2014 m. gruodžio 14 d., sekmadienis

Premjera! M. Meterlinko "Nekviestoji" arba mistikos dozė, po kurios lieka daug klaustukų

Ypatingai vėjuotą ir ne itin žiemišką gruodžio 13 vakarą Juozo Miltinio dramos teatras šurmuliavo, belaukdamas premjeros. Moriso Meterlinko "Nekviestoji" arba dozė mistikos ir siaubo, po kurios dar ilgai sunku atsigauti.

Labai didelį įspūdį paliko tai, jog spektaklis prasideda vos įžengus į antrąjį teatro aukštą. Siekiant sukurti stipresnį mistikos pojūtį kiekvieno žiūrovo širdyje, nudriekiamas nebylių, juodai apsirengusių ir laikančių degančias baltas žvakes aktorių takas, vedantis link mažosios teatro salės. Paprastai žiūrovas yra nusiteikęs spektaklio emocijas pajausti išgirdus pirmuosius aktorių žodžius, tačiau dabar jis pateko į emocinius spąstus, iš kurių ištrūkti vargu ar būtų pavykę. Salės durys vis dar buvo uždarytos ir atsivėrė tik sulaukus antrojo skambučio. Iki tol žiūrovų veiduose buvo matyti sumišimas, nuostaba ir sunkiai paslėpiama baimė. Niekas nežinojo, ko galima tikėtis, prasivėrus salės durims...

Visiems susėdus į savas vietas, prasideda vaidinimas. Kadangi žiūrovas jau prieš įžengdamas į tamsią salę buvo paruoštas mistikos ir nežinomybės jausmui, visa tai pratęsia keistai, tačiau sinchroniškai daužantys kėdes į grindis veikėjai, sustoję aplink apskritą stalą. Baimė persipina su agresija ir žiūrovas nebežino, ko toliau galima būtų tikėtis, kai.... pro žiūrovus salėje prasibrauna senelis, nutraukdamas speliones. Bet neilgam...

Tai istorija, įvykusi tais laikais, kai ponai vis dar gyveno dvaruose, apsupti prabangos ir besilankstančių tarnų. Šio dvaro ponia kamuojama išsekimo po gimdymo ir užklupusios ligos vaikšto plona linija, kuri skiria gyvybę ir mirtį. Naujagimis jaučia tokią mamos būklę, todėl taip pat tampa to laviravimo ties pražūtimi ir gyvenimu simboliu. Viename dvaro kambaryje ateinančios sesers laukia merdėjančios moters vyras, jo trys dukterys, brolis ir senelis - moters tėtis. Pastarojo pasaulį jau kuris laikas dengia tamsa, bent jau taip mano aplinkiniai. Senelis pasodinamas priešais langą ir, nepaisant to, jog yra aklas, pamato sodu einant kažką. Tačiau ar iš tiesų tai yra visų laukiama sesuo?

Tai spektaklis, kuris kupinas simbolių ir dviprasmybių. Esmė ne istorijoje, o emocijose, kurias kelia tam tikri veikėjų veiksmai ar žodžiai. Ir kai iš tiesų pajauti tą mirties buvimą visai šalia mūsų, susimąstai apie daugybę dalykų. Mūsų kultūroje nėra priimta kalbėti apie mirtį, todėl tai padarė gerą darbą, priverčiant tuos, kurie vis dar mano, kad žmogus turi nesibaigiantį skaičių gyvybių kaip ir bet kuriame kompiuteriniame žaidime, mąstyti apie neišvengiamybę, kuri bet kada nekviesta gali aplankyti kiekvieną iš mūsų. 

BET... Kai kuriose vietose nepatikėjau aktoriais ir jų išgyvenamomis emocijomis. Tiksliau, tas žvakių koridorius buvo toks stiprus, kad kai kurie išgyvenimai aktorių veiduose neprilygo visam tam stiprumui. Vaidinimui kažko trūko, atrodė kažkoks tai neužbaigtas, per trumpas. Norėjosi sulaukti emocinės pabaigos, gauti kažkokius tai atsakymus, kurie padėtų susivokti. Tačiau liko tik daugybė klaustukų, kurie vertė galvoti, kokia turėtų būti viso to pabaiga, o tik apsvarsčius galimą vaidinimo galą apimą mąstymas apie Mirtį ir mistiką. Visa laimė, kad prieš einant į spektaklį pasidomėjau apie paties M. Meterlinko kūrybos specifiką, kad žinočiau, ko galima bus tikėtis, nes kitu atveju apie matytą spektaklį būčiau pagalvojusi, jog tai tolygu beprotybei. Tiesa, Meterlinkas savo kūryboje labai mėgo tylą, paslaptis ir teigė, kad pažįstama žmogui sritis šiame pasaulyje yra labai maža. Jo teigimu, pradėję veikti, mąstyti, mes ją paliekame, pasijuntame esą tarsi kokioje naktyje. Taigi, beprotybės etiketės nepriklijavau. 

Vienas toks pastebėjimas. Teatre esu dažna viešnia ir dar nebuvo nei vieno spektaklio, kuriame nebūtų suskambėjęs kurio nors žiūrovo mobilusis telefonas (visgi įpročio išjungti telefonus žiūrovas vis dar neįgijo) iki šios premjeros. Tai buvo pirmasis spektaklis, kurio tylos nesudrumstė nevalingas skambesys iš rankinės gilumos. Ir tai iškėlė man klausimą: ar tai patys žiūrovai pagaliau prisiminė, jog teatrui turi būti rodoma visokeriopa pagarba, ar visgi toje mažoje salėje tvyrojusi mistika ir mirties bei nežinomybės baimė paveikė netgi mobiliuosius telefonus, privertusios nutilti netgi negyvus aparatus?

2014 m. spalio 25 d., šeštadienis

Nikolajaus Gogolio "Vedybos" arba dviejų dalių visiškai neįtikėtinas įvykis

Prieš kelias dienas (t.y. spalio 17 d.) turėjau malonumą pabėgti nuo šalto ir niūriai auksinio Lietuvos rudens į jaukią Juozo Miltinio dramos teatro salę, kurioje susirinkusieji turėjo galimybę nukeliauti į XIX amžiaus Nikolajaus Gogolio kuriamą Rusijos žiemą.

Veiksmas prasideda "šiek tiek" neblaivaus Stepano pasirodymu savo šeimininko, garsaus rūmų patarėjo, Podkoliosino namuose. Pastarasis, būdamas gana brandaus amžiaus, nusprendžia, jog reiktų vesti, mat jo jau miręs tėvelis labai norėtų, kad namuose būtų moteris. Tačiau pats Podkoliosinas dar nėra tvirtai nusprendęs, ar iš tiesų jo gyvenime yra reikalinga moteris, nes jam ir vienam labai gera gyventi. Belaukiant pasirodančios piršlienės su nuotakų sąrašu, Podkoliosiną aplanko jo geras draugas Kočkariovas, kuris, pamatęs pasirodžiusią piršlienę, nuo kurios pats nukentėjo, pasišauna savo iniciatyva supiršti jaunavedžius. Besivystant veiksmui paaiškėja, kad besiperšančių yra ir daugiau. Viskas pakrypsta kita linkme...

Pjesės veikėjai atspindi to meto Rusijos visuomenės tipus, kuriuos Gogolis bando pašiepti, taip tikėdamasis atkreipti žmonių dėmesį į jų pačių ydingą elgesį. Visi veikėjai yra skirtingų charakterio tipų, tačiau visus juos sieja vienas dalykas - "tuščias" gyvenimas. Pagrindinis veikėjas Podkoliosinas beprotiškai myli save. Ta meilė pasireiškia gyvenimu tik sau, o netgi susiruošus vesti, siuvasi netgi ne juodą, kas įprasta to meto kapitonams ir kitiems aukšto rango pareigūnams, kostiumą, o tamsiai mėlyną, taip norėdamas pabrėžti savo buvimą aukščiau kitų. Stepanui grįžus iš siuvyklos, jį labiau domina ne kokioje stadijoje yra kostiumo siuvimo darbai, o ar kas nors kalbėjo, kad garsus rūmų patarėjas veda. Nuotaka Agafja Tichonovna, nors ir turinti tam tikrų plika akimi matomų trūkumų, visgi išlieka išranki ir drovi, tačiau kartu ir šiek tiek pamišusi dėl tokio savo likimo. Likę jaunikiai taip pat išsiskiria savitais bruožais: Ževakinas - be gali liesas, mėgstantis daug fantazuoti apie nebūtas keliones į užsienį vyriškis "gaidžio kojomis, be galo mylintis visas moteris ir jau beprarandantis viltį kada nors vesti; Jajičnica - aukštas, barzdotas, gerokai pagyvenęs vyriškis, turintis priklausomybę alkoholiui ir linkęs į kleptomaniją, jaunystėje tarnavęs tarnyboje, tačiau pastaroji neturi itin geros reputacijos; Anučkinas - abejotinos pakraipos jaunuolis, vis besidažantis lūpas raudonais lūpų dažais; Starikovas, nors ir įsivaizduoja esantis labai turtingas ir įtakingas, iš tiesų kitų jaunikių greitai buvo užtildytas ir išstumtas iš jaunikių rinkos šiose piršlybose.

Šis spektaklis labai dviprasmiškas: atrodo, istorija labai aiški ir paprasta, tačiau iš tiesų, žinant N. Gogolio kūrybos ypatumus, ši istorija tampa sunkiai įkandamu riešutu. Vaidinimas kupinas simbolių, kurios ypač sunku suprasti šiuolaikiniam jaunimui. Kiekviena dekoracijos detalė kūrė mistinį pjesės vaizdą, kas sukėlė daugiau minčių bei apmąstymų apie šios istorijos mintį. Kiekvieno veikėjo pavardė turi savo reikšmę ir jei suprantate rusų kalba - tai sudarys unikalią veikėjų charakteristikos detalę. Labai patiko veikėjų kostiumai, kurie kaip reikiant sustiprino veikėjų charakterių linijas.

Kaip ir anksčiau esu minėjusi, labai mėgstu spektaklius, kurie įstringa atmintyje tam tikru simboliu ar detale. Šis spektaklis nėra išimtis. Kadangi "Vedybų" veiksmas vyksta gūdžią žiemą, kuomet diena beveik neturi galimybės pasirodyti pasauliui, šis spektaklis įstrigo didžiuliais metaliniais kiemo vartais, apšviestais gatvės žibinto, už kurių siautė atšiauri rusiška pūga. Tie vartai atrodė tokie įspūdingi, kad norėjosi tą akimirką praeiti pro juos, nepaisant spengiančio šalčio ir vėjo.

Matytą spektaklį vertinu TEIGIAMAI, nes: Gogolio kūryba savaime yra kažkas nežemiško ir mistiško, kas kelia susižavėjimą paslaptingumu bei gebėjimu palikti daug vietos pačio žiūrovo interpretacijai; spektaklio autentiškumas XIX amžiaus Rusijai tiesiog žavėjo, tikrai pasijaučiau lyg būdama būtent tuo istorijos laikotarpiu Rusijoje, kuomet siaučia šalta žiema; tai spektaklis, kuris meta tau, žiūrove, iššūkį, kurį privalai priimti, nes pasąmonė tavęs neklausia, ar norėsi įsigilinti į tai, kokia viso to esmė, ar tiesiog paliksi tai sau; žiūrove, juk tai - klasika! REKOMENDUOJU šį spektaklį pamatyti tiems, kurie nebijo priimti mestą iššūkį, nori palavinti savo mąstymą, įjungiant ir emocinį aspektą bei tiems, kurie nori pamatyti savo aplinkos žmones teatro scenoje. Neslėpsiu, tai nėra lengvas pasivaikščiojimas parku. Tai - rimtas spektaklis, kuris suteikia dvasinį tobulėjimą bei augimą kaip asmenybei. Esu dėkinga, kad turėjau galimybė "paglostyti" savo sielą.

2014 m. spalio 15 d., trečiadienis

Auksinis ruduo

Ir vėl ruduo. Tik šis nepaprastas. Kitoks. Jis auksinis, ir ne tik auksu papuošti parkai, bet ir mano širdis. Gera. Gera, kai žinai, jog viskas yra daug geriau, nei galėjo būti prieš beveik pusmetį. Gera, kai žmogus jaučiasi mylimas. Gera ir mylėti, nesvarbu, kokia tai meilė bebūtų. Ir nepaisant visų gyvenimo keliamų sunkumų, kiekvienas iš mūsų turėtume džiaugtis mažais dalykais, apie kuriuos niekuomet nesusimąstėme. Ir aš nesusimąsčiau, kol vieną gražią pavasario dieną laikinai nepraradau daugybės smulkių stebuklų. Todėl kreipiuosi į paprastą pilietį: Žmogau, Tu net neįsivaizduoji, koks esi laimingas, galėdamas kvėpuoti savais plaučiais! Juk negali žinoti, kuris ruduo tau bus paskutinis. Todėl jis auksinis. Nes to jokie pinigai ar materialios "gėrybės" negali nupirkti.Tad mėgaukis tuo dabar ir čia. Nusimesk tuos rutinos ir nuolatinio skubėjimo pančius, leisdamas sau parke bristi auksinių lapų jūra, kaip tai darei vaikystėje.

Nors prisižadėjau sau daugiau neskubėti, visgi pasiilgau žiemos. Paslaptinga žiema ir mistinis Nikolajus Gogolis - tai puikus derinys penktadienio vakarui. Tad šį penktadienį (t.y. spalio 17 d.), 18 val. Juozo Miltinio dramos teatre žiūrėsiu spektaklį "Vedybos". Etatinė tinklaraštininkų akcijos dalyvė, sakysite, ir visiškai nesuklysite. Tad įsipareigojimai išlieka tie patys.


2014 m. rugsėjo 28 d., sekmadienis

"Visada Tavo. Ana Frank"

Sakoma, kad nepaprastos vaizduotės ir teatro derinys žmogų gali nukelti į bet kokią pasaulio vietą bet kokiu istoriniu laikotarpiu. Tai tarytum laiko mašina, kurios niekaip nepavyko sukurti net didžiausiems žmonijos protams. Bet, iš tiesų, laiku keliauti yra žymiai paprasčiau, nei manė Albertas Einšteinas. Tarkime, šeštadienio vakaras. Juozo Miltinio dramos teatras. Susirinkusieji laiko mašina keliasi į 1942 metų Amsterdamą, Antrojo pasaulinio karo kamuojamą Olandijos sostinę.

Vakaras, pono Franko įmonės palėpė. Patyliukais renkasi Frankų ir Van Danų šeimos. Kiekvienas iš jų apsirengęs daugybę drabužių, kad nešami lagaminai nesukeltų įtarimo. Įsikūrus savo vietose, sušaukiamas šeimų susirinkimas, kurio metu nustatomos gyvenimo šiomis sąlygomis taisyklės. Į svečius užsuka du pono Franko darbininkai - Mep ir ponas Kraleris. Pastarieji pažada kiekvieną vakarą aplankyti besislepiančius žydus ir atnešti maisto bei pranešti apie esamą padėtį pasaulyje. Nepaisant karo, žmonės tikisi palėpėje pagyventi vos keletą dienų, kol viskas nurims. Tačiau tai užsitęsia žymiai ilgiau...

Tai žiaurus istorijos etapas mažos mergaitės akimis, kuri vien dėl savo tautybės privalo išsižadėti gyvenimo džiaugsmų. Kuomet mirties dvelksmas yra taip arti kiekvieną akimirką ir visa aplinka sukaustyta baimės grandinėmis, Ana spinduliuoja viltimi ir gyvybe. Ji nepaprasta savo gebėjimu kiekviename dalyke pamatyti kažką paslaptingo, kažką gražaus ir džiaugtis tuo, ką turi dabar ir čia. Ji slėpimąsi palėpėje nuo vokiečių karių traktuoja kaip slėpynių žaidimą ir džiaugiasi, kad nebereikės avėti botų, kurie mergaitei visai nepatiko. Dienomis pro mažą plyšelį stebi žaliuojančią gamtą ir džiaugiasi kiekviena žydinčia gėle. Laikui bėgant, Ana susidraugauja su kartu gyvenančiu Peteriu, bet po kelių draugiškų pasimatymų draugystę keičia pirmosios meilės jausmas. Ironiška, tačiau net ir laikotarpiu, kuomet vykdomas žydų genocidas, Ana žino, jog kiekvienas žmogus savo viduje yra geras. 

Kuomet sukuriama karo nuotaika ir puikiai prisimeni istorijos pamokas apie Antrąjį pasaulinį karą bei jo aukas, o spektaklyje matai vilties ir nerūpestingos laimės spindulėlį, norisi ir į savo gyvenimo rūpesčius žvelgti kiek kitu kampu. Atrodo, mums mūsų problemos tokios didelės ir neįveikiamos, tačiau šis vaidinimas priverčia viską permąstyti...ar iš tiesų viskas mūsų gyvenimuose taip blogai?

Kadangi labai mėgstu istoriją, o ypač grožinę literatūrą apie istorijos laikotarpius, šį spektaklį vertinu TEIGIAMAI, nes ši mergaitės istorija pažadino manyje dar didesnę viltį, kurios šiuo metu ypatingai trūksta. REKOMENDUOJU visiems, kas nebetiki, jog gali būti ir blogiau bei moksleiviams, kurie pagal mokymo programą turi perskaityti šį grožinės literatūros kūrinį. Nėra nieko geriau nei perskaitytą knygą įtvirtinti spektaklio interpretaciją.

