2019 m. lapkričio 21 d., ketvirtadienis

S. Mrożek "PROVOKATORIAI"


 Lapkričio 8-oji, neįprastai rudeniui šiltas vakaras. Lėtai temstant, link ryškiai apšviesto teatro foje nerūpestingu žingsniu juda tamsios žmonių figūros, bylojančios apie būsimą šventę teatre. Apie šio vakaro premjerą intriguojančiai sudomina afiša teatro lange, sukeliantį daugybę įvairių minčių apie lūkesčius spektakliui bei būsimai istorijai. Teatro darbuotojai maloniai pakviečia eiti link mažosios salės. Atėjus į minėtą salę nustembu pamačiusi, jog žiūrovų kėdės neįprastai (o galbūt ir pirmą kartą) perstatytos taip, kad spektaklio veiksmas vyktų salės centre. Išsirinkusi vietą sau pastebiu, jog vos per kelias kėdes nuo manęs it naujagimio laukdamas jaudinasi spektaklio režisierius Rimantas Teresas. Nevalingai pasiduodu režisieriaus jaudulio emocijai ir išgirdusi trečiąjį skambutį pajaučiu, jog esu sulaikiusi kvėpavimą. Pagaliau temsta šviesos...

Spektaklis prasideda policijos pareigūnės, policijos viršininko ir politinio kalinio pokalbiu. Policijos viršininkas, kartu su kolege, ilgą laiką įvairiais būdais ir metodais reikalavę kalinio pasirašyti dokumentą, bylojantį apie jo požiūrio, elgesio pasikeitimus ir pažadą daugiau niekuomet neprieštarauti vietos valdžiai ir vykdomai politikai, netikėtai sulaukia prašymo leisti pasirašyti minėtą dokumentą. Atrodo, čia istorija ir turėtų baigtis, tačiau priešingai - situacija pakrypsta priešinga linkme. Valstybė, kurioje nelikę jokio pasipriešinimo politinei valdžiai, visuomenė nuolankiai pritaria ir propaguoja valstybės valdymui, o likusiam paskutiniam (politiniam) kaliniui pradėjus demonstruoti nuolankumą valdžiai, iškyla tiesioginė grėsmė policijos viršininko ir kitų pareigūnų darbo vietoms. Tai suvokdamas, policijos viršininkas bando atkalbėti kalinį nuo dokumento pasirašymo, siūlydamos įvairias sąlygas, tačiau kalinys savo tikslą pasiekia ir pasirašo reikiamą dokumentą, kuris tampa jo bilietu į laisvę. Netekus paskutinio kalinio valstybėje, policijos viršininkas nusprendžia imtis drastiškų priemonių policijos ir įkalinimo sistemai išsaugoti ir pats sukuria valstybės priešą. Šiai užduočiai viršininkas pasirenka vieną geriausių savo pareigūnų - seržantą - profesionalų provokatorių, kurio darbas buvo tirti ir provokuoti visuomenės elgseną, sulaukiant pasipriešinimo ir propagandinių šūkių prieš valdžią. Įtikintas viršininko, provokatorius imasi sudėtingos ir reputacijai pavojingos užduoties, tačiau ar imituotas nusikaltimas valstybei, kurioje nebėra pasipriešinimo valdžiai, pasieks savo tikslą ir išsaugos policijos viršininko bei kitų pareigūnų darbo vietas? Ar stropus seržantas išliks lojalus viršininko idėjai?

Tai spektaklis apie utopinę valstybę, kurioje visi gyventojai nuolankiai pritaria šalies valdymui ir esamai situacijai šalyje, tačiau sukurtas policijos ir kalėjimų mechanizmas tampa beprasmiu dėl nevykstančių nusikaltimų. Istorija paradoksali - nusikalstamumo nebuvimas tampa tiesiogine problema valstybės vidaus apsaugos sistemai, nes policijos darbas praranda prasmę. Atrodo, kiekvienos valstybės siekiamumas yra maksimaliai mažinti nusikaltimų skaičių šalyje, bet nelikus pasipriešinimui, policijos pareigūnai rizikuoja netekti darbo vietų, nebus statomi kiti kalėjimai ir kuriamas platesnis vidaus apsaugos aparatas. Vyraujantis saugumo jausmas atima kritinį mąstymą, išjungia savisaugos instinktą ir skatina jaustis besąlygiškai saugiai, tačiau net ir "uždėjus apynasrį" nusikalstamumui negalima atsipalaiduoti nuo savisaugos. Šiuo principu pasinaudoja savotiškų elgesio manierų Generolas, kuris, išgirdęs apie naują politinį kalinį atvyksta asmeniškai jo apklausti. Generolas išreiškia pagarbą ir norą susipažinti su žmogumi, išdrįsusių pasipriešinti esamai politikai, nusikaltėliui moraline prasme suteikdamas savo dėmesį. Spektaklyje toks elgesys galima šaržuoja dabartinės visuomenės vertybinius nukrypimus nuo moralinių normų dėl vertybių iškraipymo.

