Spektaklis prasideda nebylia scena, kurios metu scenoje pasirodo visi aktoriai, dalinasi reikalingus atributus, perstato dekoracijas į reikiamas vietas ir tik po kurio laiko pasigirsta pianino muzika. Pasakotojas papasakoja apie kiekvieną iš veikėjų bei trumpai nupasakoja situacijos esmę. Metas - 20-metis biologijos studijų studentas, ganėtinai sumanus vaikinas, kiekvieną laisvą dieną leidžiantis su kaimynystėje gyvenančia šešiolikmete Luiza. Abu jaunuoliai yra be proto įsimylėję vienas kitą, tačiau šiai meilei trukdo jų tėvai. Pastarieji jau nuo neatmenamų laikų yra susipykę ir turbūt jau patys pamiršo to pykčio priežastį, tad jaunuoliai susitinka medyje, skiriančiame jų namų kiemus. Kartą jie susiruošė kartu nukeliauti į mišką, šviečiant pilnačiai ir romantiškai praleisti laiką, tačiau ten jų laukia netikėtumas. Atrodo, po šio įvykio turėjo būti dedamas taškas ant laimingos pabaigos, tačiau viską pakeičia netyčia išaiškintas tikrasis tėvų ketinimas.
Tai istorija apie pirmąją ir pačią tikriausią meilę, apipintą fantazijomis ir tyrais jausmais. Spektaklyje "Fantazuotojai" jaunuolių Luizos ir Meto meilė perteikiama lyg Romeo ir Džiuljetos - beprotiškai stipri ir atimanti regėjimo dovaną, tačiau neišvengianti artimųjų bei pačio likimo keliamų kliūčių. Gyvendami fantazijose, jie susikuria nuostabų pasaulio vaizdą, tačiau išaiškėjus slaptiems tėvų kėslams, jaunuoliai pradeda matyti realybę, kurioje Metas nėra didvyris, apgynęs Luizą nuo užpuolikų, o Luiza tėra paprasta šešiolikmetė, gyvenanti kaimynystėje. Pora išsiskiria ir kelią vienas į kito širdį randa tik tuomet, kai pažinę pasaulį pajaučia skirtumą tarp skaudžios realybės ir fantazijų.
Ši premjera yra ypatinga ne tik savo kultūrine verte, bet ir daugybe pirmų kartų. "Fantazuotojai" pirmą kartą yra statomi Lietuvoje, nors originali "The Fantasticks" premjera įvyko 1960 m. Niujorke ir neseniai atšventė 20 000- ąjį pasirodymą teatro padangėje. Tai pirmas kartas, kai į Juozo Miltinio dramos teatro sceną kaip aktorius žengia dainininkas Vaidas Baumila. Taip pat tai pirmasis John Staniunas režisuotas spektaklis Juozo Miltinio dramos teatre (ir, tikiuosi, ne paskutinis).
Kalbant apie dekoracijas, jos buvo ganėtinai minimalios ir šiek tiek primenančios remontuojamą patalpą dėl aukštų metalinių konstrukcijų. Jos nėra įmantrios, prabangios ar išskirtinės. Netgi vaizduojama pilnatis buvo panašesnė į paprastą ir neišvaizdų šviestuvą. Tačiau visa tai paliko labai daug vietos kiekvieno žiūrovo vaizduotei, o tai yra labai didelis dalykas šiuolaikiniame pasaulyje, kur įprasta viską padaryti už žmogų. Atvirai sakant, nemačiau ten nei grubaus metalo, nei į tikrą nepanašaus mėnulio - mačiau nepaprastai gražius vaizdus, sukurtus gyvos pianino muzikos, scenoje alsuojančios meilės bei sentimentalių prisiminimų. Tiesa, nėra nieko geriau nei stebint "gyvą" teatrą girdėti "gyvą" pianino muziką, kuri paliečia ne tik žmogaus širdį, bet ir sielą.
Nors spektaklis labai patiko, apie jį pasakoti man yra kiek sudėtinga. Galbūt dėl to, kad jame dėmesys skiriamas jausmams, o ne veiksmams ar estetinei išvaizdai, o galbūt dėl sentimentalių prisiminimų, kurie yra tiek fantastiški, kad juos būtų sunku aprašyti. Kiekvienas mes meilę apibūdiname kitaip, o vieno pačio teisingiausio apibūdinimo nėra, todėl vertėtų visa tai patirti pačiam žiūrovui. Miuziklas turi gilią mintį, kurią žiūrovas gali interpretuoti kiek skirtingai, tačiau esmė lieka ta pati - " kad be kančios tuščiavidurė širdis". Šį spektaklį rekomenduočiau tiems, kurie nori prisiminti savo pirmąją meilę ir jos fantazijas. Taip pat tiems, kurie yra įsimylėję, mylintys ar išsiilgę meilės, tikintys meile ar tiesiog norintys pasimėgauti miuziklu teatro scenoje. Turbūt tai pirmas mano matytas miuziklas teatre, tačiau posakis "pirmas blynas būna prisvilęs" šį kartą nepasiteisino. Esu laiminga, kad turėjau galimybę pamatyti šį spektaklį ir tikiu, kad dar ilgai gyvensiu tuo jausmu, kuris buvo pažadintas "Fantazuotojų" dėka.
Tiesa. Nors teatro scenoje mėnulio pilnatis nebuvo panaši į tikrą, ir galbūt teatro kritikai tai pavers didžiausiu spektaklio minusu, visa tai yra niekai, nes būtent lapkričio 27-osios vakarą, kuomet žiūrovai po spektaklio išėjo į kiemą, išvydo didžiulę pilnatį, kuri lyg patvirtino, kad viskas, ką matėme teatre, yra fantastiškai realu.
Daugiau informacijos apie šį miuziklą rasite ČIA
Informaciją apie teatrą ir rodomus spektaklius rasite ČIA
Daugiau informacijos apie šį miuziklą rasite ČIA
Informaciją apie teatrą ir rodomus spektaklius rasite ČIA
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą