2015 m. lapkričio 29 d., sekmadienis

Tom Jones ir Harvey Schmidt miuziklas "Fantazuotojai" ("The Fantasticks")

Lapkričio pabaiga, o jei tiksliau - lapkričio 27-osios vakaras. Šaltukas, žaismingai nudažęs žmonių veidus švelniu raudoniu, skatina paspartinti žingsnius link Juozo Miltinio dramos teatro tuos, kurie rankose spaudžia bilietus į šio vakaro premjerą. Salėje gausiai renkasi žiūrovai, tarp jų - gausus būrys teatro aktorių, atėjusių pasigrožėti kolegų sunkaus darbo vaisiais. John Staniunas režisuoti "Fantazuotojai" - taip vadinasi ypatinga premjera, sutraukusi beveik pilną salę žmonių. Susirinkusiųjų šurmulys nutyla vos pradėjus gęsti salės šviesoms.

Spektaklis prasideda nebylia scena, kurios metu scenoje pasirodo visi aktoriai, dalinasi reikalingus atributus, perstato dekoracijas į reikiamas vietas ir tik po kurio laiko pasigirsta pianino muzika. Pasakotojas papasakoja apie kiekvieną iš veikėjų bei trumpai nupasakoja situacijos esmę. Metas - 20-metis biologijos studijų studentas, ganėtinai sumanus vaikinas, kiekvieną laisvą dieną leidžiantis su kaimynystėje gyvenančia šešiolikmete Luiza. Abu jaunuoliai yra be proto įsimylėję vienas kitą, tačiau šiai meilei trukdo jų tėvai. Pastarieji jau nuo neatmenamų laikų yra susipykę ir turbūt jau patys pamiršo to pykčio priežastį, tad jaunuoliai susitinka medyje, skiriančiame jų namų kiemus. Kartą jie susiruošė kartu nukeliauti į mišką, šviečiant pilnačiai ir romantiškai praleisti laiką, tačiau ten jų laukia netikėtumas. Atrodo, po šio įvykio turėjo būti dedamas taškas ant laimingos pabaigos, tačiau viską pakeičia netyčia išaiškintas tikrasis tėvų ketinimas.

Tai istorija apie pirmąją ir pačią tikriausią meilę, apipintą fantazijomis ir tyrais jausmais. Spektaklyje "Fantazuotojai" jaunuolių Luizos ir Meto meilė perteikiama lyg Romeo ir Džiuljetos - beprotiškai stipri ir atimanti regėjimo dovaną, tačiau neišvengianti artimųjų bei pačio likimo keliamų kliūčių. Gyvendami fantazijose, jie susikuria nuostabų pasaulio vaizdą, tačiau išaiškėjus slaptiems tėvų kėslams, jaunuoliai pradeda matyti realybę, kurioje Metas nėra didvyris, apgynęs Luizą nuo užpuolikų, o Luiza tėra paprasta šešiolikmetė, gyvenanti kaimynystėje. Pora išsiskiria ir kelią vienas į kito širdį randa tik tuomet, kai pažinę pasaulį pajaučia skirtumą tarp skaudžios realybės ir fantazijų. 

Ši premjera yra ypatinga ne tik savo kultūrine verte, bet ir daugybe pirmų kartų. "Fantazuotojai" pirmą kartą yra statomi Lietuvoje, nors originali "The Fantasticks" premjera įvyko 1960 m. Niujorke ir neseniai atšventė 20 000- ąjį pasirodymą teatro padangėje. Tai pirmas kartas, kai į Juozo Miltinio dramos teatro sceną kaip aktorius žengia dainininkas Vaidas Baumila. Taip pat tai pirmasis John Staniunas režisuotas spektaklis Juozo Miltinio dramos teatre (ir, tikiuosi, ne paskutinis). 

Kalbant apie dekoracijas, jos buvo ganėtinai minimalios ir šiek tiek primenančios remontuojamą patalpą dėl aukštų metalinių konstrukcijų. Jos nėra įmantrios, prabangios ar išskirtinės. Netgi vaizduojama pilnatis buvo panašesnė į paprastą ir neišvaizdų šviestuvą. Tačiau visa tai paliko labai daug vietos kiekvieno žiūrovo vaizduotei, o tai yra labai didelis dalykas šiuolaikiniame pasaulyje, kur įprasta viską padaryti už žmogų. Atvirai sakant, nemačiau ten nei grubaus metalo, nei į tikrą nepanašaus mėnulio - mačiau nepaprastai gražius vaizdus, sukurtus gyvos pianino muzikos, scenoje alsuojančios meilės bei sentimentalių prisiminimų. Tiesa, nėra nieko geriau nei stebint "gyvą" teatrą girdėti "gyvą" pianino muziką, kuri paliečia ne tik žmogaus širdį, bet ir sielą. 

Nors spektaklis labai patiko, apie jį pasakoti man yra kiek sudėtinga. Galbūt dėl to, kad jame dėmesys skiriamas jausmams, o ne veiksmams ar estetinei išvaizdai, o galbūt dėl sentimentalių prisiminimų, kurie yra tiek fantastiški, kad juos būtų sunku aprašyti. Kiekvienas mes meilę apibūdiname kitaip, o vieno pačio teisingiausio apibūdinimo nėra, todėl vertėtų visa tai patirti pačiam žiūrovui. Miuziklas turi gilią mintį, kurią žiūrovas gali interpretuoti kiek skirtingai, tačiau esmė lieka ta pati - " kad be kančios tuščiavidurė širdis". Šį spektaklį rekomenduočiau tiems, kurie nori prisiminti savo pirmąją meilę ir jos fantazijas. Taip pat tiems, kurie yra įsimylėję, mylintys ar išsiilgę meilės, tikintys meile ar tiesiog norintys pasimėgauti miuziklu teatro scenoje. Turbūt tai pirmas mano matytas miuziklas teatre, tačiau posakis "pirmas blynas būna prisvilęs" šį kartą nepasiteisino. Esu laiminga, kad turėjau galimybę pamatyti šį spektaklį ir tikiu, kad dar ilgai gyvensiu tuo jausmu, kuris buvo pažadintas "Fantazuotojų" dėka.

Tiesa. Nors teatro scenoje mėnulio pilnatis nebuvo panaši į tikrą, ir galbūt teatro kritikai tai pavers didžiausiu spektaklio minusu, visa tai yra niekai, nes būtent lapkričio 27-osios vakarą, kuomet žiūrovai po spektaklio išėjo į kiemą, išvydo didžiulę pilnatį, kuri lyg patvirtino, kad viskas, ką matėme teatre, yra fantastiškai realu.

Daugiau informacijos apie šį miuziklą rasite ČIA
Informaciją apie teatrą ir rodomus spektaklius rasite ČIA

2015 m. spalio 25 d., sekmadienis

Romualdo Granausko "Rūkas virš slėnių" arba meilės istorija, kuriai nebuvo lemta sukeisti aukso žiedus

Spalio 23- osios vakaras. Link teatro juda daugybė žmonių, nešinų įvairiausių spalvų ir rūšių gėlių. Netyčia išgirstu tylų ir nedrąsų vyrų pokalbį apie būsimą spektaklį, išsakant lūkesčius grįžti į mokyklos suolą ir prisiminti kadaise skaitytą romaną. Žmonių veiduose matau šiek tiek vaikišką, o galbūt ir nostalgišką laukimą, kuomet teatro salėje užges šviesos ir visi kartu nusikelsime į tarpukario Lietuvą bei pasinersime į nepaprastą meilės istoriją, savotiškai būdingą tik tiems laikams. Apsidairau ir apsidžiaugiu - dar net neprasidėjus spektakliui vienas iš mano lūkesčių buvo išpildytas - ant rankų pirštų galėjau suskaičiuoti laisvas vietas salėje. Ir lyg tyčia, lyg norėdamos atkreipti į save dėmesį, šviesos užgęsta vėliau, nei prasideda veiksmas.

Veiksmas prasideda tarpukario Lietuvoje. Po ilgų ir sunkių metų Amerikoje, užsidirbęs šiek tiek pinigų, į savo gimtą kraštą - Nausodę - grįžta viengungis Petrošius. Jis nusprendžia visas savo santaupas panaudoti kilniam tikslui ir pastato Nausodės kaime pradžios mokyklą. Pasamdo du mokytojus, kurie, ilgai netrukus, įsimyli vienas kitą. Mokytojos iniciatyva, Petrošius persižegnoję ir skambina pirmąjį skambutį, kviečiantį vaikus mokytis naujoje mokykloje. Tačiau istoriniai veiksniai smarkiai pakeičia kaimo gyvenimą, vertybes, charakterius. Vaikų meilei, užgimusiai mokyklos suole, laikas iškelia daugybę kliūčių... 

Tai istorija apie beprotišką Mildos Marijos ir Jono, mokytojų sūnaus, meilę, kuri nepaiso jokių taisyklių. Kaip teigia Milda Marija, ji yra ypatinga, nes jos du vardai byloja apie turimas dvi sielas, kurios yra viena kitai priešingybės. Todėl Jonukui (kaip jį vadina Milda) sunku suprasti jos poelgius. Gimę tą pačią dieną, gyvenę ir augę kaimynystėje, kartu ėję į mokyklą, patyrę daug pirmų kartų, jie visą gyvenimą būna šalia vienas kito, tačiau ne kartu. Kad ir kaip juos betalžytų likimo kirčiai, Jonas ir Milda vienas kitą palaiko sunkiu metu, ir kai jau atrodo, kad jų keliai išsiskyrė, likimas vėl juos suveda. 

Šis spektaklis pastatytas nestandartiniu formatu, t.y. teatras teatre. Toks būdas leido lengviau atspindėti skirtingus Lietuvos istorijos laikotarpius, pavaizduojant to meto madas, besikeičiančias vertybes ir kitus svarbius dalykus, tokius kaip nuotraukų darymas "atminimui", paminint, ką anksčiau ant nuotraukų rašydavo žmonės, deficitinės prekės ir taip toliau. Tačiau toks formatas neįprastas, tad buvo sunku įsijausti į kuriamą istoriją, vis trikdė tie režisieriaus įsikišimai, teatro "virtuvės" vaizdai, režisieriaus nurodymai ir aktorių pamąstymai. Žinoma, buvo vietų, kur tai padėjo, bet didžiąja dalimi tik kišo koją. Įsijausti pavyko tik įpusėjus antrai spektaklio daliai, kuomet pagaliau pavyko savo susitelkimą nutaikyti tik į kuriamą istoriją. Dar patiko nestandartinis sprendimas spektaklio metu filmuoti aktorius iš arti. Galbūt tai pirmas spektaklis, kurio metu iš arti pamačiau kiekvieną veido išraišką, pilną emocijos, kurią priėmiau kaip savą. Taip pat tai leido žiūrovui palyginti, kaip atrodo gyvas teatras, ir kaip jis atrodo žydrajame ekrane, kas, mano nuomone yra ganėtinai svarbu, nes šiuolaikinis žmogus mažai vertina gyvo teatro teikiamą naudą sielai.

