2014 m. kovo 29 d., šeštadienis

Svajonės kartais pildosi

Neatsižvelgiant į mano amžių, visuomet svajojau apie keistus dalykus. Na, keisti jie tik paprastiems mirtingiesiems, kurių vis sparčiau daugėja mūsų visuomenėje. Gaila, nes mirtingumas tampa lengviausia išeitimi nuo kovos dėl savo įsitikinimų, vertybių ir visų kitų svarbių žmogui dalykų. Rašau taip, nes tik neseniai pati sau pripažinau, kad esu kitokia, nei visi. Ir tai per tuos du metus kolegijoje supratau dėka skaudžių gyvenimiškų pamokų apie tai, kaip turi "marinti" savo išskirtinumą. Kodėl tik dabar? Ir aš sau uždaviau šį klausimą, į kurį atsakymas paprastas: mokykloje buvo skatinamas išskirtinumas (turėjau garbės mokytis į menus orientuotoje mokykloje), tad joje buvo žymiai daugiau kitokių žmonių. O kai kiekvieną dieną esi apsuptas savaip kitokių bendraamžių, tai tampa normalu. Kuomet patekau į terpę, kur specialybė mažai reikalauja išskirtinumo, išryškėjo tai, ko daugybę metų nepastebėjau ar tiesiog nesureikšminau.

Bet ne apie tai norėjau pasipasakoti. Svajonės... Tai turbūt vienas ryškiausių skiriamųjų bruožų tarp vaikystės ir suaugusiųjų pasaulio. Mes suaugame, kai nustojame svajoję. Labai dažnai netgi pamirštame, kaip tai reikia daryti, nors, iš tiesų, tai labai lengva ir paprasta. Suaugusiajam prisivertimas svajoti gali būti kaip aukščiausio lygio bausmė, nes tektų atitrūkti nuo kasdieninių darbų, rūpesčių, pabėgti nuo įprastos aplinkos ir daug daug svajoti, bent trumpam stikliniame butelyje užkimšus mintis apie materiją, pinigus ir kitas "tuštybes". Jau ankstesniame sakinyje paminėtas žodis "prisiversti" pasako daug ką - per skubėjimą ir visus kitus suaugusiesiems labai svarbius dalykus tai tampa nereikalingu dalyku, be kurio neva gyventi lengviau, nes mažiau patyriama nusivylimų. O juk nusivylimų ir taip pakanka, siekiant karjeros ir pasisekimo darbo rinkoje, ar ne?

Paklauskite savęs - kada paskutinį kartą: rugpjūčio naktį skaičiavote žvaigždes ar tiesiog atsidavėte Visatos galybei (tada žvaigždžių daugiausia), ėjote kviečių lauku, braukdamas ranka per viršūnėles ir niūniavote ryte išgirstą dainą, nesislėpėte po skėčiu, pliaupiant lietui, palydėjote saulę, besileidžiančią į jūrą? Visos tos akimirkos ir skatina svajones, išlaisvina nuo komercinių pančių, kurie vis labiau smaugia žmones. Didžioji dauguma šiuolaikinių žmonių jau pamiršo apie anksčiau išvardintus dvasinį malonumą keliančius pojūčius. Pamiršome, kaip tobulinti savo dvasią, kad ji augtų kartu su mumis. Dabar mes ieškome mene kažko tokio, ko negalime įgyvendinti kasdienybėje. PRAMOGAUJAME. Mes vertiname spektaklį, kuris "išsityčioja" iš tikrojo teatro, nešiojame tokius režisierius ir aktorius ant rankų, nes jie sukuria komercinį vaidinimą be jokių didesnių išlaidų ir pastangų. Svarbu - kuo geresnė reklama žiniasklaidoje, ir tada mes visi - šiuolaikinio teatro vergai, įvaizdžio žmonės. Tada mes pradedame vertinti renginių vedėjų aprangą, dekoracijas ir kitas smulkmenas su tikslu - iškelti save aukščiau visko be jokių pastangų. Tokia tampa mūsų kultūra...