Apie spektaklį: http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/didzioji-sale/visada-tavo-ana-frank-f-goodrich-a-hacket/

Daugiau informacijos: http://miltinio-teatras.lt/

2014 m. rugsėjo 24 d., trečiadienis

Tyla.

Nepaprasti pokyčiai apėmė visą pasaulį. Bet tik mano. Nauja patirtis, kitokia savivertė ir naujų ribų nusibrėžimas. Niekuomet nemaniau, jog galiu tiek daug, netgi tokioje sunkioje situacijoje. Ir apima azartas, kurio pagrindinis klausimas - ar galiu daugiau? Tik nebesinori to matuoti dar ir dar kartą, nors kartais atsiranda tas Dievo pirštas, kuris pats nusprendžia, ar leisti žmogui rasti atsakymą, ar palikti jį su savo filosofiniais apmąstymais apie egzistenciją. Kalbu aukštomis frazėmis, nes nuoširdžiomis manęs niekas neklauso, o jei ir klauso - ne visiškai supranta. Gerbiu tuos, kurie sugniaužia savo kumščius ir įsitempia iš pastangų suvokti, kas per daiktas yra toji nauja patirtis, kuri užklupo pasaulį (MANO).

Anksčiau visur skubėjau. Skubėjau net ten, kur skubėti visiškai nebuvo reikalo. Gyvenimo ritmas, būdingas XXI amžiaus paprastam pasaulio gyventojui, sakysite, tačiau drįsiu paprieštarauti. Žmogus pats sau susikuria terpę, kurioje tiesiog nori greičiau gyventi, nors pats nesuvokia, kokia to prasmė. Lengva kalbėti, kai gavau "šiek tiek" skaudžią gyvenimo pamoką, kuri gyvenimo apsukas sumažino iki minimumo. Ir žinote - neskubėti yra beprotiškai gera. Neslėpsiu, aplinka visokiais būdais spaudžia grįžti į tą įprastą skubėjimo ritmą, nes neva nespėsiu gyventi, bet kažkaip tai išmokau nepaisyti to. Bent jau minimaliai reguliuoti išorinį spaudimą.

Tiesą pasakius, savo laiką stabdau tam tikrais būdais: neveju katino iš lovos rytais, dėl ko dažniausiai vėluoju į paskaitas; randu daugiau motyvacijos rašto darbus parašyti anksčiau termino, kad liktų laiko sau; bėgioju nuo piktų tetų, kurios aiškina, jog turiu kuo skubiau viską susitvarkyti, nes kitaip bus blogai. Bet pagrindinis laiko stabdymo būdas - teatras. Tik teatras ir gera, klasikinė knyga priverčia sustoti prieš bėgant, kad ir kaip sarkastiškai tai šiuo metu skambėtų. Kadangi savo "klasiką" jau beveik baigiau skaityti, naudojuosi Juozo Miltinio dramos teatre vykdoma "Tinklaraštininkų akcija". Šios akcijos dėka šį šeštadienį (t.y. rugsėjo 27 d.), 18.00 val. žiūrėsiu spektaklį "Visada tavo. Ana Frank.". Kadangi dalyvauju nebe pirmą kartą, įsipareigojimai galioja tie patys.

P.S. šią knygą skaičiau daugiau nei prieš šešis metus. Laikas kitaip prisiliesti prie istorijos.

2014 m. birželio 22 d., sekmadienis

"Vyras spąstuose" arba Figarooooo!

Birželio 19 diena, ketvirtadienio vakaras, sezono uždarymas. Ta proga Juozo Miltinio dramos teatras nusprendė sezoną uždaryti su trenksmu - nauja premjera "Vyras spąstuose". Salė tiesiog sausakimša! Tiek daug žmonių susirinko vedami vieno tikslo - pasinaudoti paskutine proga šią vasarą pasimėgauti teatru.

Prancūzija, lietingas rudens vakaras. Vigo namai. Susirūpinęs vyras (akt. Andrius Povilauskas) laukia komisaro (akt. Albinas Kėleris) pasirodymo su paieškos rezultatais. Praėjo 10 dienų, kaip be žinios dingusi ponia Vigo. Atvykus komisarui, Žiuljenas Vigo tikisi sulaukti bent menkiausios žinios, kur galėtų būti jo žmona, tačiau veltui... Žmona dingusi lyg į vandenį. Iškeliama versija, jog ponia Vigo paliko savo vyrą ir išėjo iš namų, tačiau tai kirstųsi su logika - ponai Vigo susituokę vos tris mėnesius, tad komisaras toliau kimba į darbą. Šiek tiek vėliau į šių namų duris pasibeldžia naujasis kiurė Polis Lamberas (akt. Donatas Kalkauskas) su nepaprasta žinia - atsirado Žiuljeno žmona! Pastaroji buvo mišiose ir atgailavo už tai, jog paliko savo vyrą ir norinti sugrįžti į namus, bet bijanti vyro pykčio. Apimtas džiaugsmo vyras kamantinėja kiurė, kur yra jo žmona ir sužino, kad ji laukia už namų durų. Pats Žiuljenas nedrįsta įleisti žmoną, tad tai padaro kiurė ir įėjus moteriai (akt. Toma Razmislavičiūtė - Juodė) Vigo supranta, kad tai.... ne jo žmona!

Viskas, atrodo, būtų paprasta, tačiau įrodyti, jog ši moteris nėra Žiuljano Vigo žmona beveik neįmanoma - tam vis pakiša koją aplinkybės. Net ir radus liudininkus - valkatą (akt. Petras Kežys) ir medicinos seserį (akt. Inga Talušytė) - naudos Žiuljenui iš jų mažai. Ir kai jau panašu, kad situacija tuoj išsispręs ir Vigo įrodys, jog jis teisus - viskas dar labiau susipainioja, sukomplikuojama, tuo pačiu išlaikoma intriga bei įtampa. Artėjant pabaigai, istorija tampa dar įdomesnė. Žiūrovas gali sau leisti spėti, kaip baigsis ši neįprasta istorija, tačiau vargu ar kas tikėjosi tokios pabaigos. Visgi girdėjau salėje aikčiojimą iš nuostabos ir aplodismentus, kurie pratrūko iš netikėtumo bei sutrikimo.

Vaidinimo pradžioje skambėjo Mocarto "Figaro", kuris, iš pirmo žvilgsnio (jei taip būtų galima išsireikšti), atrodė neturintys sąryšio su šiuo spektakliu. Iš tiesų tai buvo simbolis, kurio reikšmė atskleidžiama pačioje spektaklio pabaigoje. Kadangi žaviuosi simboliais teatre, tai šis faktas mane labai sužavėjo. Manau, kad sužavėta likau ne aš viena.

Lenkiuosi žemai aktoriams, kurie savo profesionalumo dėka leido pasinerti į šią kriminalinę istoriją bei kartu narplioti nusikaltimą. Nors spektaklis tikrai įdomus, tik antroje dalyje leidau savo sielai pražysti. Viskas atrodė pilka iki tos akimirkos, kai į sceną įžengė raudona spalva (supras tie, kurie tądien buvo salėje ar šiaip mėgstantys Miltinio teatrą), savo charizmatiškumu nušviesdama visą sceną. Vien dėl to verta pamatyti šį spektaklį! Ačiū!!!

Neslėpsiu, kai kurie vaidinimo elementai, kartu su subtilia aktorių vaidyba, paliko gilų įspūdį visiems toje salėje buvusiems žiūrovams. Juk išgąstį žmogus pratęs ilgai prisiminti. Tik dar kartą teko pripažinti, kad Dainius Kazlauskas yra ne tik puikus aktorius bei žmogus, bet ir nuostabus režisierius. Visi jo režisuoti spektakliai palieka "kažką" žiūrovo širdyje ilgam laikui. Tai spektaklis, į kurį norisi eiti dar kartą. Rekomenduoju tiems, kurie mėgsta detektyvinius serialus, filmus ir knygas bei tuos, kuriems patinka nenuspėjamos istorijos. Na, ir šiaip visiems tiems, kurie yra išsiilgę profesionalaus ir nuotaikingo teatro.

Daugiau informacijos apie "Vyras spąstuose" rasite čia: http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/didzioji-sale/vyras-sp-stuose-r-thomas-3/

Visą kitą informaciją rasite čia:  http://miltinio-teatras.lt/

2014 m. balandžio 27 d., sekmadienis

"Hanana, kelkis ir eik". Žargonas užvaldo sceną!

Balandžio 24 diena, 2014. Vakaras, tačiau netamsu. Visi po darbų skuba į atpalaiduojantį seansą, kurio metu gaunama porcija įjungtos vaizduotės bei empatijos. Tačiau visi susirinkusieji lieka nustebę, atsidūrę beveik...  savo namuose. Galbūt per daug drąsiai tai teigiu, tačiau kiekvienas žmogus savo aplinkoje mato ar bent jau yra matęs tai, kas vaizduojama šiame spektaklyje.

Užsiminiau apie tai, nes šio spektaklio veiksmo vieta yra pažįstama daugeliui Lietuvos piliečių. Kadangi šiais laikais šalyje vis daugėja asocialaus elgesio šeimų, retas kuris nėra matęs tokio gyvenimo būdo kaimynystėje ar per televiziją. Todėl viskas lyg ir pažįstama, lyg ir įprasta, tačiau kartu ir sukrečiančiai nenormalu. Tai pasakojimas apie šeimos gyvenimo istoriją, kuomet esant dugne atsiranda galimybė kilti aukštyn. Aišku, ši galimybė susikuriama neteisėtais veiksmais, kurie pagal visus pasaulio įstatymus yra traktuojami kaip nusikalstama veikla, kuri baudžiama laisvės atėmimo bausmėmis. Nepaisant padaryto blogio jau ir taip įsitvirtinusiame blogyje, tai yra žingsnis link geresnės ateities. O tai ir sugrąžina viltį, kad pasaulyje vis dar yra gėrio ir net tamsiausioje kertelėje yra šiek tiek šviesos.

Tai ganėtinai paprastas ir buitinis vaidinimas. Jame nereikia pernelyg daug mąstyti apie moralą, o ir veikėjų tekstas persmelktas barbarizmais, žargonais ir buitine kalba, ką bene kiekvieną dieną girdime. Neįprastas reiškinys, kai teatre aktoriai nesigėdydami vardina gerai mums pažįstamus lietuviškus ir nelietuviškus keiksmažodžius, suteikiančius istorijai gyvybiškumo. Kažkas tai kitokio, laužančio standartus ir išlaisvinančio iš tam tikrų normų. Prastai (o galbūt ir visiškai blogai) prižiūrima namų buitis, maisto ir pinigų nepriteklius, socialinių įgūdžių stoka bei nelogiški sprendimai.

Aktoriai. Na, turbūt žmogui, kuris nėra gyvenęs tokioje socialinėje terpėje, kokioje vyksta spektaklio veiksmas, sunku įsijausti į vaidmenį dėl asmeninių ir tam tikram socialiniam sluoksniui būdingų vertybių sankirtos. Juk aktoriui, kuris galbūt niekuomet nėra net pagalvojęs apie smurtą prieš savo mamą sunku scenoje apstumdyti "sceninę mamą". Todėl esu dėkinga aktoriams už tai, kad neišsigando ir pažvelgė į kitokį gyvenimo būdą, priimdami visas primestas taisykles. 

Negalėčiau įvardinti žanro. Labiau tai buvo juokas pro ašaras. Tik dėkoju sau už galimybę spektakliu mėgautis, o ne spręsti veikėjų socialines problemas (tai tapo profesine liga), kas paglostė sielą. Iš arčiau susipažinau su būsimu darbu bei tuo, ko šeimoje neteko regėti. Motiniškas instinktas, žiaurumas ir noras pabėgti iš tokio gyvenimo būdo - visa tai sudedamosios šio spektaklio dalys. Čia nėra nieko romantiško ar tyrai gero, draugystės ir užuojautos. Viskas kitaip, nei esame pratę.

Taigi, nepaisant nesklandumų, spektaklį vertinu TEIGIAMAI, nes jis visiškai kitoks, išsiskiriantis daugybe aspektų - buitine kalba, vaizduojamų vertybių stoka, realistiškumu bei nebaigta veikėjų gyvenimo istorija. Visa tai tiesiog prikausto žiūrovo dėmesį. Mat ir recenziją rašau kiek kitokią nei įprastai, įkvėpta kitokio vaidinimo. REKOMENDUOJU  visiems, norintiems pažiūrėti į kasdieninį didelės Lietuvos gyventojų dalies kasdienybę, kurią neretai tik numanome. Ypatingai rekomenduoju tiems, kurie mano, kad jų gyvenimas sunkus ir kupinas neteisybės bei purvo (tiesiogine to žodžio prasme).

Daugiau apie šį spektaklį: http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/didzioji-sale/hanana-kelkis-ir-eik-g-grekovas/

http://miltinio-teatras.lt/

2014 m. balandžio 21 d., pirmadienis

Žmonės planuoja, o Dievulis juokiasi

Nuostabus laikas! Tikrai. Atrodo, tampu vėl gyva. Ar ilgam? Nesvarbu. Gyvenkime šia diena, kuri nuostabi. Sakysite, klystu? Sakysite, gyvenu be problemų, todėl viskas puiku? Deja... Problemų turi visi. Ir tik nedaugelis sugeba nepaskęsti problemų liūne, džiaugdamiesi tuo, ką turi dabar ir čia. Kuomet suvoki, jog esi tik mažas sraigtelis visoje Žemės sistemoje, kuri nepaliaujamai sukasi nesuskaičiuojamai ilgą laiką, gali pažvelgti kitomis akimis į visus kitus likusius sutvėrimus, kurie alsuoja gyvybe. Teatras taip pat gyvas. Ir jei tai vertintų bent didžioji dalis žmonių, pasaulis būtų geresnis. Nesinori, kad tai skambėtų kaip moralas, bet šiais laikais žmonės nebežino tikrųjų simbolių reikšmių, ritualų svarbos ir tam tikrų poelgių esmės. Na tarkim, kodėl žmonės, eidami į teatrą puošiasi. Visiems tai atrodo elementarus dalykas (nors pastebėjau vis labiau populiarėjančią tendenciją atrodyti taip lyg ką tik sportavai), tačiau niekas giliau nepamąsto, kokia tikroji viso to prasmė. Todėl ir kreipiasi žmonių moralė, kas sąlygoja visuomenės normų nukrypimus. Ir kai nutinka kažkas baisaus, mes gūžčiojame pečiais, neva nežinojome, kad taip bus.

Galbūt ne vieta ir ne laikas taip samprotauti, ypač raštu. Visgi šventės! Ir eina jos viena po kitos, viena už kitą didesnės. Na taip, Lenino gimtadienis svarbi proga. MAN. Ir dėl to neslepiu džiugesio, kuris kyla iš pačios širdies. Planuose numatyta daugybė veiklos, o ir norėčiau, kad gamta kartu su manimi džiaugtųsi šia proga. Tačiau gali planuoti kiek tik einasi - vis tiek kažkas pakiš koją. Taip pat buvo ir su spektakliu "Vedybos", kuris buvo atšauktas dėl techninių kliūčių. Gaila... Tačiau akcija tuo nesibaigia. Tad ketvirtadienio (balandžio 24 dieną) vakarą turėsiu progą pamatyti spektaklį "Hanana, kelkis ir eik". Visi įsipareigojimai išlieka tie patys.

Džiaukitės gyvenimu, kol dar ne per vėlu.

2014 m. balandžio 12 d., šeštadienis

Gimiau Veneroje

Sunku tam pavasariui pagaliau pasirodyti mūsų gyvenimuose. Savaitę pasiaučia, apnuogindamas žmones, tačiau kitą savaitę vėl liepia apsirengti, slėptis lyg turėtume, ką slėpti. Ach tas šelmis pavasaris, mėgsta patampyti nervus nuo šalčių ir niūrių orų pavargusiems piliečiams. Ir nuo rutinos, streso, darbų. Nuo visko žmonės pavargę ir tik atgimimas gali išlaisvinti nuo sąstingio. Ar ne? Dabartiniam žmogui jo naujoji prigimtis kužda, jog reikia visur skubėti, tad sunku pavasariui "pagauti" visur skubančią ir atgal neatsigręžiančią būtybę. Todėl žmonės šiais laikais pikti ir pavargę. Kartais netgi labai žiaurūs ir bejausmiai. O tai veda link susinaikinimo...

Sunku ir man, kuomet REIKIA suaugti ir kartu su visais skubėti. Vis tempia skubantieji už rankos, kad tik suspėčiau su jais, o aš taip nenoriu... Kai pareiški savo nuomonę apie tai, visi atsisuka į mane ir žvelgia kaip į gyvybės formą, nusileidusią iš Veneros (sakydama iš Veneros noriu pabrėžti, jog ši planeta vienintelė iš visų Saulės sistemos planetų sukasi į kitą pusę). Tomis akimirkomis būna beprotiškai sunku ir viskas tęsiasi iki tos akimirkos, kai sutinku žmones, kurie taip pat iš Veneros. Todėl mėgstu eiti į teatrą, kur galiu nors trumpam pabėgti nuo to pastovaus tempimo į neaišku kur. Slepiuosi tarp savų, gyvenančių kitoje planetoje. Todėl naudojuosi kiekviena proga nueiti į teatrą.