Patiko minimalios dekoracijos ir vaizdai ant baltos, beveik perregimos medžiagos sienos, kuri man kėlė asociacijas su vestuvėmis, laisve, tyrumu. Su visu tuo siejosi ir rodomi vaizdai, kuriuose berniukas dviračiu vežė mergaitę, mokinių nuotrauka prie naujos mokyklos, mokytojų meilės vaizdai. Visa tai taip paveikė širdį, kad vietomis ir viena kita ašara nuriedėjo skruostais.

Kalbant apie ašaras, viena ir labai didelė nuriedėjo, kuomet mokinukė Marija giedojo Tautiškąją giesmę. Bet ne tik dėl to, kad maža mergaitė, kuri dar nežino visų suaugusiųjų pasaulio purvų, sugiedojo iš visos širdies tyru balseliu, bet ir dėl jos likimo šioje dramoje. Kaip jau anksčiau esu minėjusi, kiekvienas spektaklis turi tam tikrą savo vizitinę kortelę, kurią prisiminus, lengva atsiminti visą spektaklį. Tiesiog mėgstu įsiminti tam tikrą detalę, kuri mano atmintyje visam laikui susiejama su spektakliu. Taigi, šis spektaklis nebuvo išimtis, tad jo vizitinė kortelė yra garso takelis. Dar dabar mintyse skamba ta paprasta, tačiau tiek daug reiškianti melodija, kuri vis primena apie spektaklį. Manau, ji dar ilgai neduos man ramybės.

Taigi, šį spektaklį vertinu puikiai. Išėjus, dar ilgai norėjosi tylėti, apmąstyti viską, peržvelgti savo vertybes ir persidėlioti prioritetus. Visuomet maniau, kad gimiau per vėlai, todėl ši istorija man tokia artima, tokia miela ir kartu tokia skaudi. Kam rekomenduočiau? Tiems, kurie nori grįžti į savo vaikystės kaimą, medinį mokyklos suolą, prisiminti pirmąją meilę ir pirmus bučinius; tiems, kurie labiau mėgsta žiūrėti nei skaityti; visiems tiems, kurie mėgsta nebanalius, šiek tiek rimtesnius ir "netuščius" spektaklius. O šiaip tai visiems, kurie myli ir gerbia teatrą. Pridėjusi ranką prie širdies galiu drąsiai sakyti, kad tai yra vienas geriausių mano matytų spektaklių, į kurį norėčiau nueiti dar šimtą kartų. 
Labai tikiuosi, kad tai sudomino būsimą žiūrovą, kuris norės pats patirti viską, apie ką rašiau šioje recenzijoje. Nes mes kiekvienas teatrą suprantame savaip.

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite ČIA
Daugiau apie Juozo Miltinio dramos teatrą, jo aktorius bei repertuarą rasite štai ČIA

P.S. šio spektaklio premjeroje lankėsi ir Seimo narė Rasa Juknevičienė, o po spektaklio visa salė net neabejodama aktoriams plojo atsistojusi. Ir nei vienas žmogus neišėjo anksčiau nei pasibaigė spektaklis. Iš girdėtų kalbų sprendžiu, kad žiūrovai liko patenkinti ką tik išgyventu spektakliu. Galbūt tai yra paskata ir Tau, brangus skaitytojau, apsilankyti šiame spektaklyje?

2015 m. spalio 22 d., ketvirtadienis

Šis bei tas naujo

Naujas rudens mėnuo. Auksinis metų laikas pagaliau įgavo pagreitį, nuogindamas tvirtai stovinčius medžius, o parkus apklojo auksine lapų antklode, išlaisvinančia nuo kasdienybės pavargusių žmonių vaizduotes. Taip norisi bėgti per tą lapų jūrą ir rėkti džiugius žodžius visam pasauliui, tačiau prisimeni, kad šis bei tas naujo ir mano pasaulyje. Žinoma, ne visada naujienos būna džiugios, todėl šį kartą nesikvatoju, o tik lupų kampučiais nusišypsau. Bet viskas bus gerai. Nes kol tikiu, man mažiau skauda. 

Laukia ir naujas spektaklis. Spalio 23-osios vakarą į dienos šviesą išlįs pagal Romualdo Granausko romaną pastatytas spektaklis "Rūkas virš slėnio". Šio spektaklio tėvas - režisierius Raimundas Banionis, o aktorių sąrašas kaip niekad ilgas ir įvairiapusiškas. Žavėjausi spektakliu, kuriame pirmą kartą pasirodė jaunieji teatro aktoriai bei senbuviai, tad šį kartą tikiuosi dar geresnių įspūdžių. Tiesa, lūkesčius stiprina ir tai, kad labai mėgstu lietuvių rašytojų kūrinius, kuriuos mums reikėjo skaityti mokykloje, pamatyti teatro scenoje. Pagalvojus apie artėjančią premjerą, mintyse išnyra lūkestis pamatyti pilną ar bent jau beveik pilną teatro salę teatro ištroškusių sielų, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių susirinks į vieną vietą, kad kartu nusikeltų į tarpukario kamuojamą Lietuvos provinciją. Tikiuosi, ir jūs ten būsite.

Kadangi mūsų visuomenė labiau pratusi imti nei duoti, o, pasak Gandžio, pasaulį keisti reikia pradėti nuo savęs, pasižadu bent jau savo įspūdžiais, patirtomis emocijomis ir rekomendacijomis pasidalinti su šio BLOG'o skaitytojais ir savo Facebook draugais, ir tai pasižadu padaryti per 3 dienas po spektaklio (žinoma, jei pakaks laiko viskam susidėlioti į savas vietas). 

Labai labai labai tikiuosi, kad dėl naujienų teatre tai nebus paskutinis kartas, kuomet galiu dalintis savo įspūdžiais su kitais žmonėmis, skleisti teatro nešamą žinią ir kviesti žmones patirti tai, ką patyriau aš teatre. Laikau kumščius.


2015 m. rugsėjo 15 d., antradienis

"Prancūziškos skyrybos". Sakoma, kad bučiuotis reiškia kalbėti meilės kalba....

Pagaliau atėjo premjeros diena, kurios su nekantrumu laukiau jau daugiau nei mėnesį. Lyg gamta būtų žinojusi apie mano laukimą ir padovanojusi gražią dieną premjerai. Taigi, rugsėjo 12-osios vakaras, link teatro skuba daugybė žmonių. Tradiciškai, komedijos žanro premjerų metu salėje būna laisvos vos kelios vietos, ir ši premjera nėra išimtis. Ieškodami savo vietos, nurodytos bilietuose, pasiklydę žiūrovai tarpusavyje pajuokauja, salėje girdisi švelnus klegesys, kas suteikia jaukią atmosferą salėje. Visi susirinkusieji su nekantrumu laukia, kol prasiskleis scenos užuolaidos ir pasinersime į naują, dar niekur nematytą istoriją. Tą vakarą mūsų laukė Dainiaus Kazlausko režisuota komedija "Prancūziškos skyrybos".

"Sutikit, kiekvieno mūsų svajonė - patirti poetų apdainuotą tikrą MEILĘ. Svaiginančią, aistringą ir amžiną. To siekė ir mūsų šiandienos herojai - Bernaras ir Žaklin.<..>" - tokiais pasakotojo žodžiais prasideda spektaklis. Scenoje stovi vyras ir moteris: Bernaras ir Žaklin. Bernaras Belmanas yra garsus Paryžiaus advokatas, o Žaklin Belman - garsi stomatologė, visuomet sulaukianti nemažai klientų ir jų gerų atsiliepimų. Abu jie jau daugybę metų yra kartu, tačiau šiuo metu jų santuoka kabo ant plauko - poros santykiai krypsta link skyrybų. Apie tai byloja butas, padalintas pusiau ryškiai raudona linija, kurios nevalia peržengti, o jei taip nutinka, įsijungia signalizacija. Ponia Belman nesileidžia į tiesioginį pokalbį su Bernaru, tad jiems kartais tarpininkauja liokajus Viktoras, rafinuoto humoro mėgėjas. Tyla nutraukiama tuomet, kai Bernaras pradeda kalbėti apie skyrybų procesą, kuo apsidžiaugia Žaklin. Tačiau tai nebūtų prancūziškos skyrybos, jei viskas vyktų taip paprastai. Netrukus pasirodo abiejų "atsarginiai variantai" - fotomodelis Mimi ir aktorius Roberas. Pastarieji apsigyvena Balmanų namuose. Ir tuomet prasideda tikroji komedija...

Tai istorija apie tikrą meilę, kurioje dingsta jausmai ir jų atgimimui reikia stipraus spyrio, kad viskas suliepsnotų vėl naujai. Pora, kuri vienas kitą rado jau smėlio dėžėje, pamiršo, kas yra toji meilė ir kodėl jie kartu, todėl turėjo vienas kito netekti bent trumpam, kad visa tai prisimintų. Ši istorija pagardinta lengvu ir rafinuotu humoru, sukuriant komišką, tačiau gyvenimišką situaciją ir stebint, kaip viskas išsispręs. Spektaklio nuotaiką kuria žaismingi dialogai, sparnuotos veikėjų mintys bei kitos detalės, susijusios su spektaklio pateikimu. Spektaklis lengvai žiūrisi, nes neturi užslėptos minties, dialogai šiuolaikiški, aktualūs bene kiekvienam žiūrovui, tuo tarpu lengvo humoro dozė viskam suteikia galimybę pasijuokti iš savęs, atradus kažką panašaus į savo gyvenimo situacijas (juk teatre mes randame save).

Šis spektaklis išsiskyrė tuo, kad jame yra dar vienas spektaklio aprašyme nepaminėtas veikėjas. Tai - pasakotojas. Turbūt tai pirmas mano matytas spektaklis, kuriame yra pasakotojas. Mano nuomone, jis svariai prisidėjo prie spektaklio sėkmės, nes būtent jis sukūrė savotišką spektaklio atmosferą, pridėjo humoro bei paaiškino tam tikras detales, kas tikrai palengvino spektaklio žiūrėjimą. Taip pat į atmintį įsirėžė jau minėta raudona linija, dalinanti Belmanų butą į dvi dalis bei reakcija, kurios sulaukiama, peržengus neleistą ribą. Originalu ir nematyta. 