Bet aš esu kitokia. Ir kitokį teatrą vertinu. Argi galiu nedievinti to, kuris man suteikia tiek daug, kad tampu tobulesne asmenybe? Todėl svajojau kada nors prisiliesti prie to, ką kasdien liečia Juozo Miltinio dramos teatro aktoriai. Ir, nepatikėsite, svajonė išsipildė. Tiksliau, viena iš daugelio, tačiau manyje sukėlė tiek džiaugsmo, kad jo pakaktų dar dešimčiai liūdnų žmonių. Tuo metu apėmė keistas jausmas - negalėjau patikėti tuo, kad rankose laikau tikrų tikriausią scenarijų, dar Miltinio laikų. Vien prisilietus prie jo, suvirpa širdis, ir įsivaizduoju daugybę dalykų, kurie beprotiškai jaudina. Žinoma, tuo neapsiribojau, bet teko pabėgti nuo keistų žvilgsnių, siunčiančių signalą, jog elgiuosi lyg beprotė. Ir tai tik darkart įrodė, kad esu kitokia. Nevisuomet suprasta.

Auksiniai Henriko Radausko žodžiai: "Pasauliu netikiu, o pasaka - tikiu."


2014 m. kovo 16 d., sekmadienis

Figaro vedybos arba spektaklis, kurio metu neįmanoma nesijuokti

Nepaprastas šeštadienio vakaras, kurio metu gamtoje vyksta karas tarp pavasario ir žiemos. Už lango didžiulis vėjas drasko medžius ir pusto smukų sniegą, nors dar prieš kelias valandas galėjome džiaugtis pavasariškais saulės spinduliais. Todėl visi, nuo šio karo nors trumpam norintys pabėgti teatro lankytojai, nusprendė nusikelti į apšvietos amžiaus Prancūziją, kur planuojamos vestuvės.

Spektaklis prasideda būsimų jaunųjų pokalbiu apie rytdienos vestuves, kurių metu jie sujungs savo gyvenimus į vieną. Tai - Figaro ir Siuzana - grafo rūmuose tarnaujantys jauni žmonės, kurie beprotiškai pamilo vienas kitą ir gavo savo grafo leidimą tuoktis. Jau šis pirmasis dialogas leido suprasti, kad spektaklis pasižymės humoru ir išmintingais dialogais bei naudinga gyvenimo pamoka, kurią šįkart gavo vedę vyriškiai. Jaunųjų pokalbį sutrukdo grafo noras pamatyti Figaro. Tuo tarpu į Siuzanos kambarį patenka grafienės padejėjas Kerubinas, kuris yra ištroškęs moterų meilės, o ypač - pačios grafienės. Jis prašo Siusanos užtarimo prieš grafą, kuris pastarąjį atleido iš darbo už simpatiją grafienei. Besikalbant apie šią nemalonią situaciją, grafas taip pat patenka į Siusanos kambarį, tačiau Kerubinas spėja pasislėpti. Grafas neslepia savo simpatijos jaunai Siusanai, nepaisant to, jog rytoj įvyks jos vedybos su Figaro. Išgirdus ateinantį Bazilį, grafas taip pat privestas slėptis. Tačiau ir Bazilis, atėjęs pasiskųsti, jog jo mylima Marselina nesutinka tekėti už jo, yra priverstas slėptis nuo į Siusanos kambarį ateinančių kitų žmonių. Kadangi tais laikais buvo laikoma negarbingu poelgiu būti moters kambaryje, vyrai nesiskundžia dėl būtinybės nesirodyti kitiems, nors patys vienas apie kitą net neįtaria. Nuo to ir prasideda šios pjesės intriga. Tolimesnį spektaklio veiksmą atpasakoti būtų nuodėmė, nes jokiu būdu nesugebėčiau perteikti tos emocijos būtent taip pat, kokią ją sukūrė teatro aktoriai.

Spektaklyje puikiai pavaizduojami skirtumai tarp vyrų ir moterų. Vyrai vaizduojami tvirti, turintys savo nuomonę ir poziciją, mylintys savo moteris, tačiau pavydūs. Moterys - jausmingos, trapios, tačiau gebančios išsisukti iš situacijos ir likti "sausos", apsukančios vyrą aplink pirštą ir perprantančios vyrų veiksmus. Jos mėgaujasi vyrų pavydu.

Viso spektaklio metu dominuoja balta spalva, kas labai žavi ir leidžia aukštinti praėjusius laikus dėl garbės ir doros svarbos žmonių gyvenime. Tų laikų autentiška apranga, madas atitinkantys aksesuarai, viskas nuo svarbių dalykų iki mažiausių smulkmenų buvo išpildyta. Trūko tik tų lazdelių galvai kasytis nuo "mažų kenkėjų" įkandimų, kurie tuo istoriniu laikotarpiu buvo itin svarbus atributas. Ką jau kalbėti apie senąsias ir, mano nuomone, tikrąsias vertybes, taip puoselėtas apšvietos epochoje. Ištikimybė, atleidimas, meilė, skaistybė, garbė, dora bei paslaptingumas - tai lyg bruožai, apibūdinantys XVIII amžių. Visą tai sustiprina klasikinė muzika, kuri kelia asociacijas su praeitais laikais. Puikiausiai girdėjau Volfgango Amadėjaus Mocarto "Figaro vedybų" garsus, kas žavėjo širdį.

