Lapkričio 7-osios vakaras. Atrodo, kad ruduo pamiršo kelią grįžimui į mūsų gamtą, nors nuo medžių nukritę lapai jau gerokai anksčiau ryškiomis spalvomis nuspalvino pakeles. Kažkaip keistai gera ir ramu širdyje. Ramiu, lėtu žingsniu lyg nujausdama būsimus įvykius, patraukiu link Juozo Miltinio dramos teatro. "PREMJERA" - su džiugesiu sau kartoju mintyse ir apsidairiusi suprantu, kad ne aš viena tokiu tik rudeniui būdingu ėjimo tempu judu link mūsų laukiančios laiko mašinos. Vos tik nusirengusi savo paltą suprantu, kad šis spektaklio seansas bus ypatingas ne tik tuo, jog tai yra premjera, bet ir atmosfera, kurią netyčia (o gal ir tyčia?) sukurs susirinkę žiūrovai. Mano nuostabai, judant link teatro mažosios salės mane sustabdo teatro darbuotojas ir pakviečia užeiti bei patogiai įsitaisyti dar niekuomet nelankytoje mažoje teatro salėje, kurios durys mums besikalbant paslaptingai prasiveria. Su nekantrumu užeinu į salę ir, lyg norėdama pasislėpti nuo viso pasaulio, atsisėdu kažkur gale. Likus kelioms minutėms iki spektaklio pradžios apsidairau į pilnai prisipildžiusią salę ir suvokiu, kad šį vakarą žiūrovai ypatingi - tai žmonės, kurie tam tikra prasme yra susiję su tremties laikotarpiu, savo amžiumi įpareigojantys pasitempti ir šalia jų elgtis ypatingai drausmingai. Tą akimirką visai nevalingai susigėstu dėl savo jauno amžiaus ir menko gyvenimiško patyrimo, tačiau užgesus šviesoms, kartu su visais pasileidžiu į pasakojamą istoriją.
XX a., Lietuva, pavasaris. Mergaitė, bėgdama lauku, pyksta ant ryškiai šviečiančios saulės, kurios spinduliai jai trukdo matyti saulę. Pykdama, tačiau kartu ir grožėdamasi didžiule ir ryškia saule, mergaitė prisipažįsta sau, kad nors ir negali gerai pažiūrėti į saulę, ji labai graži. Tuo metu rankutėje spausdama lašinių gabalėlį ji net baisiausiuose sapnuose negalėjo įsivaizduoti, kad būtent ši akimirka, kurios dabar ji tinkamai neįvertina, greitu metu taps tokia brangia... Dėl tuomet vykdomų masinių tremčių į Sibirą, mergaitė, kartu su šeima, yra pasiunčiami į kančios kelią Rusijos platybėse. Mergaitė per stebuklą lieka su mama ir mažesniu broliu, kurie sunkiai, tačiau ištveria ilgą, kelias savaites trukusią, kelionę iki tremties vietos. Protu nesuvokiamas šaltis, nuolatinė drėgmė, maitinimasis šiltu vandeniu, kuomet kūnas reikalauja maisto, gyvenimas "barakuose" antisanitarinėmis sąlygomis, gyvenamosios vietos keitimas, nuolatinis nuovargis ir nepakankamas poilsis - visa tai lydi tuometinę mergaitės kasdienybę, kuri savo išgyvenimus perteikia rašydama savo prisiminimus.
Tai istorija apie lietuvių tautai skaudų istorijos periodą, kuomet okupantai savo žiaurumą ir žmogiškųjų vertybių praradimą realizavo tokiais būdais kaip tremtys priverstiniams darbams į Rusijos gilumą - Sibirą. Dažnai žmonės be jokios kaltės ir įrodymų būdavo baudžiami viena skaudžiausių bausmių - atskyrimu nuo savo tėvynės, šaknų ir artimųjų. Šioje istorijoje gausu tikėjimo gyvenimu, kuomet aplinka yra paskendusi tamsoje ir neviltyje. Vienomis didžiausių vertybių yra keliamos besąlygiška meilė, pasiaukojimas dėl kito, išlikimas morališkai teisingu žmogumi net ir sunkiausiu gyvenimo periodu, kuomet tenka kovoti dėl išgyvenimo. Moteriška stiprybė ir motiniški instinktai it variklis veda į priekį moterį, kuri atskirta nuo savo tėvynės ir vyro, netekusi mažylio ir besirūpinanti dukrele gali perbristi giliausias pusnis vardan mažo kąsnelio maisto.
Nelabai mėgstu monologus, nes jie savotiškai mane migdo, tačiau šis mane sukrėtė. Spektaklio aplinka buvo ganėtinai intymi, o pasakojamos istorijos prasmę sustiprino teatro salėje susirinkę taip pat tremtyje buvę žmonės. Netyčiomis karts nuo karto pamatydavau žiūrovų ašaras ir bandydama įsivaizduoti, kad tie žmonės visa tai patyrė patys, susigraudinau pati. Supratau, kad visos dabartinės mano (o ir turbūt didžiosios dalies šiuolaikinio jaunimo) problemos yra niekai, palyginus su kuo, kuo gyveno mano amžiaus žmonės prieš beveik šimtmetį. Turint tokį suvokimą, kiekvienas oro įkvėpimas man tapo žymiai brangesnis nei buvo iki tol. Galbūt prie tokios emocinės savijautos prisidėjo ir neseniai kino teatre matytas filmas "Tarp pilkų debesų", kuris perteikiamais išgyvenimais yra labai panašus į spektaklį, tačiau tai nėra labai svarbu. Svarbiausia, kad tai privertė mane iš naujo įvertinti tai, ką turiu kiekvieną dieną, ir dar labiau vertinti tą didžiulę ir savo spinduliais žmonių kūnus glostančią saulę, kuri čia, tėvynėje, šviečia visai kitaip nei tremtyje (emigracija juk irgi savotiška tremtis?).
Taigi, spektaklį vertinu labai gerai, nes keliama tema yra aktuali ne tik ankstesnėms kartoms, kurios gyveno tuo laikotarpiu, tačiau ir dabartiniam jaunimui, manančiam, kad sunkiai gyvena ir jau blogiau būti nebegali. Tema aktuali ne tik savo istorine verte, tačiau ir atsižvelgiant į dabartines visuomenės aktualijas - didžiulė jaunimo emigracija į svetimas šalis, išsižadant, o galbūt ir neturint kito pasirinkimo paliekant savo tėvynę ir ieškant skanesnio kąsnelio. Skaudi istorija, persmelkta viltimi ir pasiaukojimu, perteikiama nuostabios aktorės lūpomis, panaudojant minimalias dekoracijas - visa tai taip paliečia širdį... Tad spektaklį REKOMENDUOJU tiems, kurie buvo tremtyje ar gyveno tuo baisiu istoriniu laikotarpiu, kad galėtų prisiminti apie skaudžius, tačiau prasmingus savo išgyvenimus; vyresnių klasių moksleiviams, norintiems apie tremtis į Sibirą sužinoti ne tik iš istorijos vadovėlių, bet ir tikrų, realių žmonių pasakojimų, pasitelkiant teatro sceną; tiems, kurie mėgsta istoriją ir pasakojimus, susijusius su Lietuvos istoriją; taip pat visiems tiems, kurie nori iš naujo įvertinti tai, ką turi.
Spektaklis mane palietė ir privertė susimąstyti, todėl žinau ir tikiu, kad tai palies ir Jus!
Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite ČIA