Kalbant apie aktorius, prieš spektaklį buvau kiek nusiminusi, kad aktorių sąraše nėra didžiai gerbiamos komedijų meistrės Ingos Talušytės pavardės. Susidariau išankstinę nuomonę, kad neva spektaklis, o ypač komedija, bus nieko verta be šios nuostabios aktorės, tačiau po spektaklio pakeičiau nuomonę, mat ši istorija reikalavo švelnaus ir vos juntamo humoro, ką puikiai įgyvendino spektaklio aktoriai, o komedijų meistrei būtų sunku tik truputį juokauti. Su didžiausia pagarba tai rašau ir su nekantrumu lauksiu spektaklio, kuriame vaidins minėtoji aktorė. Tuo tarpu giriu ir lenkiuosi aktoriams, kurie puikiai susidorojo su užduotimi. BRAVO!

Nors galėčiau rašyti ir rašyti apie šią premjerą, reikia šį bei tą palikti ir būsimam žiūrovui. Taigi, spektaklį vertinu labai gerai (9/10), nes tobulybei ribų nėra (čia jau akmuo į mano daržą). Smagu, kad po pertraukos į teatro sceną grįžta Dainiaus Kazlausko režisuoti spektakliai, jau buvau pasiilgusi jų. Kam rekomenduočiau? Visiems, kurie nori pabėgti nuo rutinos, pakeisti namų aplinką ir pasinerti į kitos kultūrinės terpės žmonių problemas bei palyginti jas su savomis. Taip pat tiems, kurie mėgsta lengvus spektaklius kaip atsipalaidavimo priemonę nuo darbų, tiems, kurie mėgsta komedijas bei tiems, kurie tiesiog pasiilgo teatro. 

P.S. jei jau dvi premjeros dienas iš eilės spektaklis sutraukia pilnas sales žmonių, galbūt jis visgi vertas Jūsų dėmesio, gerbiami žiūrovai? Jei taip, lauksime Jūsų teatre.

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite ČIA

2015 m. rugsėjo 12 d., šeštadienis

Diagnozė - TEATRAS

Na ką, pagaliau prasidėjo naujas Juozo Miltinio dramos teatro sezonas (tiksliau, spektakliai buvo rodomi jau rugpjūčio pabaigoje, tačiau tik šiandien sugebėjau prisiversti susikoncentruoti darbui ir prisėsti prie kompiuterio). Neslėpsiu savo jaudulio, nes to laukiau visą vasarą dėl kelių priežasčių: 1. šis sezonas išsiskiria iš praėjusių tuo, kad į teatrų padangę grįžta su trenksmu - net trimis premjeromis, kurios patenkins visų žiūrovų skonius (bet apie tai kitą kartą); 2. vien jau rugsėjo mėnesį bus rodoma daugiau nei 15 spektaklių, ką jau kalbėti apie kitus mėnesius, tad savaitgalio vakarai jau suplanuoti; 3. tiek protas, tiek siela trokšta vadinamojo "kultūrinimosi" ir dvasinio (vertybinio) tobulėjimo, kas labai puikiai pavyksta būtent teatre, na o kas gali būti geriau už savo miesto teatrą (šypsena). 

Kaip ir minėjau, Juozo Miltinio dramos teatras savo sezoną pradės trimis premjeromis - "Prancūziškos skyrybos", "Rūkas virš slėnių" ir "Romantikai". Vieną iš šių premjerų pamatysiu jau šį vakarą, tad tradiciškai pasižadu, kad per 3 dienas po spektaklio pasidalinsiu savo įspūdžiais, susijusiais su šiuo spektakliu šiame BLOG'e bei savo "Facebook" paskyroje. Skaitytojau, jei skaitai šį įrašą, kviečiu Tave šį vakarą (09.12) arba rytojaus vakarą (09.13) praleisti teatre ir pasimėgauti ypatinga premjeros atmosfera teatro salėje. Jei nepavyks tomis dienomis, Tavęs teatras išskėstomis rankomis lauks spalio (ypatingai 10.23 -24 dienomis) ir lapkričio (ypatingai 11.27 - 28 dienomis) mėnesiais. Susimąstyk ir skirk savo laiką tam, kad suteiktum malonumą savo sielai bei turiningai praleistum šaltą ir niūrų rudens vakarą.

Taigi, po ganėtinai keistos vasaros, grįžtu į darbą. Tikiuosi, kad jokie likimo vingiai nepakiš kojos ir netrukdys kuo daugiau nuveikti visuomenės ir teatro labui. O jei ir iškils sunkumų, teks juos kaip nors apeiti. Nes tikėjimas, tvirta valia ir noras būti gamintoju, o ne vartotoju yra varomoji jėga link geresnės visuomenės. O Tu, žmogau, kokį kelią pasirinksi?

2015 m. kovo 15 d., sekmadienis

"Chefecas arba visi nori gyventi"

Taigi, dar viena premjera išvydo pasaulį Juozo Miltinio dramos teatre. Tai įvyko mistišką ir prietarais apipintą dieną - kovo 13-ąją, penktadienį, vakare. Nežinau, kas būtų nutikę, jei prie viso to dar ir mėnulio pilnatis puoštų dangų. Eidama link teatro negalėjau net pagalvoti, kaip visi šie sutapimai ir prietarai apie galimas nelaimes bus aktualūs teatre ir kokia nelaimė lauks visų susirinkusiųjų. Keista, į šią premjerą susirinko ganėtinai daug žmonių, lyginant su ankstesnėmis premjeromis, tačiau apie tai vėliau. Pagaliau užgesta šviesos...

Spektaklis prasideda scena, kurioje miegodamas Chefecas sapnuoja mirusius visus vaidinimo veikėjus, kurie glaudiai susiję su pačiu Chefecu. Išsigandęs, jis pabunda ir supranta, kad tai tebuvo sapnas. Kad išsklaidytų prisiminimus apie tai, nusprendžia pasimėgauti rytinės kavos puodeliu. Išgerti kavos nusprendžia ir Chefeco giminaitis - ponas Teiglachas. Pastarasis su šeima (žmona ir dukra) atsikraustė į Chefeco namus, mirus jo mamai, kuri buvo Teiglacho giminaitė. Viskas, atrodo, "normalu", tačiau išgirdus jų dialogą apie kavą, suprantama, kad situacija yra žymiai rimtesnė nei galėjai numanyti. Vėliau pasirodo Klamnasėja, Teiglacho žmona, apsiavusi naujais bateliais, kuriuos priverčia girti Chefecą. Toliau besivystantis veiksmas dar labiau šokiruoja.

Tai spektaklis apie žmones, kurie jaučiasi laimingi tik šalia nelaimingųjų. O jei visgi nėra tų nelaimingųjų, jie išsirenka silpnesnį ir tyčiojasi iš jo, kad jų niekinga laimė taptų laimės Olimpu prieš "aukos" nelaimes. Tai apie žmones, kurie nesivaržo tyčiotis ir niekinti savo artimojo ir anaiptol, dar labiau stengiasi pakenkti jam, sutrypti su žemėmis, kad pasijaustų laimingesniais. Tie žmonės visiškai pamiršta humaniškumo principus ir "mėgaujasi" patyčių "malonumu", kuris suteikia galimybę menkinant kitą iškilti pačiam visiškai neįdedant į tai pastangų. Ir visa tai pasiekia tokia viršūnę, kad patyčių auka galiausiai išsirengia nuogai prieš visuomenę, taip sudarydamas didžiausios gėdos situaciją, vildamasis, jog tai kada nors baigsis ar bent jau atsibos tyčiotis iš to, kuris pasiduoda. Tačiau taip nėra. Ir tai veda link lengviausio kelio - savižudybės. Sakytume, yra kitų alternatyvų, kaip susidoroti su iškilusiomis problemomis, tačiau kai visi aplinkiniai nusiteikę prieš tave, netgi tavo geriausias draugas dėl savo reputacijos išduoda tave, tuomet nebesvarstai apie tai, kad po tokio pasirinkimo kelio atgal nebus. 

Iš tiesų, labai stiprus spektaklis savo mintimi ir esme. Jei ne tam tikras komercinis sprendimas, paverčiantis šį spektaklį preke, rašyčiau stiprų 10, bet dabar turiu rašyti 8. Labai mėgstu įsiminti tam tikrą spektaklio detalę, kuri visuomet man primintų apie matytą vaidinimą. Ir šiuo atveju maniau, kad tai bus nepaprasto grožio dekoracijos ir disco rutulys, tačiau visa tai iš atminties lyg ištrynė būtent tas epizodas, kuris gilų ir prasmingą spektaklį pavertė... preke! Na, bet tai yra režisieriaus sprendimas, galbūt be to spektaklis būtų nežavus. 

Labai patiko tam tikros interpretacijos formos, kurios taikliai pavaizdavo kai kurias visuomenines vietas. Viena jų, šokių klubas. Viskas buvo padaryta taip gerai, kad tikrai patikėjau, jog už durų yra šokių aikštelė, kurioje šviečia įvairios diskotekų šviesos. Tranki muzika, pakampiais "besiglamžančios" porelės ir netinkama apranga - visa tai gali pamatyti penktadienio vakarą šalia bet kurio naktinio klubo durų. Taip pat patiko kabako aplinka, o labiausiai - aplink stulpą šokanti mergina. Lygiai tokias jas ir įsivaizduoju: nemažai išgėrusias, vos bepastovinčias ant kojų, apsirengusias iššaukiančiais drabužiais, ryškiu makiažu ir, svarbiausia, įsivaizduojančias, jog yra beprotiškai gražios. Šaunuolė Aktorė, perteikusi šį vaidmenį, reikalaujantį nemažai drąsos.

Tiesa, būtų nuodėmė neaptarti pačio spektaklio profesionalumo. Patiko idėja vienoje scenoje vaidinti profesionalams kartu su būsimais profesionalais. Manau, kad nors tai buvo pirmas toks bandymas, tačiau netgi labai vykęs. Traktuočiau tai kaip bene geriausią būdą jaunimui eiti link tobulėjimo profesiniu atžvilgiu. Nors ir jautėsi vietomis, kad scenos vilkai tempia jaunimą, tačiau jaunimas savo energingumu palaikė spektaklio ekspresiją.  Žinoma, prieš visus vaidinusius aktorius nulenkiu galvą, nes "piešti" tokį sunkų spektaklį reikia daug daug profesionalumo ir noro tobulėti. Įsivaizduoju, kaip turėjo būti sunku pagrindinio vaidmens atlikėjui Tadui Gryn, kai turėjo įsijausti į patyčias patiriančio jaunuolio kailį. 

