2015 m. sausio 20 d., antradienis

K. Sajos "Devynbėdžiai" arba teatras šiuolaikiniu stiliumi

Sekmadienio (sausio 18 d.) vakarą, arba, paprasčiau, žiemos vakarą, kai žiema visiškai nepanaši į save, prieš ateinančią darbo savaitę atsipalaiduoti ir nusiteikti būsimiems darbams į teatrą susirinko pilna salė žmonių. Kazio Sajos "Devynbėdžiai", atgimę naujai!

Spektaklis prasideda dar neužgesus šviesoms salėje, kuomet pasigirsta gyvai grojama muzika. Scenos kampe stovi aukštas, susivėlęs jaunuolis ir nepaprastai gražiai groja elektrine gitara. Netoli jo, kiek žemiau, groja kiti muzikantai. Ta gyva muzika taip teigiamai nuteikė, kad netgi žmonių šurmulys nesutrukdė mėgautis ja. Netrukus prasiskleidė uždanga ir pasirodė būrys jaunų ir gyvybingų aktorių, dainuojančių ir sinchroniškai šokančių. Vėliau prasideda pasakojimas apie Devynbėdžių kaimą ir jo gyventojus, kurie kiekvienas yra pristatomi atskirai. Kaimo gyventojų susirinkimo  metu seniūnas Daunoras paskelbia, kad rastas berniukas, kurį visi kaimo gyventojai užaugino kartu, vardu Skalnas pripažintas laisvu žmogumi ir jam nebereikės eiti į rekrūtus. Tačiau ilgai netrukus prie Devynbėdžių priplaukia pirklių laivas, pilnas įvairiausių nematytų dalykų, kurie nepaprastai gundo kaimo gyventojus. Nuo to ir prasideda pokyčiai kaime.

Tai istorija apie Skalną, pamestinuką menininką, kuris be muzikos negali gyventi. Jis, būdamas dvasiškai gražus, sutinka pasiaukoti dėl viso kaimo materialinės gerovės, nors pats suvokia, kad tai, dėl ko jo prašo, yra absurdiškas dalykas. Tačiau būdamas įsimylėjęs, jis pasiprašo, kad su juo galėtų vykti ir jo mylimoji, kuri vėliau atsisako šios galimybės. Visa laimė, kad dvasinės vertybės neleidžia dėl materialinio gerbūvio iškeisti žmogaus į gyvulį ir priverčia kaimo gyventojus susimąstyti. O ir pats Skalnas, turėdamas galimybę pakeliauti po pasaulį ir praplėsti savo akiratį, visgi lieka savame kaime. Kaip spektaklyje išsakoma mintis - jau geriau būti pilku akmeniu, bet savo palaukėje. 

Šis spektaklis savo prasme yra labai aktualus dabartinei visuomenei.  Jame iškeliama materialinio gerbūvio ir dvasinio tobulėjimo priešprieša, kuri priverčia susimąstyti, kas svarbiau: neturėti pinigų, bet būti Žmogumi ar parduoti savo sielą už materialias gerybes? Žvelgiant į dabartines aktualijas, vis dažniau galime išgirsti apie prekybos žmonėmis atvejus dėl noro praturtėti. Taip pat iškeliamas nesveikas noras valdyti kitus, konkuruoti su aplinkiniais, kurie net neįtaria apie tai, puikybė bei nepripažinimas padarius klaidą. Spektaklyje parodoma, kaip pasikeičia žmogus, gavęs nors truputį valdžios ir iki kokio moralinio nuosmukio jis gali atsidurti. Taip pat iškeliama saviraiškos galimybės stoka. Menininkas negali užsiimti savo menu, nes taip yra liepta, o ir aplinkiniai, nors ir trokšdami pasimėgauti menu, bijo paprieštarauti įsakymams.

