Rugsėjo 15-osios vakaras, sekmadienis. Miesto gyvybingumą it mirtis pasiglemžė vakaro vėsa ir po truputį artėjanti tamsa. Maloni ramuma. Tik širdis iš jaudulio plaka su kiekvienu žingsniu vis smarkiau ir smarkiau. Link atsinaujinančio teatro lėtai juda nuo rudens gaivos sušalę žiūrovai, tarp jų skubėdama prasibraunu ir aš. Mane pasitinka pasikeitęs teatro foje, kuriame nekantriai lūkuriuoja susirinkusieji. Šis vakaras ypatingas ne tik žmonėms, nusprendusiems savo sielos ugdymą patikėti teatrui, bet ir visai teatro bei teatro mylėtojų bendruomenei. Visgi ant teatro sienų esančios afišos garsiai šaukia apie naujojo teatro sezono pirmąją PREMJERĄ - Tomo Šinkariuko "Kelionė į Edeną". Spektaklio vieta numatyta teatro laboratorijoje, tačiau patekus į minėtą salę nuojauta tyliai pradeda kuždėti, kad spektaklis neapsiribos ties šiomis sienomis. Vien nuo minties, kad pagaliau, po ilgos vasaros, vėl grįžtu į teatrą, kur mintimis pasileisime į dar nepatirtą (o gal ir patirtą, tik dar apie tai negali žinoti) kelionę, man pakerta kojas. Tiriamu žvilgsniu nužvelgusi visas žiūrovų vietas viršuje, ties viduriu, randu vietą kaip tik sau. Patogiai įsitaisau minėtoje vietoje ir mintimis pasileidžiu į naują nuotykį. Minimalios dekoracijos, tamsus fonas ir seno modelio Renauld Megane
kabrioletas - priemonės, kuriomis visi kartu pasinersime į kelionę link jūros...
Spektaklis prasideda poros, Izabelės ir Rolando, kelione automobiliu į Nidą. Rolandas, norėdamas praskaidrinti Izabelės kasdienybę ir pabėgti iš rutina permirkusios kasdienybės, nusprendžia suorganizuoti kelionę prie jūros. Tuo tarpu ilgametė širdies draugė Izabelė, kamuojama nemigos ir kartais pasireiškiančio lunatikavimo naktimis, tokį Rolando sprendimą vertina skeptiškai, tačiau sutinka vykti. Kelionės metu pora mažai bendrauja, o nakčiai sustoja pakelės motelyje. Viskas, atrodo, kasdieniška, monotoniška, tačiau panašu, kad pertekliuje gyvenantys Izabelė ir Rolandas praradę gyvenimo skonio pojūtį, nebesistengia vienas dėl kito. Poros santykiai atrodo nuobodūs ir primenantys sovietinių laikų ideologijas, kuomet jausmai buvo varžomi visuomenės požiūrio. Tačiau Izabelės ir Rolando gyvenimą pradeda keisti kitą dieną pakelėje sutikta, keistai pakeleivingus automobilius stabdanti pakelės keliautojų pora - Mikas ir Monika. Monika - nepilnametė, galimai neįgali mergaitė, dėl nežinomų priežasčių išėjusi iš namų ir propaguojanti beprotiškos laisvės kupiną gyvenimą, o Mikas - jos širdies draugas - agresyvus, nenuspėjamas, maniakinės asmenybės bruožų turintis vyriškis. Izabelės prašymu, Rolandas nenoromis priima kartu keliauti ir minėtą pakeleivių porą, net neįtardamas, kaip ši pažintis pakreips jo ir Izabelės santykius.
Tai spektaklis apie santykius poroje bei jų svarbą, prasmę kiekvienam atskirai. Poroje, kurioje abu žmonės puikiai pažįsta vienas kitą, sukuriamas tarpusavio saugumas, kas ilgainiui tampa nuobodulio ir vaizduotės trūkumo priežastimi, vedančia link santykių destrukcijos. Biblijoje Edenas yra aprašymas kaip vieta, kurioje Dievas apgyvendino pirmuosius žmones - Adomą ir Ievą. Spektaklyje Edenu yra laikomas pajūris, į kurį lyg į išsigelbėjimą ir išsilaisvinimą nuo įprastos būties skuba Rolandas ir Izabelė. Tačiau toliau sekantys įvykiai, naujos pažintys kelionę Rojaus link paverčiau ne tik moraliniu, bet ir fiziniu pragaru, atjungiančiu visus vidinius saugiklius ir vedančius į avantiūriškus poelgius. Šioje kelionėje išnyksta poros moralė, poelgiai tampa labiau spontaniški nei gerai apgalvoti, racionalūs. Mikas ir Monika, kurie lyg dabartinės jaunimo Z kartos atstovai simbolizuoja visuomenėje vis labiau įsigalintį moralinį nuosmukį, kurį sunkiai supranta ankstesnių, sovietinių laikų, karta. Tokios amžinosios vertybės kaip meilė, ištikimybė, pagarba tampa nuvalkiotomis prieš malonumų geismą, linksmybių ir pinigų (materialinės naudos) troškimą, kas interpretuojama kaip 10 Dievo įsakymų nesilaikymo.
Savo prasme "Kelionė į Edena" man priminė spektaklį "Ponas Kolpertas" (Juozo Miltinio dramos teatre šio spektaklio premjera buvo 2015 m. sausio 28 d.), kuriame taip pat kalbama apie porų tarpusavio santykius, vaizduojamas abejingumas kito jausmams ir poreikiams, trokštama kažką pakeisti monotoniškame gyvenime. Tačiau kokiomis priemonėmis visa tai pasiekiama? Radikalūs sprendimai, neretai priverčiantys kiekvieną iš mūsų pasipiktinti, sunerimti, o galbūt net ir pasišlykštėti tuo, kas vyksta scenoje, net nesusimąstant, jog neretai mūsų kasdienybėje yra apstu tokių porų, kurių rutinoje tokie sprendimai realiai dominuoja.
Iš tiesų, spektaklis man patiko. Galbūt jis nėra panašus į tą klasikinį teatrą, kupiną simbolių, gilios prasmės ir iškalbingo teksto, su gražiomis dekoracijomis ir daugybe aktorių, tačiau šis spektaklis padeda labiau išlaisvinti savo vaizduotę dėl minimalių resursų, o jau tas automobilis teatro scenoje... Atima žadą. Patiko įvairūs režisieriaus sprendimai dėl šou elementų, kas taip pat labai sužavėjo, bet apie tai nepasakosiu - tai reikia pamatyti patiems. Išėjusi iš spektaklio truputį pykau ant režisieriaus, kad žiūrovus norėjo "nupirkti" visiems patinkančiais būdais, tačiau kurį laiką galvojau apie spektaklį, jį permąsčiau ir įvertinau visai kitaip nei iš pradžių. Kadangi spektaklis atstovauja dabartinį teatrą, jį REKOMENDUOČIAU, visų pirma, pamatyti jaunosios kartos atstovus, nes jiems labiausiai turėtų patikti. Taip pat rekomenduočiau tiems, kuriems patiko spektakliai "Ponas Kolpertas" ir "Hotel Universalis", nes juose yra nemažai panašumo prasme ir režisieriaus sprendimais.
Daugiau apie šį spektaklį ČIA
JMDT
Spektaklis prasideda poros, Izabelės ir Rolando, kelione automobiliu į Nidą. Rolandas, norėdamas praskaidrinti Izabelės kasdienybę ir pabėgti iš rutina permirkusios kasdienybės, nusprendžia suorganizuoti kelionę prie jūros. Tuo tarpu ilgametė širdies draugė Izabelė, kamuojama nemigos ir kartais pasireiškiančio lunatikavimo naktimis, tokį Rolando sprendimą vertina skeptiškai, tačiau sutinka vykti. Kelionės metu pora mažai bendrauja, o nakčiai sustoja pakelės motelyje. Viskas, atrodo, kasdieniška, monotoniška, tačiau panašu, kad pertekliuje gyvenantys Izabelė ir Rolandas praradę gyvenimo skonio pojūtį, nebesistengia vienas dėl kito. Poros santykiai atrodo nuobodūs ir primenantys sovietinių laikų ideologijas, kuomet jausmai buvo varžomi visuomenės požiūrio. Tačiau Izabelės ir Rolando gyvenimą pradeda keisti kitą dieną pakelėje sutikta, keistai pakeleivingus automobilius stabdanti pakelės keliautojų pora - Mikas ir Monika. Monika - nepilnametė, galimai neįgali mergaitė, dėl nežinomų priežasčių išėjusi iš namų ir propaguojanti beprotiškos laisvės kupiną gyvenimą, o Mikas - jos širdies draugas - agresyvus, nenuspėjamas, maniakinės asmenybės bruožų turintis vyriškis. Izabelės prašymu, Rolandas nenoromis priima kartu keliauti ir minėtą pakeleivių porą, net neįtardamas, kaip ši pažintis pakreips jo ir Izabelės santykius.
