2016 m. rugsėjo 30 d., penktadienis

T. Džiudženoglu "LAVINA". Nes baimė surakina mus iš vidaus, o meilė - išvaduoja

Rugsėjo 24-osios vakaras, šeštadienis. Atrodo, dar taip neseniai džiaugėmės šiltomis "bobų" vasaros akimirkomis, tačiau šis vakaras pasižymėjo tik rudeniui būdinga vėsa. Galbūt dėl to, o gal ir su išankstine nuostata nedrąsiai besiburiuojančių žiūrovų veidus puošė kažkokia išskirtinė rimtis, būdinga tik rimtų spektaklių laukimo laikotarpiui. Nuskambėjus antrajam skambučiui, teatro gerbėjų veidus puošusią rimtį pakeičia skubėjimas link bilietuose nurodytų vietų ir tą akimirką atrodo, kad tik rafinuotas skubėjimas gali užtikrinti, jog visiems užteks vietų salėje. Prieš porą savaičių Juozo Miltinio dramos teatras pradėjo savo naująjį sezoną, kurio pradžią papuošė pagal turkų dramaturgo pjesę pastatyta drama - trileris "LAVINA", kurią tą vakarą susirinko stebėti beveik pilna salė žiūrovų. 

Spektaklis prasideda vienos šeimos namuose. Viename Turkijos kaimelyje po vienu stogu gyvena trys skirtingos šeimos kartos - senoliai, vyresnieji ir jaunimas. Viskas, atrodo, lyg ir viskas normalu, kiekviena karta gyvena savo gyvenimus, tačiau su viena išlyga - vyresnieji privalo viską tiksliai apskaičiuoti. To priežastis - lavina. Taigi, likus dar dviems pirštams iki vandens statinės pilnumo, šeimoje atsiranda nenumatyta situacija - jaunoji moteris, kuri jau 7 mėnesį nėščia, pajaučia pilvo skausmus, kurie periodiškai pasikartoja. Visą šeimą apima baimė dėl jaunos moters ir jų šeimos likimo, nes tų, kurie nesilaiko vyresniųjų tarybos nustatytų įstatymų, laukia itin žiaurios bausmės, todėl šeima vis dar viliasi, kad viskas išsispręs savaime, tačiau veltui... Apžiūrai pakviesta pribuvėja praneša sargybai apie šeimoje esančią situaciją, todėl nedelsiant šeimos namuose sušaukiama vyresniųjų taryba ir vykdomas svarstymas dėl tolimesnių veiksmų. Kiek atmena senoliai, prieš daugiau nei pusšimtį metų buvo tokia situacija, kuomet nėščiai moteriai prasidėjo gimdymas tyliuoju laikotarpiu, todėl ją taryba pasmerkė būti palaidotai gyvai po žeme iki kol nuslūgs lavinos grėsmė, todėl pastaroji šeima turėjo dėl ko nerimauti. Tačiau vyresniesiems priėmus tolimesnių veiksmų planą, viskas kardinaliai pasikeičia.

Tai spektaklis apie nepagrįstą baimę ir meilės galią nugalėti ją. Visa to mažo kaimelio bendruomenė gyvena slegiama baimės, kad dėl per didelio triukšmo nuo kalno gali nusiristi sniego lavina ir tokiu būdu pražudyti viso kaimo gyventojus, todėl bendruomenės nariai beveik ištisus metus, t.y. 9 mėnesius privalo gyventi tyliai. Tuo laikotarpiu negalima garsiai juoktis, rėkauti, dainuoti, galiausiai garsiai šnekėti, todėl visi privalo tvardyti savo emocijas ir bendrauti pašnibždomis. Nuolatinė kontrolė vardan visų gerovės atima iš žmogaus bet kokią laisvę, o nusižengus laukia neįtikėtino žiaurumo bausmės. Paradoksalu, bet niekas negali prisiminti, ar nors kartą per visą kaimelio istoriją buvo nusiritusi minėtoji lavina, tačiau vyresniųjų taryba preciziškai reikalauja laikytis numatytų įstatymų. 

