Karštas gegužės 27-osios vakaras. Termometrų stulpeliai garsiai šaukia apie beveik priartėjusią kalendorinę vasarą, kuri nesigėdydama išnuogins bene visą žmogaus kūną. Miesto aikštė tapo gyva nuo žmonių šurmulio, jaučiamos laisvės ir nevaldomo juoko. Miestas ruošėsi sutikti vasarą. Tačiau šį pasiruošimą papildė dar viena didelė proga - spektaklio premjera Juozo Miltinio dramos teatre. "Vyšnia šokolade" - taip vadinasi priežastis, dėl kurios tą nepaprastai šiltą vakarą teatre rinkosi žmonės, su nekantrumu laukę šio spektaklio.
Spektaklis prasideda Rauno Ervasto, vietinio žydo, turinčio antikvariato parduotuvėlę, apsilankymu pas pagyvenusio amžiaus moterį Olgą. Raunas, norėdamas pigiai nupirkti mirusios Olgos kaimynės daiktus, netyčia laiptinėje sutinka Olgą, kurios taip pat prašo parduoti savo daiktus. Tačiau atsisakiusi, Olga prisimena, kad Raunas yra jos buvusios bendraklasės sūnus, o pasiteiravus, kaip mamos sveikata sužino, jog ji jau mirusi. toliau veiksmas persikelia į gatvę, kur įvyksta Rundžio ir Elos susitikimas. Jakobas neseniai įsidarbino namų tvarkytoju, todėl keliavo į naują darbo vietą, tačiau jam beeinant jį sutiko Ela. Ela, Jakobo Rundžio draugė, jaučia Rundžiui simpatiją ir įvairiausiais būdais stengiasi jam "kabintis ant kaklo", o tuo tarpu Rundis stengiasi atsikratyti romantiško nuotykio su ištekėjusia moterimi Ela, kuriam jis tėra meilužis, kuomet jos vyras išvyksta į komandiruotes. Bent trumpam atsikratęs Elos, jis toliau keliauja į savo naujo darbo vietą. Atvykęs iki buto durų, jis randa buto raktus, pakabintus ant durų staktos, tad drąsiai atsirakina ir žengia į butą. Apsidairęs, nepastebi ant kušetės snaudžiančios Olgos, todėl pradeda kraustyti jos daiktus. Tačiau Olgai prasibudus ir pastebėjus, kas vyksta jos namuose, situacija pasikeičia.
Šis spektaklis pastatytas pagal suomių dramaturgės ir teatro režisierės Lauros Ruohonen kūrinį "Olgą", kuris dienos šviesą išvydo 1995 metais. Tai pasakojimas apie meilę, kuri nejaučia ribų. Šiuo atveju, skirtingų kartų atstovai Olga ir Rundis, turintys skirtingas vertybes ir pasaulio matymą, kartų susikirtimą perteikia per meilės prizmę, kuri primena, jog meilė nesirenka, o ir žiūrovą priverčiau susimąstyti - ar iš tiesų mes visi esame gimę tinkamu metu? Jakobas Rundis - jaunuolis, smulkus vagišius, kuris jaučia neapykantą visam pasauliui, tačiau nenorintis mirti, todėl peržengęs per moralės ribas, vagia vertingus daiktus ir gyvena šia diena. Olga - Rundžio priešingybė: išsilavinusi, protinga ir garbingo amžiaus moteris, kuri jau nugyveno ilgą gyvenimą, tačiau suvokdama, kad jos ateitis numatyta senelių namuose, nebejaučia baimės mirti. Abu veikėjai patiria meilę gyvenimui tuomet, kai įgyvendina savo svajones, išsilaisvina iš ilgai slėgusių baimių ir apribojimų. Rundis, Olgos padedamas, tampa visai kitu žmogumi. Kartu su meile ir kartų susikirtimu, spektaklyje šmaikščiai pavaizduojami lyčių stereotipai, dominuojantys visuomenėje, todėl smagu į tai, su kuo susiduriame kasdien, pažvelgti iš šono per humoro prizmę.
