2016 m. sausio 31 d., sekmadienis

Žano Puare "Beprotiškas savaitgalis"

Ganėtinai nežiemiškas sausio vakaras. Po darbų pavargę ir lyg oazės ieškantys žmonės renkasi Juozo Miltinio dramos teatre su tikslu - pabėgti nuo kasdienybės ir įprastos aplinkos. Tą penktadienio vakarą susirinkusieji nusikėlė į šių dienų Prancūziją ir pasinėrė į "Beprotišką savaitgalį".

Veiksmas prasideda vėlų vakarą Stefano namuose. Stefanas - vidutinio amžiaus vyriškis, sėkmingas verslininkas, vedęs nepaprasto grožio moterį Sofi. Viskas būtų tobula, jei ne keistas Stefano potraukis nesąmoningai sugriauti visą sėkmingos šeimos idilę, kuris pasireiškia neištikimybe. Noras peržengti tam tikrą ribą jam padiktuoja tobulą planą. Taigi, įsodinęs žmoną į lėktuvą, pasikviečia savo meilužę Žiuli į namus, tačiau planas griūna, išgirdus Sofi žingsnius link buto durų. Žiuli bandymas pabėgti pro atsarginį išėjimą nepaseka - durys užrakintos, tad Stefanui ir Žiuli tenka stoti prieš Sofi surengtą teismą. Sofi pareikalavus skyrybų, Stefanas pradeda suktis iš keblios situacijos vedamas meilės Sofi bei noro išlaikyti santuoką. Būtent čia ir prasideda tikrasis linksmumas... 

Tai spektaklis, kuriame sukuriama prancūziška situacija - vyras, žmona ir meilužė vienuose namuose visą savaitgalį. Stefanas, kartu su jaunute Žiuli, kuria absurdišką situaciją ir patys beveik ja patiki, tačiau klausimas - ar tuo tiki Sofi? Kiek toli gali nuvesti melas vardan noro pasprukti iš keblios situacijos? Visi atsakymai spektaklyje "Beprotiškas savaitgalis". Negana to, į šį žaidimą įtraukiama ir daugiau žmonių, kurie, nieko neįtardami, tampa prieskoniu visai šiai prancūziškai situacijai. Veikėjų išgyvenimai taip stipriai perteikti, kad nesunkiai įtraukia ir žiūrovą į šią situaciją, kuris, net ir žinodamas istorijos pradžią taip pat patiki sukurtu pasiaiškinimu. O galbūt mes patys atpažįstame save? Vaidinimas kupinas humoro, šmaikščių dialogų, absurdiškų situacijų ir melo, kuris nuveda taip toli, jog sunku juo nepatikėti net ir pačiam istoriją kuriančiam asmeniui. 

Su nekantrumu laukiau šio spektaklio dėl kelių priežasčių. Viena jų - Ingos Talušytės pasirodymas scenoje. Turbūt ne paslaptis, kad visi spektakliai, kuriuose Ji vaidina, yra nepaprastai geri ir šmaikštūs, o nuostabi vaidyba tiesiog pavergia širdį, todėl kaskart, kai perskaičiusi spektaklio aprašymą aktorių sąraše radus šios aktorės pavardę, net suvirpa širdis. Su visa derama pagarba kitiems aktoriams turiu prisipažinti, kad būtent Inga Talušytė yra mano mėgstamiausia aktorė, kurios man labai trūksta teatro scenoje. Kita priežastis - jau seniai norėjau pamatyti šį spektaklį, tačiau vis atsirasdavo kokių kliūčių tam. Net jau spaudžiant bilietus savo delne teko nusiminti, kad spektaklis atšauktas, tačiau po ilgo laukimo pagaliau jį pamačiau ir tikrai nenusivyliau. 