Taigi, šis spektaklis yra kitoks visomis prasmėmis: scenoje pasirodo ne tik nauji, bet ir seniai dirbantys aktoriai; jame vaidina kviestinė žvaigždė - Tadas Gryn; spektaklis turi gilią prasmę, kuriai suvokti reikia laiko, tačiau suvokus, tai labai paliečia; nors ir tai rimta pjesė, ji kartu yra ir prekė žiūrovui, kuri didžiajai daliai žmonių turėtų būti "skani". Galėčiau vardinti ir vardinti, tačiau geriau, kad žiūrovas pats įvardintų likusius "kitoniškumus". Man šis vaidinimas labai patiko, todėl vertinu teigiamai. Kam rekomenduoju? Tiems, kurie nori teatro scenoje pamatyti kažką naujo, iššūkius mėgstantiems ir nebijantiems pamatyti nuogos tiesos, norintiems suprasti, kaip jaučiasi žmogus, iš kurio tyčiojasi kiti ir tiems, kurie nori gauti atsakymus į rūpimus egzistencinio pobūdžio klausimus, susijusius su savižudybės tema. 


Daugiau apie šį spektaklį rasite štai čia

2015 m. vasario 28 d., šeštadienis

F. Dostojevskio "Pažemintieji ir nuskriaustieji"

Pagaliau išaušo ilgai laukta premjeros diena. Iki jos buvau nusprendusi perskaityti to paties pavadinimo Fiodoro Dostojevskio romaną, kad spektaklio metu galėčiau šiek tiek save paegzaminuoti, todėl tai stiprino mano laukimą. Keista, bet salėje nėra susirinkę itin daug žiūrovų, ir tai mane nemenkai nustebina. Nusiteikiau rimtam kūriniui, tačiau šiek tiek klydau...

Spektaklis prasideda Vanios pasakojimu apie vieną nepaprastą nutikimą, kurio metu jis susisieja su gatvėje pamatytu senuku, vėliau mirusiu ant jo rankų. Vania - jaunasis Rusijos literatas, pagrindinis šios istorijos veikėjas. Pasakojant pirmąsias romano eilutes, ant Vanios peties padeda galvą vis kitas veikėjas ir sako ištraukas iš savo dialogų (buvo tai lengva atpažinti dėl perskaitytos knygos), taip tampa aišku dar pirmomis spektaklio minutėmis, kas atlieka kieno vaidmenį. Veiksmas "persimeta" į Ichmenevų namus, kur tradiciškai Ichmenevų šeima kartu su Vania, nuo vaikystės jų augintu vaikinu, geria arbatą ir kalba apie įvairius reikalus. Nataša, jų duktė, pasirodo nesveikuojanti, todėl tėvai pasiūlo jai apsilankyti vakarinėje pamaldose su viltimi, kad tai padės jaunos merginos sielai. Palydėti Natašą pasisiūlo Vania. Pastarasis jau kurį laiką gyvena supratimu, kad visgi labai myli Natašą, todėl faktas, jog ji išėjo ne į mišias, o pasiryžo pabėgti iš savo tėvų namų dėl meilės, jį tiesiog privertė jaustis absurdiškai ir maldauti grįžti į tėvų namus. Tačiau Nataša pasirenka Aliošą, kurį, kaip ji pati sako, myli kaip beprotė, kaip pamišėlė ir pati nesupranta, kodėl taip yra. Alioša - vaikinas, kuris savo tėvo, kunigaikščio Volkovskio, buvo paliktas augti Ichmenevų namuose, piktadario ir nedoro žmogaus sūnus. Kunigaikštis Volkovskis padavė į teismą Nikolajų Sergėjičių Ichmenevą, apkaltinęs jį neteisingu jo ūkio tvarkymu ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl ši meilės istorija tampa tokia skausminga.

Tai spektaklis apie pažemintus ir nuskriaustus žmones, apie filantropus ir besąlygišką pasiaukojimą vardan meilės, net ir žinant, kad toji meilė niekuomet neatiteks tau. Jame parodomas pasaulio netobulumas, teisybės paieškos ir kova dėl jos, kuri brangiai kainuoja. Ir ta kaina - pačio svarbiausio žmogaus laimė. Pjesėje vaizduojamas ir blogis, kurį galima nugalėti tik meilės jėga. Kartu su meile eina viltis ir tikėjimas laiminga ateitimi, kuri padeda nepalūžti spektaklio veikėjams. Spektaklyje keliama šeima kaip vertybė, nes tik šeima gali atleisti paklydusiam ar tiesiog padariusiam klaidą šeimos nariui, pamiršdama visus principus, įžeidimus ir nuostolius. 

Bene visi spektaklio veikėjai jaučia kančią ir norą aukotis, nes tik tai jiems gali padėti apsivalyti nuo nereikšmingų dalykų. Kančia kartais tampa principo reikalu, noru tęsėti nesąmoningai (t.y. neįvertinant realios situacijos, galimų padarinių ir kt.) duotą žodį mylimam žmogui, kuris galbūt galėjo klysti. Todėl žiūrint į meilės kovą su blogiu, jaučiamas liūdesys, slogumas, noras, kad viskas būtų gera ir gražu. 

Kaip ir minėjau, į šį spektaklį ėjau su nusiteikimu pamatyti rimtą klasikinį kūrinį, persmelktą tuometinės rusų kultūros ir visuomenės veikėjų tipų, kurie būtų paversti šio spektaklio dalyviais. Kadangi knygą skaičiau labai įdėmiai ir nuosekliai, susidariau nepaprastai detalius veikėjų portretus, kurie, deja, nebuvo išpildyti šiame spektaklyje. Vis kažko trūko, vis radau prie ko prikibti, nors tikrai nesu linkusi į smulkmeniškumus. Galbūt tai tėra mano polinkio į idealizavimą pasekmė, tačiau toks vaizdas mane nuliūdino. Juk knygoje Nelė yra visiškai kitokia mergaitė, nei vaizduojama spektaklyje. Tikėjausi, kad ir pats spektaklis bus labai solidus, ramus ir atitinkantis tuometines nuotaikas aukštesniojo luomo žmonių tarpe, tačiau tai buvo vienas tų modernių spektaklių, kuriuose buvo labai garsiai kalbama (galbūt tai buvo panašiau į rėkimą), laistomas vanduo, siekiant imituoti tam tikrus dalykus ir naudojami kiti avangardiški triukai. O tai dar labiau liūdino mano širdį, maniau, kad visas tas laukimas nuėjo veltui, nes pasiruošimas pagaliau gauti nepaprastą dozę dvasinio tobulėjimo nuėjo veltui.

Tačiau labai patiko dekoracijos, autentiški baldai ir interjero detalės, kurios atspindėjo sovietmečio laikus (mat pjesė perkeliama iš XIX amžiaus vidurio į sovietmetį). Sentimentus sukėlė tie patys indeliai biriems produktams ir duoninė, kurią dar atmenu iš savo vaikystės bei šviestuvas, beveik toks pats puošė mano prosenelių namus. Taip pat patiko šviesų menininko sprendimai, kurie, esant reikalui, itin paaštrina emocinę būseną, labiau paveikia žiūrovą. Dar patiko tai, kad visi dialogai buvo išlaikyti ir beveik nesumoderninti, puikiai visus atpažinau. 

Taigi, šį kartą labai sunku vertinti spektaklį. Visgi jis turi tiek pliusų, tiek ir minusų, todėl žiūrovas pats turėtų nuspręsti, ar jis vertas dėmesio. Galbūt mano klaida, kad prieš spektaklį perskaičiau knygą ir labai detaliai įsivaizdavau kiekvieną veikėją, situaciją, aprangą, galbūt neskaičiusiam knygos žiūrovui tai bus nuostabus kūrinys (savaime visi spektakliai yra nepaprasti kūriniai). Na, o "Pažemintuosius ir nuskriaustuosius" rekomenduočiau tiems, kuriems patinka pamatyti skaityto kūrinio interpretacija teatre, kad galėtų save praegzaminuoti; tiems, kurie mėgsta šiuolaikinį ir įvairių formų nestokojantį teatrą su drastiškais sprendimais; tiems, kurie galbūt tiesiog nori susipažinti su jaunaisiais aktoriais ir patirti naujas teatro formas.

Daugiau apie šį spektaklį ir pačių aktorių komentarus rasite čia

2015 m. vasario 27 d., penktadienis

"Sankirta su pagrindiniu keliu" arba Pasaka apie auksinę žuvelę

Sekmadienio (02.22) vakaras. Mažojoje salėje gausiai renkasi žiūrovai, užimdami visas teatro salės kėdes. Šį vakarą susirinkusiųjų laukia pjesė "Sankirta su pagrindiniu keliu", tačiau pasibaigus spektakliui, pradedu svarstyti, ar nebūtų tinkamesnis pavadinimas "Pasaka apie auksinę žuvelę". 

Veiksmas prasideda Laurai ir Rolandui įėjus į namelį, esantį miške. Jie keliavo pas savo draugus tranzuodami, kad abu galėtų nevairuoti ir vartoti alkoholį, tačiau sustabdytas automobilis, kuris jau buvo nuvežęs pusę reikiamo kelio, apsisuko ir grįžo atgal, nes pastebėjo, kad neturi reikiamų dokumentų. Pakeleivius paliko pusiaukelėje, netoli miško. Žiema, kieme šalta, vakaras. Laurai ir Rolandui pasidaro labai šalta ir baugu, todėl jie, pamatę namelį šalia miško, nusprendžia užeiti į vidų. Įėjus, jame buvo tamsu, tad užsidegė šviesą ir pamatė besislepiantį vyriškį. Pora tuo metu net negalėjo įtarti, kaip šis susitikimas pakeis jų gyvenimą.

Namo savininkas, menininkas, kurio sprendimai atrodo nelogiški, kartais net visiškai nesuprantami, vadovaujasi stebuklo principu: viskas, kas nutinka gražaus ar šiaip nepaprasto yra stebuklas, kurio ir laukė žmogus. Pasak jo, stebuklais reikia tikėti ir jų nevalia įžeisti. Tačiau vyras, kalbėdamas apie svajones ir vizijas, kartu slepia ir didžiulę paslaptį, kuri vėliau pamina visus švelnius dalykus. Atskleidus paslaptį, dingsta prieš tai minėti stebuklai, svajonės ir vizija būti mylimu, pranyksta ilgai puoselėta meilė ir atsiranda žvėriški instinktai. Vienas iš jų - žudyti.

