2013 m. gruodžio 28 d., šeštadienis

"Margarita". Spektaklis, kuris privertė tylėti.

Sekmadienis (gruodžio 22 diena), vakaras. Kalendorius skelbia apie atėjusią žiemą, tačiau kieme nėra nei trupučio to, kas paprastai suteikia šventinę nuotaiką. Apie artėjančias šventes byloja tik padaužų sprogdinamos petardos. Tą vakarą persikėlėme į kalėjimo kamerą, kurioje daugiau nei 25 metus slepiama skaudi moters gyvenimo istorija.

Visas spektaklio veiksmas vyksta nežinia kokio kalėjimo kameroje, kuri, iš pažiūros, panaši į kažkieno jaukių namų kambarį: ant sienų kaba rankdarbiai, lentynose gausu vertingų knygų. Ta šilta namų aplinka sukurta iš visų įmanomų priemonių, kurias leidžia kalėjimo taisyklės, įstatymai. Viskas prasideda nuo jauno advokato pasirodymo šioje kameroje. Gyvenimu trykštantis jaunuolis yra paskirtas atstovauti kalinčiai Margaritai jos teismo metu. Neatsižvelgiant į tai, kad ji šioje kameroje jau praleido ketvirtį amžiaus, jos teismas dar nebuvo įvykęs. Kitaip tariant, ši visam pasauliui žinoma žiauri byla buvo užkritusi kažkur teisėsaugos stalčiuose ir, vykdant šalies reformas, nutarta baigti tirti visas bylas. Ironiška, o kartu ir sunkiai protu suvokiama, tačiau Margarita tiek metų buvo "laikinai sulaikyta".

Margarita kaltinama nunuodijusi savo motiną, prisidėjusi prie brolio nužudymo bei savo kūdikio nuskandinimu. Iš pirmo žvilgsnio tai labai stiprūs kaltinimai moteriai, kuri visa tai padarė, būdama 14 metų, tad niekas nesivargino pasigilinti į tokią situaciją ir nubaudė nusidėjėlę. Niekas nenorėjo įsijausti į dar tuo metu buvusios mergaitės padėtį, suprasti, kodėl taip įvyko. Žmonės tiesiog nusprendė atskirti Margaritą nuo visuomenės, uždarant nepaprasto grožio merginą į purviną ir šaltą kalėjimo kamerą, pasmerkdami joje žūti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Nors iš tiesų šioje Gėtės "Fausto" istorijoje Margarita yra nukentėjusioji.

Prisimenant šį mokykloje skaitytą kūrinį, svarbu paminėti kelis labai svarbius faktus, kurie taip pat beprotiškai aktualūs ir šio spektaklio veiksme. Faustas - 80 metų daug mokslų baigęs žmogus, dėstytojas, turintis savo mokinius, sudaro sutartį su Mefistofeliu, pasirašydamas krauju. Pastarasis Faustui suteikia jaunystę ir visa, ko jo širdis geidžia mainais į Fausto sielą. Naudodamasis tuo, Faustas užsimano savo grožiu ir jaunyste spinduliuojančios Margaritos, tad apsuka jai galvą su Mefistofelio pagalba. Kadangi tokiems Fausto ir Margaritos meilės santykiams prieštarauja jos mama ir brolis, saugodami jos garbę, tenka imtis žiaurių priemonių. Faustas duoda Margaritai buteliuką su skysčiu, sakydamas, kad tai - migdomieji, kurie leis nepastebimai Faustui įslinkti į Margaritos kambarį. Kaip liepta, Margarita įlašina tris lašelius to skysčio į mamos arbatą. Tačiau Faustui beeinant į Margaritos namus, jam užstoja kelią jos brolis, kurį jis nuduria kardu. Nebelikus jokioms kliūtims, "įsimylėjalių" pora mėgaujasi meilės vaisiais. Ir tik iš ryto Margarita supranta, kad tai buvo ne jokie migdomieji, o nuodai. Brolio kūnas taip pat nebegyvas. Po kurio laiko Margarita pagimdo vaiką, kuri nuskandina upėje.Po tokių nusikaltimų Margarita uždaroma kalėjime.

Jaunam advokatui, kuris siekia karjeros aukštumų, tai puiki proga sužibėti, prisidedant prie didžiulio atgarsio sulaukusios bylos. Vaikinas nori pasirodyti kuo geriau, o po truputį aiškinantis aplinkybes - netgi laimėti bylą, nes supranta, kad tai visiškai realus dalykas. Mat besikalbant su Margarita bei labai įsigilinus į jos ir Fausto bylas išaiškėja daugybė faktorių, kurie atleistų Margaritą nuo mirties, o gal ir kalinimo bausmės. Tuo metu jai tebuvo 14 metų, o Faustui - 80 metų; ji nežinojo, jog į mamos arbatą pila nuodus; apie brolio nužudymą sužinojo tik kitą rytą. Savo sūnaus ji taip pat nenuskandino, o krepšyje paguldytą vaiką paleido plaukti upe, tikėdamasi, kad kažkas jį suras ir paims auginti. Visa tai galima traktuoti kaip nuolankumą meilei, Faustui.

Iš tiesų daugiau pasakoti apie patį veiksmą nėra reikalo, visa tai reikia pamatyti, pajausti pačiam žiūrovui. Žodžiais sunku nupasakoti šio spektaklio jausmą, nuotaiką, emociją, nesvarbu, kad ji labai stipri. Tiesiog tam trūksta žodžių. Meilė persipina su nuolankumu, pasiaukojimu, noru atgimti, būti laisvai. Beribė meilė tam, kuris atėmė artimiausius žmones dėl vienos meilės nakties. Net ir būdamas miręs, Faustas yra Margaritos minčių valdovas, jos sielos savininkas. Nors labai paprastai, bet efektyviai pavaizduojami tam tikri dalykai, tokie kaip naštos nusimetimas nuo širdies.

Tai vienas tų spektaklių, kuris paliko labai labai gilų įspūdį. Patyriau daug pirmų kartų. Pirmą kartą mažojoje salėje, pirmą kartą matau verkiančią aktorę, pirmą kartą visai per žingsnį nuo manęs nešamas tas mirties simbolis, apie kurį nepasakosiu (tebūnie tai būna intriga). Turbūt tai pirmas spektaklis, po kurio man mažiausiai valandą nesinorėjo šnekėti. Bet ne dėl to, kad trūktų žodžių, tiesiog - šokiravo. Kaip ir minėjau, sunku nupasakoti tai žodžiais, tačiau dar dabar puikiai jaučiu šį jausmą. Keista, galbūt šis gyvas reiškinys nuo šiol yra ir mano sielos valdovas?

Lenkiu žemai galvą aktoriams, o ypač - Astai Preidytei, už tokį įsijautimą į vaidmenį. Patikėjau kiekvienu žodžiu, kiekvienu judesiu ar žvilgsniu. 

Mano nuomone, šis spektaklis nuostabus savo emocine verte, tad vertinu TEIGIAMAI. Jis ne tik privertė pamąstyti apie tokias situacijas, kuomet mes patys nuteisiame žmones, net neįsigilinę į jų situacijas, aplinkybes, bet ir parodė tam tikrų sprendimų, kuriuos reikia bene kasdien priimti, pasekmes. Vienareikšmiškai REKOMENDUOJU šią dramą tiems, kurie išsiilgę kitokių emocijų, nei susiduria kasdienybėje, neranda tinkamiausio kelio, priimant tam tikrus sprendimus, grožinės literatūros mylėtojams bei tiems, kurie nori dvasiškai patobulėti. Tai tikrai daro žmones geresniais, ir tai sakau nepataikaudama, o nuoširdžiai.

Jei sudomino, daugiau informacijos apie spektaklį rasite čia: http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/mazoji-sale/margarita-m-zalyt/

Daugiau apie spektaklius informacijos čia: http://miltinio-teatras.lt/

2013 m. gruodžio 15 d., sekmadienis

Netikra žiema, tačiau tikra akcija

Na ką, atėjo tas metų laikas, kuomet visa gamta užsikloja balta sniego antklode. Viskas aplinkui balta, tyra ir taip švelniai pavojinga, širdį užlieja ramybė. Laukimas. Kiekvienas žmogus tokiu metų laiku laukia jam artimo dalyko: kas religinių švenčių, kas Kalėdų senelio, o kas - kūčių naktį aplankančių mirusiųjų.  Galbūt laukiam to stebuklingo meto, kad, praradę tikėjimą paprastumu bei meilę artimiesiems, patikėtume paslaptinga magija, taip grįždami į savo vaikystės laikus, kuomet iš tiesų laukėme senio šalčio su pilnu maišu dovanų. Tai kaip atlygis už per metus padarytus gerus darbus, kurie nepraslysta pro akis tiems, kurie tai vertina ir kuriems tai iš tiesų rūpi. Žiema susijusi su dvasinės ramybės būsena, susimąstymo apie praėjusį laiką metas. Prisiminę savo klaidas galime dar kartą pasimokyti iš jų ir sau širdyje prisiekti stengtis būti geresniais žmonėmis, nei buvome šiemet. Tai vadinama dvasiniu tobulėjimu.