Taigi, šį spektaklį vertinu labai gerai, nes patiko tai, jog jame nebuvo modernistinių sprendimų, dekoracijos apgalvotos iki mažiausios smulkmenos, spektaklis paprastas, tačiau jokiu būdu ne prastas. Trumpai tariant, spektaklis yra užbaigtas. Nėra užslėptos gilios minties, tad užtenka atsipalaiduoti ir pasinerti į kuriamą istoriją. "Beprotišką savaitgalį" rekomenduočiau tiems, kuriems patiko spektaklis "Prancūziškos skyrybos"; tiems, kurie mėgsta lengvą humorą ir nori atsipalaiduoti nuo kasdieninių rūpesčių; ir tiems, kuriems patinka paprastas, lengvai suprantamas teatras be įmantrių kostiumų ar dekoracijų. Nedvejodama galiu teigti, kad eičiau į šį spektaklį dar ir dar kartą, nes jam pasibaigus, visą vakarą jaučiausi pakylėta ir laiminga, o taip būna retai.

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite ČIA
Ištrauką iš spektaklio rasite ČIA
Būtinai apsilankykite ir JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRO TINKLAPYJE

2016 m. sausio 29 d., penktadienis

S. Maršako "Katės namai"

Turbūt daugiau nei prieš 15 metų pirmą kartą mačiau Keistuolių teatro pastatytą spektaklį "Katės namai" ir dar dabar puikiai pamenu, kad būtent ši istorija bei moralas paliko gilų įspūdį mano atmintyje. Taip pat, kaip ir "Mažasis princas", šis spektaklis gali būti suprastas visai kitaip augant ir bręstant, įgyjant gyvenimiškos patirties, todėl panorau dar kartą grįžti į "Katės namus", tik šį kartą - Juozo Miltinio dramos teatre. Patikėkit, nenusivyliau...

Kadangi ši pjesė pasaulį džiugina daugiau nei pusšimtį metų, nemanau, kad vertėtų plačiai pasakoti apie šią istoriją, tačiau trumpai priminsiu, kad tai pasakojimas apie Katę, kuri kartu su savo tarnu katinu Vasyliu gyveno nepaprasto grožio ir prabangiuose namuose, kuriuose puotavo garbingiausieji miestelio gyventojai: Višta ir Gaidys, Ožys ir Ožka bei Kiaulė. Puotos metu pasigirsta katinėlių našlaitėlių barbenimas į vartelius su prašymu įsileisti, tačiau Katė kategoriškai atsisako juos įsileisti. Atėjus Katės poilsio metui, svečiai pradeda skirstytis, tačiau paliktas be priežiūros pečius sukelia gaisrą namuose ir Katę iš užjūrio bei jos tarną palieka be namų. Tačiau tai nebūtų pasaka, jei pasibaigtų laimingai...

Šis spektaklis puikus ne tik savo mintimi ir nesenstančiomis visuomeninėmis aktualijomis, tačiau ir nuotaikinga muzika, kostiumais, dainomis, judesiu ir tuo, kad spektaklyje vaidina ir lėlės, todėl net ir mažiausiam teatro žiūrovui nėra sunku atpažinti veikėjus. Lėlės spalvingos, charakteringos bei traukiančios akį, todėl ne vieną sykį teko pamatyti, kaip mažyliai tiesia rankutes, norėdami paglostyti vargšus katinėlius ar paliesti paršelius. Likau sužavėta aktorių talentu ir profesionalumu, nes tokio įsijautimo į vaidmenį turbūt dar neteko matyti (rašau taip, nes, mano nuomone, į Ožį įsijausti ir visą valandą kalbėti ožio balsu yra sudėtingiau nei suvaidinti kokį rimtą, lyrišką vaidmenį). Trumpai tariant, patiko viskas, nes spektaklis užbaigtas tiesiog būtų sunku prie ko nors prikibti.