Ne naujiena, tačiau tradiciškai dalyvauju Juozo Miltinio dramos teatro rengiamoje "tinklaraštininkų" akcijoje. Šį kartą žiūrėsiu Nikolajaus Gogolio "Vedybas". Visuomet žavėjo Gogolio mistiškumo kupini kūriniai, tad šis, manau, nenuvils. Šia mistika žavėsiuosi balandžio 16 dieną, tad pažadu per tris dienas po spektaklio pasidalinti įspūdžiais ir visa kita su šio BLOG'o skaitytojais ir savo FB draugais.

"- Kuo blogiau jautiesi, tuo gražiau rengiesi," auksinė Lanos frazė, nuskambėjusi "Jazmine". Dievinu šią aktorę. O šia fraze vis dažniau tenka vadovautis gyvenime.

2014 m. kovo 29 d., šeštadienis

Svajonės kartais pildosi

Neatsižvelgiant į mano amžių, visuomet svajojau apie keistus dalykus. Na, keisti jie tik paprastiems mirtingiesiems, kurių vis sparčiau daugėja mūsų visuomenėje. Gaila, nes mirtingumas tampa lengviausia išeitimi nuo kovos dėl savo įsitikinimų, vertybių ir visų kitų svarbių žmogui dalykų. Rašau taip, nes tik neseniai pati sau pripažinau, kad esu kitokia, nei visi. Ir tai per tuos du metus kolegijoje supratau dėka skaudžių gyvenimiškų pamokų apie tai, kaip turi "marinti" savo išskirtinumą. Kodėl tik dabar? Ir aš sau uždaviau šį klausimą, į kurį atsakymas paprastas: mokykloje buvo skatinamas išskirtinumas (turėjau garbės mokytis į menus orientuotoje mokykloje), tad joje buvo žymiai daugiau kitokių žmonių. O kai kiekvieną dieną esi apsuptas savaip kitokių bendraamžių, tai tampa normalu. Kuomet patekau į terpę, kur specialybė mažai reikalauja išskirtinumo, išryškėjo tai, ko daugybę metų nepastebėjau ar tiesiog nesureikšminau.

Bet ne apie tai norėjau pasipasakoti. Svajonės... Tai turbūt vienas ryškiausių skiriamųjų bruožų tarp vaikystės ir suaugusiųjų pasaulio. Mes suaugame, kai nustojame svajoję. Labai dažnai netgi pamirštame, kaip tai reikia daryti, nors, iš tiesų, tai labai lengva ir paprasta. Suaugusiajam prisivertimas svajoti gali būti kaip aukščiausio lygio bausmė, nes tektų atitrūkti nuo kasdieninių darbų, rūpesčių, pabėgti nuo įprastos aplinkos ir daug daug svajoti, bent trumpam stikliniame butelyje užkimšus mintis apie materiją, pinigus ir kitas "tuštybes". Jau ankstesniame sakinyje paminėtas žodis "prisiversti" pasako daug ką - per skubėjimą ir visus kitus suaugusiesiems labai svarbius dalykus tai tampa nereikalingu dalyku, be kurio neva gyventi lengviau, nes mažiau patyriama nusivylimų. O juk nusivylimų ir taip pakanka, siekiant karjeros ir pasisekimo darbo rinkoje, ar ne?

Paklauskite savęs - kada paskutinį kartą: rugpjūčio naktį skaičiavote žvaigždes ar tiesiog atsidavėte Visatos galybei (tada žvaigždžių daugiausia), ėjote kviečių lauku, braukdamas ranka per viršūnėles ir niūniavote ryte išgirstą dainą, nesislėpėte po skėčiu, pliaupiant lietui, palydėjote saulę, besileidžiančią į jūrą? Visos tos akimirkos ir skatina svajones, išlaisvina nuo komercinių pančių, kurie vis labiau smaugia žmones. Didžioji dauguma šiuolaikinių žmonių jau pamiršo apie anksčiau išvardintus dvasinį malonumą keliančius pojūčius. Pamiršome, kaip tobulinti savo dvasią, kad ji augtų kartu su mumis. Dabar mes ieškome mene kažko tokio, ko negalime įgyvendinti kasdienybėje. PRAMOGAUJAME. Mes vertiname spektaklį, kuris "išsityčioja" iš tikrojo teatro, nešiojame tokius režisierius ir aktorius ant rankų, nes jie sukuria komercinį vaidinimą be jokių didesnių išlaidų ir pastangų. Svarbu - kuo geresnė reklama žiniasklaidoje, ir tada mes visi - šiuolaikinio teatro vergai, įvaizdžio žmonės. Tada mes pradedame vertinti renginių vedėjų aprangą, dekoracijas ir kitas smulkmenas su tikslu - iškelti save aukščiau visko be jokių pastangų. Tokia tampa mūsų kultūra...

Bet aš esu kitokia. Ir kitokį teatrą vertinu. Argi galiu nedievinti to, kuris man suteikia tiek daug, kad tampu tobulesne asmenybe? Todėl svajojau kada nors prisiliesti prie to, ką kasdien liečia Juozo Miltinio dramos teatro aktoriai. Ir, nepatikėsite, svajonė išsipildė. Tiksliau, viena iš daugelio, tačiau manyje sukėlė tiek džiaugsmo, kad jo pakaktų dar dešimčiai liūdnų žmonių. Tuo metu apėmė keistas jausmas - negalėjau patikėti tuo, kad rankose laikau tikrų tikriausią scenarijų, dar Miltinio laikų. Vien prisilietus prie jo, suvirpa širdis, ir įsivaizduoju daugybę dalykų, kurie beprotiškai jaudina. Žinoma, tuo neapsiribojau, bet teko pabėgti nuo keistų žvilgsnių, siunčiančių signalą, jog elgiuosi lyg beprotė. Ir tai tik darkart įrodė, kad esu kitokia. Nevisuomet suprasta.

Auksiniai Henriko Radausko žodžiai: "Pasauliu netikiu, o pasaka - tikiu."


2014 m. kovo 16 d., sekmadienis

Figaro vedybos arba spektaklis, kurio metu neįmanoma nesijuokti

Nepaprastas šeštadienio vakaras, kurio metu gamtoje vyksta karas tarp pavasario ir žiemos. Už lango didžiulis vėjas drasko medžius ir pusto smukų sniegą, nors dar prieš kelias valandas galėjome džiaugtis pavasariškais saulės spinduliais. Todėl visi, nuo šio karo nors trumpam norintys pabėgti teatro lankytojai, nusprendė nusikelti į apšvietos amžiaus Prancūziją, kur planuojamos vestuvės.

Spektaklis prasideda būsimų jaunųjų pokalbiu apie rytdienos vestuves, kurių metu jie sujungs savo gyvenimus į vieną. Tai - Figaro ir Siuzana - grafo rūmuose tarnaujantys jauni žmonės, kurie beprotiškai pamilo vienas kitą ir gavo savo grafo leidimą tuoktis. Jau šis pirmasis dialogas leido suprasti, kad spektaklis pasižymės humoru ir išmintingais dialogais bei naudinga gyvenimo pamoka, kurią šįkart gavo vedę vyriškiai. Jaunųjų pokalbį sutrukdo grafo noras pamatyti Figaro. Tuo tarpu į Siuzanos kambarį patenka grafienės padejėjas Kerubinas, kuris yra ištroškęs moterų meilės, o ypač - pačios grafienės. Jis prašo Siusanos užtarimo prieš grafą, kuris pastarąjį atleido iš darbo už simpatiją grafienei. Besikalbant apie šią nemalonią situaciją, grafas taip pat patenka į Siusanos kambarį, tačiau Kerubinas spėja pasislėpti. Grafas neslepia savo simpatijos jaunai Siusanai, nepaisant to, jog rytoj įvyks jos vedybos su Figaro. Išgirdus ateinantį Bazilį, grafas taip pat privestas slėptis. Tačiau ir Bazilis, atėjęs pasiskųsti, jog jo mylima Marselina nesutinka tekėti už jo, yra priverstas slėptis nuo į Siusanos kambarį ateinančių kitų žmonių. Kadangi tais laikais buvo laikoma negarbingu poelgiu būti moters kambaryje, vyrai nesiskundžia dėl būtinybės nesirodyti kitiems, nors patys vienas apie kitą net neįtaria. Nuo to ir prasideda šios pjesės intriga. Tolimesnį spektaklio veiksmą atpasakoti būtų nuodėmė, nes jokiu būdu nesugebėčiau perteikti tos emocijos būtent taip pat, kokią ją sukūrė teatro aktoriai.

Spektaklyje puikiai pavaizduojami skirtumai tarp vyrų ir moterų. Vyrai vaizduojami tvirti, turintys savo nuomonę ir poziciją, mylintys savo moteris, tačiau pavydūs. Moterys - jausmingos, trapios, tačiau gebančios išsisukti iš situacijos ir likti "sausos", apsukančios vyrą aplink pirštą ir perprantančios vyrų veiksmus. Jos mėgaujasi vyrų pavydu.