Tiesa, į šią pjesėje apibūdintą laviną galima pažvelgti ir kaip į simbolį, kuris reiškia įvairias baimes ir paranojas dėl nesančių dalykų, galimų pasekmių. Visos tos baimės lyg užriša akis žmogui, taip iš jo atimdamos galimybę įžvelgti kitokio socialinio gyvenimo alternatyvas, elgesio modelius, realizuoti save ir savo norus, svajones. Žmogus be svajonių tampa labiau pažeidžiamas, lengviau valdomas, todėl tai suteikia galimybes tuo besinaudojantiems asmenims įtvirtinti savo valdžią ir norimą tvarką. Visuomenėje yra sukuriama kolektyvinė baimė, lyg neišvengiama tragedija kaip nepaklusnumo norimai įtvirtinti santvarkai pasekmė, o už aklą paklusnumą žmogus gauna sąlyginį saugumo nuo grėsmės jausmą. Saugumas jam leidžia gyventi toliau, prisitaikyti prie esamos tvarkos, dirbti, mylėti, tačiau visą gyvenimą praleidęs baimėje žmogus ir miršta joje. Nors ir žmogus pats gali susikurti sau kuo patogesnį gyvenimą pagal neišvengiamybę (bent jau jam taip atrodo), toliau puoselėja šeimines vertybes, tačiau namai tampa kalėjimu, o gyvenimas - tylia nuolatine įtampa. 

Pripažinsiu, nors ir pjesės laikas bei vieta iš pirmo žvilgsnio atrodo labai toli nuo mūsų, iš tiesų joje galime rasti ir save. Juk kasdien mes bijome tam tikrų dalykų, kurie paralyžiuoja mūsų mintis, atima iš mūsų laisvę pasirinkti ar išsakyti savo nuomonę. Vedami baimės, pamirštame demokratijos principus ir pasiduodame kitų spaudimui, taip išduodami patys save. Galbūt ir mes bijome tos metaforiškos lavinos? Gal dėl to ir tylime, sutinkame su viskuo, kad tik būtų saugu? Bijome būti asmenybėmis, nes asmenybės garsiai rėkia, o garsus riksmas gali sukelti laviną? - klausimai, kuriuos išsikėliau sau po spektaklio...

Labai patiko aktorių profesionalumas bei jų kuriami personažai. Buvo įdomu stebėti tiek daug kūno kalbos ir kaip tam tikri žodžiai ar emocijos buvo išreikštos be žodžių. Tiesą sakant, aktoriai taip stipriai įtraukė į kuriamą istoriją, kad dar ilgą laiką gyvenau tuo. Patiko tai, kad kai kuriuos aktorius pamačiau visiškai kitokiame amplua, kas maloniai nustebino. Žodžiu, nedaugžodžiaujant, ploju atsistojus! Dar patiko pilnai išpildytos dekoracijos ir garso takelis, kas spektaklį pavertė tikra turkiška istorija.

Taigi, nors ir šis spektaklis yra pirmoji premjera šį sezoną, visgi blynas nėra prisvilęs. Priešingai,  drįstu sakyti, jog geresnio blyno ir nebuvo galima tikėtis. Spektaklis mane "užkabino" ir privertė susimąstyti, o kas paliečia širdį ir verčia mąstyti jau yra ganėtinai stiprūs dalykai dvasiniame tobulėjime, todėl šį spektaklį vertinu teigiama. Nepaisant visų liaupsių ir pagyrų, spektakliui rašyčiau 7,5/ 10, nes spektaklis, mano nuomone, per daug statiškas, nesikeičia aplinka, o ir kai kurių dialogų ir veiksmų galėjo ir nebūti. Kam rekomenduočiau "LAVINĄ"? Tiems, kurie mano, kad tik jie bijo kažko; tiems, kurie mėgsta profesionalią vaidybą, spektaklį su mintimi ir simboliais; tiems, kurie dabartinėje visuomenėje įžvelgia demokratijos stoką ir nori į analogišką situaciją pažvelgti teatro scenoje. Ir šiaip, rekomenduočiau visiems tiems, kurie tiesiog myli teatrą ir nori juo mėgautis, nes kiekvienas spektaklis yra kaip nauja galimybė pabūti kažkuo kitu. Todėl, mielas žiūrove, mano pasiūlymas paprastas - IŠDRĮSK PAMATYTI TAI PATS! 

Daugiau apie šį spektaklį rasite PASPAUDĘ ČIA