Jau gruodžio vidurys, o už lango esantis vaizdas panašesnis į pavasarį: medžiai nuogi; žolė žalia, tačiau nepanašu, jog būtų gyva; purvynai, kelios balos ir truputis nešvaraus sniego kiemo pakraščiuose. Atrodo, jog sieninis kalendorius pradėjo meluoti. Labai tikiuosi kuo greičiau pamatyti tikros žiemos požymius, kurie išsklaidytų abejones dėl šios žiemos tikrumo. Ir šiaip, kad nebebūtų liūdna ir galėtume džiaugtis tikros žiemos linksmybėmis.

Vis kalbu apie laukimą. Ir tai turbūt labai normalu, nes visgi laukimo metas, ar ne? Laukiu daugybės dalykų, bet norėčiau pakalbėti apie vieną iš jų. Tai - spektaklis, kurio dar nesu mačiusi. Tradiciškai, pamačiusi "Facebook" socialiniame tinklapyje įrašą apie Juozo Miltinio dramos teatro rengiamą akciją, net nesudvejojau ir nusprendžiau dalyvauti. Pasirinkau žiūrėti spektaklį "Margarita", kuris bus rodomas gruodžio 22 d. 18 val. Vaistas nuo pastaruoju metu smaugiančių problemų, intrigų, sielvarto ir kitų blogybių. Siūlau ir kitiems, norintiems pabėgti nuo žiaurios kasdienybės, apsilankyti teatre, kur ne tik tobulėjama kaip asmenybė, bet ir randami problemų sprendimo būdai, kurių kartais taip reikia...

Skambanti Bethoveno "Mėnulio šviesai" mąstau apie gerus dalykus, į kuriuos šiuolaikinis žmogus neatkreipia dėmesio. Viskas, kas paprasta, prarado vertę. Visi norime kažko ypatingai naujo, išskirtinio ar labai brangaus, kad kaimynai ar praeiviai pagalvotų: "va, šitas žmogus turi pinigų". Bet ar mums to iš tiesų reikia? Ko reikia žmogui, kad jis būtų laimingas? Nepatikėsite, kiek nedaug. O jei žmogus mano kitaip - netekęs kažko supras, kad prarado viską.

2013 m. lapkričio 23 d., šeštadienis

"Mano šeima". Kas nutinka, kai nustojama kalbėtis.

Lapkričio 22 diena. Vakaras. Lauke jau senokai sutemę. Už lango lyja lietus lyg norėdamas nuplauti visos savaitės vargus. Tik čia, Juozo Miltinio dramos teatre, nelyja. Salėje daugybė žmonių, norinčių bent kuriam laikui patekti toli nuo šalto lietuviško rudens. Ir štai, šį vakarą persikeliame į Italiją! XX amžiaus 6 dešimtmetis. Paprasti italų šeimos namai.

Kaip ir minėjau, veiksmo vieta - visuomenės pagarbą užsitarnavusios Stiljanų šeimos namai. Spektaklis prasideda dviejų draugų pokalbiu apie ketinimą išvykti į Paryžių, norint siekti karjeros. Atminty įstrigo Bepės Stiljano draugo apranga, kurią turbūt dabartinis žmogus pavadintų kiek per mažai vyriška. Bepė svarsto, ar reikia sakyti tėvui apie jo būsimą kelionę, nes mano, kad tėvas labai supyks dėl tokio sūnaus noro ir kelionės planai nueis veltui. Atrodo, viskas įprasta kaip ir kiekvienoje šeimoje: tėvai nenori paleisti vaikų, nes jaučiasi už juos atsakingi, o vaikai nori kuo greičiau pradėti savo gyvenimą be tėvų pagalbos, tuo tarpu ir pranokti savo gimdytojus. Tačiau iš tiesų šioje šeimoje slepiasi daug rimtesnių problemų...

Šeimos galva - Alberto Stiljano - radijo laidų vedėjas, labai gerbiamas visuomenėje žmogus, turintis daug įtakingų ryšių bei uždirbantis gerą atlyginimą siekia, kad jo vaikai gautų geriausią: sūnus užimtų laisvą darbo vietą radijo stotyje, dukra laimingai ištekėtų ir sukurtų savo gyvenimą. Visą laiką vaikus auklėjęs griežtai, reikalavęs nuolankumo, geriausių rezultatų net nepastebi, kaip viskas pradeda slysti iš rankų. Jo žmona - Elena Stiljano - dienas leidžia kartu su draugėmis klube, kur per dienas žaidžia kortomis. Vyrui nežinant, ponia Stiljano pralošia didžiulę sumą pinigų draugėms, kurios spaudžia atiduoti skolas. Tuo tarpu sūnus Bepė, patikėjęs savo neaiškios orientacijos (tegul man atleidžia žmonės, kurie dėl tokio išsireiškimo gali įsižeisti) draugo pažadais apie stulbinančią milijoninę karjerą Prancūzijoje, kurią Bepė turėtų padaryti kaip garsus menininkas, filmų aktorius ir šiaip nuostabaus grožio žmogus. Jo sesuo Rozarija savo gyvenimo dienas leidžia besimėgaudama įvairaus pobūdžio pramogomis kartu su savo sužadėtiniu Korado, kuris nepaisant to, kad ją labai myli, dalina jai antausius dėl menkniekių. Rozarija to stengiasi nesureikšminti ir visuomet atleidžia tokį Korado elgesį.

Nepaisant sudėtingų šeimos narių asmenybių, šeimą slegia viena didžiulė problema - nesusikalbėjimas. Kiekvienas iš jų yra skirtingos asmenybės, turinčios savo poreikius, gyvenimo tikslus bei norintys įtvirtinti savąjį "aš" šiame pasaulyje. Tik bėda ta - nei vienas nenori klausyti savo artimųjų. Kuomet negirdimi esminiai dalykai, prasideda teisimas dėl tam tikrų poelgių. Kiekvienas daro ką tinkamas, ir niekas negali tam paprieštarauti. Galiausiai, o kas gi išgirs tuos prieštaravimus? Tai šeima, kurioje niekuomet nėra kalbama apie šeimos problemas, kiekvieno iš šeimos narių poelgius ar kitus svarbius dalykus. Dėl paprasčiausio nesikalbėjimo šeimą ištinka didžiulės problemos Negana to, apie tai praneša visa vietinė spauda. 

Turbūt vertėtų paminėti, kad visi aktoriai buvo savaip nuostabūs ir kiekvienas idealiai įgyvendino savo vaidmenį. Kiekviena personalijos temperamento spalva buvo išpildyta puikiai, tad net ir didžiulių problemų slegiamas vaidinimas buvo spalvingas. AČIŪ, AKTORIAI, JUMS UŽ TAI, KAD SUGEBATE ĮSIKŪNYTI Į BET KIENO KAILĮ. Lenkiuosi Jums!

Kiekvienas spektaklis turi jam būdingą sceną, kuri tampa lyg ir to vaidinimo vizitine kortele. Pastarasis nėra išimtis. Sau susidariau matytų spektaklių įspūdingiausių epizodų sąrašą, tad ties šiuo spektakliu rašausi kiek keistą momentą. Turbūt labiausiai įstrigęs vaidinimo epizodas buvo Alberto ketinimas pasikarti, sužinojus apie žmonos skolas. Tuomet, užlipęs ant pakylos, jis išsivėrė kelnių diržą, apsirišo juo kaklą ir bandė kartis, o tuo tarpu pradėjo skristi šviestuvai. Tai atrodė beprotiškai įspūdingai ir įsimintinai, kažkiek mistiškai ir nekasdieniškai, taip pat, kaip ir pačios savižudybės reiškinys. Laimei, šis epizodas pasibaigė iš dalies laimingai.

