"Visada Tavo. Ana Frank"

Sakoma, kad nepaprastos vaizduotės ir teatro derinys žmogų gali nukelti į bet kokią pasaulio vietą bet kokiu istoriniu laikotarpiu. Tai tarytum laiko mašina, kurios niekaip nepavyko sukurti net didžiausiems žmonijos protams. Bet, iš tiesų, laiku keliauti yra žymiai paprasčiau, nei manė Albertas Einšteinas. Tarkime, šeštadienio vakaras. Juozo Miltinio dramos teatras. Susirinkusieji laiko mašina keliasi į 1942 metų Amsterdamą, Antrojo pasaulinio karo kamuojamą Olandijos sostinę.

Vakaras, pono Franko įmonės palėpė. Patyliukais renkasi Frankų ir Van Danų šeimos. Kiekvienas iš jų apsirengęs daugybę drabužių, kad nešami lagaminai nesukeltų įtarimo. Įsikūrus savo vietose, sušaukiamas šeimų susirinkimas, kurio metu nustatomos gyvenimo šiomis sąlygomis taisyklės. Į svečius užsuka du pono Franko darbininkai - Mep ir ponas Kraleris. Pastarieji pažada kiekvieną vakarą aplankyti besislepiančius žydus ir atnešti maisto bei pranešti apie esamą padėtį pasaulyje. Nepaisant karo, žmonės tikisi palėpėje pagyventi vos keletą dienų, kol viskas nurims. Tačiau tai užsitęsia žymiai ilgiau...

Tai žiaurus istorijos etapas mažos mergaitės akimis, kuri vien dėl savo tautybės privalo išsižadėti gyvenimo džiaugsmų. Kuomet mirties dvelksmas yra taip arti kiekvieną akimirką ir visa aplinka sukaustyta baimės grandinėmis, Ana spinduliuoja viltimi ir gyvybe. Ji nepaprasta savo gebėjimu kiekviename dalyke pamatyti kažką paslaptingo, kažką gražaus ir džiaugtis tuo, ką turi dabar ir čia. Ji slėpimąsi palėpėje nuo vokiečių karių traktuoja kaip slėpynių žaidimą ir džiaugiasi, kad nebereikės avėti botų, kurie mergaitei visai nepatiko. Dienomis pro mažą plyšelį stebi žaliuojančią gamtą ir džiaugiasi kiekviena žydinčia gėle. Laikui bėgant, Ana susidraugauja su kartu gyvenančiu Peteriu, bet po kelių draugiškų pasimatymų draugystę keičia pirmosios meilės jausmas. Ironiška, tačiau net ir laikotarpiu, kuomet vykdomas žydų genocidas, Ana žino, jog kiekvienas žmogus savo viduje yra geras. 

Kuomet sukuriama karo nuotaika ir puikiai prisimeni istorijos pamokas apie Antrąjį pasaulinį karą bei jo aukas, o spektaklyje matai vilties ir nerūpestingos laimės spindulėlį, norisi ir į savo gyvenimo rūpesčius žvelgti kiek kitu kampu. Atrodo, mums mūsų problemos tokios didelės ir neįveikiamos, tačiau šis vaidinimas priverčia viską permąstyti...ar iš tiesų viskas mūsų gyvenimuose taip blogai?

Kadangi labai mėgstu istoriją, o ypač grožinę literatūrą apie istorijos laikotarpius, šį spektaklį vertinu TEIGIAMAI, nes ši mergaitės istorija pažadino manyje dar didesnę viltį, kurios šiuo metu ypatingai trūksta. REKOMENDUOJU visiems, kas nebetiki, jog gali būti ir blogiau bei moksleiviams, kurie pagal mokymo programą turi perskaityti šį grožinės literatūros kūrinį. Nėra nieko geriau nei perskaitytą knygą įtvirtinti spektaklio interpretaciją.

Apie spektaklį: http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/didzioji-sale/visada-tavo-ana-frank-f-goodrich-a-hacket/

Daugiau informacijos: http://miltinio-teatras.lt/

Tyla.

Nepaprasti pokyčiai apėmė visą pasaulį. Bet tik mano. Nauja patirtis, kitokia savivertė ir naujų ribų nusibrėžimas. Niekuomet nemaniau, jog galiu tiek daug, netgi tokioje sunkioje situacijoje. Ir apima azartas, kurio pagrindinis klausimas - ar galiu daugiau? Tik nebesinori to matuoti dar ir dar kartą, nors kartais atsiranda tas Dievo pirštas, kuris pats nusprendžia, ar leisti žmogui rasti atsakymą, ar palikti jį su savo filosofiniais apmąstymais apie egzistenciją. Kalbu aukštomis frazėmis, nes nuoširdžiomis manęs niekas neklauso, o jei ir klauso - ne visiškai supranta. Gerbiu tuos, kurie sugniaužia savo kumščius ir įsitempia iš pastangų suvokti, kas per daiktas yra toji nauja patirtis, kuri užklupo pasaulį (MANO).

Anksčiau visur skubėjau. Skubėjau net ten, kur skubėti visiškai nebuvo reikalo. Gyvenimo ritmas, būdingas XXI amžiaus paprastam pasaulio gyventojui, sakysite, tačiau drįsiu paprieštarauti. Žmogus pats sau susikuria terpę, kurioje tiesiog nori greičiau gyventi, nors pats nesuvokia, kokia to prasmė. Lengva kalbėti, kai gavau "šiek tiek" skaudžią gyvenimo pamoką, kuri gyvenimo apsukas sumažino iki minimumo. Ir žinote - neskubėti yra beprotiškai gera. Neslėpsiu, aplinka visokiais būdais spaudžia grįžti į tą įprastą skubėjimo ritmą, nes neva nespėsiu gyventi, bet kažkaip tai išmokau nepaisyti to. Bent jau minimaliai reguliuoti išorinį spaudimą.

Tiesą pasakius, savo laiką stabdau tam tikrais būdais: neveju katino iš lovos rytais, dėl ko dažniausiai vėluoju į paskaitas; randu daugiau motyvacijos rašto darbus parašyti anksčiau termino, kad liktų laiko sau; bėgioju nuo piktų tetų, kurios aiškina, jog turiu kuo skubiau viską susitvarkyti, nes kitaip bus blogai. Bet pagrindinis laiko stabdymo būdas - teatras. Tik teatras ir gera, klasikinė knyga priverčia sustoti prieš bėgant, kad ir kaip sarkastiškai tai šiuo metu skambėtų. Kadangi savo "klasiką" jau beveik baigiau skaityti, naudojuosi Juozo Miltinio dramos teatre vykdoma "Tinklaraštininkų akcija". Šios akcijos dėka šį šeštadienį (t.y. rugsėjo 27 d.), 18.00 val. žiūrėsiu spektaklį "Visada tavo. Ana Frank.". Kadangi dalyvauju nebe pirmą kartą, įsipareigojimai galioja tie patys.

P.S. šią knygą skaičiau daugiau nei prieš šešis metus. Laikas kitaip prisiliesti prie istorijos.