Penktadienio vakaras. Kaip jau beveik tapo įprasta, savo laiką leidžiu Juozo Miltinio dramos teatre, kuris tampa antraisiais mano namais. Vakaras nepaprastai ramus, tačiau tamsus ir bauginantis. Lauke šaltoka... Tik mažojoje salėje šiluma glosto fizinius žiūrovų kūnus. Nors lauke kritulių nėra, visi čia susirinkusieji pasiryžę laukti lietaus. Ir aš pasiryžau, būti antruose savo namuose ir laukti, kol ateis lietus.
Veiksmas prasideda filmuku, turinčiu simbolinę reikšmę. Jame rodoma kelionė automobiliu per miestą, kupiną visur skubančių žmonių automobiliuose. Keliaujant užklumpa lietus, kurio lašai raminančiai plauna automobilio stiklą. Lietus priverčia žmones sustoti ar bent jau sumažinti savo skubėjimą, per kurį nebepastebime mažų dalykų. Lietus suburia daugybe nepažįstamų žmonių po siauru stogeliu, kur kartais užsimezga naujos pažintys. Tai vaizduoja nuolatinį žmonių laukimą, skubėjimą nežinia.Visam tam paantrina nuotaiką apibūdinanti greito tempo prancūziška daina, kurią dar dabar girdžiu savo mintyse.
Tai pasakojimas apie penkias moteris, daugybę metų laukiančias išėjusio jaunesniojo brolio. Po ginčo, tėvas išvaro savo vienintelį sūnų iš namų. Sūnus per kelias minutes susirenka būtiniausius daiktus ir nieko nepasakęs, išeina. Nuo tos minutės šeimos moterys - Senoji, Motina, Vyriausioji, Antroji ir Jauniausioji - laukia namo grįžtančio brolio. "Juk tai nebe pirmas kartas ir jis visuomet grįždavo." - sakė Vyriausioji. Tačiau šis kartas buvo kitoks. Šios moterys buvo pasmerktos ilgiems metams laukimo, kuris atėmė iš jų gyvenimus. Diena iš dienos kiekviena jų tyliai laukė grįžtančio brolio, kūrė jo grįžimo istorijas, kaip viskas atrodys, ką visi kartu veiks ir kaip galės nušluostyti nosis visiems aplinkiniams, kurie jas vadino penkiomis kvaišomis, laukiančiomis niekad negrįžtančio brolio.
Šiame pasakojime nėra vardų, nėra nurodyta vietovė ar apibūdinama aplinka. Yra tik penkios moterys, kurias kankina skirtingos laukimo fazės. Ir jos visos laukia tyliai iki tos minutės, kol pro duris įžengia sulysęs, vos gyvas jaunėlis brolis, nešinas jureivišku krepšiu. Nunešus brolį į jo kambarį, visos moterys prabyla apie savo laukimą, dėtas viltis ir svajones, lūkesčius. Po daugybės metų moterys atskleidžia, kad visą tą laiką jas vienijo laukimo jausmas, tačiau kartu kankino ir priekaištai, noras sužinoti priežastis. Taip niekas ir nesužinojo, kas privertė du šeimos vyrus taip stipriai susibarti, kad vienas iš jų privalėjo palikti namus. Tėvo klausti bijojo, tad šią paslaptį jis nusinešė į kapus, na o jaunėlis... Jis taip pat negalėjo atskleisti šios paslapties. Vienintelė jauniausioji sesuo, tuo metu buvusi dar visai maža, girdėjo, kas vyko tarp tėvo ir sūnaus, tačiau niekam to nesakė. Ir tik išeinant broliui pro duris, ji visoms sakė, kad sustabdytų jį, nes jis niekuomet negrįš, tačiau eilinį kartą moterys nusijuokė, pasakiusios, kad ji dar visai maža ir nieko nesuprantanti. Todėl ji maištavo, tik tyliai.. Ji rengėsi griežtais drabužiais, mėgavosi vienadieniais meilės nuotykiais su nepažįstamais vyrais, taip išliedama savo pyktį ant išėjusio brolio.
Visos moterys yra skirtingo amžiaus, tačiau laukimas vienija tas pats, nesvarbu, kad laukimo tikslai skiriasi. Visa tai siejasi su meile ir viltimi, su švelnumu, kuris perauga į pyktį ir agresiją dėl neišpildytų lūkesčių. Vyresnioji sesuo gailisi veltui prabėgusių gyvenimo metų, antroji sesuo taip ir niekad nenueis į šokius su broliu, apsivilkusi ryškiai raudonos spalvos suknelę, motina nesužinos apie sūnaus gyvenimo nuotykius, o jaunėlė taip ir nepradės vertinti pastovių santykių su vyru. Ir grįžus broliui, laukimas nebeturi prasmės. Dėl tos priežasties pati jauniausioji palieka namus, nes mano, kad dar turi vilčių nugyventi gražų gyvenimą.
Laukimas - moters gyvenimo kryžius. Kuomet baigiasi vienas laukimas, pradedama ieškoti kitos laukiamybės, ir tai tęsiasi iki gyvenimo galo.
Spektaklis kupinas simbolių, kuriuos nėra lengva suprasti. Pats pavadinime minimas lietus šiame spektaklyje turi daugybę reikšmių, tačiau visos jos puikiai tinka. Tik gerai pajudinus savo protą suprantama spektaklio mintis, personažų frazės ir judesiai, muzikos reikšmė bei apranga. Kiekvienas iš išvardintų dalykų simbolizuoja skirtingas laukimo fazes, kas vaidinimą daro žaviu. Aktorėms - 10 balų! Tikrai patikėjau emocijomis ir laukimu. Taip pat įspūdį paliko šviesų efektai. Visuomet veidas apšviečiamas iš apačios įgauna mistiškumo bruožų, kurie tik sustiprina visos šios istorijos paslaptingumo efektą.
Neslėpsiu, tai tik antras spektaklis, kuriame neradau savęs (pirmasis mano matytas ganėtinai senai, bet tai buvo dar prieš užsikrečiant teatru). To priežastis - per jaunas amžius ir patirties stoka. Kad ir kaip stengiausi įsijausti į aktorių išgyvenimus, negalėjau įsivaizduoti to laukimo jausmo. Kad ir koks spektaklis bebūtų sunkus (o tikrai buvo), jį vertinu TEIGIAMAI, nes pamačiau, ką reiškia laukti mylimo žmogaus, kuris dėl nežinomos priežasties palieka namus, neprataręs nei žodžio. Nors ir įsijausti sunkiai sekėsi dėl patirties stokos, vis tiek peno apmąstymams netrūko. REKOMENDUOJU, nes tai minimaliomis sąlygomis padarytas genialus spektaklis, kurį tikrai verta
pamatyti visoms (na, gal ir visiems), kurie bent kartą gyvenime yra
patyrę laukimo jausmą.
Jei sudominau, daugiau informacijos apie spektaklį rasite čia: http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/mazoji-sale/as-buvau-namuose-ir-laukiau-kol-ateis-lietus-j-l-lagarce/
Daugiau informacijos čia: http://miltinio-teatras.lt/
2014 m. vasario 9 d., sekmadienis
2014 m. vasario 7 d., penktadienis
Maištauti tyliai - pasiekti harmoniją.
Atrodo, eilinė diena: saulutė nenusiteikusi savo šiltais spinduliais nudžiuginti pilkų nuo darbo žmonių, kiek šaltoka, sniego tėra keliuose kiemo kampeliuose. Visur niūriai pilka. Visa tai privestų prie depresinio sindromo išsivystymo, pažeidžiant psichinės sveikatos harmoniją, tačiau viduje nenustygstu vietoje. Širdelė spurda iš susijaudinimo, iš džiaugsmo ir noro kažko naujo. Noro maištauti prieš supuvusią kasdienybę ir pradėjusius (o gal ir visai jau) gesti žmones. Ir maištauju, bet tyliai... Tyliai galima daugiau laimėti. Kai tyli, žmonės nežino, ką mąstai, ką ruošiesi daryti. Esi nenuspėjamas galiūnas, nes niekam nevalia įlįsti į Tavo nuosavą sielą.
Tylus maištas leidžia lengviau pasiekti vidinę harmoniją. Tuomet fizinis, psichinis ir dvasinis žmogaus kūnas susiderina it gitaros stygos, kad skambintų ausiai malonią melodiją. Priežastis - Don Kichotų visais laikais niekas nemėgo. Na jie juk kitokie, jie šiek tiek tyresni savo siela ir veiksmais, o kitokių mūsų visuomenė niekuomet nemėgo. Neginčytinas teiginys, ar ne? Todėl maištas apėmė visas išvardintas sritis. Prie to prisideda ir teatras (be teatro būtų sunku dvasiškai tobulėti jaunam žmogui, kuris dar menkai tiki Dievu). Taigi, šiandien 18.00 valandą, Juozo Miltinio dramos teatre žadu žiūrėti spektaklį "Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus". Kadangi nesu tik vartotoja, pažadu per tris dienas nuo žiūrėto spektaklio dienos pasidalinti savo įspūdžiais su šio BLOG'o skaitytojais ir "Facebook" draugais.
O Jūs, nuo kasdieninių problemų ir sunkumų pavargę žmonės, kaip Jūs žadate atsipalaiduoti ir praturtinti savo naujomis emocijomis?
Tylus maištas leidžia lengviau pasiekti vidinę harmoniją. Tuomet fizinis, psichinis ir dvasinis žmogaus kūnas susiderina it gitaros stygos, kad skambintų ausiai malonią melodiją. Priežastis - Don Kichotų visais laikais niekas nemėgo. Na jie juk kitokie, jie šiek tiek tyresni savo siela ir veiksmais, o kitokių mūsų visuomenė niekuomet nemėgo. Neginčytinas teiginys, ar ne? Todėl maištas apėmė visas išvardintas sritis. Prie to prisideda ir teatras (be teatro būtų sunku dvasiškai tobulėti jaunam žmogui, kuris dar menkai tiki Dievu). Taigi, šiandien 18.00 valandą, Juozo Miltinio dramos teatre žadu žiūrėti spektaklį "Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus". Kadangi nesu tik vartotoja, pažadu per tris dienas nuo žiūrėto spektaklio dienos pasidalinti savo įspūdžiais su šio BLOG'o skaitytojais ir "Facebook" draugais.
O Jūs, nuo kasdieninių problemų ir sunkumų pavargę žmonės, kaip Jūs žadate atsipalaiduoti ir praturtinti savo naujomis emocijomis?
2014 m. vasario 2 d., sekmadienis
"Kreicerio sonata"
Pasinaudodama suteikta galimybe, aplankiau dar vieną, jau anksčiau matytą, spektaklį. Šį kartą pagal Levo Tolstojaus apysaką "Kreicerio sonata" sukurta inscenizaciją, savo paprastumu, tačiau aktualiomis temomis pritraukianti žiūrovų dėmesį. Vieta ir laikas - Juozo Miltinio dramos teatras, 18.00 val, ketvirtadienis. XIX a. Rusija.
Spektaklis prasideda dirigento pasakojimu apie vieno vyriškio istoriją. Istorija prasideda pokalbiu traukinyje. Pokalbio tema - meilė. Visi kupe keleiviai noriai dalinasi savo nuomone apie šį sunkiai apibrėžiamą reiškinį, tik vienas, vidutinio amžiaus, kiek žilstelėjęs vyriškis vis žiūri pro langą tylėdamas. Tik užvertus pastarąjį vyriškį klausimais, šis prabyla apie savo gyvenimą ir požiūrį į meilę.
Tai pasakojimas apie palaido būdo vyriškį, kuris nužudė savo žmoną neva iš pavydo. Dar nesulaukęs 15 metų, Pozdnyševas apsilanko viešnamyje, kur jo gyvenimas kardinaliai pasikeičia. Nuo to karto jis negali palaikyti tik draugiškų santykių su moteriškosios lyties atstovėmis, į jas žiūri, kaip į savo žvėriškų potraukių tenkinimo objektą. Nesileidžia į prieraišius santykius, o kai tik pajaučia, kad mergina ar moteris jį įsimyli - dingsta iš jos gyvenimo be vilties sugrįžti. Kiekvienai savo sugulovei jis jaučia pareigą atsidėkoti, duodamas pinigų, o jei jų reikiamu metu neturi - nusiunčia paštu, taip išpirkdamas savo paleistuvystės nuodėmę. Praėjus tam tikram laiko tarpui, Pozdnyševas pagaliau nusprendžia išsižadėti savo palaido gyvenimo būdo ir nusprendžia rasti merginą, kuri savo tyrumu ir grožiu būtų verta jo. Radęs, veda ją, tačiau santuoka nuvilia jo lūkesčius...
Šis vaidinimas kupinas filosofinių minčių apie santuokos reikšmę kiekvieno mūsų gyvenime, atskleidžiant ir neigiamas puses. Žmonės vis dažniau pamiršta santuokos prasmę: tai paslaptis ir atsakomybė prieš Dievą, kuris palaimina dviejų žmonių sąjungą. Kuomet santuoka sudaroma, joje matant tik lytinį aktą su pastoviu partneriu, sąjunga yra pasmerkta žlugimui. Tuomet manipuliuojama vaikais, gyvybe, naudojamas smurtas. Ir didžioji dalis santuokoje gyvenančių žmonių pasakys, kad tai - normalu. Nors visos šios Levo Tolstojaus mintys išsakytos daugiau nei prieš 120 metų, tai vis dar labai aktualu šiuolaikinei visuomenei.
Sužavėjo mistikos pojūtį suteikiantis netiesioginis ryšys su mirusiais meno klasikais. Spektaklio metu skamba muzikos klasiko Liudvigo Van Bethoveno "Kreicerio sonata" ir Levo Tolstojaus laiškas iš praeities, kuriame užduodami klausimai, į kuriuos atsakymus randame pjesėje.
Šiame spektaklyje randama daugybė atsakymų, kodėl žmonės vienaip ar kitaip elgiasi. Paaiškinamos priežastys, o galbūt ir nurodoma kryptis, kaip reikėtų elgtis. Kaip ir daugelyje vaidinimų, beveik kiekvienas žiūrovas randa save, o gal ir pats pamato analogišką savo elgesio modelį, kartu pamatydamas tokio elgesio pasekmes. Rekomenduoju tiems, nors gal labiau toms, kurios stebisi palaidu vaikinų gyvenimo būdu, nekontroliuojamu poreikiu užsiiminėti vienos nakties santykiais ir nori sužinoti to priežastis.
Spektaklis prasideda dirigento pasakojimu apie vieno vyriškio istoriją. Istorija prasideda pokalbiu traukinyje. Pokalbio tema - meilė. Visi kupe keleiviai noriai dalinasi savo nuomone apie šį sunkiai apibrėžiamą reiškinį, tik vienas, vidutinio amžiaus, kiek žilstelėjęs vyriškis vis žiūri pro langą tylėdamas. Tik užvertus pastarąjį vyriškį klausimais, šis prabyla apie savo gyvenimą ir požiūrį į meilę.
Tai pasakojimas apie palaido būdo vyriškį, kuris nužudė savo žmoną neva iš pavydo. Dar nesulaukęs 15 metų, Pozdnyševas apsilanko viešnamyje, kur jo gyvenimas kardinaliai pasikeičia. Nuo to karto jis negali palaikyti tik draugiškų santykių su moteriškosios lyties atstovėmis, į jas žiūri, kaip į savo žvėriškų potraukių tenkinimo objektą. Nesileidžia į prieraišius santykius, o kai tik pajaučia, kad mergina ar moteris jį įsimyli - dingsta iš jos gyvenimo be vilties sugrįžti. Kiekvienai savo sugulovei jis jaučia pareigą atsidėkoti, duodamas pinigų, o jei jų reikiamu metu neturi - nusiunčia paštu, taip išpirkdamas savo paleistuvystės nuodėmę. Praėjus tam tikram laiko tarpui, Pozdnyševas pagaliau nusprendžia išsižadėti savo palaido gyvenimo būdo ir nusprendžia rasti merginą, kuri savo tyrumu ir grožiu būtų verta jo. Radęs, veda ją, tačiau santuoka nuvilia jo lūkesčius...
Šis vaidinimas kupinas filosofinių minčių apie santuokos reikšmę kiekvieno mūsų gyvenime, atskleidžiant ir neigiamas puses. Žmonės vis dažniau pamiršta santuokos prasmę: tai paslaptis ir atsakomybė prieš Dievą, kuris palaimina dviejų žmonių sąjungą. Kuomet santuoka sudaroma, joje matant tik lytinį aktą su pastoviu partneriu, sąjunga yra pasmerkta žlugimui. Tuomet manipuliuojama vaikais, gyvybe, naudojamas smurtas. Ir didžioji dalis santuokoje gyvenančių žmonių pasakys, kad tai - normalu. Nors visos šios Levo Tolstojaus mintys išsakytos daugiau nei prieš 120 metų, tai vis dar labai aktualu šiuolaikinei visuomenei.
Sužavėjo mistikos pojūtį suteikiantis netiesioginis ryšys su mirusiais meno klasikais. Spektaklio metu skamba muzikos klasiko Liudvigo Van Bethoveno "Kreicerio sonata" ir Levo Tolstojaus laiškas iš praeities, kuriame užduodami klausimai, į kuriuos atsakymus randame pjesėje.
Šiame spektaklyje randama daugybė atsakymų, kodėl žmonės vienaip ar kitaip elgiasi. Paaiškinamos priežastys, o galbūt ir nurodoma kryptis, kaip reikėtų elgtis. Kaip ir daugelyje vaidinimų, beveik kiekvienas žiūrovas randa save, o gal ir pats pamato analogišką savo elgesio modelį, kartu pamatydamas tokio elgesio pasekmes. Rekomenduoju tiems, nors gal labiau toms, kurios stebisi palaidu vaikinų gyvenimo būdu, nekontroliuojamu poreikiu užsiiminėti vienos nakties santykiais ir nori sužinoti to priežastis.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)