą, nusileidusią iš Veneros (sakydama iš Veneros noriu pabrėžti, jog ši planeta vienintelė iš visų Saulės sistemos planetų sukasi į kitą pusę). Tomis akimirkomis būna beprotiškai sunku ir viskas tęsiasi iki tos akimirkos, kai sutinku žmones, kurie taip pat iš Veneros. Todėl mėgstu eiti į teatrą, kur galiu nors trumpam pabėgti nuo to pastovaus tempimo į neaišku kur. Slepiuosi tarp savų, gyvenančių kitoje planetoje. Todėl naudojuosi kiekviena proga nueiti į teatrą.

Ne naujiena, tačiau tradiciškai dalyvauju Juozo Miltinio dramos teatro rengiamoje "tinklaraštininkų" akcijoje. Šį kartą žiūrėsiu Nikolajaus Gogolio "Vedybas". Visuomet žavėjo Gogolio mistiškumo kupini kūriniai, tad šis, manau, nenuvils. Šia mistika žavėsiuosi balandžio 16 dieną, tad pažadu per tris dienas po spektaklio pasidalinti įspūdžiais ir visa kita su šio BLOG'o skaitytojais ir savo FB draugais.

"- Kuo blogiau jautiesi, tuo gražiau rengiesi," auksinė Lanos frazė, nuskambėjusi "Jazmine". Dievinu šią aktorę. O šia fraze vis dažniau tenka vadovautis gyvenime.