Gegužės 11-oji, gražus, tačiau kiek per šiltas vakaras. Miestas, iškeitęs žiemos apdarą į saulėtas dienas ir žalumą,pagaliau atgijo visu pajėgumu. Viskas taip gyva! Tuo metu nebuvo galima rasti nei vieno laisvo suolelio centrinėje aikštėje, o praeivių juokas ir nenuilstančios kalbos apie paprastus ir malonius dalykus primena, kad esame laisvi ir laimingi. Gyvybe alsuoja ir Juozo Miltinio dramos teatras, kurio link judėjo daugybė žmonių. Tą vakarą teatras savo žiūrovus kvietė nusikelti į kraupų įvykį, kuris paliko didžiulį įspaudą istorijoje. "Černobylio malda" - taip vadinasi mono spektaklis, į kurį susirinko pilna salė žiūrovų. Užliejus tik spektakliams būdingai rimčiai, laiko mašina nusikeliame į 1986 metų balandžio pabaigą...
Spektaklis prasideda ištrauka iš Piotro Čaikovskio "Gulbių ežero" baleto. Lengvai ir gracingai šokančias balerinas, kurios atrodo lyg tikros gulbės nutraukia šaižus garsas ir dingęs vaizdas, būdingas transliacijos nutraukimui. Tuomet prasideda moters, Liusės Ignatenko, pasakojimas apie išgyvenimus, kuriuos patyrė nuo tos akimirkos, kai sprogo vienas iš Černobylio atominės elektrinės blokų. Avarijos dieną Liusei Ignatenko buvo 23-eji metai, ji neseniai buvo susituokusi su Vasilijumi Ignatenko, kuris tuo metu dirbo gaisrininku tuometinėje Černobylio gaisrinės stotyje. Balandžio 26-osios naktį, Vasia Ignatenko iškviečiamas gesinti gaisro atominėje elektrinėje, todėl jis, kartu su kitais kolegomis išlekia į iškvietimą. Išeidamas, Vasia pabučiuoja žmoną ir nuramindamas paprašo, kad ji užsidarytų langus ir orlaides, o tai padariusi, atsigultų miegoti. Tačiau nežinia ir laukimas neleidžia užmigti. Ryte, nesulaukusi vyro, ji puola jo ieškoti ir randa - ligoninėje, apjuostoje gyva policininkų eile. Į ligoninę be paliovos įvažiuoja ir išvažiuoja greitosios automobiliai, tačiau niekas, išskyrus medicininį personalą, įeiti negali. Tačiau tuo viskas tik prasideda...
Sunku net konkrečiai įvardinti, apie ką yra ši istorija... Apie Černobylio atominės elektrinės KATASTROFĄ, kuri mums parodė, kokia galinga yra šiuolaikinės civilizacijos jėga ar apie MEILĘ, kuri nugali visas kliūtis ir neapleisdama suteikia stiprybės net ir sunkiausiomis akimirkomis. Turbūt visi esame girdėję apie šį istorinį įvykį, kuris vienaip ar kitaip mus palietė ir dar turbūt ilgai palies. Vieni mūsų visa tai išgyveno patys ar jų artimieji, kiti - domėjosi tuo per istorijos pamokas, tačiau to, apie ką pasakoja šis spektaklis, turbūt nežino niekas. Apie tai nerašoma istorijos vadovėliuose, o tuo labiau nebuvo pasakojama žmonėms, kurie avarijos metu stebėjo televiziją ar klausėsi radijo. Visi tie žmogiški išgyvenimai lyg pamiršti, o galbūt net ir "užslaptinti" nuo plačios visuomenės, kad jokiu būdu žmogus nesusimąstytų apie industrijos keliamą grėsmę Žemei ir nenuspręstų viso to atsisakyti.