Šiame spektaklyje man patiko keli dalykai. Visų pirma, tai pati istorija privertė susimąstyti, permąstyti savo gyvenimo vertybes ir darkart išsikelti klausimą - ar visgi gimiau pačiu laiku? Likau sužavėta Astos Preidytės vaidyba, kuri nepaliko abejingų. Asta, Jūs esate šaunuolė! Taip pat patiko gyva muzika ir aktorių bendravimas su muzikos atlikėjais. Patiko Ingos Talušytės atliktas vaidmuo, kuris, nuoširdžiai sakant, kėlė ne tik šypseną veide, bet ir garsų juoką. Tam antrino ir Laimučio Sėdžiaus repas, kuris taip pat sukėlė juoko bangą teatro salėje. Praėjus kelioms dienoms po spektaklio, vis dar mintyse prisimindavau tas repo akimirkas ir veidą puošdavo šypsena. Patiko dialogai, sukurta kartų priešprieša ir kontrastas tarp dabartinio jaunimo bei vyresnių žmonių. Pamačius šį spektaklį, suvoki, kad iš tiesų tai yra taip tikra ir realu. Taip pat patiko simbolinių reikšmių gausa. Būtent ši priežastis lėmė tai, jog apie šį spektaklį dar ilgai galvojau ir turbūt ilgai galvosiu. Atsižvelgiant į tai, kad dabartinis jaunimas nėra linkęs suprasti simbolines reikšmes, spektaklyje subtiliai vaizduojama kartų priešprieša persikelia ir į žiūrovų tarpą, kur premjeros dieną buvo įvairių kartų atstovų, tarp jų ir aš. Todėl tai sustiprino scenoje keltas kartų skirtumo faktą.
Tačiau buvo aspektų, kurie ir nekėlė žavesio. Pirmoji dalis buvo labai nuobodi ir jei ne Sirkos pokalbis telefonu su Olga, visą tą laiką, praleistą salėje būtų galima pavadinti veltui prarastu. Viskas kažkaip dirbtinai užtęsta, nuobodu, nuspėjama. Taip pat su didžiausia pagarba turėčiau išsakyti nuomonę, kad manęs neįtikino Rimanto Tereso personažas. Šiam aktoriui nelabai tinka vaidinti suktą žydą, kuris dėl pinigų yra pasiryžęs padaryti bet ką, labiau tiktų vaidinti teigiamus personažus. Dekoracijos paliko mažai vietos interpretacijoms, per didelė erdvė buvo užimta antikvariato parduotuvėlei, kurioje veiksmas vyko vos porą kartų, kai didžioji dalis veiksmo vyko Olgos bute, kuriam tikrai trūko erdvės (nepaistant to, kad pagyvenusių žmonių būstai ir taip būna nedideli). Tikėjausi išgirsti "Pulp" grupės dainą "Help the aged", kurios žodžiais pradedamas spektaklio pristatymas tiek programėlėje, tiek ir internetiniame teatro tinklapyje.
Tiesą sakant, labai laukiau šio spektaklio premjeros. Pavadinimas skamba taip skaniai, o ir scenoje valgomos vyšnios šokolade privertė sustoti prekybos centre, grįžtant namo, ir nusipirkti panašių skanumynų. Nors spektaklio mintis nuostabi, jo pastatymas man nebuvo prie širdies. Nepaisant to, šį spektaklį vertinu TEIGIAMAI dėl anksčiau paminėtų pliusų. REKOMENDUOČIAU tiems, kurie yra išsiilgę spektaklių apie laisvę ir meilę, išvaduojančius iš gyvenimiškos rutinos; taip pat žmonėms, kuriems patinka gyvos muzikos ir dar gyvesnio teatro derinys; na ir, žinoma, skirtingų kartų atstovams, kurie nori teatro scenoje rasti vienokius ar kitokius atsakymus į klausimus, susijusius su kartų skirtumais bei vertybėmis. Žinoma, tai tėra mano subjektyvi nuomonė, kuriai Jūs galite arba pritarti, arba paprieštarauti, tačiau šį spektaklį rekomenduoju pamatyti patiems ir įvertinti.
"Help the aged'cos one day you'll be older too- you might need someone who canpull you through& if you look very hardbehind the lines upon their face you may see where you are headedand it's such a lonely place.You can dye your hairbut it's the one thing you can't change.Ištrauka iš „Pulp“ dainos „Help The Aged“. Šią dainą rasite paspaudę ČIA
Daugiau apie šį spektaklį rasite ŠTAI ČIA
Daugiau informacijos apie Juozo Mitinio dramos teatrą rasite ČIA