Spektaklis "Provokatoriai" prisotintas įvairių istorinių ir visam pasauliui žinomų istorinių asmenybių ir jų citatų, yra vaizduojamos šiuolaikinės visuomenės asmenybės, viešai žinomos dėl tam tikrų "išsišokimų", šiek tiek prisiliečiama prie visuomenei skaudžių temų, socialinio neteisingumo. Viena iš svarbiausių gyvenimiškų vertybių - ištikimybė - savanaudiškais tikslais yra panaudojama kaip būdas išnaudoti kitą žmogų, tuo pačiu metu priverčia susimąstyti, ar ištikimybė darbui, darbo vadovui ir pasiaukojimas yra prasmingi. Vaidinime gausu lengvo sarkazmo apraiškų, o pati kuriama istorija panaši į absurdišką dėl savo utopinių įgyvendinimo galimybių.

Ko labiausiai buvau pasiilgusi teatro scenoje, tai gražūs ir realūs, iki smulkmenų išpildyti veikėjų kostiumai. Dėl tam tikrų sentimentalių priežasčių turiu pastebėti, kad uniformos puikiai tiko, o jų apipavidalinimas išpildytas 100 procentų. Uniforma savaime priverčia žmogų pasitempti, kas puikiai matėsi aktorių vaidyboje. Taip pat buvau pasiilgusi prasmingų, tačiau kartu ir nesudėtingų, neperkrautų veikėjų dialogų, tad spektaklis šį mano lūkestį išpildė maksimaliai. Bendrai kalbant, tai vienas tų spektaklių, primenančių apie ankstesnį Juozo Miltinio dramos teatrą, kuriame buvo kuriame klasikinių bruožų spektakliai, mano nuomone, atitinkantys tokius bruožus: prasmingumas, turtingi dialogai, puikiai išpildyti kostiumai ir dekoracijos, skatinantis susimąstyti, išpildytas ir atitinkantis pagrindines vertybes, profesionalūs aktoriai, atspindintys klasikinį teatrą. Šiuolaikiniame modernaus teatro kontekste labai svarbu nepamiršti ir klasikinio, tikrojo teatro, kuris minimalistinėmis priemonėmis ne tik sukuria įspūdį, bet ir praturtina sielą, palieka "kažką" širdyje.

Taigi, spektaklis visiškai pateisino išankstinius mano lūkesčius. Vaidinimas nėra sunkus, tačiau dialogai prasmingi, spalvingi žodine ir moraline prasme. Nepaisant to, kad pasakojama apie rimtus dalykus, sukuriamos absurdiškos situacijos ne kartą sukėlė juoką, privertė kritiškai pažvelgti į dabartines realijas. Spektaklį rekomenduočiau visiems, kurie po sunkių savaitės darbų nori prasmingai praleisti laiką, "neapsikraudami" perspausta prasme. Spektaklyje galima atpažinti įvairius istorinius veikėjus, išgirsti visam pasauliui žinomas citatas, tad galbūt tai kažkam gali sukelti ir sentimentalius prisiminimus. Spektaklį vienareikšmiškai vertinu teigiamai, o, skaitytojams leidus, norėčiau nusiųsti didžiausius komplimentus ir linkėjimus aktorei Tomai Razmislavičiūtei - Juodei, kurios kuriamas vaidmuo tiesiog sužavėjo ir tam tikra prasme nukėlė į seniai pamirštas istorijos pamokas, kuomet mokytoja supažindino su SS pareigūnais. Ar į šį spektaklį eičiau antrą kartą? Žinoma!

Daugiau apie šį spektaklį rasite paspaudę  ČIA
 JMDT