Tai spektaklis apie santykius poroje bei jų svarbą, prasmę kiekvienam atskirai. Poroje, kurioje abu žmonės puikiai pažįsta vienas kitą, sukuriamas tarpusavio saugumas, kas ilgainiui tampa nuobodulio ir vaizduotės trūkumo priežastimi, vedančia link santykių destrukcijos. Biblijoje Edenas yra aprašymas kaip vieta, kurioje Dievas apgyvendino pirmuosius žmones - Adomą ir Ievą. Spektaklyje Edenu yra laikomas pajūris, į kurį lyg į išsigelbėjimą ir išsilaisvinimą nuo įprastos būties skuba Rolandas ir Izabelė. Tačiau toliau sekantys įvykiai, naujos pažintys kelionę Rojaus link paverčiau ne tik moraliniu, bet ir fiziniu pragaru, atjungiančiu visus vidinius saugiklius ir vedančius į avantiūriškus poelgius. Šioje kelionėje išnyksta poros moralė, poelgiai tampa labiau spontaniški nei gerai apgalvoti, racionalūs. Mikas ir Monika, kurie lyg dabartinės jaunimo Z kartos atstovai simbolizuoja visuomenėje vis labiau įsigalintį moralinį nuosmukį, kurį sunkiai supranta ankstesnių, sovietinių laikų, karta. Tokios amžinosios vertybės kaip meilė, ištikimybė, pagarba tampa nuvalkiotomis prieš malonumų geismą, linksmybių ir pinigų (materialinės naudos) troškimą, kas interpretuojama kaip 10 Dievo įsakymų nesilaikymo.
Savo prasme "Kelionė į Edena" man priminė spektaklį "Ponas Kolpertas" (Juozo Miltinio dramos teatre šio spektaklio premjera buvo 2015 m. sausio 28 d.), kuriame taip pat kalbama apie porų tarpusavio santykius, vaizduojamas abejingumas kito jausmams ir poreikiams, trokštama kažką pakeisti monotoniškame gyvenime. Tačiau kokiomis priemonėmis visa tai pasiekiama? Radikalūs sprendimai, neretai priverčiantys kiekvieną iš mūsų pasipiktinti, sunerimti, o galbūt net ir pasišlykštėti tuo, kas vyksta scenoje, net nesusimąstant, jog neretai mūsų kasdienybėje yra apstu tokių porų, kurių rutinoje tokie sprendimai realiai dominuoja.
Iš tiesų, spektaklis man patiko. Galbūt jis nėra panašus į tą klasikinį teatrą, kupiną simbolių, gilios prasmės ir iškalbingo teksto, su gražiomis dekoracijomis ir daugybe aktorių, tačiau šis spektaklis padeda labiau išlaisvinti savo vaizduotę dėl minimalių resursų, o jau tas automobilis teatro scenoje... Atima žadą. Patiko įvairūs režisieriaus sprendimai dėl šou elementų, kas taip pat labai sužavėjo, bet apie tai nepasakosiu - tai reikia pamatyti patiems. Išėjusi iš spektaklio truputį pykau ant režisieriaus, kad žiūrovus norėjo "nupirkti" visiems patinkančiais būdais, tačiau kurį laiką galvojau apie spektaklį, jį permąsčiau ir įvertinau visai kitaip nei iš pradžių. Kadangi spektaklis atstovauja dabartinį teatrą, jį REKOMENDUOČIAU, visų pirma, pamatyti jaunosios kartos atstovus, nes jiems labiausiai turėtų patikti. Taip pat rekomenduočiau tiems, kuriems patiko spektakliai "Ponas Kolpertas" ir "Hotel Universalis", nes juose yra nemažai panašumo prasme ir režisieriaus sprendimais.
Daugiau apie šį spektaklį ČIA
JMDT