Prieš eidama į šį spektaklį turėjau nuostatą, kad muzikinis spektaklis bus kažkas neįdomaus ar netgi nuobodaus, tačiau labai klydau. Tai buvo kažkas naujo ir neįprasto teatro scenoje. Labai patiko aktorių energingumas ir empatija į kiekvieną vaidmenį, o ką jau kalbėti apie muziką bei aktorių dainavimą. Nesitikėjau, kad tie jaunieji aktoriai gali taip gerai dainuoti! Likau sužavėta, o kartais netgi pačiai norėjosi prisijungti ir dainuoti kartu (nesvarbu, kad dainų žodžių nemoku). Taip pat norėčiau labai pagirti choreografiją, o ypač, akrobatinius triukus. Tokį efektą padarė! Taip pat ir dekoracijos (jei jas galima taip pavadinti) parinktos tinkamai, nenaudojant jokios pompastikos. Visame spektaklyje nepatiko tik vienas dalykas - bendravimas su publika. Ateinu į teatrą, kad galėčiau atsipalaiduoti ir mėgautis vaizdu, o ne įsitempus stebėti, ar kas nors nušokęs nuo scenos neužkalbins manęs ar dar blogiau - nusives ant scenos. Manau, kad tokius dalykus vertėtų palikti kitiems renginiams ir kitai publikai, kurios susirinkimo interesai kitokie nei susirinkusiųjų teatre.

Taigi, spektaklis patiko. Maniau, kad tai bus nuobodus vaidinimas su prastai dainuojančiais dar tik būsimais aktoriais, tačiau žiauriai klydau. Viskas buvo nuostabu. Ir šiuos mano žodžius paliudija šauksmingi šauktukai, bylojantys apie išparduotus bilietus, kurie atsirado dar savaitė iki vaidinimo. Sakysite, klystu, bet tiek žmonių klysti negali. Salė buvo tiesiog sausakimša. Rekomenduoju tiems, kurie nori pamatyti kažką naujo ir neįprasto teatro scenoje, pasimėgauti gyvai atliekama muzika bei gyvu dainavimu, kurie nori susipažinti su moderniu teatru, neperlenkiančiu lazdos ir tiems, kurie nori ne tik linksmai praleisti laiką, bet taip pat ir susimąstyti. Nežinau, ar eičiau antrą kartą, nes kai kurie atliekami triukai iš baimės atėmė amą, bet manau, kad ilgainiui pasiilgsiu tos jaunatviškos energijos ir naujų formų.

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite čia

2015 m. sausio 18 d., sekmadienis

"Medėjos vaikai". Nemirtingiems dievams duotų priesaikų jie dabar visiškai nesilaiko!

Atrodo, paprastas ketvirtadienio vakaras. Viskas iš pažiūros lyg ir įprasta: žmonės grįžta po darbų namo, kai kurie - užsuka į parduotuves šio bei to nusipirkti. Tik Juozo Miltinio dramos teatras su nekantrumu laukia gausiai besirenkančių žiūrovų. Teatre girdisi vaikų ir moksleivių juokas bei klegesys, kas sudaro malonią aplinką. "Medėjos vaikai" - taip vadinasi istorija, į kurią už kelių minučių pasiners visi susirinkusieji. 

Spektaklis prasideda pasakotojų pasakojama istorija apie Antikos laikų istoriją, kurios metu princas Jasonas pasiekia aukso vilną, tačiau prie to prisidėjo karaliaus duktė - nepaprasto  grožio Medėja, kuri išdavusi savo šalį ir tėvą, pabėga su Jasonu į jo šalį. Tęsiant šią istoriją, viskas persikelia į dabartinius laikus. Ten jie susituokia, susilaukia dviejų vaikų - mažojo Jasono ir mažosios Medėjos. Apsigyvena naujuose namuose, kuriuose yra didžiulis vaikų kambarys su daugybe žaislų. Viskas klostosi nuostabiai iki tam tikro laiko. Ši istorija baigiasi kiek kitaip, nei mes esame pratę skaityti įvairiose pasakose ar legendose.

Tai spektaklis apie tėvų skyrybas, kurias išgyvena vaikai.  Turbūt retai suaugusieji susimąsto, kaip visgi vaikai mato skyrybas, kaip jas supranta ir kaip interpretuoja tai, ko nežino. To priežastis - pačių suaugusiųjų rūpesčiai savo interesais. Suaugusiems atrodo, kad vaikai yra per maži suprasti tam, kas vyksta jų šeimoje arba priešingai, mano, jog vaikai ir patys viską supranta, todėl nesivargina garsiai kalbėti apie vykstantį procesą, jo priežastis ir pasekmes, o tiesiog pasineria į savo problemas. Nors vaikai negali suprasti tam tikras tikrąsias dalykų reikšmes, nes nėra tekę su tuo susidurti, jie puikiai supranta, kaip jaučiasi jų tėvai ir kad vyksta kažkas baisaus, kas priverčia pasikeisti jų tėtį ir mamą. Nematydami ir nežinodami kitų priežasčių, vaikai dėl tokių pokyčių kaltina save.

Spektaklyje keliama problema sparčiai didėja. Pagal Lietuvos Respublikos statistiką, besiskiriančių porų skaičius kasmet tik didėja, kartu daugėja ir skyrybų metu "sužalotų" vaikų. Skyrybas išgyvena ne tik tėvai, bet ir vaikai: jie lygiai taip pat išgyvena gedėjimo etapus ir jei nepavyksta kurio nors etapo sėkmingai įveikti - vaikas kenčia emocines ir moralines kančias. Baisu net kalbėti, bet tai netgi priveda prie savižudybių, kurių tendencija taip pat vis didėja. Rašau apie tai, nes vaidinime taip pat keliama ši problema, apie kurią vis primena žiniasklaidos pranešimai. Atrodo, kad vaikas negali pakelti rankos prieš save, tačiau tie, kurie abejoja tuo, turėtų pamatyti šį spektaklį, kad išgyventų bent vieną priežastį, dėl ko vaikai gali pasirinkti tokią "lengvą ir neskausmingą" pabaigą.

Aktoriai. Visais patikėjau ir vaidybai priekaištų neturiu. Netgi manyčiau, kad aktorių parinkimas tobulas, nes nesumąstau, kas geriau galėtų suvaidinti nepaprasto grožio mamą, griežtą, bet paklydusį tėvą ir vaikus. Tiesa, keistas pastebėjimas, kuris įstrigo atmintyje. Kai scenoje pasirodė Vytautas Kupšys, salėje pasklido vyriškų kvepalų kvapas, kas sudarė dar didesnį įspūdį. Galbūt tai tik mano išsigalvojimas, tačiau nesužinosite tiesos, jei patys neateisite į šį spektaklį.

Labai patiko veikėjo kostiumai ir vaidinimo muzika. Galbūt labiau norėčiau pagirti muzikos parinkimą. Vien jau tie muzikiniai intarpai su Euripido „Medėjos" žodžiais nugelia iki pat širdies gelmių, kūną perveria šiurpas. Ką jau kalbėti apie aplinkos kūrimą muzika, kai viena muzika priklauso namams ir šeimai, o kita...nuklydimams. Dar žavėjo tai, kad nors ir istorija antikiniais motyvais, muzika moderni, dekoracijos ir drabužiai taip pat, tad tikrai nebuvo nuobodu. Netgi patiko kai kurie interpretavimo pasirinkimai, tokie kaip drakonas, saugojantis aukso vilną. Vis svarsčiau, kaip visa tai pateiks režisierius ir kai jau išvydau, net nusijuokiau balsu iš paprastumo, bet efektyvumo. 

Kadangi turiu tokios patirties, pripažinsiu, kad viskas, kas šiame spektaklyje yra rodoma, yra visiška teisybė. Viskas, iki kiekvienos smulkmenos. Galbūt dėl to mane taip palietė. Po spektaklio dar ilgai norėjau tylėti. Mano manymu, tai pirmas spektaklis, kuris taip stipriai palietė mane.Šiaip nesu labai pasiduodanti emocijoms, tačiau šį kartą nesusilaikiau. Nors jau praėjo kelios dienos, vis dar galvoju apie jį. Tai spektaklis, į  kurį tikrai norėčiau nueiti dar ir dar kartą, bet nežinau, kodėl... Todėl rekomenduočiau jį pamatyti ne tik paaugliams nuo 13 metų (mano manymu, jis šiek tiek per sunkus vaikams ir paaugliams ankstyvosios paauglystės periode), o besiskiriantiems ar jau išsiskyrusiems tėvams, kad jie geriau suprastų, ką išgyvena jų vaikai. Galbūt tie, kurie nėra patyrę skyrybų, šio spektaklio nesupras, bet verta jį pamatyti dėl modernaus pastatymo ir gerų pasirinkimų.

Daugiau informacijos apie spektaklį rasite čia

2015 m. sausio 11 d., sekmadienis

"Rotšildo smuikas"

Sausio 11-oji, vakaras. Link teatro mažosios salės nedrąsiai juda žmonės, nežinodami, o gal kaip tik žinodami, kas jų laukia artimiausią valandą. Antono Čechovo "Rotšildo smuikas".

Spektaklis prasideda pagyvenusio žydo Jakovo namuose. Pastarasis grįžta namo po vestuvių, kuriose grojo smuiku. Jakovas taip prisiduria papildomų pinigų pragyvenimui, nes iš "grabų" gamybos mažai uždirba. Tai žmogus, kuris visą savo gyvenimą skaičiuoja pinigus ir naudą bei patiriamus nuostolius. Tačiau nuostolius skaičiuoja kiek kitaip, nei mes esame pratę. Pavyzdžiui, Jakovo manymu, jei jis prieš kelias dešimtis metų būtų žvejojęs, plukdęs valtele žmones ir griežęs smuiku, dabar negyventų lūšnelėje. Tad faktas, jog jis viso to nedarė jau yra nuostolis. Jakovas, pragyvenęs 52 metus santuokoje su savo žmona, tik netekęs jos suprato, jog niekuomet nėra jai padovanojęs mielos smulkmenos. Jis netgi nepastebėdavo jos namuose ar bendroje lovoje, kasnakt miegant šalia vienas kito. Net ir merdėdama, Ji bijojo atsigulti į lovą, kad nesulauktų Jakovo priekaištų dėl nieko neveikimo ir nuostolio darymo, tad stovėjo atsirėmusi į krosnį ir vos gaudė kvapą. Jis išklausė paskutinius savo žmonos žodžius ir palaikė tai neaiškiais sakiniai, tačiau palaidojęs ją susimąstė ir pastebėjo, jog tai - dalykai, kurie anksčiau juos siejo.

Pats žmogaus gyvenimas yra didelis nuostolis, o vat mirtis - pelninga. Juk mirus žmogui nebereikia valgyti, gerti, kūrenti krosnies ir kitaip leisti pinigus.O ir mūsų gyvenimai būtų pelningesni, jei juose neliktų pykčio ir pavydo.

Prieš eidama į šį spektaklį maniau, kad Antono Čechovo kūrinys ir Mariaus Cemnicko  kaip režisieriaus debiutas manęs nenuvils ir... neklydau. Tai vienas stipriausių mano matytų spektaklių, o spektaklių esu mačiusi ganėtinai nemažai. Jis įtraukė nuo pat pradžių iki galo ir netgi pasidarė liūdna, kad pasinėrus visa esybe į šią skaudžią istoriją viskas baigėsi. Manau, kad spektaklis galėtų būti kiek ilgesnės trukmės, nes kai pasiekiau emocinę kulminaciją ir užsidegė šviesos, likau lyg apnuoginta. Čia tas pats, kaip pradėjus skaityti antrą "Mirusių sielų" dalį sužinoti, kad likusi šio romano dalis buvo sudeginta paties autoriaus.

Aktoriai. Negailėsiu pagirimų abiems aktoriams - tiek Jakovo vaidmenį atlikusiam Romualdui Urviniui, tiek Jonui Čepuliui, kuris vaidino autorių. Nežinau, kas tai buvo - profesionalumas ar kaip tik, perdėtas įsijautimas į vaidmenį - bet patikėjau kiekvienu išgirstu žodžiu. Galbūt prie viso to prisidėjo tai, jog kiekvienas žmogus apmąsto savo gyvenimo prasmę, tačiau dažniausiai atsakymai nėra randami. Galbūt ši istorija yra žymiai arčiau kiekvieno mūsų, tačiau su tuo nesame linkę sutikti dėl savo kvailo noro būti protingesniais už visus. Bet manau, kad kiekvienas šį vakarą matęs "Rotšildo smuiką" apmąstys, kokia visgi yra jų gyvenimo prasmė. O tai jau yra labai didelis darbas visuomenės labui. 

Tai spektaklis, kuris nepalieka abejingų. Aplink mane buvę žiūrovai sunkiai tvardė besiliejančias emocijas ašarų pavidalu, nes taip stipriai griebia už širdies... Išėjus iš salės, kurį laiką norėjosi tiesiog tylėti ir būti tyloje su savo mintimis ir apmąstymais. Rekomenduočiau tiems, kurie nesivaiko madų, nepropaguoja "tuščių" plepalų, vertina profesionalumą ir trokšta patirti tą stiprų emocijų užtaisą, kuris ilgam laikui palieka kažką tavo paties viduje.

Daugiau informacijos apie aktorius, režisierių ir patį spektaklį rasite čia


2015 m. sausio 10 d., šeštadienis

"Basomis parke". Gal nusiaukime batus ir pasivaikščiokime parke basomis?

Sausio 10-osios vakaras. Žemė uždengta balta žiemos antklode, tačiau sniegas taip ir šaukia visus džiaugtis žiemos džiaugsmais, o ypač - lipdyti senį besmegenį, nes būtent tam šis sniegas yra ypatingai palankus. Žinoma, kiekvienas pasirenka, kokia veikla norėtų užsiimti ganėtinai šiltą žiemos šeštadienio vakarą, ir vienas iš tokių pasirinkimų yra teatras. Iš visų pusių link teatro judėjo nemažos grupelės žmonių. Nustebino tai, jog tik įžengus į teatro pastatą, prie durų buriavosi žmonės, kurie tikėjosi įsigyti bilietus, tačiau kasoje jų nebeliko. "Basomis parke" - tai spektaklis, sutraukęs sausakimšą salę žiūrovų! Nemeluosiu, visoje salėje buvo laisvos vos kelios vietos..

Į sceną įžengia jauna moteris, nešdama kelioninį krepšį, iš paskos eina nešikas, kurio rankos apkrautos daiktais. Jie įeina į butą, kuriame nėra nei vieno baldo. Kaip vėliau paaiškėja, tai Kori, kuri šiame bute apsigyveno su savo vyru Polu. Jie susituokė vos prieš šešias dienas, tad tiesiog gyvena meile vienas kitam. Netrukus į naujus namus grįžta Polas ir lieka nustebintas: butas yra penktame aukšte, jame nėra nei vieno baldo, vietoje vonios tėra dušo kabina, o Polas tiesiog nekenčia praustis duše! Negana to, lubose yra didžiulė skylė, pro kurią ne tik pučia šiaurinis vėjas, bet ir sninga. Polo nusivylimą praskaidrina skambutis iš kolegos, kurio metu sužino, kad pastarasis gauna pirmąją savo bylą, tačiau jai turi pasiruošti iki rytdienos. Ir netrukus į duris pasibeldžia Kori mama. Ta proga Polas nulekia į parduotuvę nupirkti viskio ir prisiklauso įvairių pasakojimų apie to namo gyventojus, pasižyminčius keistumu. Grįžęs, mamos neberanda, tačiau papasakoja viską savo žmonai, kuri tuo nepatiki. Tačiau po kurio laiko pro buto duris tyliai įsliūkina vienas iš kaimynų, užsidėjęs veidą dengiančią kaukę...

Kori - jauna moteris, kupina energijos, gyvybės ir beprotiškų idėjų, besidžiaugianti gyvenimu ir neapsakomai mylinti Polą. Polas - neseniai teisės egzaminą išlaikęs teisininkas, visuomet pasitempęs, tinkamai apsirengęs ir racionaliai mąstantis, tačiau, būdamas su Kori, išsilaisvina ir tampa tokiu pat beprotiškai laisvu. Šie jaunavedžiai yra visiškos priešingybės, tačiau tarsi dvi obuolio pusės, kurios būti atskirai negali. Po vestuvių praleidę šešias nuostabiausias paras prabangiame viešbutyje, jie grįžta į realybę, pradėdami šeiminį gyvenimą. Tačiau gyvenimas pasirodo kitoks, nei jie manė iš pradžių.

Tai istorija apie meilę, kuriai nėra amžiaus cenzo. Meilė yra gyva mumyse tol, kol mes "nenurašome" romantiškų bučinių, apsikabinimų, meilės laiškų siuntinėjimo ir rūpesčio vienas kitu. Mylėdami turime ne tik jausti tą žodžiai nenusakomą jausmą, bet ir gerbti vienas kitą, suprasti bei prisitaikyti, rasti bendrus kompromisus, nes laimingos santuokos formulėje nėra tik vienas dėmuo - jame yra visas kompleksas nerašytų taisyklių, kurios veda link pasakiško gyvenimo. Šiame spektaklyje galime atrasti kiekvienas bent dalelę savęs, pažinti mus supančių žmonių gyvenimus.

Šio spektaklio vizitinė kortelė - Anna Kendrick daina "Cups" iš filmo "Pitch Perfect". Ją lietuvių kalba atlieka aktoriai be jokių muzikinių instrumentų. Prisipažinsiu, kai pirmą kartą tai pamačiau, buvau beprotiškai sužavėta, todėl ilgai ieškojau šios dainos internete, kad dar ir dar kartą galėčiau pamatyti, kaip visa tai atliekama. Neslėpsiu, tai varė mane iš proto ir antrą kartą. Ir, manau, varys dar ir kitus kartus, nes tai taip organiška ir gyva, kad norisi tai pajusti širdimi milijoną kartų, kol pagaliau galėsi prisijungti prie aktorių. Tiesa, visam tam dar daugiau tikrumo suteikė aktorių klaidos, kurios sukelia šypseną tiek žiūrovui, tiek pačiam aktoriui. Ir žinote, kodėl taip yra? Nes tokios akimirkos žiūrovui įrodo, kad teatras - tai gyvas dalykas, kurio negalima tapatinti su kino filmu, televizijos serialu ar filmuota medžiaga.

Na ką, aktoriai. Kadangi turėjau malonumą matyti šio spektaklio premjerą praeitas metais, aktorių pasirinkimas buvo tinkamesnis tuomet nei šį kartą. Nors ir Deividas Rajunčius tikrai yra geras aktorius, tačiau Polo vaidmeniui yra kiek per jaunas ir per švelnus, tad nepasakyčiau, kad juo patikėjau. Inga Talušytė... Apie ją žodžių neturiu. Tiesiog dar dabar negaliu atsigauti nuo tokios nuostabios vaidybos. Važiuodama namo mąsčiau, kas šiame spektaklyje galėtų ją pakeisti ir... nieko nesumąsčiau. Ši aktorė yra fenomenas Miltinio teatre, ką ji puikiai įrodė salėje susirinkusiems žiūrovams. Kori, lenkiu galvą labai labai žemai. Likusiais aktoriais taip pat patikėjau, todėl ir neverta atskirai kiekvieno aptarinėti, nes kiekvienas iš jų žino, kokie nuostabūs jie yra!

Tai nėra tas spektaklis, kuriame gausu simbolių, užslėptų minčių ar dviprasmybių. Tai vaidinimas, kuriame gauname atsakymus į klausimus, iškylančius kasdien, gyvenant šeimoje. Sutuoktiniai gali pasijuokti patys iš savęs, stebėdami šeiminius santykius iš šono, o jaunos poros gali pamatyti, kas jų laukia ateityje ir pasimokyti tam tikrų gyvenimiškų subtilybių ar išminties.
REKOMENDUOJU šį spektaklį tiems, kurie nori atsipalaiduoti po sunkių savaitės darbų ir tiesiog pasijuokti iš savęs, o galbūt tiesiog nori smagiai praleisti laiką. Tai yra tas spektaklis, į kurį norisi eiti dar ir dar kartą.

P.S. tokia pilna salė būna tik spektaklyje "Laisvi drugeliai", kuriame vaidina nacionalinės reikšmės žvaigždė - Mantas Jankavičius. Galbūt tai tik sutapimas, o galbūt šis spektaklis iš tiesų yra vertas dėmesio. Kokia tiesa? Įsigykite bilietą į šį spektaklį ir pasakykite tikrąją tiesą. Juozo Miltinio dramos teatro repertuarą rasite čia .

Jei sudominau, daugiau apie šį spektaklį rasite čia: http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/didzioji-sale/basomis-parke-n-saimonas/