Viso spektaklio metu dominuoja balta spalva, kas labai žavi ir leidžia aukštinti praėjusius laikus dėl garbės ir doros svarbos žmonių gyvenime. Tų laikų autentiška apranga, madas atitinkantys aksesuarai, viskas nuo svarbių dalykų iki mažiausių smulkmenų buvo išpildyta. Trūko tik tų lazdelių galvai kasytis nuo "mažų kenkėjų" įkandimų, kurie tuo istoriniu laikotarpiu buvo itin svarbus atributas. Ką jau kalbėti apie senąsias ir, mano nuomone, tikrąsias vertybes, taip puoselėtas apšvietos epochoje. Ištikimybė, atleidimas, meilė, skaistybė, garbė, dora bei paslaptingumas - tai lyg bruožai, apibūdinantys XVIII amžių. Visą tai sustiprina klasikinė muzika, kuri kelia asociacijas su praeitais laikais. Puikiausiai girdėjau Volfgango Amadėjaus Mocarto "Figaro vedybų" garsus, kas žavėjo širdį.

Spektaklis kupinas dialogų, kurie priverčia juoktis visą salę nuoširdžiai. Nebepamenu, kada paskutinį kartą daugiau nei dvi valandas be perstojo mano veidą puošė šypsena. Va čia tai tikrų tikriausia komedija! Ir tai ne mano vienos nuomonė. Juk visa salė plyšo juokais. Net jei juoko nesukelia šmaikštūs, tačiau taktiški pokalbiai, tai veikėjų kostiumai tikrai sukels šypseną (supras tie, kurie matė ar pamatys spektaklį).

Iš tiesų labai sunku raštu dalintis įspūdžiais apie "Figaro vedybas", nes jų tiek daug... Tikrai nuostabus spektaklis, kuris ne tik pakelia nuotaiką, bet ir duoda dvasinio tobulėjimo naudos. Nepaisant to, kad prisimenama istorija, tai ir moralas ganėtinai stiprus bei aktualus vedybiniame gyvenime ar šiaip meilėje. Šį spektaklį vertinu TEIGIAMAI, nes visiškai išstūmė niūrią nuotaiką iš mano širdies ir užpildė džiaugsmu. REKOMENDUOJU visiems, pavargusiems nuo kasdieninės rutinos, gyvenimo purvo, mylintiems istoriją, klasikinę muziką ir tiems, kurie mėgsta "baltas" intrigas. Taip pat visi įsimylėję ir jau susituokę turėtų tai pamatyti, nes tikrai rastų nemažai sprendimų, iškilusių gyvenimo kelyje. Nors spektaklyje neradau savęs, tačiau gavau daugybę pamokų, kaip reikia elgtis tam tikrose situacijose, o ypač - susijusiose su vyrais.

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite čia: http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/didzioji-sale/figaro-vedybos-bomars/

Viskas apie Juozo Miltinio dramos teatrą ir jo repertuaras čia: http://miltinio-teatras.lt/

2014 m. kovo 8 d., šeštadienis

Pavasaris :)

Taip gera tokiu pavasarišku oru vaikščioti gryname ore, apmąstant visus pastarųjų dienų sunkumus. Nauja pradžia, - pranašauja neseniai iš šiltų kraštų grįžę paukščiai. Ir vien nuo tos minties širdis ima spurdėti iš laimės, trokšdama pozityvių jausmų. Gražu ir gera. Gera džiaugtis mažais dalykai, kurių paprastai nežinia kur skubantis "susikomercinęs" individas nepastebi. Dėl to ir prarandamos tos tikrosios, dar nuo mūsų prosenelių laikų, puoselėjamos vertybės, be kurių žmogus tampa lyg robotukas Rastis. Tikiu, kad vieną dieną jie atmerks savo švinines akis ir pamatys, kad ne pinigai ir turtai yra tikrasis gyvenimo grožis.

Ta proga, Juozo Miltinio dramos teatras suteikia galimybę praturtinti ir patobulinti savo sielą. Nauja pradžia - nauja akcija. Galbūt tai galėčiau traktuoti kaip dovaną Moters dienos proga? Na sau, kad širdžiai būtų peno dar labiau džiūgauti. Su nekantrumu laukiu kovo 15 dienos, kuomet galėsiu pamatyti dviejų dalių komediją "Figaro vedybos". Po spektaklio, pažadu per tris dienas pasidalinti savo įspūdžiais, kilusiomis emocijomis ir pastabomis su šio BLOG'o skaitytojais ir "Facebook" draugais.

Skambant Vivaldžio "Metų laikams" suprantu, kad viskas, kas buvo blogo, tėra tik mano patirtis, mano istorija. Visais laikais blogi žmonės nemėgo kitokių, netgi imdavosi nehumaniškų priemonių, kovai su kitokiais. Tuo atžvilgiu ryškiausia literatūrinė veikėja yra Žana D'Ark, kurią laikau autoritetu kai kuriais atžvilgiais. Kartais netgi tapatinuosi su ja. Tik jos likimas labai skaudus... O ar šiais laikais vis dar kuria laužus deginti kitokiems?

2014 m. vasario 9 d., sekmadienis

"Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus"

Penktadienio vakaras. Kaip jau beveik tapo įprasta, savo laiką leidžiu Juozo Miltinio dramos teatre, kuris tampa antraisiais mano namais. Vakaras nepaprastai ramus, tačiau tamsus ir bauginantis. Lauke šaltoka... Tik mažojoje salėje šiluma glosto fizinius žiūrovų kūnus. Nors lauke kritulių nėra, visi čia susirinkusieji pasiryžę laukti lietaus. Ir aš pasiryžau, būti antruose savo namuose ir laukti, kol ateis lietus.

Veiksmas prasideda filmuku, turinčiu simbolinę reikšmę. Jame rodoma kelionė automobiliu per miestą, kupiną visur skubančių žmonių automobiliuose. Keliaujant užklumpa lietus, kurio lašai raminančiai plauna automobilio stiklą. Lietus priverčia žmones sustoti ar bent jau sumažinti savo skubėjimą, per kurį nebepastebime mažų dalykų. Lietus suburia daugybe nepažįstamų žmonių po siauru stogeliu, kur kartais užsimezga naujos pažintys. Tai vaizduoja nuolatinį žmonių laukimą, skubėjimą nežinia.Visam tam paantrina nuotaiką apibūdinanti greito tempo prancūziška daina, kurią dar dabar girdžiu savo mintyse.

Tai pasakojimas apie penkias moteris, daugybę metų laukiančias išėjusio jaunesniojo brolio. Po ginčo, tėvas išvaro savo vienintelį sūnų iš namų. Sūnus per kelias minutes susirenka būtiniausius daiktus ir nieko nepasakęs, išeina. Nuo tos minutės šeimos moterys - Senoji, Motina, Vyriausioji, Antroji ir Jauniausioji - laukia namo grįžtančio brolio. "Juk tai nebe pirmas kartas ir jis visuomet grįždavo." - sakė Vyriausioji. Tačiau šis kartas buvo kitoks. Šios moterys buvo pasmerktos ilgiems metams laukimo, kuris atėmė iš jų gyvenimus. Diena iš dienos kiekviena jų tyliai laukė grįžtančio brolio, kūrė jo grįžimo istorijas, kaip viskas atrodys, ką visi kartu veiks ir kaip galės nušluostyti nosis visiems aplinkiniams, kurie jas vadino penkiomis kvaišomis, laukiančiomis niekad negrįžtančio brolio.

Šiame pasakojime nėra vardų, nėra nurodyta vietovė ar apibūdinama aplinka. Yra tik penkios moterys, kurias kankina skirtingos laukimo fazės. Ir jos visos laukia tyliai iki tos minutės, kol pro duris įžengia sulysęs, vos gyvas jaunėlis brolis, nešinas jureivišku krepšiu. Nunešus brolį į jo kambarį, visos moterys prabyla apie savo laukimą, dėtas viltis ir svajones, lūkesčius. Po daugybės metų moterys atskleidžia, kad visą tą laiką jas vienijo laukimo jausmas, tačiau kartu kankino ir priekaištai, noras sužinoti priežastis. Taip niekas ir nesužinojo, kas privertė du šeimos vyrus taip stipriai susibarti, kad vienas iš jų privalėjo palikti namus. Tėvo klausti bijojo, tad šią paslaptį jis nusinešė į kapus, na o jaunėlis... Jis taip pat negalėjo atskleisti šios paslapties. Vienintelė jauniausioji sesuo, tuo metu buvusi dar visai maža, girdėjo, kas vyko tarp tėvo ir sūnaus, tačiau niekam to nesakė. Ir tik išeinant broliui pro duris, ji visoms sakė, kad sustabdytų jį, nes jis niekuomet negrįš, tačiau eilinį kartą moterys nusijuokė, pasakiusios, kad ji dar visai maža ir nieko nesuprantanti. Todėl ji maištavo, tik tyliai.. Ji rengėsi griežtais drabužiais, mėgavosi vienadieniais meilės nuotykiais su nepažįstamais vyrais, taip išliedama savo pyktį ant išėjusio brolio.