Tai spektaklis apie moralės ir materijos kryžkelę, kurioje žmogus turi pasirinkti, kas jam yra svarbiau: taurūs ir puoselėjami jausmai ar turtingas ir sotus gyvenimas. Atrodo, nėra nieko svarbiau už meilę, tačiau kai už tą meilę žmogui yra pasiūloma beprotiška pinigų suma, žmogus pradeda svarstyti. Netgi sąlyga, jog gavęs pinigus turėsi pamiršti kada nors pažinojęs savo meilę, tampa nebe baisi. Tuose apmąstymuose viršų nori imti racionalus protas, "išoperuojantis" troškimą mylėti ir būti mylimu būtent to žmogaus, kurį jau ilgą laiką laikai savo antrąja puse. Tuomet žmogus pasineria į beprotiškus apmąstymus, kurie veda link išprotėjimo. Ir tik kiekvienas mes galime patys sau nuspręsti, kas yra svarbiau - jausmai ar pinigai. 

Vaidinimas kupinas mistikos. Namelio savininkas panašus į išprotėjusį menininką, kurio mistiškai sutampanti vizija priverčia žiūrovą patikėti ne tik sutapimais, bet ir galimais stebuklais. Kai kurie veikėjų veiksmai nėra suprantami, mistiški. Viso spektaklio metu akcentuojama stebuklo svarba žmogaus gyvenime. Visi išvardinti pliusai paremti nuostabia aktorių vaidyba, kuriai rašau stiprų 10. 

Išvada: spektaklis tikrai vertas dėmesio ne tik savo esme ir kultūrine verte, bet ir laiko atžvilgiu (dviejų dalių, trukmė 1 val 45 min.). Žiūrovas pasineria į apmąstymus, kaip pats pasielgtų tokioje situacijoje, tačiau visa tai nėra per ilgai užtęsiama, todėl tai turi didesnį efektą. Rekomenduoju tiems, kurie yra mylintys ir įsimylėję, kad geriau įvertintų savo santykių vertę; tiems, kurie yra "išaklę" geros aktorių vaidybos ir tiems, kurie nori pamatyti ne tuščią spektaklį, o tą, kuris praturtintų jų sielą.

Ir pabaigoje supranti, kad tai iš tiesų yra pasaka, kuri neįmanoma tikrame gyvenime. O gal aš klystu?

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite Čia



2015 m. vasario 7 d., šeštadienis

"Iš Nuomšiko gyvenimo"

Trečiadienio (02.04) vakaras. Prie Juozo Miltinio dramos teatro buriuojasi moksleiviai, vedami mokytojų. Aplink teatrą stovi keli moksleivių autobusai, spėk, kad pastarieji moksleiviai atvyko į Panevėžį su tikslu - pasigėrėti teatru. Tarp moksleivių įsimaišau ir aš, norėdama pasijausti vėl moksleive. Taigi, spektaklis paaugliams "Iš Nuomšiko gyvenimo". Nors salėje nėra daug užimtų kėdžių, tačiau nekantrumas tiesiog tvyro ore.

Prasiskleidus užuolaidoms, pasirodo ganėtinai pribloškiantis vaizdas: stovi šeši veikėjai, apsirengę vienodais oranžiniais drabužiais, veidus užsidengę veidus lyg kaukėmis, kurias anksčiau dėdavo mirties bausme nuteistiems žmonėms, sodinant į elektros kėdę. Scenoje vyravo keistai mėlyna spalva. Po kelių sekundžių pasigirsta muzika, panaši į kompiuterinio žaidimo garso foną, prasideda veiksmas. Tie veikėjai - tai vaikų globos namų gyventojai, berniukai, kurie "neturi tėvų". Prasideda įprasta vaikų diena: nusiprausia, prasimankština, papusryčiauja ir iškeliauja į darbus. Kad vaikai nesimuliuotų ir dirbtų, juos prižiūri karininko drabužiais apsirengęs prižiūrėtojas, stebintis kiekvieną jų žingsnį. Po darbų, vaikai uždirbtus pinigus atiduoda prižiūrėtojui, o pastarasis - vaikų namų direktoriui, kuris pinigus deda į didžiulį portfelį. Ir taip tęsiasi nuolat, iki tos akimirkos, kai vieną iš berniukų išsinuomoja moteris. Tuomet monotoniją keičia nauji nuotykiai atvirame pasaulyje.

Tai pasakojimas apie žiauraus likimo paliestus paauglius, kurie gyvena vaikų namuose ir yra nuomojami, kad neštų pinigus šiai įstaigai. Spektaklyje vaizduojama, kaip vaikai, kurie turi patys apsiginti prieš visą pasaulį, jaučiasi ir ką išgyvena, kuomet yra verčiami dirbti, baudžiami už abejotinus nusižengimus ir ką sapnuoja naktimis. Jame pasakojama apie vaikus, kurie išmoksta ne tik apginti save, bet ir jaunesnius bei silpnesnius, iškęsti patyčias ir ištverti suaugusiųjų manipuliacijas, išnaudojimą, bet ir nepasinerti į neigiamas emocijas, šypsotis ir mėgautis kiekviena suteikto švelnumo akimirka.

Šis spektaklis iš kitų išsiskiria ne tik unikalia istorija, bet ir tam tikrais bruožais. Vienas iš jų - šešėlių menas. Sužavėjo, kad šešėlių pagalba aktoriai žymiai aiškiau pavaizdavo santykį tarp suaugusiojo ir vaiko. Būtent tie epizodai, kuriuose buvo naudojamas šešėlių menas, buvo tokie atidirbti, kad neteko pastebėti nei menkiausios klaidelės. Taip pat dar patiko, jog spektaklyje ganėtinai mažai šnekama, o daugiau naudojami visiems suprantami simboliai. Tuomet esi priverstas ne tik šiaip sėdėti ir stebėti, bet ir mąstyti, savaip interpretuoti ir pritaikyti savo turimą patirtį.

Taigi, šį spektaklį vertinu teigiamai, nes jame kalbama apie vaikus, kuriuos prisimename tik šventiniu laikotarpiu, kada pradedamos rinkti aukos vaikų namams. Turbūt mažai kas susimąsto, kaip visgi atrodo tokio vaiko diena ir ką jis jaučia, todėl dažniausiai vaikai, neturintys tėvelių, yra stigmatizuojami. Beveik viskas, kas vaizduojama šiame spektaklyje, yra realu, tik įvilkta į meno drabužius, todėl kai kur hiperbolizuojama, o kai kur - nepakankamai pasakoma. REKOMENDUOJU visiems paaugliams, o ypač tiems, kurie jaučiasi užmiršti tėvų ar išgyvena tėvų skyrybas. Taip pat rekomenduoju suaugusiems, kurie nori suprasti, ką jaučia vaikas, kuomet skiriasi suaugusieji ir kaip pasaulį mato tie, kuriuos išdavė suaugę artimieji. Galbūt tai nebus labai patogus spektaklis, o ir juokingų akimirkų nėra labai daug, tačiau tai spektaklis, priverčiantis mąstyti apie kitus.

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite Čia

2015 m. vasario 4 d., trečiadienis

"Anė iš Žaliastogių"

Po daugybės metų pertraukos pagaliau grįžau į spektaklį, skirtą vaikams. "Anė iš Žaliastogių" - spektaklis, kuris plikledžiu padengtą sekmadienio vakarą palydėjo mus, žiūrovus, į nuostabiai gražius ir šiltus Žaliastogius.

Veiksmas prasideda Katbertų namuose. Juose gyvena brolis ir sesuo - Matijus ir Merilė, kurie nusprendė įsivaikinti berniuką, padėsiantį Matijui nudirbti vyriškus darbus. Matijus iškeliauja į traukinių stotį pasiimti atvykstančio našlaičio berniuko, tačiau stotyje jo laukia siurprizas - mergaitė morkiniais plaukais. Matijus, suprasdamas, jog įvyko klaida, vis tiek parveža mergaitę į savo namus. Žinoma, Merilė neapsidžiaugia tokia situacija ir prisimena, kad ši mergaitė turėjo atitekti tame pačiame kaimelyje gyvenančiai šeimai. Iš pradžių nori šią klaidą ištaisyti, bet su laiku beprotiškai pamilsta Anę. Vėliau, pradėjusi lankyti mokyklą, mergaitė susipažįsta su Diana Bari, su kuria tampa neišskiriamomis draugėmis. Ir taip prasideda jos naujasis gyvenimas, su naujais nuotykiais ir patirtimi.

Anė - mergaitė morkiniais plaukais, kuri savo gyvenimą nuspalvina nepažabojamos vaizduotės dėka. Kaip ji pati sako, ji yra "mergaitė, kurios niekas nenori", tačiau tai nesumažina jos noro padėti kitiems. Anei pasirodžius šiuose namuose, viskas tiesiog atgyja, o ir patys Katbertai jaučiasi žymiai jaunesni ir laimingesni, gyvendami Anės pasaulyje. Ji visuomet atvira, deganti tikėjimu tuo, ką pati įsivaizduoja ir žymiai stipriau išgyvenanti tiek džiaugsmą, tiek skausmą nei kiti.

Tai pasakojimas apie našlaitę mergaitę, kuri visą gyvenimą jautėsi niekam nereikalinga dėl to, kad nėra berniukas. Nepaisant to, jog visos jos buvusios globėjos liepdavo jai atlikti sunkius darbus, ji vis tiek liko atvira siela žmonėms. Tai istorija apie pirmąją meilę, draugystę ir vaizduotės galią, persmelkta švelnumo ir gerumo, ieškojimą savo vietos po saulę ir pasiaukojimą dėl artimųjų. Visa tai yra nebemadingos vertybės dabartinėje visuomenėje, todėl reikia garsiai apie jas kalbėti, nes tai ir sudaro žmogiškumo formulę.

Dar vaikystėje mėgdavau žiūrėti animacinį filmuką apie Anę iš Žaliastogių, todėl su nekantrumu laukiau šio spektaklio. Buvo labai įdomu, kaip galima daugybę serijų trukusį filmuką sutalpinti į porą valandų teatro scenoje, kaip bus pavaizduojamas Žaliastogių grožis ir nepaprasti gamtos vaizdai. Ir tą vakarą įvyko kažkas magiško... Visiškai viską, ko tikėjausi, radau tame spektaklyje! Tačiau ne dėl įmantrių dekoracijų ar didžiulės scenos, o dėl puikios aktorių vaidybos ir išlaisvintos vaizduotės. Sunku buvo patikėti, kad kasdieniniais rūpesčiais "užmarinuota" vaizduotė gali būti tokia galinga priemonė įsijausti į pasakojamą istoriją. Ir jei atsirasdavo akimirka, kuomet sveikas protas bandydavo pertraukti vaizduotės darbą, pažvelgdavau į aplink esančius vaikus, kurie tiesiog gyveno tą akimirką šia istorija.