Chaotišką šeimos vaizdą keičia momentai, kuomet į diktatūrinį šeimos valdymą linkęs tėvas pagaliau pradeda kalbėti apie tai, kas vyksta. Ir tai, ką jis pasako kiekvienam šeimos nariui labai griebia už širdies. Nemeluosiu, tikrai norėjosi verkti. Bet ne dėl to, kad būtų gaila spektaklio veikėjų, o gaila savęs... dėl savo tylėjimo ir nesugebėjimo pamatyti tai, kas akivaizdu, išgirsti, ko nori artimas ir galiausiai - juk kartais ir mūsų niekas negirdi, kuomet sakome nepaprastai svarbius dalykus. Tėvo ir dukters pokalbis mane paveikė ypatingai stipriai. Dar dabar, prisiminusi jį, vos tramdau ašaras. Nesigilinsiu į asmeniškumus, bet tai buvo taip arti manęs... kaip dar nei karto teatras nebuvo arti mano gyvenimo. O juk kiekviename vaidinime mes randame nors dalelę savęs! Tas nepaprastas pokalbis leido pripažinti, kad buvimas kitokia, nei visi kiti, nėra nuodėmė. Kad nesu viena tokia, kuri meluoja, kad pritaptų prie bendraamžių, draugų. Tas melas tik toks, kad pačiai neskaudėtų, be jokių piktų kėslų ar išskaičiavimų. Tik tam, jog visi matytų susikurtą, visiems universalų, veidą. Juk niekas nemėgsta kitokių.

Spektaklio veiksmo neatpasakosiu, nes norėčiau, kad kuo daugiau žmonių, kuriems rūpi jų gyvenimai, jų šeimos ir likimai, perskaitę šį mano įrašą pamatytų jį patys. Kad savaip suprastų ir sau pritaikytų, o pritaikę, tuo ir pasinaudotų, priimant svarbius sprendimus. 

Pamaniau, kad esu kvaiša, kuomet susikaupusios ašaros vos tilpo akyse. Kaip gi galiu verkti spektaklio metu, kuomet visi žiūrovai mėgaujasi tomis nepaprastomis akimirkomis? Ir tuomet salės viduryje pamačiau vieną moterį, net kūkčiojančią nuo verksmo. Ji verkė iš visos širdies, o tas jos skausmas, nors ir tyliai, girdėjosi net paskutinėse eilėse. Šalia sėdėję žmonės nereagavo į tokį moters elgesį, kas sukėlė mano nuostabą. Galbūt tik aš tai girdėjau? Galiausiai pasibaigus spektakliui pamačiau ir daugiau žmonių, kurių akys buvo kiek paraudusios nuo vienos kitos ašaros, tad supratau, kad ne mane vieną taip paveikė vaidinimas.

Iš tiesų vis dar gerklėje jaučiu tą gumulą, kuris atsiranda, kai skaudu ir norisi išsiverkti. Širdyje šiek tiek skaudu dėl vaidinimo ir asmeninio gyvenimo panašumų. Tikrai labai privertė susimąstyti apie tą ratą žmonių, kuriuos turėtume laikyti pačiais svarbiausiais gyvenime.  Išėjus iš teatro viduje buvo taip tuščia.. O tą tuštumą tegali užpildyti apmąstymai visko, ką turi kas dieną.

Kalbant apie spektaklio vertinimą, tai kitokio vertinimo nei TEIGIAMAI ir negali būti. Pati jo mintis, dialogai, situacijos man davė daug peno mąstymui, o ir atmerkė akis prieš darant klaidas, priimant svarbius sprendimus. Nepaisant to, kad viskas, ką rašiau, yra ganėtinai liūdna, tai visgi yra tragiKOMEDIJA, tad tikrai spektaklio metu buvo progų ir pasijuokti iš personalijų temperamento, juokingų posakių bei kostiumų. REKOMENDUOJU visiems, kurie nori pasijuokti iš savo kasdienybės, tačiau kartu ir pamąstyti apie savo poelgius, vertybių prioritetus ir kitus dvasiškai svarbius dalykus. Sielos gydymo poveikis matomas "plika akimi".

Tai tėra mano nuomonė, įspūdžiai ir emocijos, o visa kita rasite čia: http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/didzioji-sale/mano-seima-eduardo-de-filippo/.

Daugiau informacijos apie rengiamus spektaklius rasite čia: http://miltinio-teatras.lt/


2013 m. lapkričio 9 d., šeštadienis

Atsinaujinam :)

Prasidėjo paskutinis rudens mėnuo... Taip liūdna, niūru aplink, o ką jau kalbėti apie rudeniškos depresijos apimtų žmonių veidus, kurie lyg virusas, bando užkrėsti vis daugiau žmonių ta tokia specifine rudeniška nuotaika. Ir sunku atsilaikyti tam dėl šalto oro, kuris priverčia rankas slėpti kišenėse, jei namuose pamirštamos pirštinės, o ir šiokia tokia kasdieninė rutina verčia daug mąstyti apie kitokį gyvenimą. Neretai apima nostalgija vasarai, kuri, atrodo, dar vakar šildė mūsų nedėkingus kūnus saulės spinduliais. Žmogus toks padaras, nemokantis džiaugtis tuo, ką turi dabar. Visuomet įvertini tai, ką turėjai tik praradęs. Ir kada mes liausimės skubėti ir gyventi ateitimi?

Nepaisant to, kad įsisiūbavęs ruduo privertė užsimaukšlinti kepurę su bumbuliuku viršugalvyje, pradedu atsinaujinimo darbus. Formali ir visko pradžia - šis BLOG'as, kuris sulaukia nemažai skaitytojų dėmesio. Pamaniau, kad kiekvienas, perskaitęs įrašą, turi turėti teisę anonimiškai išreikšti savo nuomonę paprastesniu būdu nei rašyti komentarą, tad sukūriau papildomus nuomonės mygtukus, kuriuos paprašysiu paspausti kiekvieno skaitytojo. Nauda abipusė - taip padėsite tobulėti man. Todėl norėčiau paprašyti visų gerų žmonių, kurie skaito šiuos įrašus, paspausti vieną iš tų mygtukų, esančius kiekvieno įrašo apačioje. Dėkoju iš anksto :)

Iš tiesų vos susilaikau, nekalbėdama apie meilę teatrui. Kai aplink tiek daug neteisybės, kuri seka kiekviename žingsnyje. Kai žmonės, kuriuos laikei brangiais, mylėjai juos, atsuka tau nugarą ar pasipūsto padus į neištyrinėtas džiungles. Kaip supranti, kad nuovargis stengiasi nugalėti tave. Yra viena vieta, kurioje gali atsistatyti stiprybės resursus, paglostyti savo sielą, atsistoti ant kojų ir vėl patikėti savimi. Gali rasti gyvenimiškus sprendimus, padedančius išgyventi tam tikras sunkias situacijas. Ta vieta stebuklinga, tačiau kartu ir kelianti pavojų. "O ar būna teatras be pavojų?" - retoriškai paklausė Leticija Dufe. Tai - TEATRAS. Vaistas nuo visų negerovių, sugydantis širdies žaizdas, užtraukiantis skyles sieloje. Aš taip gydausi nuo pasaulio negerovių ir esu labai laiminga dėl to. Kad atsinaujinimas neapsiribotų tik šiuo BLOG'u, priimu ir Miltinio teatro metamą iššūkį.

Prieš kelias dienas "Facebook" socialiniame tinklapyje, Juozo Miltinio dramos teatro paskyroje pamačiau pranešimą apie naują vykdomą tinklaraštininkų akciją. Eilinį kartą nesusilaikiau ir pasiryžau sudalyvauti. Taigi, garsiai rėkiu visam pasauliui: DALYVAUJŲ TINKLARAŠTININKŲ AKCIJOJE! Mano pasirinktas spektaklis - "Mano šeima", kuris vyks lapkričio 22 dieną, 17 valandą sutartoje vietoje (juokauju, Juozo Miltinio dramos teatre). Po šio spektaklio pasižadu per tris dienas pasidalinti įspūdžiais, nuomone ir jausmais su šio BLOG'o skaitytojais ir savo "feisbūko" draugais.

Vis labiau susitaikau su faktu, kad esu šiek tiek kitokia nei visi. Po truputį augu kaip asmenybė teatro dėka. Nemeluoju, į kai kuriuos dalykus žiūriu kitaip, nei žiūrėjau prieš užsikrėsdama meile teatrui. Teatras yra mano priklausomybė, mano svajonė, todėl tikiu, kad vieną dieną tapsiu jo dalimi. Drambliuko svajonės, ar ne? :)


2013 m. spalio 21 d., pirmadienis

"Misis Markhem miegamasis" arba kodėl negalima skolinti savo miegamojo!