Po šio spektaklio man buvo gera, nes grįžau į savo vaikystę, prisiminiau tą pirmąjį susitikimą su "Katės namais", galėjau šiek tiek palyginti skirtingus pastatymus (na tiek, kiek tai leido mano atmintis) ir pabuvau tarp vaikų, kurie viso spektaklio metu darė tai, apie ką didžioji dalis suaugusiųjų jau pamiršo - džiaugėsi smulkmenomis ir užjautė gyvūnėlius. Tiesa, prieš spektaklį kiek stebėjausi, kad salėje yra ne tik vaikus atvedusių suaugusiųjų, tačiau išėjus iš salės supratau - jie pasirinko teisingai. Taigi, šį spektaklį rekomenduočiau pamatyti visiems mažyliams, nes jis lengvai suprantamas, spalvingas ir kupinas muzikos, naudingo moralo ir gerų emocijų; taip pat ir jų tėveliams ar tiesiog suaugusiesiems, kurie nori grįžti į vaikystę ir vėl pabūti vaikais, pasidžiaugti smulkmenomis ir pasimėgauti profesionaliu teatru.

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite ČIA
Ištrauką iš spektaklio rasite šiame VAIZDO ĮRAŠE
Kitą aktualią informaciją rasite oficialiame Juozo Miltinio dramos teatro TINKLAPYJE

P. S. Labai patiko šio spektaklio afiša bei programėlė. Ta Katė tiesiog nuostabi!

2016 m. sausio 19 d., antradienis

Vytauto Kupšio "Išgelbėkime kengūriuką" arba galimybė vėl grįžti į vaikystę!

Gražus, tačiau labai šaltas sausio 17-osios rytas. Saulės apšviesta laisvės aikšte skubame link teatro, kur mus pasitinka daugybė vaikų ir juos atlydėjusių suaugusiųjų, besiburiuojančių prie teatro durų. Tą akimirką suprantu, kad visi susirinkome vienu tikslu - išgelbėti kengūriuką. Salė kaip niekad gyva nuo vaikų juoko ir išdykavimo, tačiau pradėjus gesti šviesoms, stoja tyla. Bent jau kelioms sekundėms...

Šis spektaklis teatro scenoje pirmą kartą pasirodė prieš 23 metus, tad vaikų tėveliai patys turėtų prisiminti siužetą, o vaikučiai - viską pamatyti savomis akutėmis. Tačiau trumpai priminsiu, kad tai pasakojimas apie kengūriuką ir beždžionėlę, kuriuos iš šiltų kraštų pagrobė du plėšikai - Dudulis ir Gugulis - norėdami juos parduoti zoologijos sodui ir užsidirbti pinigų. Tačiau ar jiems, vedamiems godumo, pavyko paminti drąsą, norą gyventi savo namuose ir nugalėti draugystės jėgą, sužinosite atvykę į šią muzikinę pasaką.

Labai patiko spektaklio dekoracijos, kurios, tik pamačius, privertė aiktelėti iš nuostabos. Nemaniau, kad taip paprastai galima sukurti tą gerai pažįstamą vaikystės vaizdą, tinkantį visiems, nepaisant to, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, su unikalia asmenine patirtimis ir praėjusia vaikyste. Patiko spektaklio garso takelis ir atliktos dainos, nes jos paprastos, lengvai suprantamos, tačiau puikiai atspindinčios veikėjų jausmus, kas palengvino vaikams mėgavimąsi vaidinimu. Taip pat patiko kostiumų unikalumas, nes net ir moderniu požiūriu pažvelgus į gyvūnų kostiumus, nebuvo sunku atpažinti, kas yra kas (o tai jau tampa retenybe, nes modernistinis teatras mėgsta naudoti modernius kostiumus, iš kurių vaikams sudėtinga atpažinti veikėjus). Bet labiausiai sužavėjo aktorių vaidyba. Dar eidama link teatro svarsčiau, kaip aktoriai vertina galimybe vaidinti vaikams skirtame spektaklyje, juk tai visiškai nerimta, netgi juokinga, tad buvo įdomu, kaip jie su tuo susidoros ir... pavyko puikiai! Scenoje mačiau drąsius, savęs netausojančius ir rizikuojančius aktorius, kurie tą valandą vaikams sukūrė stebuklą, leido jiems patikėti pasakojama istorija ir patiems įsijausti į veikėjų vietą. Salėje vis girdėjosi vaikų paraginimo ir pagalbos žodžiai veikėjams, o tai jau turėtų būti nemenkas įvertinimas, nes nėra nieko nuoširdžiau nei vaikų emocijos. Aplodismentai!