Labai sunku nupasakoti tai, ką spektaklio metu suteikė vaizduotė, tai reikia pajusti pačiam žiūrovui. Taigi, nors ir spektaklis skirtas vaikams nuo 10 metų, jį tikrai rekomenduočiau tiems, kurie nori prisiminti savo vaikystę, atgaivinti ir išlaisvinti iš narvo savo vaizduotės galią, atitrūkti nuo žiaurumo ir neteisybės ir tiesiog tiems, kurie nori atsipalaiduoti. Manau, kad kiekvienas vaikas turi pamatyti šį spektaklį, kad suprastų, jog gyvenime yra ne tik smurto kupini kompiuteriniai žaidimai, bet ir vaizduotė, tikra draugystė ir kiti nuostabūs dalykai.

Šio spektaklio ištraukas ir vaikų komentarus rasite ČIA

Daugiau informacijos apie spektaklį rasite štai čia

Tarp kitko, salė buvo sausakimša. Ir mano nuostabai, didžiąją dalį žiūrovų sudarė suaugusieji. Galbūt tai bus paskata Jums išdrįsti nepabijoti ir išsilaisvinti nuo kasdienybės.

2015 m. vasario 1 d., sekmadienis

"Ponas Kolpertas". ESU, NEsu. Esu, Nesu. esu....

Na ką, dar viena premjera, kurią į gyvenimą išleidžia jaunieji Miltinio dramos teatro aktoriai. Maniau, kad tai bus eilinė komedija su pilna sale žiūrovų, kurie juoksis visada ir visur, netgi kai geriau yra patylėti, tačiau baisiai klydau... "Ponas Kolpertas" - taip vadinasi premjera, kurioje nežinia kodėl buvo labai mažai žiūrovų. Tik nesusidarykite išankstinės nuomonės dar prieš perskaitant mano įspūdžius.

Veiksmas prasideda poros namuose. Namai, kuriuose yra tik vienas didžiulis kambarys su baltos odos sofa, pora staliukų ir keliomis kėdėmis, visa kita - atvira erdvė. Pora laukia svečių - sutuoktinių poros, kurie gyvena pavyzdinį ir nepriekaištingą gyvenimą, na bent jau taip atrodo aplinkiniams. Jie norėjo pasityčioti iš laukiamų svečių, manydami, kad pastarieji yra kvailesni, teisingesni, tačiau besivystant spektaklio veiksmui paaiškėja, kad pora klydo dėl svečių. Belaukdami svarstė, kodėl kino filme herojus visuomet su savimi nešiojosi ginklą ir ar taip daro žmonės realybėje. Pagaliau svečiams pasirodžius, sceną užpildė nepaprastas emocijų koncentratas, trukęs ilgiau nei valandą. Chaosas, beprotybė, makabriškumas, žemiausių potraukių išlaisvinimas, tikrųjų veidų atskleidimas...

Taigi, kaip ir minėjau, salėje buvo rekordiškai mažai žiūrovų, lyginant su kitomis premjeromis, kuriose esu buvusi. Kodėl? Manau, kad kaltas ne spektaklio pastatymas, aktoriai ar reklamos trūkumas, bet baimė pamatyti teatro scenoje apnuogintą savo vidinę būseną. Taip... tai spektaklis apie tuos, kurie visuomenėje bet kokia kaina stengiasi puikuotis savo grožiu, materialine padėtimi, tobulu ir standartus atitinkančiu gyvenimu. Rašydama "bet kokia kaina" turiu omeny tą nuolatinį tyčiojimąsi, žeminimą ir šmeižtą bei intrigų kūrimą, kurį būtent ir propaguoja tokio tipo "žmonės". Kurie iš nuobodulio gali nužudyti žmogų, kad vėl pasijustų... žmonėmis! Šiame spektaklyje parodoma, kiek žmogus gali būti supuvęs viduje ir kaip gali puikiai tai slėpti po beveik tobulai išpuoselėta socialine kauke, kurią priverčia nusiplėšti tik provokacija.

Neslėpsiu, šis spektaklis mane šokiravo. To priežastis - pagaliau gautas atsakymas į egzistencinį klausimą kaip jaučiasi tie, kurie dėl noro priklausyti aukštesniajai klasei, išsioperuoja žmogiškumą, palikdami savyje žiaurumą ir žemiausius instinktus ir skandindami aplinkinius savo intrigų ir purvo liūne. Vis mąstydavau, kaip gi jie jaučiasi , darydami tokias šlykštynes ir lipdami per galvas, ir šio spektaklio dėka pagaliau vaizdžiai pamačiau, kas visgi dedasi jų viduje. Spektaklyje sukurta tokia emocinė bomba, kad vis labiau auginant kulminaciją, trokšti, kad visa tai greičiau sprogtų, nes vertybes turinčiam žiūrovui gali būti sunku ištverti tai, ką JIE patiria kiekvieną minutę. Ir pasibaigus vaidinimui, kuomet užsidegė salėje šviesos, pajutau beprotišką pasimetimą, nežinojau, kaip toliau turiu elgtis ir ar jau čia yra pabaiga. Sumišimas matėsi ir likusių žiūrovų veiduose: niekas nežinojo, ar laukia antroji dalis, nors ir istorija, kaip ir, užbaigta, bet vis kažko trūksta, vis norisi gauti daugiau atsakymų ar bent jau laimingos ir mažiau šokiruojančios pabaigos. Žiūrovai dar ilgai stoviniavo teatro salėje.

Aktoriai. Manau, kad kiekvienas aktorius pataikė į savo roges, kalbant apie vaidmenų parinkimą. Labai patiko išraiškingas makiažas, kuris jau iš pirmo žvilgsnio leido susidaryti nuomonę, kad čia vyks kažkas rimtesnio, nei galėjau įtarti. Ką jau kalbėti apie tai, jog patikėjau kiekvienu aktorių žodžiu. Ploju atsistojusi.

"Ponas Kolpertas" persmelktas juodo humoro, nešvankybių, smurto, drastiškų pasirinkimų, o svarbiausia, teisybės apie žmogiškumą ir vertybes, kurie po truputį nyksta, kopijuojant Holivudinius filmus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog tai tik kažkokia tai moternistinio meno išraiška, perpildyta žiaurumo, bet tiesa ta, kad tai spektaklis su gilia esme. REKOMENDUOJU tiems, kurie kasdien susiduria su panašaus pobūdžio intrigantais ir niekaip nesupranta jų poelgių; tiems, kurie mėgsta Holivudo filmus su daug kraujo, smurto ir vulgarybių; tiems, kurie propaguoja absurdą ar bent jau jį supranta, nes kitu atveju pasijausite lyg psichiatrijos skyriuje švenčių metu. Tiesa, tai rekomenduoju ir žiūrovams, kuriems patinka kiek kitoks, iššūkių nebijantis teatras, nes būtent čia yra vienas didelis didelis iššūkis tiek aktoriams, tiek žiūrovams.

P.S. kaip ir pradžioje minėjau, nesusidarykite išankstinės nuomonės, geriau patys priimkite iššūkį ir pamatykite tai, ko jūs turbūt dar nesate matę teatro salėje. Garantuoju, tai jus prives prie vieno iš kraštutinumų: po spektaklio arba norėsite labai daug kalbėti apie tai, ką matėte, arba priešingai, norėsis kurį laiką patylėti. Spręsti Jums :)

2015 m. sausio 20 d., antradienis

K. Sajos "Devynbėdžiai" arba teatras šiuolaikiniu stiliumi

Sekmadienio (sausio 18 d.) vakarą, arba, paprasčiau, žiemos vakarą, kai žiema visiškai nepanaši į save, prieš ateinančią darbo savaitę atsipalaiduoti ir nusiteikti būsimiems darbams į teatrą susirinko pilna salė žmonių. Kazio Sajos "Devynbėdžiai", atgimę naujai!

Spektaklis prasideda dar neužgesus šviesoms salėje, kuomet pasigirsta gyvai grojama muzika. Scenos kampe stovi aukštas, susivėlęs jaunuolis ir nepaprastai gražiai groja elektrine gitara. Netoli jo, kiek žemiau, groja kiti muzikantai. Ta gyva muzika taip teigiamai nuteikė, kad netgi žmonių šurmulys nesutrukdė mėgautis ja. Netrukus prasiskleidė uždanga ir pasirodė būrys jaunų ir gyvybingų aktorių, dainuojančių ir sinchroniškai šokančių. Vėliau prasideda pasakojimas apie Devynbėdžių kaimą ir jo gyventojus, kurie kiekvienas yra pristatomi atskirai. Kaimo gyventojų susirinkimo  metu seniūnas Daunoras paskelbia, kad rastas berniukas, kurį visi kaimo gyventojai užaugino kartu, vardu Skalnas pripažintas laisvu žmogumi ir jam nebereikės eiti į rekrūtus. Tačiau ilgai netrukus prie Devynbėdžių priplaukia pirklių laivas, pilnas įvairiausių nematytų dalykų, kurie nepaprastai gundo kaimo gyventojus. Nuo to ir prasideda pokyčiai kaime.

Tai istorija apie Skalną, pamestinuką menininką, kuris be muzikos negali gyventi. Jis, būdamas dvasiškai gražus, sutinka pasiaukoti dėl viso kaimo materialinės gerovės, nors pats suvokia, kad tai, dėl ko jo prašo, yra absurdiškas dalykas. Tačiau būdamas įsimylėjęs, jis pasiprašo, kad su juo galėtų vykti ir jo mylimoji, kuri vėliau atsisako šios galimybės. Visa laimė, kad dvasinės vertybės neleidžia dėl materialinio gerbūvio iškeisti žmogaus į gyvulį ir priverčia kaimo gyventojus susimąstyti. O ir pats Skalnas, turėdamas galimybę pakeliauti po pasaulį ir praplėsti savo akiratį, visgi lieka savame kaime. Kaip spektaklyje išsakoma mintis - jau geriau būti pilku akmeniu, bet savo palaukėje. 

Šis spektaklis savo prasme yra labai aktualus dabartinei visuomenei.  Jame iškeliama materialinio gerbūvio ir dvasinio tobulėjimo priešprieša, kuri priverčia susimąstyti, kas svarbiau: neturėti pinigų, bet būti Žmogumi ar parduoti savo sielą už materialias gerybes? Žvelgiant į dabartines aktualijas, vis dažniau galime išgirsti apie prekybos žmonėmis atvejus dėl noro praturtėti. Taip pat iškeliamas nesveikas noras valdyti kitus, konkuruoti su aplinkiniais, kurie net neįtaria apie tai, puikybė bei nepripažinimas padarius klaidą. Spektaklyje parodoma, kaip pasikeičia žmogus, gavęs nors truputį valdžios ir iki kokio moralinio nuosmukio jis gali atsidurti. Taip pat iškeliama saviraiškos galimybės stoka. Menininkas negali užsiimti savo menu, nes taip yra liepta, o ir aplinkiniai, nors ir trokšdami pasimėgauti menu, bijo paprieštarauti įsakymams.