Atrodo, ganėtinai senai buvo toji spalio 18-toji, tačiau kaip vakar prisimenu visas tas teigiamas emocijas, kurias patyriau tą vakarą. Tuomet atsidūrėme šiuolaikiniame Londone, tik tuo metu ten neįprastai nelijo lietus.

Veiksmas prasidėjo kelių kambarių bute Londone, kuriame savo gyvenimo dienas leidžia jau dvidešimtmetį atšventusi Markhemų pora. Filipas Markhemas - knygelių vaikams leidyklos direktorius, kurio dešinioji ranka - Henris Lodžas paprašo jo paskolinti savo butą. Misteris Markhemas, kurio viena didžiausių vertybių yra ištikimybė savo žmonai, neigiamai žiūri į draugo prašymą, nes pastarasis taip pat vedęs, o nori pasinaudoti butu, kad galėtų praleisti vakarą su jauna mergina. Patirdamas geriausio draugo spaudimą, Filipas sutinka paskolinti savo miegamąjį, kuomet pats su savo žmona bus leidėjų susitikime.

Tuo tarpu pastarųjų žmonos - Džoana Markhem ir Linda Lodž rezga analogiška planą. Linda, neapsikentusi vyro neištikimybių, nusprendžia jam atsidėkoti tuo pačiu su kitu vyru. Tik bėda ta - nėra kur. Tad pagalvodama į priekį, Linda susitaria su savo meilužiu apie susitikimą Markhemų bute tuomet, kai jo savininkai išeis į leidėjų susitikimą. Žinoma, Džoana tuo visiškai neapsidžiaugia, tačiau susitikimas jau suplanuotas, o ir gerai draugei sunku atsakyti "ne".

Tolimesnį spektaklio veiksmą turėtų pamatyti visi komedijų veikėjai. Argi gali būti juokingiau, nei dviguba neištikimybė tame pačiame bute, nieko apie tai nežinant nei vienai iš pusių? Sunku net nupasakoti raštu tai, kas vyksta tame Londono bute.

Labai įsiminė dekoracijos. Visuomet norėjau pamatyti, kaip teatre dekoracijomis bus interpretuojamas butas Ir štai - šis gavosi netgi kelių kambarių, su vonios kambariu ir virtuve. Visur dominavo rožinė (mano mėgstamiausia) spalva, kuri suteikė aplinkai mielumo, pompastikos bei lengvumo jausmą, kuris išlaisvino veikėjus. Ta spalva kartu ir kėlė asociacijų su seksu, kuris tą vakarą būtent ir dominavo Markhemų namuose.

Taip pat įsiminė ir puikiai, o galbūt net ir idealiai, parinkta muzika. Turbūt su kitokiu garso takeliu negalėčiau įsivaizduoti šios angliškos komedijos. Tai - lyg autentiškas angliškos kultūros simbolis, kuriuo stengiasi pasižymėti angliški meno kūriniai. Kažkodėl priminė "Seksas ir miestas" filmą.

Šis vaidinimas taip pat pasižymėjo mano atmintyje itin spalvingomis asmenybėmis. Kiekvienas unikalus, su savotiškomis vertybėmis. Nesvarbu, kad spektaklio tema - seksas visur, ištikimais sau ir savo artimiesiems sugeba išlikti ir tie, kuriuos stipriai veikia aplinkiniai. Už tai labai gerbiu Markhemus, kurie sugebėjo vienas kitą mylėti taip, kaip mylėjo pirmąją savo santuokos dieną. Aktoriai, kaip visuomet, nuostabūs ir puikiai atitinkantys savo atliekamus vaidmenis, tačiau nesusilaikysiu neišskyrusi vienos iš jų. Na, Džoana Markhem, Jūs ir šauni! Garsiausi aplodismentai.

Nežinau, kaip kitiems žiūrovams, bet šis spektaklis ypatingai nuotaikingas ir keliantis tik teigiamas emocijas. Nepamenu nei vieno vaidinimo, kuris neleistų salei nustoti juoktis. Tikrai, visiems plyšo pilvai! Kadangi vitaminas C labai reikalingas žmogaus organizmui, o ypač tokiu šaltu metų laiku, spektaklį vertinu ne teigiamai, bet SUPER DUPER TEIGIAMAI, nes šis nereikalauja kažkokių tai ypatingų pastangų perprasti veiksmą, simbolius ir personažus. Plius, tai puiki juoko dozė net ir didžiausiems paniūrėliams. Kalbant apie rekomendacijas, tai šio spektaklio neįmanoma nerekomenduoti. REKOMENDUOJU ir tvirtinu tai didžiosiomis raidėmis, kad visas pasaulis pamatytų tai. Manau, net didžiausi snobai šio spektaklio metu negali neišspausti šypsenėlės :)

Mano įspūdžiai - tai dar ne viskas. Jei sudomino, daugiau informacijos rasite čia: http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/didzioji-sale/misis-markhem-miegamasis-r-cooney-j-chapman/

Daugiau informacijos apie Juozo Miltinio dramos teatrą rasite adresu: http://miltinio-teatras.lt/

2013 m. spalio 11 d., penktadienis

"Jazminas". O tu ar šoksi žmogui, kuris atneša lietų?

Spalio 6 dienos rudenišką vakarą leidau Juozo Miltinio dramos teatre, kartu su drama "Jazminas". Veiksmo vieta ir laikas - kažkur netoli kiekvieno iš mūsų, vasara. Kuomet jazminai rodo savo patį nuostabiausią grožį, o krentantys balti žiedlapiai primena šaltą žiemos sniegą. Atrodo, krenta taip lengvai, taip nerūpestingai... Tačiau tai slepia daug rimtesnius rūpesčius.

Veiksmas prasideda paprastuose namuose, kuriuose gyvena jauna šeima ir močiutė. Viskas atrodo taip pat, kaip ir kiekvieno iš mūsų namuose, tačiau besivystant veiksmui paaiškėja, kad šiuos namus slegia daug sunkumų. Čia visi žaidžia meilę. Tuose namuose, kur niekuomet nebuvo meilės, taip pat vyrauja daugybė socialinių problemų, tokių kaip smurtas šeimoje, priklausomybės, senatvinė dimensija ir t.t. Apie visa tai kalbama lyg tik "tarp kitko", tam nesuteikiant svarbos žmonių gyvenimuose. Niekas nepastebi, kad nors ir senuose Ekų namuose gyveno daug kartų, čia niekuomet niekas nieko nemylėjo iš tikrųjų. Jazmina susižavi muzikantu Migeliu, kuris suteikia jai viltį pajausti, kas yra toji meilė, tačiau pastarasis pabėga nuo būsimo šeimyninio gyvenimo rūpesčių, taip bandydamas išsaugoti savo talentą. Daugiau pasakoti apie spektaklio veiksmą būtų nepadoru, nes kiekvienas žmogus turi jį pamatyti bei suprasti savaip.

Kalbant apie unikalumą, turbūt vertėtų paminėti vieną vaidmenį šioje dramoje. Tai - nuomininkė Lana, kuri savo spalvinga asmenybe užpildo visą nuo problemų pertvinkusį spektaklio vaizdą gera nuotaiką, paprastumu ir nuoširdumu. Jos požiūris į gyvenimą, jo problemas toks optimistiškas, kad net galima pavydėti! Netgi turėdama daugybę sunkumų, ji sugeba padėti Jazminai atgauti nors šiokią tokią savivertę. Lana moka džiaugtis gyvenimu, nesvarbu, kad gyvena nuomojame kambaryje, gyvena su jaunesniu vaikinu, kuris neturi stiprios savo nuomonės, o ir jos sūnus gatvėje su ja net nepasisveikina... Grūbus, šiek tiek rušiskas akcentas bei "auksinės" frazės iš jos lūpų - viskas, kas gali net liūdniausią istoriją paversti tragikomedija. Juk visgi "kuo blogiau jautiesi, tuo gražiau rengiesi"... Tikrai, lenkiuosi žemai už tokį vaidmens išpildymą. Dar ilgai tai prisiminsiu.

Spektaklyje dominuoja jazminų žiedai bei lietus. Sakoma, kad kai pasibaigia meilė, nukrenta ir jazmino žiedai, o kai norisi verkti - dangus verkia kartu su tavimi. Keista, tačiau užuodžiau pasiilgtą jazminų kvapą, kuris priminė man, kaip kiekvieną vasaros rytą pas senelį kaime mane žadindavo iš saldaus vaikiško miego. Prisiminiau vaikystę, tą laiką be rūpesčių, kuomet galėjau gyventi pati sau. Taigi dramoje persipina du poliai: rūpesčių pilni namai ir laisvę simbolizuojantys jazminai, kurie ir dramoje auga tiesiog po tų namų langais.
 