Nepamenu, kada paskutinį kartą buvau tokiame tikrai vaikiškame spektaklyje, kupiname spalvų, žaismingumo, įdomių dekoracijų ir nepaprastos muzikos. Visa tai sukuria ypatinga atmosferą, nukeliančią vaikus į kengūriuko ir beždžionėlės gelbėjimo istoriją bei grąžinančią suaugusiuosius į jų vaikystės dienas, kuomet jie dar nebuvo tokie užimti rutinos ir mokėjo svajoti. Pats spektaklis panašus į kažką nerealaus, tačiau labai artimą, pažįstamą ir mielą. Juk visi turėjome tą draugą, dėl kurio galėjome daug ką padaryti, gelbėjant jo "kailį". Visa tai mums primena senai pamirštą tiesą, kad draugystės jėga yra nepaprastai stipri ir niekas, o tuo labiau materija, netgi šiuolaikiniame sukomercintame pasaulyje jos negali nupirkti. Tai yra viena pagrindinių gyvenimiškų vertybių, kurią jau nuo mažų dienų reikia ugdyti, kuriant geresnę visuomenę. Dėl visų šitų išvardintų "bonusų" spektaklį vertinu teigiamai ir tikrai siūlau jį pamatyti visiems vaikučiams, kad jie žinotų, jog gyvenime yra ne tik kompiuteris ir televizorius, bet dar ir toks stebuklingas dalykas kaip teatras. Taip pat suaugusiesiems, kurie prieš porą dešimtmečių matė šį spektaklį būdami vaikais, kad pažvelgtų į jį naujai, suaugusiojo akimis. Arba tiems, kurie nori grįžti į vaikystę, pasimėgauti teatru ir praleisti laiką tarp vaikų, kurie vis dar nepamiršo, kaip reikia būti nuoširdžiais. 
 
Daugiau informacijos apie šį spektaklį bei nuotraukas rasite ČIA
Spektaklio režisieriaus komentarą rasite šiame VAIZDO ĮRAŠE 
Visą kitą aktualią informaciją, o kartu ir kito spektaklio datą, rasite ŠTAI ČIA 

P.S. Spektaklis trunka 1 valandą, tačiau per visą tą laiką nei vienas vaikas nepasiprašė išeiti iš salės dėl nuobodumo ar nuovargio, o tai daug ką reiškia.

2016 m. sausio 12 d., antradienis

Marko Ravenhilo "Baseinas (be vandens)" arba kas nutinka, kai nori išgirsti seniai negirdėtą tiesą

Nepaprastai šaltas sausio 7-osios vakaras. Termometrų stulpeliai rėksmingai praneša apie žemesnę nei įprasta temperatūrą ir pataria kuo šilčiau apsirengti. Važiuojant teatro link atrodė, kad miesto centre staiga sustojo laikas, o apie gyvybę bylojo tik spalvotomis lemputėmis papuošti kavinių langai. Turbūt ir teatro mėgėjus išgąsdino visą kūną kandžiojantis šaltukas, tačiau ištikimiausieji susirinko. 

Veiksmas prasideda pasakojimu apie grupę menininkų, kurie nuo senų laikų yra draugai. Vienos iš jų vyras miršta, susirgęs vėžiu, tačiau ši liga tuo neapsiriboja - "suėda" iš vidaus ir pačią moterį, kuri apie savo ligą sužino po vyro netekties. Grupė žmonių, vadinantys save draugais, susirenka į krematoriumą atsisveikinti su mirusia drauge, tačiau ten netikėtai (nors ji kadaise ir buvo viena iš tų draugų) pasirodo Ji. Dėl netikėtos draugų nuostabos, Ji ilgai neužsibūna krematoriume, tačiau po kurio laiko, prisiminusi senus laikus, nusprendžia pasikviesti juos į svečius. Viena iš priežasčių - naujas baseinas namuose. Draugai, kartu prisiminę patirtas smagias akimirkas ir ankstyvos jaunystės laikus, padaugina alkoholio ir, Jai ištarus slaptažodį "eikime nuogų maudynių", visi pasileidžia prie baseino. Viskas, atrodo, būtų buvę gerai, jei ne vienas baseino berniuko neapdairus veiksmas. Ir tikroji istorija prasideda skrydžiu virš tų, kuriuos Ji laikė draugais...

