L. Baleanu "KASTINGAS KASTINGAS KASTINGAS"

 

Saulėtas ir rudeniškai šiltas rugsėjo 18-osios vakaras. Po dienos darbų mirtina tyla apsigaubęs miesto centras leidžia susimąstyti apie kosmopolitiškumo konteksto svarbą mūsų rutinoje. Tylu, ramu... Lyg tuojau, netrukus įvyks kažkas nuostabaus ar stebuklingo, neįprasto kasdienybėje, taip sujaudinant nuo įvairių rūpesčių ar kankinančios pasaulinės pandemijos pavargusias žmonių sielas. Lėtu žingsniu eidama link teatro pastebiu dailiai apsirengusių žmonių būrelį, lūkuriuojantį prie Maestro Juozo Miltinio skulptūros. Jų veiduose pastebiu kažką tokio, ko jau kuris laikas buvau išsiilgusi - tik būsimo spektaklio laukimui būdingos nuotaikos ir nekantrumo teatro salėje patirti kažką naujo, dar nepatirto. Pažvelgusi į juos susigėstu, jog į premjerą neatsinešu gėlių, kurių tikrai nusipelniusi Asta Preidytė (ateityje pažadu pasitaisyti). 

 Taigi, pirmoji naujojo teatro sezono premjera "KASTINGAS KASTINGAS KASTINGAS", kurios tikroji premjera buvo numatyta šių metų kovo 27 dieną, tačiau dėl pasaulį užklupusios visuotinės pandemijos ir paskelbto karantino premjera buvo atidėta kitam sezonui, tad džiaugiausi, kad po "teatro bado" pasisekė vienu šūviu nušauti du zuikius: pagaliau grįžti į teatro salę bei pamatyti ilgai lauktą premjerą. Neslėpsiu, spektaklio laukiau jau nuo tos akimirkos, kai apie jį buvo paskelbta teatro internetiniame tinklapyje, tačiau laukimas privalėjo užsitęsti. Kaip sakoma, nuostabiems dalykams reikia laiko ir laukimo, o laukti vertėjo... Po ilgos pertraukos įžengus į teatro foje, žiūrovus pasitiko aktorė Asta Preidytė, teatro vadovas Antanas Venckus ir, žinoma, nuostabusis teatro personalas. Širdis keistai suvirpėjo it gavusi gaivaus ir žadinančio pavasario gaivaus kupino vėjelio, tad vis dar nesuvokdama, jog vėl esu teatre, pajudėjau link mažosios salės. Antrojo aukšto foje buvo matyti lūkuriuojantys žmonės, kurių daugelio veidai ir pavardės gerai žinomi plačiajai visuomenei, tad apsidairiusi dar labiau susigėstu dėl rankose neturimų gėlių. 

 Kaip paaiškėja vėliau, spektaklis prasidėjo tik peržengus teatro duris. Visiems susirinkus į mažąją teatro salę savo monologą pradeda aktorė Asta Preidytė, kuri paaiškina, kad žiūrovus pasitiko įeinančius į teatrą dėl tokio autoriaus nurodymo ir savo kalbą tęsia spektaklio veikėjos - aktorės, ieškančios savęs - pasakojimu apie save, savo atsiradimo teatre aplinkybes, vingiuotą ir meilės kupiną gyvenimo kelią bei daugybę aplankytų kastingų, kurių dėka tikėjosi patirti aktoriaus sėkmę. Istorijos veikėja susiduria su įvairias, dažnai - pertekliniais - reikalavimais kastingų metu, tačiau turėdama profesinį tikslą atlieka visas jai paskirtas užduotis. Aktorė užduotis atlieka nuoširdžiai, pasikliaudama studijų metu įgytomis žiniomis, įgūdžiais bei remdamasi savo nuoširdumu, pasitikėdama savimi ir vedama svajonės, tačiau vienas kastingas keičia kitą. Nepaisant to, aktorei tenka susidurti su karčia realybe...