Prieš eidama į šį spektaklį turėjau nuostatą, kad muzikinis spektaklis bus kažkas neįdomaus ar netgi nuobodaus, tačiau labai klydau. Tai buvo kažkas naujo ir neįprasto teatro scenoje. Labai patiko aktorių energingumas ir empatija į kiekvieną vaidmenį, o ką jau kalbėti apie muziką bei aktorių dainavimą. Nesitikėjau, kad tie jaunieji aktoriai gali taip gerai dainuoti! Likau sužavėta, o kartais netgi pačiai norėjosi prisijungti ir dainuoti kartu (nesvarbu, kad dainų žodžių nemoku). Taip pat norėčiau labai pagirti choreografiją, o ypač, akrobatinius triukus. Tokį efektą padarė! Taip pat ir dekoracijos (jei jas galima taip pavadinti) parinktos tinkamai, nenaudojant jokios pompastikos. Visame spektaklyje nepatiko tik vienas dalykas - bendravimas su publika. Ateinu į teatrą, kad galėčiau atsipalaiduoti ir mėgautis vaizdu, o ne įsitempus stebėti, ar kas nors nušokęs nuo scenos neužkalbins manęs ar dar blogiau - nusives ant scenos. Manau, kad tokius dalykus vertėtų palikti kitiems renginiams ir kitai publikai, kurios susirinkimo interesai kitokie nei susirinkusiųjų teatre.

Taigi, spektaklis patiko. Maniau, kad tai bus nuobodus vaidinimas su prastai dainuojančiais dar tik būsimais aktoriais, tačiau žiauriai klydau. Viskas buvo nuostabu. Ir šiuos mano žodžius paliudija šauksmingi šauktukai, bylojantys apie išparduotus bilietus, kurie atsirado dar savaitė iki vaidinimo. Sakysite, klystu, bet tiek žmonių klysti negali. Salė buvo tiesiog sausakimša. Rekomenduoju tiems, kurie nori pamatyti kažką naujo ir neįprasto teatro scenoje, pasimėgauti gyvai atliekama muzika bei gyvu dainavimu, kurie nori susipažinti su moderniu teatru, neperlenkiančiu lazdos ir tiems, kurie nori ne tik linksmai praleisti laiką, bet taip pat ir susimąstyti. Nežinau, ar eičiau antrą kartą, nes kai kurie atliekami triukai iš baimės atėmė amą, bet manau, kad ilgainiui pasiilgsiu tos jaunatviškos energijos ir naujų formų.

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite čia

2015 m. sausio 18 d., sekmadienis

"Medėjos vaikai". Nemirtingiems dievams duotų priesaikų jie dabar visiškai nesilaiko!

Atrodo, paprastas ketvirtadienio vakaras. Viskas iš pažiūros lyg ir įprasta: žmonės grįžta po darbų namo, kai kurie - užsuka į parduotuves šio bei to nusipirkti. Tik Juozo Miltinio dramos teatras su nekantrumu laukia gausiai besirenkančių žiūrovų. Teatre girdisi vaikų ir moksleivių juokas bei klegesys, kas sudaro malonią aplinką. "Medėjos vaikai" - taip vadinasi istorija, į kurią už kelių minučių pasiners visi susirinkusieji. 

Spektaklis prasideda pasakotojų pasakojama istorija apie Antikos laikų istoriją, kurios metu princas Jasonas pasiekia aukso vilną, tačiau prie to prisidėjo karaliaus duktė - nepaprasto  grožio Medėja, kuri išdavusi savo šalį ir tėvą, pabėga su Jasonu į jo šalį. Tęsiant šią istoriją, viskas persikelia į dabartinius laikus. Ten jie susituokia, susilaukia dviejų vaikų - mažojo Jasono ir mažosios Medėjos. Apsigyvena naujuose namuose, kuriuose yra didžiulis vaikų kambarys su daugybe žaislų. Viskas klostosi nuostabiai iki tam tikro laiko. Ši istorija baigiasi kiek kitaip, nei mes esame pratę skaityti įvairiose pasakose ar legendose.

Tai spektaklis apie tėvų skyrybas, kurias išgyvena vaikai.  Turbūt retai suaugusieji susimąsto, kaip visgi vaikai mato skyrybas, kaip jas supranta ir kaip interpretuoja tai, ko nežino. To priežastis - pačių suaugusiųjų rūpesčiai savo interesais. Suaugusiems atrodo, kad vaikai yra per maži suprasti tam, kas vyksta jų šeimoje arba priešingai, mano, jog vaikai ir patys viską supranta, todėl nesivargina garsiai kalbėti apie vykstantį procesą, jo priežastis ir pasekmes, o tiesiog pasineria į savo problemas. Nors vaikai negali suprasti tam tikras tikrąsias dalykų reikšmes, nes nėra tekę su tuo susidurti, jie puikiai supranta, kaip jaučiasi jų tėvai ir kad vyksta kažkas baisaus, kas priverčia pasikeisti jų tėtį ir mamą. Nematydami ir nežinodami kitų priežasčių, vaikai dėl tokių pokyčių kaltina save.

Spektaklyje keliama problema sparčiai didėja. Pagal Lietuvos Respublikos statistiką, besiskiriančių porų skaičius kasmet tik didėja, kartu daugėja ir skyrybų metu "sužalotų" vaikų. Skyrybas išgyvena ne tik tėvai, bet ir vaikai: jie lygiai taip pat išgyvena gedėjimo etapus ir jei nepavyksta kurio nors etapo sėkmingai įveikti - vaikas kenčia emocines ir moralines kančias. Baisu net kalbėti, bet tai netgi priveda prie savižudybių, kurių tendencija taip pat vis didėja. Rašau apie tai, nes vaidinime taip pat keliama ši problema, apie kurią vis primena žiniasklaidos pranešimai. Atrodo, kad vaikas negali pakelti rankos prieš save, tačiau tie, kurie abejoja tuo, turėtų pamatyti šį spektaklį, kad išgyventų bent vieną priežastį, dėl ko vaikai gali pasirinkti tokią "lengvą ir neskausmingą" pabaigą.

Aktoriai. Visais patikėjau ir vaidybai priekaištų neturiu. Netgi manyčiau, kad aktorių parinkimas tobulas, nes nesumąstau, kas geriau galėtų suvaidinti nepaprasto grožio mamą, griežtą, bet paklydusį tėvą ir vaikus. Tiesa, keistas pastebėjimas, kuris įstrigo atmintyje. Kai scenoje pasirodė Vytautas Kupšys, salėje pasklido vyriškų kvepalų kvapas, kas sudarė dar didesnį įspūdį. Galbūt tai tik mano išsigalvojimas, tačiau nesužinosite tiesos, jei patys neateisite į šį spektaklį.

Labai patiko veikėjo kostiumai ir vaidinimo muzika. Galbūt labiau norėčiau pagirti muzikos parinkimą. Vien jau tie muzikiniai intarpai su Euripido „Medėjos" žodžiais nugelia iki pat širdies gelmių, kūną perveria šiurpas. Ką jau kalbėti apie aplinkos kūrimą muzika, kai viena muzika priklauso namams ir šeimai, o kita...nuklydimams. Dar žavėjo tai, kad nors ir istorija antikiniais motyvais, muzika moderni, dekoracijos ir drabužiai taip pat, tad tikrai nebuvo nuobodu. Netgi patiko kai kurie interpretavimo pasirinkimai, tokie kaip drakonas, saugojantis aukso vilną. Vis svarsčiau, kaip visa tai pateiks režisierius ir kai jau išvydau, net nusijuokiau balsu iš paprastumo, bet efektyvumo. 

Kadangi turiu tokios patirties, pripažinsiu, kad viskas, kas šiame spektaklyje yra rodoma, yra visiška teisybė. Viskas, iki kiekvienos smulkmenos. Galbūt dėl to mane taip palietė. Po spektaklio dar ilgai norėjau tylėti. Mano manymu, tai pirmas spektaklis, kuris taip stipriai palietė mane.Šiaip nesu labai pasiduodanti emocijoms, tačiau šį kartą nesusilaikiau. Nors jau praėjo kelios dienos, vis dar galvoju apie jį. Tai spektaklis, į  kurį tikrai norėčiau nueiti dar ir dar kartą, bet nežinau, kodėl... Todėl rekomenduočiau jį pamatyti ne tik paaugliams nuo 13 metų (mano manymu, jis šiek tiek per sunkus vaikams ir paaugliams ankstyvosios paauglystės periode), o besiskiriantiems ar jau išsiskyrusiems tėvams, kad jie geriau suprastų, ką išgyvena jų vaikai. Galbūt tie, kurie nėra patyrę skyrybų, šio spektaklio nesupras, bet verta jį pamatyti dėl modernaus pastatymo ir gerų pasirinkimų.

Daugiau informacijos apie spektaklį rasite čia

2015 m. sausio 11 d., sekmadienis

"Rotšildo smuikas"

Sausio 11-oji, vakaras. Link teatro mažosios salės nedrąsiai juda žmonės, nežinodami, o gal kaip tik žinodami, kas jų laukia artimiausią valandą. Antono Čechovo "Rotšildo smuikas".

Spektaklis prasideda pagyvenusio žydo Jakovo namuose. Pastarasis grįžta namo po vestuvių, kuriose grojo smuiku. Jakovas taip prisiduria papildomų pinigų pragyvenimui, nes iš "grabų" gamybos mažai uždirba. Tai žmogus, kuris visą savo gyvenimą skaičiuoja pinigus ir naudą bei patiriamus nuostolius. Tačiau nuostolius skaičiuoja kiek kitaip, nei mes esame pratę. Pavyzdžiui, Jakovo manymu, jei jis prieš kelias dešimtis metų būtų žvejojęs, plukdęs valtele žmones ir griežęs smuiku, dabar negyventų lūšnelėje. Tad faktas, jog jis viso to nedarė jau yra nuostolis. Jakovas, pragyvenęs 52 metus santuokoje su savo žmona, tik netekęs jos suprato, jog niekuomet nėra jai padovanojęs mielos smulkmenos. Jis netgi nepastebėdavo jos namuose ar bendroje lovoje, kasnakt miegant šalia vienas kito. Net ir merdėdama, Ji bijojo atsigulti į lovą, kad nesulauktų Jakovo priekaištų dėl nieko neveikimo ir nuostolio darymo, tad stovėjo atsirėmusi į krosnį ir vos gaudė kvapą. Jis išklausė paskutinius savo žmonos žodžius ir palaikė tai neaiškiais sakiniai, tačiau palaidojęs ją susimąstė ir pastebėjo, jog tai - dalykai, kurie anksčiau juos siejo.