Visos moterys yra skirtingo amžiaus, tačiau laukimas vienija tas pats, nesvarbu, kad laukimo tikslai skiriasi. Visa tai siejasi su meile ir viltimi, su švelnumu, kuris perauga į pyktį ir agresiją dėl neišpildytų lūkesčių. Vyresnioji sesuo gailisi veltui prabėgusių gyvenimo metų, antroji sesuo taip ir niekad nenueis į šokius su broliu, apsivilkusi ryškiai raudonos spalvos suknelę, motina nesužinos apie sūnaus gyvenimo nuotykius, o jaunėlė taip ir nepradės vertinti pastovių santykių su vyru. Ir grįžus broliui, laukimas nebeturi prasmės. Dėl tos priežasties pati jauniausioji palieka namus, nes mano, kad dar turi vilčių nugyventi gražų gyvenimą.

Laukimas - moters gyvenimo kryžius. Kuomet baigiasi vienas laukimas, pradedama ieškoti kitos laukiamybės, ir tai tęsiasi iki gyvenimo galo.

Spektaklis kupinas simbolių, kuriuos nėra lengva suprasti. Pats pavadinime minimas lietus šiame spektaklyje turi daugybę reikšmių, tačiau visos jos puikiai tinka. Tik gerai pajudinus savo protą suprantama spektaklio mintis, personažų frazės ir judesiai, muzikos reikšmė bei apranga. Kiekvienas iš išvardintų dalykų simbolizuoja skirtingas laukimo fazes, kas vaidinimą daro žaviu. Aktorėms - 10 balų! Tikrai patikėjau emocijomis ir laukimu. Taip pat įspūdį paliko šviesų efektai. Visuomet veidas apšviečiamas iš apačios įgauna mistiškumo bruožų, kurie tik sustiprina visos šios istorijos paslaptingumo efektą.

Neslėpsiu, tai tik antras spektaklis, kuriame neradau savęs (pirmasis mano matytas ganėtinai senai, bet tai buvo dar prieš užsikrečiant teatru). To priežastis - per jaunas amžius ir patirties stoka. Kad ir kaip stengiausi įsijausti į aktorių išgyvenimus, negalėjau įsivaizduoti to laukimo jausmo.  Kad ir koks spektaklis bebūtų sunkus (o tikrai buvo), jį vertinu TEIGIAMAI, nes pamačiau, ką reiškia laukti mylimo žmogaus, kuris dėl nežinomos priežasties palieka namus, neprataręs nei žodžio. Nors ir įsijausti sunkiai sekėsi dėl patirties stokos, vis tiek peno apmąstymams netrūko. REKOMENDUOJU, nes  tai minimaliomis sąlygomis padarytas genialus spektaklis, kurį tikrai verta pamatyti visoms (na, gal ir visiems), kurie bent kartą gyvenime yra patyrę laukimo jausmą.

Jei sudominau, daugiau informacijos apie spektaklį rasite čia: http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/mazoji-sale/as-buvau-namuose-ir-laukiau-kol-ateis-lietus-j-l-lagarce/

Daugiau informacijos čia: http://miltinio-teatras.lt/

2014 m. vasario 7 d., penktadienis

Maištauti tyliai - pasiekti harmoniją.

Atrodo, eilinė diena: saulutė nenusiteikusi savo šiltais spinduliais nudžiuginti pilkų nuo darbo žmonių, kiek šaltoka, sniego tėra keliuose kiemo kampeliuose. Visur niūriai pilka. Visa tai privestų prie depresinio sindromo išsivystymo, pažeidžiant psichinės sveikatos harmoniją, tačiau viduje nenustygstu vietoje. Širdelė spurda iš susijaudinimo, iš džiaugsmo ir noro kažko naujo. Noro maištauti prieš supuvusią kasdienybę ir pradėjusius (o gal ir visai jau) gesti žmones. Ir maištauju, bet tyliai... Tyliai galima daugiau laimėti. Kai tyli, žmonės nežino, ką mąstai, ką ruošiesi daryti. Esi nenuspėjamas galiūnas, nes niekam nevalia įlįsti į Tavo nuosavą sielą.

Tylus maištas leidžia lengviau pasiekti vidinę harmoniją. Tuomet fizinis, psichinis ir dvasinis žmogaus kūnas susiderina it gitaros stygos, kad skambintų ausiai malonią melodiją. Priežastis - Don Kichotų visais laikais niekas nemėgo. Na jie juk kitokie, jie šiek tiek tyresni savo siela ir veiksmais, o kitokių mūsų visuomenė niekuomet nemėgo. Neginčytinas teiginys, ar ne? Todėl maištas apėmė visas išvardintas sritis. Prie to prisideda ir teatras (be teatro būtų sunku dvasiškai tobulėti jaunam žmogui, kuris dar menkai tiki Dievu). Taigi, šiandien 18.00 valandą, Juozo Miltinio dramos teatre žadu žiūrėti spektaklį "Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus". Kadangi nesu tik vartotoja, pažadu per tris dienas nuo žiūrėto spektaklio dienos pasidalinti savo įspūdžiais su šio BLOG'o skaitytojais ir "Facebook" draugais.

O Jūs, nuo kasdieninių problemų ir sunkumų pavargę žmonės, kaip Jūs žadate atsipalaiduoti ir praturtinti savo naujomis emocijomis?

2014 m. vasario 2 d., sekmadienis

"Kreicerio sonata"

Pasinaudodama suteikta galimybe, aplankiau dar vieną, jau anksčiau matytą, spektaklį. Šį kartą pagal Levo Tolstojaus apysaką "Kreicerio sonata" sukurta inscenizaciją, savo paprastumu, tačiau aktualiomis temomis pritraukianti žiūrovų dėmesį. Vieta ir laikas - Juozo Miltinio dramos teatras, 18.00 val, ketvirtadienis. XIX a. Rusija.

Spektaklis prasideda dirigento pasakojimu apie vieno vyriškio istoriją. Istorija prasideda pokalbiu traukinyje. Pokalbio tema - meilė. Visi kupe keleiviai noriai dalinasi savo nuomone apie šį sunkiai apibrėžiamą reiškinį, tik vienas, vidutinio amžiaus, kiek žilstelėjęs vyriškis vis žiūri pro langą tylėdamas. Tik užvertus pastarąjį vyriškį klausimais, šis prabyla apie savo gyvenimą ir požiūrį į meilę.

Tai pasakojimas apie palaido būdo vyriškį, kuris nužudė savo žmoną neva iš pavydo. Dar nesulaukęs 15 metų, Pozdnyševas apsilanko viešnamyje, kur jo gyvenimas kardinaliai pasikeičia. Nuo to karto jis negali palaikyti tik draugiškų santykių su moteriškosios lyties atstovėmis, į jas žiūri, kaip į savo žvėriškų potraukių tenkinimo objektą. Nesileidžia į prieraišius santykius, o kai tik pajaučia, kad mergina ar moteris jį įsimyli - dingsta iš jos gyvenimo be vilties sugrįžti. Kiekvienai savo sugulovei jis jaučia pareigą atsidėkoti, duodamas pinigų, o jei jų reikiamu metu neturi - nusiunčia paštu, taip išpirkdamas savo paleistuvystės nuodėmę. Praėjus tam tikram laiko tarpui, Pozdnyševas pagaliau nusprendžia išsižadėti savo palaido gyvenimo būdo ir nusprendžia rasti merginą, kuri savo tyrumu ir grožiu būtų verta jo. Radęs, veda ją, tačiau santuoka nuvilia jo lūkesčius...

Šis vaidinimas kupinas filosofinių minčių apie santuokos reikšmę kiekvieno mūsų gyvenime, atskleidžiant ir neigiamas puses. Žmonės vis dažniau pamiršta santuokos prasmę: tai paslaptis ir atsakomybė prieš Dievą, kuris palaimina dviejų žmonių sąjungą. Kuomet santuoka sudaroma, joje matant tik lytinį aktą su pastoviu partneriu, sąjunga yra pasmerkta žlugimui. Tuomet manipuliuojama vaikais, gyvybe, naudojamas smurtas. Ir didžioji dalis santuokoje gyvenančių žmonių pasakys, kad tai - normalu. Nors visos šios Levo Tolstojaus mintys išsakytos daugiau nei prieš 120 metų, tai vis dar labai aktualu šiuolaikinei visuomenei.

Sužavėjo mistikos pojūtį suteikiantis netiesioginis ryšys su mirusiais meno klasikais. Spektaklio metu skamba muzikos klasiko Liudvigo Van Bethoveno "Kreicerio sonata" ir Levo Tolstojaus laiškas iš praeities, kuriame užduodami klausimai, į kuriuos atsakymus randame pjesėje.

Šiame spektaklyje randama daugybė atsakymų, kodėl žmonės vienaip ar kitaip elgiasi. Paaiškinamos priežastys, o galbūt ir nurodoma kryptis, kaip reikėtų elgtis. Kaip ir daugelyje vaidinimų, beveik kiekvienas žiūrovas randa save, o gal ir pats pamato analogišką savo elgesio modelį, kartu pamatydamas tokio elgesio pasekmes. Rekomenduoju tiems, nors gal labiau toms, kurios stebisi palaidu vaikinų gyvenimo būdu, nekontroliuojamu poreikiu užsiiminėti vienos nakties santykiais ir nori sužinoti to priežastis.

2014 m. sausio 23 d., ketvirtadienis

A. Čechovo "Žuvėdra", arba kodėl kai kurie žmonės yra kaip pašautos žuvėdros

Nepaprastas dalykas man nutiko prieš kelias dienas. Pagaliau, spausdama prieš mėnesį pirktus bilietus delne, patekau į spektaklio premjerą. Antono Čechovo "Žuvėdra". Salė sausakimša, tvyro keista atmosfera, būdinga tik premjeroms. Su nekantrumu laukiu to, kas netrukus praskaidrins skausmingą kasdienybę.

Spektaklis prasideda šalia ežero, kur netrukus turėtų vykti jauno menininko pirmosios pjesės vaidinimas.  Vyksta pokalbis tarp jaunos merginos ir ją be proto įsimylėjusio mokytojo. Pastaroji mergina karštai myli jaunąjį menininką, kuris į ją visiškai nekreipia dėmesio, tad už savo atvirą simpatijos demonstravimą mokytojas sulaukia tik smūgio kumščiu į nosį. Kuomet baigiamas pasiruošimas vaidinimui, sušaukiami žiūrovai, tarp kurių yra ir jaunojo menininko mama - garsi aktorė, užvaldyta meilės sau ir garbės troškimo. Vaidinimo metu jaunuolio mama nesusilaiko nuo kandžių komentarų, kurie įskaudina jauno menininko savimeilę ir vaidinimas nutraukiamas. Atrodo, atsiprašymu ir supratingumu viskas ir baigtųsi, tačiau šioje pjesėje viskas daug kebliau nei atrodo. Nors tuo metu rodomas vaidinimas iš tiesų makabriškas, jis turi esmę, kurią gali suprasti tik tas, kuris išgyveno tai savo kailiu. Pats autorius savo pirmojo darbo esmę supranta tik tada, kai susiduria su tuo akis į akį. Kai yra nušaunamas kaip žuvėdra, kurią prieš kelis metus pats nušovė, vedamas savo egoizmo.

Beveik visus personažus sieja vienas dalykas, kurio nelinkėčiau net pikčiausiam priešui. Jie myli be atsako. Nėra nieko blogiau, nei norėti atiduoti visą pasaulį žmogui, kuriam visiškai nerūpi. Visas šis vaidinimas persmelktas neužbaigtų gyvenimo istorijų kvapu, beprasmybe. Žuvėdra yra viso to simbolis, nes juk žuvėdra visą savo gyvenimą daužosi į bangas, kuriose ir žūsta. Šis paukštis laisvas, kaip ir tie nelaimingi žmonės, tačiau jiems tos laisvės visiškai nereikia. Jie nori rasti dvasinę ramybę, kurią garantuotų meilė tų žmonių, kuriuos jie myli. Kiekvienas jų veiksmas turi atoveiksmį, kiekviena problema - glaudų ryšį su priežastimis. Atrodo, laiminga spektaklio pradžia ir keliamos menkos problemos turi glaudų ryšį su tragiška spektaklio baigtimi. Tiek daug vaizduojamų gyvenimų, o nei vienas nekvepia laiminga pabaiga.

Kiekvienas personažas puikiai atkartoja mūsų visuomenės žmonių tipus, kurių ydos "pjauna" aplinkinius. Narcisizmas, egoizmas, garbės troškimas net tada, kai turi viską, ko gali reikėti - maisto, drabužių, gyvenamą vietą ir mylintį žmogų. Vyriškas grubumas, noras pasinaudoti kitu ir neištikimybė, savo artimo žeminimas ir menkinimas netgi kitų žmonių akivaizdoje. Pagyvenusio žymaus rašytojo potraukis prie jaunos merginos, kuris pastarosios jaunystę ir talentą "nušauna" lyg žuvėdrą, plaukiančią krantu. Ji dėl šlovės buvo pasiryžusi paaukoti savo artimiausią žmogų, tad kai sulaukia garbės ir pripažinimo, miršta jos sūnelis. Kiekvienas personažas dėl savo asmeninių norų paaukoja kažką labai svarbaus, kas sąlygoja tapimą "tuščiu" žmogumi.

Kalbant apie aktorius, visi savotiškai nuostabūs. Kiekvieno profesionalumas žavėjo mane visas tas tris valandas, kuo labai džiaugiuosi. Neslėpsiu, tačiau viena aktorė mane be galo žavi, tik, gaila, šį kartą jos vaidmuo nebuvo itin šmaikštus ir linksmas. Nepaisant to, vaidmens atlikimas leido susitapatinti su tuo, ką mačiau scenoje. Prisipažinsiu, nusidėjau. Nesugebėjau šiai aktorei atsidėkoti už tai, kad ji prisideda prie mano dvasinio tobulėjimo, dėl to savigrauža daro savo darbą. Prižadu, tai bus ištaisyta.

Didžiausią dėmesį paliko spektaklio dekoracijos ir šviesų dailininko darbas. Tikrai to teatro scenoje dar nebuvau mačiusi, tai kažkas ypatingo ir originalaus. Neslėpsiu, toks sukurtas vaizdas ne tik paleidžia į laisvę žiūrovo vaizduotę, bet ir sukelia sentimentalių prisiminimų, asociacijų. O galbūt tiesiog estetiniu grožiu paglosto žiūrovo akis. Atrodo, paprasti dalykai, tačiau su profesionalo rankos prisilietimu viskas virsta įspūdį didinančiomis spektaklio detalėmis, kurios daugybę kartų sustiprina įspūdį. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie muziką. Paprasta, tačiau ne tokia, kokią žiūrovas yra pratęs girdėti teatre. Prie muzikos  efektų prisilietė ne tik spektaklio pjesei priklausanti klasikinio stiliaus muzika, bet ir elektroninės muzikos elementai, suteikiantys vaidinimui dabarties kvapo. Ką jau kalbėti apie tam tikrus pasikartojančius aktorių judesius, turinčius simbolinę reikšmę.

Iš tiesų, šis spektaklis labai stiprus ir tikrai nėra lengvas. Tai nėra vienas iš tų, kur atėjus nereikėtų net pamąstyti apie simbolių reikšmes ir prasmes ir kita. Nors ir spektaklio programėlėje rašoma, kad tai komedija, ši istorija tikrai nekėlė šypsenos. Anaiptol, sukėlė daugybę sentimentalių prisiminimų, kurie pildė akis ašaromis. Viskas taip artima, taip pažįstama...Juk turbūt nėra žmogaus, kurio nebūtų palietusios šioje pjesėje keliamos problemos. Netgi rašant visus šiuos žodžius, norisi verkti, tik nežinau, kodėl - dėl prisiminimų ar dėl to, kad pasaulyje tiek daug žmonių, kuriuos kamuoja analogiški likimai. Labai sunku rašyti apie "Žuvėdrą", perteikti spektaklio emocijas, nes tai reikia išgyventi pačiam žiūrovui dėl nevienodos kiekvieno asmeninės patirties.

Tai spektaklis, kuris priverčia pažvelgti į savo gyvenimą iš šalies, persidėlioti tam tikrus prioritetus, o galbūt ir padeda rasti išeitį iš keblios situacijos. Visi, kurie bent kartą buvo įsimylėję be atsako, gniauš savo karčios patirties ašaras, o tie, kurie dar tik pradeda savo gyvenimą - pasimokys, kaip elgtis tokioje situacijoje. Visus, kuriuos kankina kritika dėl jų nuoširdumo, ras paguodą, o norintys pasigrožėti profesionaliu darbo atlikimu - galės tuo gėrėtis visas tris spektaklio valandas. Tai vienas tų spektaklių, kuriuos norėčiau dar ir dar kartą pamatyti, nesvarbu, kokia būtų bilieto kaina. Tai nėra tas spektaklis, po kurio būna lengva ir gera. Šis priverčia daug ir tyliai mąstyti, apgalvoti viską, kas buvo rodoma, kartu pritaikant tai savo gyvenimui. Tai spektaklis, kuris tobulina žiūrovo sielą, daro žmones geresniais. Dar dabar mąstau apie jį. Galbūt vertėtų nusipirkti bilietus?