Tai spektaklis apie aktoriaus kelią nuo patekimo į aktorinio meistriškumo kalvę (šiuo atveju - konservatoriją) iki karjeros saulėlydžio, sulaukus "nepopuliaraus" amžiaus. Spektaklyje aptariamas jaunųjų aktorių naivumas ir noras tapti garsiais, žinomais aktoriais, rožine spalva nuspalvinant ateities siekius bei lūkesčius, tačiau vaidinime neatsiribojama ir nuo karčios realybės, primenančios apie didžiulę konkurenciją, nereikalingumą bei laikinumo tėkmę. Pasakojama istorija įgauna paradoksalumo tarp jaunatviško naivumo, maksimalizmo, kuris pasižymi savęs realizacija tais būdais, kurių trokšta širdis, ir racionalumo, esamą situaciją ir asmenines ateities perspektyvas vertinant racionaliai. Šiuo atveju jauna, ką tik mokyklą baigusi mergina, vedama savo vidinio noro įgyvendinti senelio žodžius apie tai, jog ji užaugusi bus aktorė, ir svajonės tapti įžymia, stoja mokytis aktorinio meistriškumo, o baigusi studijas supranta, kad Pasaulis išskėstomis rankomis nelaukia naujas aktorių kartos ir kad teks pakovoti už kiekvieną galimybę pasirodyti kino ar teatro scenoje. Ir tokiu momentu suprantama, jog įžengei į visai kitą pasaulį nei kad gyvenai iki šiol... Manau, bene didžioji dalis žmonių yra išgyvenę panašią situaciją, kuomet vedamas naivumo pasirenki tai, kas yra artima širdžiai ir sielai, tačiau nepatrauklu ar nedomina likusio Pasaulio. Visgi spektaklis priverčia susimąstyti, kas yra svarbiau - išlikti ištikimu sau ir savo sielai bei būti laimingu dėl svajonės įgyvendinimo ar pasiduoti realybei ir eiti tuo keliu, kuris garantuotų darbo vietą, materialinę gerovę? Retorika.

Turiu prisipažinti nesanti monospektaklių mėgėja, tačiau ruošdamasi vykti į minėto spektaklio premjerą buvau įsitikinusi, jog spektaklis manęs nenuvils. Visgi, neklydau. Visuomet teatro scenoje tikiuosi pamatyti judesį, savotišką ir tik teatrui būdingą chaosą, kupiną spalvingų dialogų tarp dar spalvingesnių personažų, tačiau šis spektaklis nuostabios aktorės Astos Preidytės dėka tampa lyg aktorės biografija, persmelkta humoru ir aktoriaus kasdieninio gyvenimo užkulisių, kurie neretai kelia nelabai malonius jausmus, vedančius į asmenybės destrukciją. Patiko tai, kad apie rimtus, galbūt - skaudžius, dalykus kalbama su vidine pašaipa, per humoro prizmę, taip suteikiant ne tik komizmo, bet ir stiprybės kiekvienoje sunkioje situacijoje ieškoti pozityvo. O juk to pozityvo ir humoro taip trūksta dabartinėje mūsų visuomenėje! Tad atgaiva sielai ir optimizmo dozė širdžiai galimybė kartu su spektaklio veikėja išgyventi jos profesinio ir asmeninio kelio subtilybes. 

Atrodytų, spektaklio tematika labiau aktuali aktoriams ir kitiems menininkams, kurių lūkesčius ateičiai sutraiškė realybė, tačiau turiu prisipažinti, jog vienu momentu buvau paliesta iki pat širdies gelmių. Norėčiau tikėti, kad didžioji dalis turėjome tokį senelį, kuris šeimos švenčių metu statydavo mus ant kėdės/taburetės eilėraščio deklamavimui ir kuris kiekvieną iš mūsų savo tikėjimu pastūmėjo siekti to, kas atrodė lyg svajonė. Tuo metu buvo taip gera sugrįžti į tuos laikus ir visa tai išgyventi, kuomet kėdė vidury kambario tapdavo didžiausia scena aktoriniam "meistriškumui" pademonstruoti. Suspaudė širdį. Vienintelis dalykas, ko man trūko spektaklyje, tai režisierių balso. Jokiais būdais nenoriu numenkinti aktorės meistriškumo, pavaizduojant dialogus su skirtingais režisieriais, tačiau vienos iš simuliacijų metu išgirdus A. Kėlesio balsą tai tiesiog įgavo kitokią, ryškesnę spalvą viso pasakojimo kontekste.  