Pats žmogaus gyvenimas yra didelis nuostolis, o vat mirtis - pelninga. Juk mirus žmogui nebereikia valgyti, gerti, kūrenti krosnies ir kitaip leisti pinigus.O ir mūsų gyvenimai būtų pelningesni, jei juose neliktų pykčio ir pavydo.

Prieš eidama į šį spektaklį maniau, kad Antono Čechovo kūrinys ir Mariaus Cemnicko  kaip režisieriaus debiutas manęs nenuvils ir... neklydau. Tai vienas stipriausių mano matytų spektaklių, o spektaklių esu mačiusi ganėtinai nemažai. Jis įtraukė nuo pat pradžių iki galo ir netgi pasidarė liūdna, kad pasinėrus visa esybe į šią skaudžią istoriją viskas baigėsi. Manau, kad spektaklis galėtų būti kiek ilgesnės trukmės, nes kai pasiekiau emocinę kulminaciją ir užsidegė šviesos, likau lyg apnuoginta. Čia tas pats, kaip pradėjus skaityti antrą "Mirusių sielų" dalį sužinoti, kad likusi šio romano dalis buvo sudeginta paties autoriaus.

Aktoriai. Negailėsiu pagirimų abiems aktoriams - tiek Jakovo vaidmenį atlikusiam Romualdui Urviniui, tiek Jonui Čepuliui, kuris vaidino autorių. Nežinau, kas tai buvo - profesionalumas ar kaip tik, perdėtas įsijautimas į vaidmenį - bet patikėjau kiekvienu išgirstu žodžiu. Galbūt prie viso to prisidėjo tai, jog kiekvienas žmogus apmąsto savo gyvenimo prasmę, tačiau dažniausiai atsakymai nėra randami. Galbūt ši istorija yra žymiai arčiau kiekvieno mūsų, tačiau su tuo nesame linkę sutikti dėl savo kvailo noro būti protingesniais už visus. Bet manau, kad kiekvienas šį vakarą matęs "Rotšildo smuiką" apmąstys, kokia visgi yra jų gyvenimo prasmė. O tai jau yra labai didelis darbas visuomenės labui. 

Tai spektaklis, kuris nepalieka abejingų. Aplink mane buvę žiūrovai sunkiai tvardė besiliejančias emocijas ašarų pavidalu, nes taip stipriai griebia už širdies... Išėjus iš salės, kurį laiką norėjosi tiesiog tylėti ir būti tyloje su savo mintimis ir apmąstymais. Rekomenduočiau tiems, kurie nesivaiko madų, nepropaguoja "tuščių" plepalų, vertina profesionalumą ir trokšta patirti tą stiprų emocijų užtaisą, kuris ilgam laikui palieka kažką tavo paties viduje.

Daugiau informacijos apie aktorius, režisierių ir patį spektaklį rasite čia


2015 m. sausio 10 d., šeštadienis

"Basomis parke". Gal nusiaukime batus ir pasivaikščiokime parke basomis?

Sausio 10-osios vakaras. Žemė uždengta balta žiemos antklode, tačiau sniegas taip ir šaukia visus džiaugtis žiemos džiaugsmais, o ypač - lipdyti senį besmegenį, nes būtent tam šis sniegas yra ypatingai palankus. Žinoma, kiekvienas pasirenka, kokia veikla norėtų užsiimti ganėtinai šiltą žiemos šeštadienio vakarą, ir vienas iš tokių pasirinkimų yra teatras. Iš visų pusių link teatro judėjo nemažos grupelės žmonių. Nustebino tai, jog tik įžengus į teatro pastatą, prie durų buriavosi žmonės, kurie tikėjosi įsigyti bilietus, tačiau kasoje jų nebeliko. "Basomis parke" - tai spektaklis, sutraukęs sausakimšą salę žiūrovų! Nemeluosiu, visoje salėje buvo laisvos vos kelios vietos..

Į sceną įžengia jauna moteris, nešdama kelioninį krepšį, iš paskos eina nešikas, kurio rankos apkrautos daiktais. Jie įeina į butą, kuriame nėra nei vieno baldo. Kaip vėliau paaiškėja, tai Kori, kuri šiame bute apsigyveno su savo vyru Polu. Jie susituokė vos prieš šešias dienas, tad tiesiog gyvena meile vienas kitam. Netrukus į naujus namus grįžta Polas ir lieka nustebintas: butas yra penktame aukšte, jame nėra nei vieno baldo, vietoje vonios tėra dušo kabina, o Polas tiesiog nekenčia praustis duše! Negana to, lubose yra didžiulė skylė, pro kurią ne tik pučia šiaurinis vėjas, bet ir sninga. Polo nusivylimą praskaidrina skambutis iš kolegos, kurio metu sužino, kad pastarasis gauna pirmąją savo bylą, tačiau jai turi pasiruošti iki rytdienos. Ir netrukus į duris pasibeldžia Kori mama. Ta proga Polas nulekia į parduotuvę nupirkti viskio ir prisiklauso įvairių pasakojimų apie to namo gyventojus, pasižyminčius keistumu. Grįžęs, mamos neberanda, tačiau papasakoja viską savo žmonai, kuri tuo nepatiki. Tačiau po kurio laiko pro buto duris tyliai įsliūkina vienas iš kaimynų, užsidėjęs veidą dengiančią kaukę...

Kori - jauna moteris, kupina energijos, gyvybės ir beprotiškų idėjų, besidžiaugianti gyvenimu ir neapsakomai mylinti Polą. Polas - neseniai teisės egzaminą išlaikęs teisininkas, visuomet pasitempęs, tinkamai apsirengęs ir racionaliai mąstantis, tačiau, būdamas su Kori, išsilaisvina ir tampa tokiu pat beprotiškai laisvu. Šie jaunavedžiai yra visiškos priešingybės, tačiau tarsi dvi obuolio pusės, kurios būti atskirai negali. Po vestuvių praleidę šešias nuostabiausias paras prabangiame viešbutyje, jie grįžta į realybę, pradėdami šeiminį gyvenimą. Tačiau gyvenimas pasirodo kitoks, nei jie manė iš pradžių.

Tai istorija apie meilę, kuriai nėra amžiaus cenzo. Meilė yra gyva mumyse tol, kol mes "nenurašome" romantiškų bučinių, apsikabinimų, meilės laiškų siuntinėjimo ir rūpesčio vienas kitu. Mylėdami turime ne tik jausti tą žodžiai nenusakomą jausmą, bet ir gerbti vienas kitą, suprasti bei prisitaikyti, rasti bendrus kompromisus, nes laimingos santuokos formulėje nėra tik vienas dėmuo - jame yra visas kompleksas nerašytų taisyklių, kurios veda link pasakiško gyvenimo. Šiame spektaklyje galime atrasti kiekvienas bent dalelę savęs, pažinti mus supančių žmonių gyvenimus.

Šio spektaklio vizitinė kortelė - Anna Kendrick daina "Cups" iš filmo "Pitch Perfect". Ją lietuvių kalba atlieka aktoriai be jokių muzikinių instrumentų. Prisipažinsiu, kai pirmą kartą tai pamačiau, buvau beprotiškai sužavėta, todėl ilgai ieškojau šios dainos internete, kad dar ir dar kartą galėčiau pamatyti, kaip visa tai atliekama. Neslėpsiu, tai varė mane iš proto ir antrą kartą. Ir, manau, varys dar ir kitus kartus, nes tai taip organiška ir gyva, kad norisi tai pajusti širdimi milijoną kartų, kol pagaliau galėsi prisijungti prie aktorių. Tiesa, visam tam dar daugiau tikrumo suteikė aktorių klaidos, kurios sukelia šypseną tiek žiūrovui, tiek pačiam aktoriui. Ir žinote, kodėl taip yra? Nes tokios akimirkos žiūrovui įrodo, kad teatras - tai gyvas dalykas, kurio negalima tapatinti su kino filmu, televizijos serialu ar filmuota medžiaga.

Na ką, aktoriai. Kadangi turėjau malonumą matyti šio spektaklio premjerą praeitas metais, aktorių pasirinkimas buvo tinkamesnis tuomet nei šį kartą. Nors ir Deividas Rajunčius tikrai yra geras aktorius, tačiau Polo vaidmeniui yra kiek per jaunas ir per švelnus, tad nepasakyčiau, kad juo patikėjau. Inga Talušytė... Apie ją žodžių neturiu. Tiesiog dar dabar negaliu atsigauti nuo tokios nuostabios vaidybos. Važiuodama namo mąsčiau, kas šiame spektaklyje galėtų ją pakeisti ir... nieko nesumąsčiau. Ši aktorė yra fenomenas Miltinio teatre, ką ji puikiai įrodė salėje susirinkusiems žiūrovams. Kori, lenkiu galvą labai labai žemai. Likusiais aktoriais taip pat patikėjau, todėl ir neverta atskirai kiekvieno aptarinėti, nes kiekvienas iš jų žino, kokie nuostabūs jie yra!

Tai nėra tas spektaklis, kuriame gausu simbolių, užslėptų minčių ar dviprasmybių. Tai vaidinimas, kuriame gauname atsakymus į klausimus, iškylančius kasdien, gyvenant šeimoje. Sutuoktiniai gali pasijuokti patys iš savęs, stebėdami šeiminius santykius iš šono, o jaunos poros gali pamatyti, kas jų laukia ateityje ir pasimokyti tam tikrų gyvenimiškų subtilybių ar išminties.
REKOMENDUOJU šį spektaklį tiems, kurie nori atsipalaiduoti po sunkių savaitės darbų ir tiesiog pasijuokti iš savęs, o galbūt tiesiog nori smagiai praleisti laiką. Tai yra tas spektaklis, į kurį norisi eiti dar ir dar kartą.

P.S. tokia pilna salė būna tik spektaklyje "Laisvi drugeliai", kuriame vaidina nacionalinės reikšmės žvaigždė - Mantas Jankavičius. Galbūt tai tik sutapimas, o galbūt šis spektaklis iš tiesų yra vertas dėmesio. Kokia tiesa? Įsigykite bilietą į šį spektaklį ir pasakykite tikrąją tiesą. Juozo Miltinio dramos teatro repertuarą rasite čia .

Jei sudominau, daugiau apie šį spektaklį rasite čia: http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/didzioji-sale/basomis-parke-n-saimonas/