Ypatingai vėjuotą ir ne itin žiemišką gruodžio 13 vakarą Juozo Miltinio dramos teatras šurmuliavo, belaukdamas premjeros. Moriso Meterlinko "Nekviestoji" arba dozė mistikos ir siaubo, po kurios dar ilgai sunku atsigauti.
Labai didelį įspūdį paliko tai, jog spektaklis prasideda vos įžengus į antrąjį teatro aukštą. Siekiant sukurti stipresnį mistikos pojūtį kiekvieno žiūrovo širdyje, nudriekiamas nebylių, juodai apsirengusių ir laikančių degančias baltas žvakes aktorių takas, vedantis link mažosios teatro salės. Paprastai žiūrovas yra nusiteikęs spektaklio emocijas pajausti išgirdus pirmuosius aktorių žodžius, tačiau dabar jis pateko į emocinius spąstus, iš kurių ištrūkti vargu ar būtų pavykę. Salės durys vis dar buvo uždarytos ir atsivėrė tik sulaukus antrojo skambučio. Iki tol žiūrovų veiduose buvo matyti sumišimas, nuostaba ir sunkiai paslėpiama baimė. Niekas nežinojo, ko galima tikėtis, prasivėrus salės durims...
Visiems susėdus į savas vietas, prasideda vaidinimas. Kadangi žiūrovas jau prieš įžengdamas į tamsią salę buvo paruoštas mistikos ir nežinomybės jausmui, visa tai pratęsia keistai, tačiau sinchroniškai daužantys kėdes į grindis veikėjai, sustoję aplink apskritą stalą. Baimė persipina su agresija ir žiūrovas nebežino, ko toliau galima būtų tikėtis, kai.... pro žiūrovus salėje prasibrauna senelis, nutraukdamas speliones. Bet neilgam...
Tai istorija, įvykusi tais laikais, kai ponai vis dar gyveno dvaruose, apsupti prabangos ir besilankstančių tarnų. Šio dvaro ponia kamuojama išsekimo po gimdymo ir užklupusios ligos vaikšto plona linija, kuri skiria gyvybę ir mirtį. Naujagimis jaučia tokią mamos būklę, todėl taip pat tampa to laviravimo ties pražūtimi ir gyvenimu simboliu. Viename dvaro kambaryje ateinančios sesers laukia merdėjančios moters vyras, jo trys dukterys, brolis ir senelis - moters tėtis. Pastarojo pasaulį jau kuris laikas dengia tamsa, bent jau taip mano aplinkiniai. Senelis pasodinamas priešais langą ir, nepaisant to, jog yra aklas, pamato sodu einant kažką. Tačiau ar iš tiesų tai yra visų laukiama sesuo?
Tai spektaklis, kuris kupinas simbolių ir dviprasmybių. Esmė ne istorijoje, o emocijose, kurias kelia tam tikri veikėjų veiksmai ar žodžiai. Ir kai iš tiesų pajauti tą mirties buvimą visai šalia mūsų, susimąstai apie daugybę dalykų. Mūsų kultūroje nėra priimta kalbėti apie mirtį, todėl tai padarė gerą darbą, priverčiant tuos, kurie vis dar mano, kad žmogus turi nesibaigiantį skaičių gyvybių kaip ir bet kuriame kompiuteriniame žaidime, mąstyti apie neišvengiamybę, kuri bet kada nekviesta gali aplankyti kiekvieną iš mūsų.
BET... Kai kuriose vietose nepatikėjau aktoriais ir jų išgyvenamomis emocijomis. Tiksliau, tas žvakių koridorius buvo toks stiprus, kad kai kurie išgyvenimai aktorių veiduose neprilygo visam tam stiprumui. Vaidinimui kažko trūko, atrodė kažkoks tai neužbaigtas, per trumpas. Norėjosi sulaukti emocinės pabaigos, gauti kažkokius tai atsakymus, kurie padėtų susivokti. Tačiau liko tik daugybė klaustukų, kurie vertė galvoti, kokia turėtų būti viso to pabaiga, o tik apsvarsčius galimą vaidinimo galą apimą mąstymas apie Mirtį ir mistiką. Visa laimė, kad prieš einant į spektaklį pasidomėjau apie paties M. Meterlinko kūrybos specifiką, kad žinočiau, ko galima bus tikėtis, nes kitu atveju apie matytą spektaklį būčiau pagalvojusi, jog tai tolygu beprotybei. Tiesa, Meterlinkas savo kūryboje labai mėgo tylą, paslaptis ir teigė, kad pažįstama žmogui sritis šiame pasaulyje yra labai maža. Jo teigimu, pradėję veikti, mąstyti, mes ją paliekame, pasijuntame esą tarsi kokioje naktyje. Taigi, beprotybės etiketės nepriklijavau.
Vienas toks pastebėjimas. Teatre esu dažna viešnia ir dar nebuvo nei vieno spektaklio, kuriame nebūtų suskambėjęs kurio nors žiūrovo mobilusis telefonas (visgi įpročio išjungti telefonus žiūrovas vis dar neįgijo) iki šios premjeros. Tai buvo pirmasis spektaklis, kurio tylos nesudrumstė nevalingas skambesys iš rankinės gilumos. Ir tai iškėlė man klausimą: ar tai patys žiūrovai pagaliau prisiminė, jog teatrui turi būti rodoma visokeriopa pagarba, ar visgi toje mažoje salėje tvyrojusi mistika ir mirties bei nežinomybės baimė paveikė netgi mobiliuosius telefonus, privertusios nutilti netgi negyvus aparatus?