Iš tiesų, sunku rašyti apie tai, ką pajaučiau spektaklio metu. Tos emocijos, išgyvenimai nesaikingos empatijos dėka tapo lyg mano gyvenimo istorijos dalimi. Tik dabar suvokiau, ką teko išgyventi tiems žmonėms, kurie aukojosi žmonijos labui, nors visa tai buvo ganėtinai arti manęs. Esu girdėjusi daug pasakojimų apie tai, kas nutikdavo žmonių kūnams, gavus didžiulę dozę rentgenų, su kokiais pavojais teko susidurti, gesinant ir laidojant sprogusius blokus bei kaip atrodė gamta ir gyvūnija po šios radiacinės katastrofos. Tačiau tie pasakojimai buvo ganėtinai "sausi", kupini faktų, bet be jokių emocijų, todėl lenkiu žemai galvą šio spektaklio aktorei Eglei Špokaitei už tai, kad 100 proc. istorijos išgyvenimu ir perteikimu leido suprasti, kokia galinga meilė pražūties akivaizdoje. Egle, Jūs esate šaunuolė, o mano akyse - dar ir didvyrė, nes visą tą istoriją perleisti per save yra drąsu. Sveikinu Jus su puikiu darbu.
Patiko sprendimas ekrane rodyti vaizdus ir nuotraukas, susijusias su Černobylio katastrofa ir tais laikais, tai užpildė visą erdvę ir leido labiau įsijausti į tuometinius laikus, kas yra labai aktualu jaunam žiūrovui, kuris apie visa tai yra girdėjęs tik iš tėvų ar senelių pasakojimų. Patiko ir realių faktų gausa, tikros pavardės ir žmonių nuotraukos, kas spektaklį paverčia ne tik meno kūriniu, bet ir istorijos pamoka jaunimui, kuris taip puoselėja industrines naujoves ir pamiršta, kas visgi yra ta tikroji meilė.
„Aš nežinau, apie ką papasakoti... Apie mirtį ar apie meilę? O gal tai tas pats... Apie ką?“ (L. Ignatenko)
Ši skausminga citata, kuria prasideda spektaklis, man įsirėš ilgam į atmintį... Ji puikiai iliustruoja visą spektaklio esmę, pasakojimą ir galimybę į pasakojamą istoriją pažvelgti dvejomis kryptimis - meilės ir mirties. Kiekvienas žiūrovas gali pasirinkti, kas jam arčiau širdies. Tai spektaklis, į kurį eičiau dar kartą, nes jame perteikiamos emocijos tokios stiprios ir tikros, kurių paprastai nesutinkame šiuolaikiniame pasaulyje. Taigi, spektaklį vertinu 9/10, nes pati istorija jau yra stipri, todėl tam tikri sprendimai atrodė lyg perspausti, nenuoširdūs, tačiau visa kita buvo super. Rekomenduočiau tiems, kurie domisi istorija, kuriems nuobodu tiesiog skaityti vadovėlius ir nori į istoriją pažvelgti kiek kitu kampu. Taip pat tiems, kurie visa tai išgyveno patys ir nori grįžti į tuos laikus.
Nors spektaklis trunka 1,30 val., jis tikrai neprailgsta, nes įtraukia į šią skaudžią istoriją apie (čia jau nuspręskite patys, apie mirtį ar apie meilę). Žiūrove, mesk sau iššūkį ir nuėjęs į spektaklį išgyvenk tai, ką išgyveno žmonės, kurių gyvenimai buvo amžiams sudaužyti.
Daugiau apie šį spektaklį rasite paspaudę ČIA
Daugiau informacijos rasite Juozo Miltinio dramos teatro TINKLAPYJE
P.S. nors spektaklio premjeros dieną spektaklis buvo transliuojamas per televiziją ir galbūt daugelis jį tokiu būdu jį ir stebėjote, tai nėra tapatu tam, ką pamatysite teatro salėje. Teatras yra gyvas, todėl daug ko televizijos ekranas neperteikia. Jei norite objektyviai įvertinti šį spektaklį, ateikite į teatrą ir būkite jo dalimi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą