Naujas rudens mėnuo. Auksinis metų laikas pagaliau įgavo pagreitį, nuogindamas tvirtai stovinčius medžius, o parkus apklojo auksine lapų antklode, išlaisvinančia nuo kasdienybės pavargusių žmonių vaizduotes. Taip norisi bėgti per tą lapų jūrą ir rėkti džiugius žodžius visam pasauliui, tačiau prisimeni, kad šis bei tas naujo ir mano pasaulyje. Žinoma, ne visada naujienos būna džiugios, todėl šį kartą nesikvatoju, o tik lupų kampučiais nusišypsau. Bet viskas bus gerai. Nes kol tikiu, man mažiau skauda.
Laukia ir naujas spektaklis. Spalio 23-osios vakarą į dienos šviesą išlįs pagal Romualdo Granausko romaną pastatytas spektaklis "Rūkas virš slėnio". Šio spektaklio tėvas - režisierius Raimundas Banionis, o aktorių sąrašas kaip niekad ilgas ir įvairiapusiškas. Žavėjausi spektakliu, kuriame pirmą kartą pasirodė jaunieji teatro aktoriai bei senbuviai, tad šį kartą tikiuosi dar geresnių įspūdžių. Tiesa, lūkesčius stiprina ir tai, kad labai mėgstu lietuvių rašytojų kūrinius, kuriuos mums reikėjo skaityti mokykloje, pamatyti teatro scenoje. Pagalvojus apie artėjančią premjerą, mintyse išnyra lūkestis pamatyti pilną ar bent jau beveik pilną teatro salę teatro ištroškusių sielų, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių susirinks į vieną vietą, kad kartu nusikeltų į tarpukario kamuojamą Lietuvos provinciją. Tikiuosi, ir jūs ten būsite.
Kadangi mūsų visuomenė labiau pratusi imti nei duoti, o, pasak Gandžio, pasaulį keisti reikia pradėti nuo savęs, pasižadu bent jau savo įspūdžiais, patirtomis emocijomis ir rekomendacijomis pasidalinti su šio BLOG'o skaitytojais ir savo Facebook draugais, ir tai pasižadu padaryti per 3 dienas po spektaklio (žinoma, jei pakaks laiko viskam susidėlioti į savas vietas).
Labai labai labai tikiuosi, kad dėl naujienų teatre tai nebus paskutinis kartas, kuomet galiu dalintis savo įspūdžiais su kitais žmonėmis, skleisti teatro nešamą žinią ir kviesti žmones patirti tai, ką patyriau aš teatre. Laikau kumščius.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą