2019 m. vasario 3 d., sekmadienis

T. Bernhard "Teatralas" arba kaip didysis menas sukuria Narcisistines asmenybes

Priešpaskutinis sausio ketvirtadienio vakaras, už lango - savo darbus įpusėjusi žiema. Žiema visą žemės paviršių padengusi storu balto sniego užklotu ir tik siauri takeliai veda žmones link įvairių vietų, kiekvieną žingsnį sniegui lydint tik jam būdingu girgždesiu. Vienas tokių takelių veda link Juozo Miltinio dramos teatro, kuriame šį vakarą teatro mylėtojų dėmesys nukryps į premjerą - Thomo Bernhald pjesę "Teatralas". Spektaklio vieta numatyta keista, tačiau po truputį įprasta spektaklių erdve tampanti teatro laboratorija, link kurios nedrąsiai eina žiūrovai ir būsimų įvykių liudininkai. Prieš įeinant į spektaklio vietą, ant durų pasitinka užrašas, kuriuo įspėjama apie tai, jog pavėlavusieji yra neįleidžiami, ir tai nėra tik tuščia informacija, anaiptol, į šioje salėje vykstančius spektaklius vėluoti negalima. Atėjus į minėtą patalpą pastebiu apnuogintas, niekuo neypatingas sienas ir laisvą erdvę patalpos viduryje, nebuvo matyti jokių, spektakliams būdingų, dekoracijų ir tai atrodė keistai. Susirinkę žmonės lyg kažko gėdydamiesi ar bijodami suklysti renkasi sau vietas, o susėdę - it paslaptis vieni kitiems šnabžda apie savo lūkesčius spektakliui, ir visa tai kuria ypatingą, tik teatrui būdingą atmosferą, kurioje norisi būti kuo ilgiau. Patogiai įsitaisau pačiame viršuje ir besąlygiškai pasiduodu būsimai emocinei avantiūrai. Nuojauta manęs neapvilia - premjera verta kiekvienos minutės!

Veiksmas prasideda aktoriaus Bruskono ir vietinės smuklės savininko pokalbiu apie būsimą spektaklį. Bruskonas - didžiulės šlovės ir pripažinimo sulaukęs aktorius, vaidinęs didžiausiose to meto scenose, valstybinio teatro talentas, kuris nusprendžia savo komediją statyti vienoje iš Vokietijos provincijoje Uchbache esančių smuklių, tikėdamasis, kad didis menas neturi ribų ir gali būti pateikiamas net ir smuklėje. Tokiu Bruskono sprendimu džiaugiasi smuklininkas, stengdamasis patenkinti visus, galbūt pačius keisčiausius, Bruskono norus. Tuo tarpu Bruskonas, atvykęs į smuklę kartu su savo šeima, pradeda manyti, kad sąlygos statyti spektakliui nėra tinkamos "didžiajam menui" ir valstybinio teatro aktoriui, todėl išreiškia nepasitenkinimą viskuo, kas yra aplinkui. Nepaisydamas žmogiškosios pagarbos kitam žmogui, savo pyktį išlieja ant ramaus būdo smuklininko, kuris stengiasi užgniaužti savo pyktį Bruskonui. Iš pradžių Bruskono bendravimas yra oficialus, linkęs į nuoširdumą, tačiau palaipsniui aktorius išlaisvina savo vidinį egoizmą, kuris pasižymi nuolatiniu burbėjimu dėl visko, net ir dėl savo paties šeimos narių. Susiklosčius tokiai situacijai iškyla klausimas - ar visgi Bruskonui pavyks pastatyti spektaklį provincijos smuklėje?