Sunku rašyti apie šią dramą, nes dar ilgai po jos turėjau peno mąstyti apie save, savo gyvenimą bei problemas. JĄ REIKIA PAJAUSTI pačiam žiūrovui, kuris kartais negali atrasti išeities iš tam tikrų situacijų. Išėjusi iš teatro jaučiau stiprią emociją, kurią sunku nusakyti žodžiais Galbūt tokio žodžio net nėra. Ir ji nepalieka manęs dar lig šiolei. Iš tiesų, tai vienas iš tų spektaklių, į kuriuos norėčiau įsijausti dar ir dar... Tik negaliu tiksliai pasakyti, kodėl.

Vertinu tikrai TEIGIAMAI, nes ne tik susimąsčiau apie daugybę dalykų, radau tam tikrų gyvenimiškų dilemų sprendimus, bet ir pasigaminau vitamino C iš juoko. Šią dramą REKOMENDUOJU pamatyti visiems, gyvenime nerandantiems išeičių iš tam tikrų padėčių, o ir tiems, kuriems patinka aukšto lygio vaidyba, pavargo nuo kasdieninių rūpesčių ir nori dvasiškai atsigauti. Pasikartodama pasakysiu - tiems, kurie nori pagydyti savo sielas, tobulinti save kaip asmenybę.

Susidomėję ieško informacijos apie spektaklį čia:http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/didzioji-sale/jazminas-i-abele/.

Daugiau informacijos apie teatro repertuarą ir kt. rasite adresu: http://miltinio-teatras.lt/.




2013 m. spalio 3 d., ketvirtadienis

Akcija - atrakcija!

Tas negailestingas ruduo jau įsibėgėjo nuoginti medžius, taip primindamas apie visko laikinumą. Visgi pasidarė labai šalta, o tai verčia arba glaustis vienas prie kito, arba.... šilčiau apsirengti. Žinoma, fiziškai sušilti yra žymiai lengviau, negu dvasiškai. Juk kiekvienas žmogus žino, kad sušalus, vertėtų užsimauti vilnones, močiutės megztas kojines ir palįsti po antklode kartu su šiltos arbatos puodeliu. Tačiau su žmogaus siela viskas kiek kitaip... Nėra vieno visiems tinkančio būdo, kiekvienas žmogelis yra unikalus, tad ir unikaliai gali sušilti. Sielai netgi rudenį žymiai šalčiau nei žiemą, nes visgi tai laikoma depresijos metu. Taigi, norėjau pranešti plačiam pasauliui - savo būdą sušildyti sielą jau radau! Tai - teatras, nepaprasta laiko mašina, leidžianti realizuoti pačios požiūrį, vertybes. Ir žinote ką? Padėjau ir kitiems žmonėms atrasti šį būdą jaustis geriau. Ar ne, mielieji?

232 peržiūros, iš kurių - 148 praėjusį mėnesį. Mestas iššūkis pačiai sau yra pavykęs, ar ne? Tai leidžia užsispirti dar labiau ir dar smarkiau atverti savo širdį publikai. Savo skaitytojų ratui. Tad leidžiuosi į dar vieną akciją, kurią drąsiai galiu pavadinti nauju nuotykiu, nauju iššūkiu sau pačiai, kurį stengsiuosi kuo nuoširdžiau įgyvendinti.
Formaliai šis pasisakymas turėtų skambėti štai kaip: Dalyvauju Juozo Miltinio dramos teatro rengiamoje tinklaraštininkų akcijoje, kurios metu šio nuostabaus teatro dėka galėsiu pažiūrėti du nuostabius, tačiau skirtingus spektaklius (Ačiū Miltinio teatrui!). Pirmasis - nepaprasta drama "Jazminas", nuo galvos iki kojų prikaustantis žiūrovų dėmesį, kuris bus rodomas spalio 6 dieną 17 val. Po šio spektaklio pasižadu per tris dienas pasidalinti įspūdžiais su šio BLOG'o skaitytojais ir savo "Facebook" draugais.

Antrasis bus rodomas kiek vėliau - spalio 18 dieną, 18 val. Tai - "Misis Markhem miegamasis". Taip pat duodu žodį, kad per tris dienas po šio spektaklio pasidalinsiu savo įspūdžiais, emocijomis bei nuomone apie jį.

Vis labiau jaučiu, kaip tobulėja mano asmenybė. Lėtai, tačiau efektyviai. Neslėpsiu, dar daugiau žmonių įtraukiau į šį tobulėjimo procesą, po truputį užkrečiu besąlygiška meile teatrui. TAČIAU tobulybei ribų nėra.

2013 m. rugsėjo 29 d., sekmadienis

"Kai mes mirę nubusim". Žingsnis tarp meilės ir mirties

Vakar vakarą, kuris turbūt niekuo neišsiskyrė iš kitų rudeniškų vakarų savo šaltu oru ir niūria nuotaika, kartu su kolektyvu savo laiką leidome kiek kitaip nei įprasta, Juozo Miltinio dramos teatre. Kadangi pirmasis rudens mėnuo yra vienas sunkiausių ir labiausiai užimtų, kuomet neturime laiko net patys sau, nusprendėme, jog drama labiausiai padės susimąstyti apie pačius save. "Kai mes mirę nubusim" - taip vadinasi mūsų išsigelbėjimas nuo tapimo pilka mase.

Spektaklio veiksmas prasideda dviejų žmonių važiavimu neįprastu dviračiu. Vyras ir moteris, apsirengę šiaurietiškais drabužiais, lyg skubėdami mina dviratį į kurortą, kuriame nusprendė pailsėti po kelerių metų darbo. Skulptorius, sulaukęs pasaulinio pripažinimo ir jo jaunatviškai atrodanti žmona, kuri nori pajusti kuo daugiau gyvenimo skonio. Jų vizito metu įvyksta keistas dalykas - Rubekas paryčiais pamato dvi keistai atrodančias moteris, prie jūros, o viena iš jų netgi nutarė išsimaudyti jūroje. Jų išvaizda kiek baugino skulptorių, bet kartu ir intrigavo. Šis įvykis neduoda ramybės skulptoriui, tad pastarasis pasidomi, kas šios damos. Manau, toliau pasakoti neverta, nes raštu sunku nupasakoti, o ir  kiekvienas žiūrovas pats turėtų tai pamatyti.

Keista pripažinti, bet šis vaidinimas, mano nuomone, buvo vienas stipriausių, atsižvelgiant į mintis apie gyvenimą, meilę, vyro ir moters tarpusavio santykius. Galbūt esu dar per jauna sakyti tai, tačiau Irenės požiūris į visus tokius gyvenimiškus dalykus sutapo su manuoju. Visa tai buvo pasakyta taip tobulai, kad net norėdama negalėčiau to cituoti. Tai - nepakartojami žodžiai širdžiai, kuri blaškosi tarp savo jausmų. Gyvenimas ir mirtis - juos skiria tik mažas žingsnelis. Juk nebūtinai turi mirti tavo kūnas... Žymiai svarbesnė yra Tavo siela, žmogau. O kuomet dėl kitų tavęs išnaudojimo tavo siela miršta ir lieka tik gyvas kūnas, argi gali laikyti save gyvenančia būtybe?

Ji mirė tuomet, kai tas, kurį ji laikė savo Viešpačiu ir atidavė jam visą save pasakė, jog kartu praleistas laikas tebuvo akimirka. Trumpas epizodas gyvenimo, kuriame jai vietos nebuvo. Jam reikėjo šlovės ir turtų, kūrybinės sėkmės, tačiau jis nesuprato, kad jo sėkmė yra ji... Toji mūza, kurios dėka jis tapo tuo, ko troško. Garsiu ir žinomu. Ir kai ji išėjo, jis nustojo kurti. Ji nustojo gyventi. Jis keliavo, o Ji buvo uždaryta ten, kur surakinama grandinėmis ir sienos, apmuštos paminkštinimu. Ir išaušo ta diena, kuomet po daugybės metų jie vėl susitiko. Diena, kuomet jie mirę nubudo.

Spektaklis kupinas mistikos, simbolių ir keistos muzikos. Viskas apgaubta nežinomybe, o tuo labiau negalima nuspėti, kas bus toliau. Kiekviena dekoracijos detalė, kiekvienas drabužis, daiktas ar paprasčiausia smulkmena turi savo reikšmę, kurią reikia stengtis suprasti. Spektaklio muzika ir šviesų efektai viskam suteikė nepaprastą paslaptingumo šydą, kuris viso spektaklio metu gaubė sceną, o gal net ir žiūrovus. Atrodė, lyg kažkas skausmo perkreiptu balsu kalbėtų maldą meilei, gyvenimui. Mes juk kiekvienas meldžiames meilei, tik kiekvienas kitaip, o šis būdas išdavė visas tos dramos emocijas.

Visa tai, apie ką rašau, galima suprasti tik tuomet, kai esi matęs šį jaudinantį spektaklį. Neslėpsiu, jis nėra iš tų lengvųjų, kur nereikia mąstyti. Šis, kaip ir minėjau, yra vienas stipresnių mano matytų spektaklių, tačiau į jį eičiau dar ir dar, ir dar... Daug daug kartų! Nes iš jo išėjau su labai stipria emocija, kurios dar kurį laiką negalėsiu įvardinti. Vienu momentu net ir ašara nuriedėjo dėl per daug paliestos širdies. Buvo nuostabu. Nuostabiai gražu ir jausminga, privertė susimąstyti apie daugybę dalykų. Gyvenimiškų vertybių ir pačios jausmų persvarstymo. Po šio spektaklio kurį laiką norėjosi tyliai pabūti vienai.

Tą vakarą įvyko ir vienas pirmų mano kartų. Kartu su mama nusprendėme nebūti parazitėmis ir taip pat atsidėkoti aktoriams, o šiuo atveju aktorėms, paglostyti ir jų sielas nuoširdžia padėka. Prieš teikiant gėles jaudinausi, netgi šiek tiek virpėjo kūnas iš jaudulio, nes net nenumaniau, kas būtų tinkamiausia pasakyti žmogui, kuris kaskart daro mane tobulesne. Viskas buvo gerai iki tos akimirkos, kai pamačiau aktorės nuostabą. Sugebėjau tik padėkoti, tačiau tai buvo taip nuoširdu, kad net nuraudau. Ačiū Jums!

Tikrai visiems rekomenduoju pažiūrėti šią dramą. Verta dėmesio.

P.S. NEMELUOJU.

Jei sudomino, daugiau informacijos rasite: http://www.miltinio-teatras.lt/spektakliai/didzioji-sale/kai-mes-mir-nubusim-h-ibsenas/

2013 m. rugsėjo 17 d., antradienis

"Kulkos virš Brodvėjaus"

Rudenišką sekmadienio vakarą (rugsėjo 15 dieną) gavau tokią progą paglostyti savo sielą Juozo Miltinio dramos teatre. Tą vakarą nusikėlėme į gangsterių laikų Brodvėjų, kur kulkos virš galvų skraidė taip dažnai kaip šiomis dienomis virš mūsų skraido paukščiai.

Spektaklis prasidėjo ganėtinai keistai - vidury scenos guli žmogaus manekenas, aprengtas tų laikų gangsterių drabužiais, atrėmęs galvą į suoliuką. Iš viršaus apšvietė raudonų žibintų šviesa. Tolimesnė spektaklio scena lyg ir niekuo nebuvo susijusi su pirmąją. Atrodė keistai, tačiau spektaklio finalas atvertė visas kortas. Tai vienas iš tų spektaklių, kuriu detalių reikšmė paaiškinama tik pačioje pabaigoje. O tai veda mane iš proto!

Vaidinimas yra unikalus savo muzikiniais, vaizdiniais ir realistiniais efektais, kurių tikrai pasigendu šiuolaikinėje spektaklių kultūroje. Atrodo, paprasti dalykai, o sukelia tokį didžiulį efektą! Kad ir beprotiškai realistiški netikri šūviai, nuaidėję toje vietoje, kurioje visi žiūrovai buvo prikaustę savo dėmesį prie spektaklio herojų. Pripažinsiu, taip išsigandusi dar nebuvau. Tačiau lengva šoko dozė tikrai išėjo į naudą. O kam gi nėra gerai sveikas adrenalinas? Netikras kraujas, besiskverbiantis pro baltus Čičio marškinius, kurio kūną suvarpė kulkos atrodė lyg iš Holivudinio filmo. Ką jau kalbėti apie tikras, čia pat scenoje rūkomas cigaretes, geriamus gėrimus bei prabėgantį pudeliuką.

Turbūt niekas nedrįs ginčytis, jog kiekvienas spektaklis yra unikalus ne tik pjesės keliamomis problemomis, bet ir tam tikromis išraiškos detalėmis. Šios kriminalinės komedijos savitumas pasireiškia sunkiai vienu žodžiu apibūdinamu reiškiniu, tad pabandysiu sutilpti į porą sakinių. Taigi, spektaklio metu aktoriai rūko netikras cigaretes, neva geria iš tuščių stiklinių, ponia Eden nešiojasi su savimi pliušinį pudeliuką, o ir šaudymo scenose garso nebuvo. Viskas pasikeitė spektaklio pabaigoje, kuomet nuaidėjo tikrų šūvių garsas, pasirodė neva tikras kraujas, pakvipo cigarečių dūmais, o ir šuniukas paskutinėje scenoje suvaidino savo vaidmenį. Iš tiesų tai paliko tikrai didelį įspūdį, bet nežinau kodėl... Turbūt kaltas spektaklio savitumas.

Taip pat labai teigiamą įspūdį paliko aktorių, kurie atliko teatro ir kavinės darbuotojų vaidmenis. Visą vaidinimo laiką jų veidus puošė amerikietiškos socialinės šypsenos. Tai tokios šypsenos, kuriomis amerikiečiai slepia savo jausmus, vidinę būseną, slegiančias problemas, o gal ir iš tiesų parodo nuoširdumą. Sudomino tai, jog paskaitų metu esame kalbėję apie šias socialines šypsenas ir realiai buvo sunku įsivaizduoti, kaip tai atrodytų. Ir štai, pagaliau pamačiau tai realybėje. Atrodė ganėtinai juokingai, tad ir pačios veidą puošė nors nesocialinė, tačiau nuoširdi lietuviška šypsena.

Kalbant apie dekoracijas bei aktorių aprangą, smarkiai kvepėjo autentiškumu. Pasijaučiau lyg tikrai būčiau senajame Brodvėjuje, kuomet siautė gangsteriai ir gaujos. Trūko tik senovinio retro stiliaus automobilio ir tuomet būtų pasiekta tobulybė autentikos atžvilgiu.

Aktoriai. Kiekvienas iš jų puikiai atliko savo vaidmenis, kiekvienas į tai įdėjo ir savęs. Tik viena aktorė mane varė iš proto savo talentingumu. Savo vaidmens idealiu įgyvendinimu. Savo charizmatiškumu bei savitais bruožais, talentu. Vien dėl šios aktorės verta eiti į spektaklius, nes tikrai žinau, kad jos atliekamas vaidmuo bus ne tik šmaikštus ir gyvybingas, bet ir nuoširdus, verčiantis susimąstyti. Nesakau, kad kiti buvo prastesnis, tačiau ši yra mano favoritė. Olivija, esu Tavo gerbėja.

Kriminalinė komedija. Žinoma, beveik visą spektaklį mano veidą puošė šypsena, o kartais netgi tekdavo nusijuokti taip smarkiai, kad net suskausdavo pilvą, tačiau... Spektaklio pabaiga nėra gera. Paradoksalios mintys, šiek tiek filosofijos apie gyvenimą bei meilę. "Gyvenimo paradoksas: ar žmogus, miegantis su 52 metų moterimi, vagiantis meno kūrinius ir darantis meną už purvinus pinigus yra moralus?". Mirtis. Žmogžudystės. Netektys. Ir viskas toliau teka savo vaga. Pasiekus sėkmės viršūnę grįžtama prie to, ko netekai ir vėl susigrąžinama. Viskas nuo pradžių, tik kiek kitaip.

Iš tiesų šiame spektaklyje jau esu buvusi. Tačiau šį kartą jį mačiau kiek kitaip. Tuomet mane žavėjo tik aktorių charizmatiškumas ir garsiniai bei šviesų efektai, o šį kartą viską išgyvenau. Dabar įsiminiau nemažai frazių, kurios praturtino mano išmintį. Nešiosiuosi tai savo širdyje. Taigi, spektaklį vertinu tik TEIGIAMAI, nes ir pasijuokiau, ir pamąsčiau apie gyvenimiškas dilemas, su kuriomis susitinkame kasdien. Tikrai REKOMENDUOJU pamatyti šį spektaklį kiekvienam, kuriam patinka komedijos, o ypač tiems, kurie yra ištroškę visa gydančios teatro galios.

Jei sudomino mano pasidalinti įspūdžiai ir norite sužinoti daugiau, informaciją rasite čia:http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/didzioji-sale/kulkos-virs-brodv-jaus-p-rozenfeldas/

Taip pat daugiau informacijos apie kitus Juozo Miltinio dramos teatro spektaklius rasite čia: http://miltinio-teatras.lt/



2013 m. rugsėjo 5 d., ketvirtadienis

Naujas mėnuo - naujas iššūkis!

Visas žmogaus gyvenimas susideda iš daugybės iššūkių, kuriuos arba priimame, arba, nuleidę galvas, praleidžiame. Kai kurie netgi kartojasi daug kartų, kol jų visiškai neįveikiame arba netampame tobulesnėmis asmenybėmis. Todėl ir aš tobulinu save. Ten, kur esu stipriausia. Mokausi rašyti taip, kaip niekuomet nesu rašiusi. Išsakyti savo nuomonę apie matytą kūrinį, bandyti užkrėsti aplinkinius meile teatrui. Pati mylėti pradėjau ne vėliau kaip prieš metus, tačiau tai mane padarė geresniu žmogumi. Jei ir visi žmonės taptų geresniais...

Sužinojau, kad Miltinio teatras vėl meta iššūkį. Ir sutikau priimti jį iškelta galva! Taigi, dalyvauju Juozo Miltinio dramos teatro rengiamoje tinklaraštininkų akcijoje. Jos metu žadu žiūrėti spektaklį "Kulkos virš Brodvėjaus", kuris bus rodomas rugsėjo 15 dieną, 17 val. Kadangi trokštu meile teatrui užkrėsti kuo daugiau žmonių, pažadu ne ilgiau kaip per tris dienas po spektaklio pasidalinti savo įspūdžiais ir patirtomis emocijomis spektaklio metu su šio BLOG'o skaitytojais bei "Facebook" draugais.

Tikiuosi tai bus bent mažas žingsnelis link geresnės visuomenės. Tobulesnių žmonių. Tikresnių jausmų ir dar nuoširdesnės manęs.

2013 m. rugsėjo 4 d., trečiadienis

"Laisvi drugeliai". Kodėl paprasti dalykai taip palietė sielą?


Pirmąjį rudens antradienį gavau progą pamatyti tai, ko dar niekuomet nebuvau mačiusi. Spektaklis ir koncertas viename! Maniau, jog visa tai bus sunkiai, o gal net ir grubiai sudėta į vieną sceną, bet klydau... Viskas buvo tiesiog idealu.

Vaidinimas prasidėjo Manto daina. Jis, kartu su muzikantais, dainas atliko scenoje, padarytoje virš dekoracijų. Net sunku žodžiais nupasakoti, kaip visa tai atrodė, nes pirmą kartą teko matyti tokį muzikos ir teatro derinį. Visur buvo tamsu, tik muzikantai ir dainininkas buvo apšviesti mėlyna prožektorių šviesa. Gyva muzika, nuostabus Manto balsas ir subtilus perėjimas iš koncerto į vaidinimą paliko stiprų įspūdį mano atmintyje. Pasibaigus dainai, prasidėjo dviejų žmonių istorija.

Iš motinos namų pabėgęs Donaldas Beikeris apsigyvena nepaprasto dizaino bute, kuriame prieš jį gyveno "neformalas" vaikinas. Pastarasis bute paliko kokono formos krėslus bei lovą, esančią taip aukštai, kad į ją reikia lipti kopetėlėmis, o jei netyčia naktį iškritus iš jos galima ir sprandą nusisukti. Bet dėl to jaunas vaikinas visiškai nepergyvena. Jį netgi žavi tokia netradicinė aplinka. O kurio jaunuolio, ištrūkusio iš motinos glėbio, nežavėtų naujos formos, nauji iššūkiai? Donaldas atsikrausto čia, nes nori pradėti gyventi savo gyvenimą, kurti muziką ir tiesiog būti muzikantu. Jam pabodo, kad jo motina ponia Beiker elgiasi su juo kaip su mažu vaiku, į jį nežiūri kaip į vyrą, o ir nepritaria jo norui tapti garsiu muzikantu. Vaikino tėvas mirė prieš šešerius metus, tad tuose namuose jo niekas nebelaikė. Donaldas susitaria su mama, kad ji apsilankys jo bute tik po dviejų mėnesių.

Prabėgus mėnesiui, į Donaldo kaimynystę atsikelia jauna mergina, vardu Džilė. Pastaroji įsiprašo į Dono namus, norėdama susipažinti. Jų istorija prasideda nuo paprasto kavos puodelio... Susižavėjimas, nuoširdumas, vėjavaikiškumas, meilė, kančia, rūpestis - visa tai supa juos. Jie moko vienas kitą įvairiausių dalykų: Džilė leidžia Donui išlaisvinti savyje tūnantį "beprotį", o Donas panelę moko matyti jausmus, jausti meilę. Merginai, kuri nėra mylėjusi, gera su vaikinu, kuris visą laiką buvo saugomas nuo gyvenimo.

Jų santykius sugriauna netikėtai pasirodžiusi ponia Beiker. Pastaroji pašneka su Džile apie jos reikalingumą Donaldui ir pasako, kad ji, palikusi Doną, verstų jį kentėti. Merginai, kuri dievina laisvę, tai pasirodo per daug sunku, tad ji atstumia vaikiną ir susideda su pagyvenusiu, neaiškios reputacijos režisieriumi. Donas vėl kenčia, paliktas mylimos merginos.

Istorija baigiasi gerai. Nereali muzika padidina spektaklio efektingumą, o ypač, paskutinė Manto daina "Laisvi drugeliai". Prisiminus tai, per kūną nueina šiurpas. Daugybę kartų girdėta daina įgavo kitokią prasmę. Tą akimirką norėjosi verkti kaip niekad!

Atrodo, paprasta istorija, bet.. Pagrindinis veikėjas Donaldas nuo gimimo yra aklas. Tai spektakliui suteikia ypatingą nuotaiką, su kuria tikrai nedažnai tenka susidurti žmonėms. Aklas žmogus mūsų visuomenėje, lygiai toks pats, kaip ir visi. Jo niekas neatskirtų nuo bet kurio kito jaunuolio. Todėl mama jį taip ir saugojo nuo gyvenimo sunkumų. Netekusi vyro, bijojo netekti ir sūnaus. Mums keista, kaip aklas jaunuolis gali vienas gyventi vienas, toli nuo savo šeimos, bet spektaklyje parodomas aklųjų pasaulis: tai, ką jie mato, ką jaučia ir kaip stengiasi patys kabintis į gyvenimą. Jis mato žmonių jausmus, ko seniai nebemoka matantys žmonės. Jis pyksta, kai jo yra gailisi aplinkiniai.Pyksta, kai vaikiškų knygelių "Mažasis Donis, kuris įveikė tamsą" autorė ponia Beiker tapatina jį su mažu berniuku iš knygelių. Pyksta, kai jį laiko nenormaliu.

Galima kalbėti apie neįprastas dekoracijas, drabužius, nuostabius aktorius ir dar nuostabesnius veikėjus, bet... Šis spektaklis man buvo per daug artimas. Kai buvau maža, turėjau nuo gimimo aklą draugą. Mūsų amžiaus skirtumas buvo ganėtinai didelis, gal 10 metų. Ir aš buvau tokia vaikiškai laisva. Tačiau tai nesutrukdydavo kalbėtis, rasti bendrų temų. Pamenu mūsų pokalbius apie tai, ką jis mato, ką jaučia. Net apie tuos pačius šešėlius esame kalbėję. Vaikiškas nuoširdumas ir aklo žmogaus gebėjimas matyti jausmus. Atskirti spalvas pagal garsus. Atskirti žmones pagal kvapą. Mačiau ir jo meilės istoriją. Ir kaip ta meilė ji paliko... Spektaklyje visi lieka laimingi, bet šio mano draugo istorija pasibaigė kitaip.

Sutrikusi. Tokia buvo mano nuotaiką, išėjus iš spektaklio. Atrodo, viskas baigėsi gerai, bet... iš tiesų istorija liūdna. Mačiau daugybę sužavėtų žmonių, kurių veidus puošė euforija po nuostabaus vaidinimo, tik mane tai mažai lietė. Kažkur giliai savyje ir aš jaučiau visas tas geras emocijas, bet visa tai užgožė susirūpinimas savo artimaisiais. Galbūt tai per daug arti manęs? Gal per giliai pažvelgiau? Nes juk spektaklis genealiai profesionalus! Muzika nereali! Istorija tikra...