Tai spektaklis apie pavydą ir panieką tiems, kurie išdrįsta kelti sparnus virš kolektyvinės sąmonės užvaldytos masės. Žmogus tampa neapykantos objektu, jei nusprendžia būti kitokiu, siekti savų tikslų bei tapti žinomu, turtingu bei įtakingu, o tai prieštarauja tų įsitikinimams, kurie iš gyvenimo nori tik to, ko nori ir visi. Vardan buvimo "kaip visi", žmogus ryžtasi paminti žmogiškumą, meluoti sau ir kitiems, apgaudinėti aplinkinius (šiuo atveju, draugę), mirti iš pavydo, nes tik tokiu būdu jis gali patenkinti savo nepasotinamą ego. 

Šis spektaklis ypatingas ne tik tuo, kad yra pirmą kartą materializuojamas Lietuvos teatro scenoje, bet ir savo originalumo. Jame nėra pagrindinių ar antraeilių vaidmenų. Veikėjai neturi išskirtinių charakterių, o jų asmenybės nėra nuspalvintos įvairiomis spalvomis. Spektaklyje naudojamos minimalios dekoracijos, nors jų efektyvumas labai didelis. Spektaklyje plačiai naudojama judesio teatras, daug akrobatinių judesių, kas tik sustiprina spektaklio mintį. Veikėjai istoriją pasakoja lyg dainuodami pagal muzikinį foną, emocijas - šokdami. Visa istorija kupina tų jausmų, apie kuriuos (turbūt) mes nenorėtume žinoti, nes tai susiję su žmonėmis, kuriuo laikome draugais. Geriausiai šį vaidinimą apibūdina sena, tačiau nepaprastai teisinga frazė - draugą nelaimėje pažinsi. 

Spektakliui rašau stiprų 10/10, nes: labai patiko judesio teatras, kuris kartais buvo iškalbingesnis už tūkstančius žodžių; turbūt dar neteko matyti pjesės, parašytos kolektyvinės sąmonės forma, o tai labai sužavėjo dėl realybės visuomenėje; tai nebuvo lengvas ar "tuščias" spektaklis, kuriame pakanka 10 minučių ir jau žinai, kaip jis baigsis ir koks jo moralas; aktoriai vaidino nuostabiai, nuoširdžiai ir netausodami savęs; jame radau save nuo galvos iki kojų pirštelių. Jame supratau dalykus, kurie man jau ilgą laiką nedavė ramybės, ir tai pagaliau padėjo suprasti, kodėl kai kurie žmonės vienaip ar kitaip pasielgia tam tikrose situacijose. Manau, kad atsakymų gavimas ir traukia mane dar kartą grįžti ir pasinerti į "Baseiną (be vandens)".

Turbūt pirmą kartą nežinau, kam konkrečiai rekomenduočiau pamatyti šį spektaklį. Turbūt visiems. Kiekvienas žiūrovas tampa ne tik istorijos liudininku, bet ir teisėju, perleisdamas viską per savo vertybių prizmę. Tai nėra patogus spektaklis, džiuginantis daugybę žmonių, anaiptol, jis gali nepatikti, o galbūt ir kelti pyktį, nepasitenkinimą neva veltui praleistu laiku teatre, nepaisant to, kad pjesė parašyta kolektyvinės sąmonės forma. Nes tie, kurie apsiriboja visuotine sąmone, to nepripažins,  o tie, kurie išsiskiria iš minios - nenorės pripažinti, kad draugai, kurie jį supa, vis dėlto nėra draugai. Manau, kad kiekvienas, kuris turi pakankamai drąsos pamatyti savo gyvenimą iš šalies, turėtų pamatyti būtent šį vaidinimą. 

Daugiau informacijos apie jį spektaklį rasite ČIA