Tai spektaklis apie didžiojo teatro atstovą, narcisistinę asmenybę, kuri žmoguje užgožia visą humaniškumą ir meilę kitiems. Bruskonas - tipinis narcisistinės asmenybės pavyzdys, jaučiantis meilę ir pagarbą tik sau, aukštinantis save ir niekinantis kitus, tuo tarpu net ir savo žmoną su vaikais. Pastaruosius Bruskonas vadina antitalentais, kaltina dėl visų savo nesėkmių, dėl paties priimtų sprendimų, kurie dabar atrodo absurdiški. Jis neturi empatijos jausmo, savo vaikus lygina su pačiu savimi ir reikalauja net jam pačiam nesuprantamų dalykų, visiškų absurdiškumo apraiškų. Jo žmona - taip pat aktorė, žymiai jaunesnė graži moteris, kuri viso spektaklio metu neištaria nei žodžio, nes psichologiškai yra sužlugdyta savo vyro kaltinimų ir paniekos dėl kadaise padarytos klaidos spektaklio metu. Bruskono vaikai taip pat įtraukiami vaidinti į įvarius spektaklius, nuolat turi būti nuolankūs savo tėvui ir jo užgaidoms, tačiau abu vaikus vienyja tas pats jausmas - pyktis tėvui ir jo narcisizmui. Aktorių šeima puikiai iliustruoja tikrąją kiekvieno iš mūsų kasdienybę, kur mums kiti primeta tam tikrus vaidmenis, kuriuose turime veikti, taip pat ir mes patys nusprendžiame, kokius vaidmenis turėtų atlikti kiti. Tėvas, savo požiūriu ir lūkesčiais primena šeimos tironą, kuris reikalauja to, kas galbūt kitiems nėra priimtina, nėra duotybė. Prielaidą, jog visi negali būti tobulais aktoriais, Bruskonas laiko nesąmone ir, net ir pats įvardindamas savo nepakartojamo talento unikalumą, reikalauja to paties talento iš kitų šeimos narių, nors tokią galimybę veiksmo metu pats nuneigia. Aktoriaus monologai, diskusijos su smuklininku ir pačiu savimi, sukuria galimybę pažinti galbūt realų tokio pripažinimo sulaukusių aktorių vidinį pasaulį.

Šiame spektaklyje žiūrovas gali pamatyti, kaip tuščia, buitinę erdvę primenanti patalpa be dekoracijų ir įmantrių spalvų efektų palaipsniui tampa teatro scena, pilna įvairių detalių. Scenos dekoracijose paliekama erdvė žiūrovo interpretacijoms, nukreipiant tam tikra linkme. Minimalūs šviesų efektai, minimalistinė aplinka ir pagrindinis pjesės veikėjas, į spektaklį įnešantis didžiulę, ryškią spalvą - spektaklio pagrindas - lyg paradoksaliai parodantis, kad teatras gali būti kuriamas bet kur ir bet kada, net ir minimalistinėmis sąlygomis. 

Turiu prisipažinti, kad žiūrėdama spektaklį, į jį negalėjau įsitraukti taip, kaip to norėjau. Didžiai gerbiamas aktorius Albinas Keleris savo atliekamu vaidmeniu priminė man labai svarbų artimą žmogų, kurio šiame pasaulyje jau nebėra, todėl didžiąją spektaklio dalį buvau pasinėrusi į sentimentus. Nepaisant to, širdyje man buvo labai šilta ir gera, tačiau kartu ir liūdna. Tuo tarpu buvo įdomu praktiniu požiūriu pamatyti narcisistinės asmenybės pavyzdį teatro scenoje, kas mane praturtino kaip specialistę, pakvietė susimąstyti apie mane supančius žmones. Tie pamąstymai, "užgrobę" mano mintis ir sielą, dar ilgai nepaleido manęs, todėl ilgą laiką negalėjau rašyti apie šį spektaklį. Tiesa ta, kad visko, ką jaučiau spektaklio metu ir ką jaučiu dabar, rašydama apie jį, negaliu visiškai perteikti žodžiais, todėl labai tikiuosi, kad šios recenzijos skaitytojas taps ir "Teatralo" žiūrovu, norėdamas iš arčiau susipažinti su tikrojo teatro gimimo užkulisiais. 

Pasibaigus spektakliui, žiūrovai dar ilgai liko savo vietose. Galbūt dėl to, kad bijojo paleisti spektaklyje užgimusią emociją, o galbūt nenorėjo būti įžūlūs ir premjeros atmosferą perskrosti savo žemiškais rūpesčiais, tačiau einant link rūbinės teatre sklandė keista ramuma, susimąstymas. Turbūt palietė. Turbūt palies ir kitus. 

"Visą gyvenimą tarnaujame kvailybei. Mes tiesiog esame tam pašvesti."



Daugiau apie šį spektaklį rasite ČIA