Spektaklis kupinas dialogų, kurie priverčia juoktis visą salę nuoširdžiai. Nebepamenu, kada paskutinį kartą daugiau nei dvi valandas be perstojo mano veidą puošė šypsena. Va čia tai tikrų tikriausia komedija! Ir tai ne mano vienos nuomonė. Juk visa salė plyšo juokais. Net jei juoko nesukelia šmaikštūs, tačiau taktiški pokalbiai, tai veikėjų kostiumai tikrai sukels šypseną (supras tie, kurie matė ar pamatys spektaklį).

Iš tiesų labai sunku raštu dalintis įspūdžiais apie "Figaro vedybas", nes jų tiek daug... Tikrai nuostabus spektaklis, kuris ne tik pakelia nuotaiką, bet ir duoda dvasinio tobulėjimo naudos. Nepaisant to, kad prisimenama istorija, tai ir moralas ganėtinai stiprus bei aktualus vedybiniame gyvenime ar šiaip meilėje. Šį spektaklį vertinu TEIGIAMAI, nes visiškai išstūmė niūrią nuotaiką iš mano širdies ir užpildė džiaugsmu. REKOMENDUOJU visiems, pavargusiems nuo kasdieninės rutinos, gyvenimo purvo, mylintiems istoriją, klasikinę muziką ir tiems, kurie mėgsta "baltas" intrigas. Taip pat visi įsimylėję ir jau susituokę turėtų tai pamatyti, nes tikrai rastų nemažai sprendimų, iškilusių gyvenimo kelyje. Nors spektaklyje neradau savęs, tačiau gavau daugybę pamokų, kaip reikia elgtis tam tikrose situacijose, o ypač - susijusiose su vyrais.

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite čia: http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/didzioji-sale/figaro-vedybos-bomars/

Viskas apie Juozo Miltinio dramos teatrą ir jo repertuaras čia: http://miltinio-teatras.lt/

2014 m. kovo 8 d., šeštadienis

Pavasaris :)

Taip gera tokiu pavasarišku oru vaikščioti gryname ore, apmąstant visus pastarųjų dienų sunkumus. Nauja pradžia, - pranašauja neseniai iš šiltų kraštų grįžę paukščiai. Ir vien nuo tos minties širdis ima spurdėti iš laimės, trokšdama pozityvių jausmų. Gražu ir gera. Gera džiaugtis mažais dalykai, kurių paprastai nežinia kur skubantis "susikomercinęs" individas nepastebi. Dėl to ir prarandamos tos tikrosios, dar nuo mūsų prosenelių laikų, puoselėjamos vertybės, be kurių žmogus tampa lyg robotukas Rastis. Tikiu, kad vieną dieną jie atmerks savo švinines akis ir pamatys, kad ne pinigai ir turtai yra tikrasis gyvenimo grožis.

Ta proga, Juozo Miltinio dramos teatras suteikia galimybę praturtinti ir patobulinti savo sielą. Nauja pradžia - nauja akcija. Galbūt tai galėčiau traktuoti kaip dovaną Moters dienos proga? Na sau, kad širdžiai būtų peno dar labiau džiūgauti. Su nekantrumu laukiu kovo 15 dienos, kuomet galėsiu pamatyti dviejų dalių komediją "Figaro vedybos". Po spektaklio, pažadu per tris dienas pasidalinti savo įspūdžiais, kilusiomis emocijomis ir pastabomis su šio BLOG'o skaitytojais ir "Facebook" draugais.

Skambant Vivaldžio "Metų laikams" suprantu, kad viskas, kas buvo blogo, tėra tik mano patirtis, mano istorija. Visais laikais blogi žmonės nemėgo kitokių, netgi imdavosi nehumaniškų priemonių, kovai su kitokiais. Tuo atžvilgiu ryškiausia literatūrinė veikėja yra Žana D'Ark, kurią laikau autoritetu kai kuriais atžvilgiais. Kartais netgi tapatinuosi su ja. Tik jos likimas labai skaudus... O ar šiais laikais vis dar kuria laužus deginti kitokiems?