Taigi, po ilgų laukimo kančių ir pagaliau sulaukto grįžimo į teatrą likau patenkinta tuo, ką mačiau "KASTINGAS KASTINGAS KASTINGAS" spektaklio metu. Nepaisant to, kad teko ilgai nesilankyti teatre, suvokiau, koks teatras yra svarbus man kaip asmenybei ir dvasiniam tobulėjimui, tad it ištroškęs pasiklydėlis dykumoje godžiai mėgavausi spektakliu, o ypač - profesionalia vaidyba. Spektaklis puikiai subalansuotas visiems tiems, kurie domisi teatru ir aktorių kasdienybe ar norėtų susipažinti su sunkumais, su kuriais susiduria aktoriai, siekiant pripažinimo ir žinomumo. Taip pat spektaklis puikiai tinka kaip priemonė atitrūkti nuo kasdienių darbų ar smaugiančios rutinos bei persikelti į aktoriaus vietą, į skaudžius dalykus ar kylančias problemas pažvelgiant optimistiškai ar per humoro prizmę. Gero, rafinuoto humoro dozė garantuota!

Daugiau informacijos apie spektaklį rasite paspaudę ČIA

JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS 

S. Mrożek "PROVOKATORIAI"

 Lapkričio 8-oji, neįprastai rudeniui šiltas vakaras. Lėtai temstant, link ryškiai apšviesto teatro foje nerūpestingu žingsniu juda tamsios žmonių figūros, bylojančios apie būsimą šventę teatre. Apie šio vakaro premjerą intriguojančiai sudomina afiša teatro lange, sukeliantį daugybę įvairių minčių apie lūkesčius spektakliui bei būsimai istorijai. Teatro darbuotojai maloniai pakviečia eiti link mažosios salės. Atėjus į minėtą salę nustembu pamačiusi, jog žiūrovų kėdės neįprastai (o galbūt ir pirmą kartą) perstatytos taip, kad spektaklio veiksmas vyktų salės centre. Išsirinkusi vietą sau pastebiu, jog vos per kelias kėdes nuo manęs it naujagimio laukdamas jaudinasi spektaklio režisierius Rimantas Teresas. Nevalingai pasiduodu režisieriaus jaudulio emocijai ir išgirdusi trečiąjį skambutį pajaučiu, jog esu sulaikiusi kvėpavimą. Pagaliau temsta šviesos...

Spektaklis prasideda policijos pareigūnės, policijos viršininko ir politinio kalinio pokalbiu. Policijos viršininkas, kartu su kolege, ilgą laiką įvairiais būdais ir metodais reikalavę kalinio pasirašyti dokumentą, bylojantį apie jo požiūrio, elgesio pasikeitimus ir pažadą daugiau niekuomet neprieštarauti vietos valdžiai ir vykdomai politikai, netikėtai sulaukia prašymo leisti pasirašyti minėtą dokumentą. Atrodo, čia istorija ir turėtų baigtis, tačiau priešingai - situacija pakrypsta priešinga linkme. Valstybė, kurioje nelikę jokio pasipriešinimo politinei valdžiai, visuomenė nuolankiai pritaria ir propaguoja valstybės valdymui, o likusiam paskutiniam (politiniam) kaliniui pradėjus demonstruoti nuolankumą valdžiai, iškyla tiesioginė grėsmė policijos viršininko ir kitų pareigūnų darbo vietoms. Tai suvokdamas, policijos viršininkas bando atkalbėti kalinį nuo dokumento pasirašymo, siūlydamos įvairias sąlygas, tačiau kalinys savo tikslą pasiekia ir pasirašo reikiamą dokumentą, kuris tampa jo bilietu į laisvę. Netekus paskutinio kalinio valstybėje, policijos viršininkas nusprendžia imtis drastiškų priemonių policijos ir įkalinimo sistemai išsaugoti ir pats sukuria valstybės priešą. Šiai užduočiai viršininkas pasirenka vieną geriausių savo pareigūnų - seržantą - profesionalų provokatorių, kurio darbas buvo tirti ir provokuoti visuomenės elgseną, sulaukiant pasipriešinimo ir propagandinių šūkių prieš valdžią. Įtikintas viršininko, provokatorius imasi sudėtingos ir reputacijai pavojingos užduoties, tačiau ar imituotas nusikaltimas valstybei, kurioje nebėra pasipriešinimo valdžiai, pasieks savo tikslą ir išsaugos policijos viršininko bei kitų pareigūnų darbo vietas? Ar stropus seržantas išliks lojalus viršininko idėjai?

Tai spektaklis apie utopinę valstybę, kurioje visi gyventojai nuolankiai pritaria šalies valdymui ir esamai situacijai šalyje, tačiau sukurtas policijos ir kalėjimų mechanizmas tampa beprasmiu dėl nevykstančių nusikaltimų. Istorija paradoksali - nusikalstamumo nebuvimas tampa tiesiogine problema valstybės vidaus apsaugos sistemai, nes policijos darbas praranda prasmę. Atrodo, kiekvienos valstybės siekiamumas yra maksimaliai mažinti nusikaltimų skaičių šalyje, bet nelikus pasipriešinimui, policijos pareigūnai rizikuoja netekti darbo vietų, nebus statomi kiti kalėjimai ir kuriamas platesnis vidaus apsaugos aparatas. Vyraujantis saugumo jausmas atima kritinį mąstymą, išjungia savisaugos instinktą ir skatina jaustis besąlygiškai saugiai, tačiau net ir "uždėjus apynasrį" nusikalstamumui negalima atsipalaiduoti nuo savisaugos. Šiuo principu pasinaudoja savotiškų elgesio manierų Generolas, kuris, išgirdęs apie naują politinį kalinį atvyksta asmeniškai jo apklausti. Generolas išreiškia pagarbą ir norą susipažinti su žmogumi, išdrįsusių pasipriešinti esamai politikai, nusikaltėliui moraline prasme suteikdamas savo dėmesį. Spektaklyje toks elgesys galima šaržuoja dabartinės visuomenės vertybinius nukrypimus nuo moralinių normų dėl vertybių iškraipymo.

Spektaklis "Provokatoriai" prisotintas įvairių istorinių ir visam pasauliui žinomų istorinių asmenybių ir jų citatų, yra vaizduojamos šiuolaikinės visuomenės asmenybės, viešai žinomos dėl tam tikrų "išsišokimų", šiek tiek prisiliečiama prie visuomenei skaudžių temų, socialinio neteisingumo. Viena iš svarbiausių gyvenimiškų vertybių - ištikimybė - savanaudiškais tikslais yra panaudojama kaip būdas išnaudoti kitą žmogų, tuo pačiu metu priverčia susimąstyti, ar ištikimybė darbui, darbo vadovui ir pasiaukojimas yra prasmingi. Vaidinime gausu lengvo sarkazmo apraiškų, o pati kuriama istorija panaši į absurdišką dėl savo utopinių įgyvendinimo galimybių.

Ko labiausiai buvau pasiilgusi teatro scenoje, tai gražūs ir realūs, iki smulkmenų išpildyti veikėjų kostiumai. Dėl tam tikrų sentimentalių priežasčių turiu pastebėti, kad uniformos puikiai tiko, o jų apipavidalinimas išpildytas 100 procentų. Uniforma savaime priverčia žmogų pasitempti, kas puikiai matėsi aktorių vaidyboje. Taip pat buvau pasiilgusi prasmingų, tačiau kartu ir nesudėtingų, neperkrautų veikėjų dialogų, tad spektaklis šį mano lūkestį išpildė maksimaliai. Bendrai kalbant, tai vienas tų spektaklių, primenančių apie ankstesnį Juozo Miltinio dramos teatrą, kuriame buvo kuriame klasikinių bruožų spektakliai, mano nuomone, atitinkantys tokius bruožus: prasmingumas, turtingi dialogai, puikiai išpildyti kostiumai ir dekoracijos, skatinantis susimąstyti, išpildytas ir atitinkantis pagrindines vertybes, profesionalūs aktoriai, atspindintys klasikinį teatrą. Šiuolaikiniame modernaus teatro kontekste labai svarbu nepamiršti ir klasikinio, tikrojo teatro, kuris minimalistinėmis priemonėmis ne tik sukuria įspūdį, bet ir praturtina sielą, palieka "kažką" širdyje.

Taigi, spektaklis visiškai pateisino išankstinius mano lūkesčius. Vaidinimas nėra sunkus, tačiau dialogai prasmingi, spalvingi žodine ir moraline prasme. Nepaisant to, kad pasakojama apie rimtus dalykus, sukuriamos absurdiškos situacijos ne kartą sukėlė juoką, privertė kritiškai pažvelgti į dabartines realijas. Spektaklį rekomenduočiau visiems, kurie po sunkių savaitės darbų nori prasmingai praleisti laiką, "neapsikraudami" perspausta prasme. Spektaklyje galima atpažinti įvairius istorinius veikėjus, išgirsti visam pasauliui žinomas citatas, tad galbūt tai kažkam gali sukelti ir sentimentalius prisiminimus. Spektaklį vienareikšmiškai vertinu teigiamai, o, skaitytojams leidus, norėčiau nusiųsti didžiausius komplimentus ir linkėjimus aktorei Tomai Razmislavičiūtei - Juodei, kurios kuriamas vaidmuo tiesiog sužavėjo ir tam tikra prasme nukėlė į seniai pamirštas istorijos pamokas, kuomet mokytoja supažindino su SS pareigūnais. Ar į šį spektaklį eičiau antrą kartą? Žinoma!

Daugiau apie šį spektaklį rasite paspaudę  ČIA
 JMDT

Vasilij Šukšin "Pašnekesiai mėnesėtą naktį"

Rugsėjo 20-oji, saulėtas penktadienio vakaras, neprimenantis rugsėjo antrosios pusės. Saulė savo spinduliais glosto po savaitės darbų skubančius žmones, nuspalvindama jų veidus vasariškomis spalvomis. Vieną akimirka pagalvoju, kad galbūt vasara dar neužleido savo pozicijų auksiniam rudeniui, tačiau tenka nusiminti, pajutus, kaip staiga vėsta oro temperatūra. Lėtai link Juozo Miltinio dramos teatro artėja būsimi žiūrovai, rankose besinešantys bilietus į šiandieninį spektaklį. Užėjus į teatro foje pasigirsta susirinkusiųjų tylios kalbos įvairiomis temomis, kas it vizitinė kortelė teatro laukiamajam žavi mano sielą. Tiek žmonių susirinko vedami vieno tikslo - pasimėgauti ne kuo kitu, o gyvybe alsuojančiu teatru, kuris vienaip ar kitaip paliečia kiekvieno širdį ir sielą. Manote, kad tai nėra tiesa? Siūlyčiau kuo greičiau apsilankyti teatre! Netyčia nugirstu, kaip dvi moterys dalinasi savo lūkesčiais dėl laukiamo spektaklio ir džiaugėsi galimybe "gyvai" pamatyti vieną iš aktorių. Nusišypsau iš susižavėjimo nuoširdumu ir patraukiu link teatro laboratorijos, kur patogiai įsitaisau pačioje viršutinėje kėdžių eilėje. Nepaisant gražaus vakaro, salėje likę vos kelios laisvos vietos. 

Tai spektaklis apie vieno žmogaus, Nikolajaus, gyvenimą ir jo prasmę. Vaikystėje nepatyręs tėviškos meilės ir augęs su vieniša motina, jaunystėje prisimena savo mokyklos laikų meilę, kurios atvykimo į svečius laukia lyg galimybės susikurti tokį, gyvenimą, apie kokį svajojo. Sulaukęs telegramos apie mylimosios atvykimą, Nikolajus pasineria į laukimo euforiją, mintyse dėliodamas būsimo susitikimo detales ir savo lūkesčius, tačiau tam sutrukdo į prokuratūrą kreipęsis Pavlas. Pastarasis norėtų išvengti baudžiamosios atsakomybės už sumuštą žmoną ir kaimyną, nes, kaip vyras teisinosi, dėl to kalta pati žmona, kuri galimai buvo neištikima su kaimynu. Nagrinėdamas esamą situaciją, Nikolajus suvokia gyvenimo šeimoje tiesas, tad pažada padėti Pavlui. Tačiau ar nuoširdus įsigilinimas į minėtą situaciją neapkartins mylimosios laukimo? Kaip tai pakeis jaunojo prokuratūros darbuotojo požiūrį į gyvenimą galime išgirsti tik pašnekesių mėnesėtą naktį metu...

Labai patiko dekoracijos ir muzikinis takelis. Tamsi, sąlyginai maža erdvė salėje sukuria intymumo pojūtį, kuris leidžia patikėti, jog visi esame po žvaigždėtu dangumi, papuoštu didžiulės pilnaties vaizdu, o mes, žiūrovai, lyg iš paslapčių klausomės pokalbių apie žmogaus gyvenimą, persmelktą (ne)meilės. Turiu prisipažinti, kad vaizduojama mėnesėta naktis sukėlė sentimentalius prisiminimus apie meilę, tam tikrus pirmus kartus ir mėnulio pilnatį, tuomet puošusią mėnesėtą dangų. Tačiau turiu prisipažinti, kad man ypatingai sunku rašyti apie šį spektaklį, tačiau tam neturiu jokio pateisinimo. Keista, tačiau nepaisant to, kad spektaklis savo pastatymu, aktoriais, muzikiniu takeliu ir atmosfera yra nepriekaištingas, manęs tai nesužavėjo. Galbūt dėl tuo metu jausto nuovargio, o gal ir dėl per jauno amžiaus spektaklis manęs "nepalietė" taip, kaip turėjo paliesti.