Neatsižvelgiant į mano asmeninę patirtį, spektaklis tikrai vertas dėmesio. Siūlau nepagailėti pinigų ir įsigyti bilietą į šį spektaklį :) Daugiau informacijos apie jį:  http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/didzioji-sale/laisvi-drugeliai-l-gershe/

P.S. į šį spektaklį bilietai yra išgraibstomi likus mėnesiui iki spektaklio. Spręskit patys, ar tai dėl komercinių sumetimų, ar spektaklis yra to vertas :)

2013 m. rugpjūčio 20 d., antradienis

"Le tartuffe", arba kaip nesikeičia žmonės

Rugpjūčio 17 dieną, 17 val. (galbūt tiesiog vieną vasaros šeštadienio vakarą) man buvo paskirtas pasimatymas su teatru. Pasimatymo vieta - Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras. Tuomet aukščiausiosios Visatos jėgos mums dovanojo nuostabiai gražią dieną, tad šviečiant saulutei nusikėliau kelis šimtmečius atgal, į Prancūziją.

Galbūt vertėtų pradėti dalintis įspūdžiais nuo pat įėjimo į didžiąją salę. Visą laiką iki prasidedant vaidinimui, pro garso kolonėles paslaptingas vyriškio balsas be perstojo kartojo "Išjunkite mobiliuosius telefonus". Tai skambėjo labai paslaptingai lyg kažkas žinotų, jog nesi išjungęs savo susisiekimo priemonės. Tuo pačiu naujausiosios technologijos (mobilieji telefonai) bei senovinė mistika persipynė, taip padėdamos efektyviau persikelti į XVII amžiaus laikus. Prieš vaidinimą pjesės  pavadinimas "Tartiufas" man skambėjo ganėtinai "skaniai", asocijavosi su nepaprastai skaniais saldumynais, tačiau salėje užgesus šviesoms supratau, kad tai toli gražu nėra panašu į tikrąją Tartiufo reikšmę. Scenoje pasirodė šlykščiai atrodantis vyriškis, sėdintis prabangiame krėsle, o prie jo - būrys žmonių. Vykstant veiksmui paaiškėja, kad tai - pasiturinčiai gyvenanti šeima, kuri priėmė kartu gyventi vargšą žmogų Tartiufą. Iš pradžių nesupratau, kodėl šis žmogus taip šlykščiai atrodo, tačiau vaidinimo gale jo išvaizda pateisino ir jo paties moralę. SUPUVUSI. Jo gyvenimo būdas - tai viena didžiulė veidmainystė, daranti nelaimingais daugybe žmonių, kurie priėmė jį atviromis širdimis.

Spektaklio veiksmo žodžiais aprašyti negaliu, tai kiekvienas žmogus turėtų pamatyti pats, interpretuoti savaip, savaip suprasti, vertinti. Aktorių aptarinėti taip pat negalima, kiekvienas iš jų yra savaip nuostabus, unikalus, tačiau idealiai tinkantys tam tikram vaidmeniui "Tartiufe".

Kalbant apie pačios scenos vaizdą, dekoracijas, galėčiau teigti, kad viskas buvo tobula: XVII amžiaus laikų rūmai, pabrėžiantys ten gyvenančių žmonių turimą turtą, kelios avytės sceniniam vaizdui suteikė švelnumo ir mielumo prieš didžiulį šaltą pastatą. Rūmai deklaruoja prabangą, turtus, o baltos avys - šiuose namuose gyvenančių žmonių teisingą moralę, gerus ketinimus, atviras ir geras širdis. Šviesų efektai nusipelnė aukščiausio įvertinimo (10/10). Labai didelį įspūdį paliko tos scenos, kuomet užgesus šviesoms pradeda groti nervinga smuikų muzika, kelianti asociacijas su pavojumi, kažkuo negero, kas tyko mūsų kiekvieną akimirką. Tuo metu užsidega raudonos šviesos, apšviečiančios scenoje sukurtą akimirkos vaizdą. Sustingę aktoriai sukuria tam tikrą tos šeimos gyvenimo epizodo vaizdą, kuris atrodo lyg aukščiausios klasės impresionistinio stiliaus paveikslas. Ant šio vaizdo lyg iš dangaus krentantys muilo burbulai suteikia teigiamų emocijų, taip persipindami su nervinga muzika. Turėčiau pabrėžti, kad vaizdas nepaprastas, kuomet nuoširdus epizodas iš šeimos gyvenimo yra apsuptas kažko blogo, kas šeimynišką laimę staiga gali paversti į šipulius. 

Atmintyje įstrigo spektaklio režisieriaus Dainiaus Kazlausko kūrybiškumas. Nepaprastai patiko tai, kaip spektaklyje buvo vaizduojama kartų kaita. Vienoje scenoje vaizduojama Mariana dar visai maža mergaitė, o kitoje - jauna daili mergina. Tai pat vaizduojamas ir Orgono sūnus Damisas - karštakošis sliauterėtas vaikinas, kurio išsižada tėvas dėl savo aklo tikėjimo apgaviku.  

Nors spektaklio žanras yra komedija, juoktis teko mažai. To priežastis paprasta: mes kiekvieną dieną artimai susiduriame su daugybe Tartiufų, dar daugiau aklai tikinčių žmonių bei veidmainyste. Atrodo, pjesė parašyta prieš kelis šimtmečius, tačiau ji vis aktualesnė šiandien. Tragedija. Turbūt taip reikėtų vadinti tiek spektaklį, tiek ir dabartinę visuomenės moralę. Neabejoju, kad kiekvienas žiūrovas netyčiomis rado kažką sau artimo šiame spektaklyje. O galbūt Tartiufo vietoje pamatė ir patys save...


Taigi,  visas vaidinimas persmelktas mistika ir aktualumu šiuolaikiniai visuomenei. Juokingai tragiška dabartinė kasdienybė puikiai pavaizduojama Dainiaus Kazlausko režisuotoje pjesėje "Le tartuffe", kurios veiksmas vyksta prieš daugybe metų. Tai vienas iš tų spektaklių, kurio metu ne tik gali nuoširdžiai balsu nusijuokti, bet ir tyliai susimąstyti apie patį save. Nes kiekvienas iš mūsų esame teatre. Spektaklį vertinu tik TEIGIAMAI dėl daugybės dalykų, taip pat ir dėl jo drąsos neslėpti akivaizdžios tiesos. REKOMENDUOJU!
Jei sudomino, daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite čia: http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/didzioji-sale/tartiufas-moljeras/

Daugiau informacijos apie spektaklius, teatro aktorius ir repertuarą ieškokite čia: http://miltinio-teatras.lt/



2013 m. rugpjūčio 14 d., trečiadienis

Juozo Miltinio teatro tinklaraštininkų akcija!

Prieš kelias dienas naršydama "Facebook" socialiniame tinklaraštyje radau labai vyliojantį pasiūlymą sudalyvauti Juozo Miltinio dramos teatro rengiamoje akcijoje. Paprastai tokiems dalykams neskiriu daug dėmesio, tačiau ši akcija itin patraukė mano dėmesį. Tyliai pagalvojau: "Vau, juk tai puiki galimybė savo įspūdžiais pasidalinti su daugybe kitų žmonių. Galbūt tokiu būdu sudominčiau, o gal net ir "užkrėsčiau" dar daugiau šiuolaikinių žmonių meile teatrui.". Meile teatrui laikau nepaprastai greitai plintančiu virusu tarp žmonių, pavargusių nuo komercijos ir šiuolaikinio brutualumo, ieškančių būdo "paglostyti" savo sielas, pabūti tuo, kuo nori būti. Kadangi beprotiškai myliu teatrą, stengiuosi kuo daugiau savo aplinkos žmonių išmokyti taip pat vertinti bei mylėti spektaklius, išgyventi juos. Ir vuolia, turiu kuo girtis! Tačiau kad mūsų visuomenė būtų geresnė, reikia daugiau, nei šiuo metu esu padariusi. Todėl su didžiausia šypsena veide tariu: ŽMONĖS, AŠ DALYVAUJU TINKLARAŠTININKŲ AKCIJOJE!

Rugpjūčio 17 d. 17 val Juozo Miltinio dramos teatre ketinu žiūrėti Dainiaus Kazlausko režiusuotą spektaklį "Tartiufas". Per tris dienas nuo spektaklio žadu pasidalinti įspūdžiais ir emocijomis, patirtomis spektaklio metu, su šio BLOG'o skaitytojais ir savo draugais.

Palinkėkite sėkmės, dalyvaujant minėtoje akcijoje. Galbūt šį kartą nusišypsos laimė ir man laimėti tai, ką trokštu.