Kalbant apie spektaklyje vaidinusius aktorius, norėčiau paminėti, kad aktoriai puikiai tiko atliekamiems vaidmenims. Ypatingai žavėjausi (ir žaviuosi kituose spektakliuose) aktoriaus Juliaus Tamošiūno vaidyba, kurioje atsispindi ilgametė patirtis teatro scenoje ir meistriškumas. Nors Tadas Gryn (atliekantis Nikolajaus vaidmenį) nėra naujokas Juozo Miltinio dramos teatre, jo pasirodymas šio didingą istoriją turinčio teatro scenoje yra dovana teatro žiūrovams. Aktorius, daugeliui žinomas iš įvairių televizijoje rodytų serialų, projektų ir kt., spektaklį nuspalvina specifine, unikalia spalva, kas ir sukuria nepaprastą atmosferą nedidelėje teatro salėje.

Spektaklį rekomenduočiau visiems, kurie vakarą nori praleisti su lengvai žiūrimu spektakliu apie meilę, prisotintą rusiškos kultūros simbolių ir skatinantį prisiminti savo pirmąją meilę. Tai - galimybė prisiliesti prie teatro romantiškosios pusės, paneriančios į sentimentalius prisiminimus ar skatinančius svajoti. 

Daugiau apie šį spektaklį rasite paspaudę ČIA
JMDT

Tomo Šinkariuko "Kelionė į Edeną". 1 žingsnis į kairę = Pragaras (?)

Rugsėjo 15-osios vakaras, sekmadienis. Miesto gyvybingumą it mirtis pasiglemžė vakaro vėsa ir po truputį artėjanti tamsa. Maloni ramuma. Tik širdis iš jaudulio plaka su kiekvienu žingsniu vis smarkiau ir smarkiau. Link atsinaujinančio teatro lėtai juda nuo rudens gaivos sušalę žiūrovai, tarp jų skubėdama prasibraunu ir aš. Mane pasitinka pasikeitęs teatro foje, kuriame nekantriai lūkuriuoja susirinkusieji. Šis vakaras ypatingas ne tik žmonėms, nusprendusiems savo sielos ugdymą patikėti teatrui, bet ir visai teatro bei teatro mylėtojų bendruomenei. Visgi ant teatro sienų esančios afišos garsiai šaukia apie naujojo teatro sezono pirmąją PREMJERĄ - Tomo Šinkariuko "Kelionė į Edeną". Spektaklio vieta numatyta teatro laboratorijoje, tačiau patekus į minėtą salę nuojauta tyliai pradeda kuždėti, kad spektaklis neapsiribos ties šiomis sienomis. Vien nuo minties, kad pagaliau, po ilgos vasaros, vėl grįžtu į teatrą, kur mintimis pasileisime į dar nepatirtą (o gal ir patirtą, tik dar apie tai negali žinoti) kelionę, man pakerta kojas. Tiriamu žvilgsniu nužvelgusi visas žiūrovų vietas viršuje, ties viduriu, randu vietą kaip tik sau. Patogiai įsitaisau minėtoje vietoje ir mintimis pasileidžiu į naują nuotykį. Minimalios dekoracijos, tamsus fonas ir seno modelio Renauld Megane kabrioletas - priemonės, kuriomis visi kartu pasinersime į kelionę link jūros...

Spektaklis prasideda poros, Izabelės ir Rolando, kelione automobiliu į Nidą. Rolandas, norėdamas praskaidrinti Izabelės kasdienybę ir pabėgti iš rutina permirkusios kasdienybės, nusprendžia suorganizuoti kelionę prie jūros. Tuo tarpu ilgametė širdies draugė Izabelė, kamuojama nemigos ir kartais pasireiškiančio lunatikavimo naktimis, tokį Rolando sprendimą vertina skeptiškai, tačiau sutinka vykti. Kelionės metu pora mažai bendrauja, o nakčiai sustoja pakelės motelyje. Viskas, atrodo, kasdieniška, monotoniška, tačiau panašu, kad pertekliuje gyvenantys Izabelė ir Rolandas praradę gyvenimo skonio pojūtį, nebesistengia vienas dėl kito. Poros santykiai atrodo nuobodūs ir primenantys sovietinių laikų ideologijas, kuomet jausmai buvo varžomi visuomenės požiūrio. Tačiau Izabelės ir Rolando gyvenimą pradeda keisti kitą dieną pakelėje sutikta, keistai pakeleivingus automobilius stabdanti pakelės keliautojų pora - Mikas ir Monika. Monika - nepilnametė, galimai neįgali mergaitė, dėl nežinomų priežasčių išėjusi iš namų ir propaguojanti beprotiškos laisvės kupiną gyvenimą, o Mikas - jos širdies draugas - agresyvus, nenuspėjamas, maniakinės asmenybės bruožų turintis vyriškis. Izabelės prašymu, Rolandas nenoromis priima kartu keliauti ir minėtą pakeleivių porą, net neįtardamas, kaip ši pažintis pakreips jo ir Izabelės santykius.

Tai spektaklis apie santykius poroje bei jų svarbą, prasmę kiekvienam atskirai. Poroje, kurioje abu žmonės puikiai pažįsta vienas kitą, sukuriamas tarpusavio saugumas, kas ilgainiui tampa nuobodulio ir vaizduotės trūkumo priežastimi, vedančia link santykių destrukcijos. Biblijoje Edenas yra aprašymas kaip vieta, kurioje Dievas apgyvendino pirmuosius žmones - Adomą ir Ievą. Spektaklyje Edenu yra laikomas pajūris, į kurį lyg į išsigelbėjimą ir išsilaisvinimą nuo įprastos būties skuba Rolandas ir Izabelė. Tačiau toliau sekantys įvykiai, naujos pažintys kelionę Rojaus link paverčiau ne tik moraliniu, bet ir fiziniu pragaru, atjungiančiu visus vidinius saugiklius ir vedančius į avantiūriškus poelgius. Šioje kelionėje išnyksta poros moralė, poelgiai tampa labiau spontaniški nei gerai apgalvoti, racionalūs. Mikas ir Monika, kurie lyg dabartinės jaunimo Z kartos atstovai simbolizuoja visuomenėje vis labiau įsigalintį moralinį nuosmukį, kurį sunkiai supranta ankstesnių, sovietinių laikų, karta. Tokios amžinosios vertybės kaip meilė, ištikimybė, pagarba tampa nuvalkiotomis prieš malonumų geismą, linksmybių ir pinigų (materialinės naudos) troškimą, kas interpretuojama kaip 10 Dievo įsakymų nesilaikymo.

Savo prasme "Kelionė į Edena" man priminė spektaklį "Ponas Kolpertas" (Juozo Miltinio dramos teatre šio spektaklio premjera buvo 2015 m. sausio 28 d.), kuriame taip pat kalbama apie porų tarpusavio santykius, vaizduojamas abejingumas kito jausmams ir poreikiams, trokštama kažką pakeisti monotoniškame gyvenime. Tačiau kokiomis priemonėmis visa tai pasiekiama? Radikalūs sprendimai, neretai priverčiantys kiekvieną iš mūsų pasipiktinti, sunerimti, o galbūt net ir pasišlykštėti tuo, kas vyksta scenoje, net nesusimąstant, jog neretai mūsų kasdienybėje yra apstu tokių porų, kurių rutinoje tokie sprendimai realiai dominuoja.

Iš tiesų, spektaklis man patiko. Galbūt jis nėra panašus į tą klasikinį teatrą, kupiną simbolių, gilios prasmės ir iškalbingo teksto, su gražiomis dekoracijomis ir daugybe aktorių, tačiau šis spektaklis padeda labiau išlaisvinti savo vaizduotę dėl minimalių resursų, o jau tas automobilis teatro scenoje... Atima žadą. Patiko įvairūs režisieriaus sprendimai dėl šou elementų, kas taip pat labai sužavėjo, bet apie tai nepasakosiu - tai reikia pamatyti patiems. Išėjusi iš spektaklio truputį pykau ant režisieriaus, kad žiūrovus norėjo "nupirkti" visiems patinkančiais būdais, tačiau kurį laiką galvojau apie spektaklį, jį permąsčiau ir įvertinau visai kitaip nei iš pradžių. Kadangi spektaklis atstovauja dabartinį teatrą, jį REKOMENDUOČIAU, visų pirma, pamatyti jaunosios kartos atstovus, nes jiems labiausiai turėtų patikti. Taip pat rekomenduočiau tiems, kuriems patiko spektakliai "Ponas Kolpertas" ir "Hotel Universalis", nes juose yra nemažai panašumo prasme ir režisieriaus sprendimais.

Daugiau apie šį spektaklį ČIA
JMDT

Indrės Bručkutės "Hotel Universalis". Šiuolaikinės kartos kuriamas mitas apie valdžią, galią ir slidžią pražūtį

Vasario 23-oji, alsuojanti po truputį artėjančiu pavasariu. Su kiekvienu žingsniu link teatro mano širdis vis labiau pradeda spurdėti iš nekantrumo. Šį vakarą JMDT Pasauliui pasirodys naujasis kūrinys - premjera "Hotel Universalis" - kurio laukiau ilgiau nei mėnesį. Intriguojantis pavadinimas, provokuojanti afiša ir aktoriai, savo kūryba spėję pavergti mano širdį verčia mano žingsnius tapti dar skubesniais. Spektaklis bus rodomas teatro laboratorijoje, tad braudamasi pro būsimus žiūrovus patraukiu link spektaklio vietos. Patekusi į spektaklio patalpą, maloniai nustembu pamačiusi, kad sceną ir žiūrovus skiria stiklo siena, o dekoracijos už stiklo primena vakarietiškuose filmuose rodomas viešbučių registratūras. Įsitaisau pačiame viršuje, kur, tikiuosi, sulauksiu geriausio vaizdo, ir dvasiškai atsiduodu į spektaklio režisieriaus rankas. Salė pilna žiūrovų, laisvos vos kelios vietos, kurių netyčia neužtiko potencialių žiūrovų akys. 

Spektaklis prasideda kuriama internetinio vlog'o laida, kurioje dalyvauja Epafas, Faetonas, Kiknas, o klausimus dalyviams užduoda Marija. Faetonas - viešbučio "Universalis" savininko Helijaus ir valdytojos Klimenės sūnus, siekiantis bet kokia kaina pasiekti šlovės, įrodyti savo neva turimą talentą ir įgyti visuomenės pripažinimą, vedantį į poveikį kitiems. Epafas - geriausias Faetono draugas, sėkmingas ir talentingas žmogus, kuriam pinigų nestingantys tėvai suteikia viską, ko tik nori Epafas. Faetonas jaučia patologinį poreikį konkuruoti su, iš pažiūros, visomis prasmėmis pranašesniu Epafu, tačiau noras nugalėti savo draugą tampa (savi)destrukcinis. Šiame konkurencinių kovų kontekste pasirodo Kiknas (Helijaus ir Klemenės įvaikis) - ramus, monotoniškas, liūdnas Faetono įbrolis, kuriam visą jo gyvenimą trūksta dėmesio iš aplinkinių, o ypatingai - iš įmotės Klemenės. Kiknas šiek tiek dėmesio sau išsireikalauja savo suicidiniais veiksmais, polinkiu į savižudybę ir kalbomis apie gyvenimo beprasmiškumą, įvairius būdus tobulai savižudybei. Marija, nėščia Faetono sužadėtinė ir mylimoji, kuri bando suvaldyti vidinį vaiką Faetone ir primena apie tai, kad vyras greitai ir pats taps tėvu, tad varžymasis dėl galios kitiems yra beprasmis, tačiau Marija lieka neišgirsta. Varžydamasis su Epafu, Faetonas jaučiasi tinkamai neįvertintas ir teigia, kad draugas laimi prieš jį tik dėl savo tėvų turtų, o pats prisipažįsta besijaučiantis nuskriaustas dėl to, kad yra priverstas sėdėti viešbučio registratūroje. Jausdamas nuoskaudą dėl nepatirtos tėviškos meilės ir nepilnavertiškumo, noro įgyti galią kitiems, Faetonas pareikalauja iš savo tėvo Helijaus atiduoti tai, kas Helijui yra svarbiausia. Ar Helijus nepadarė klaidos, perleisdamas viešbutį Faetonui? Ar Faetonas sugebės išsaugoti tai, ką daugybę metų kūrė jo tėvas? Ar jis išliks savimi?

Spektaklis yra paremtas antikos laikų mitu apie Saulės dievo Helijaus ir okeanidės Klemenės sūnų Faetoną, kuris, trokšdamas galios, paslapčia nusprendžia važnyčioti Helijaus saulės vežimą dangumi, tačiau nepajėgia suvaldyti žirgų, ko pasekoje žūsta pats ir vos liepsnose nesudegina Žemės. Mitas nebūtų mitu, jei bėgant metams jo aktualumas neišliktų. "Hotel Universalis" puikiai pavaizduojamas šiuolaikinės kartos troškimas valdyti ir daryti įtaką kitiems, neįvertinant valdžios kainos ir galimų pasekmių, žinomumo ir galios siekimas neturi ribų, tačiau visa tai norima pasiekti neįdedant pastangų, neturint ypatingo unikalumo ar talento. Žinomumo trokštama net nesuvokiant, kam jis yra reikalingas ir kur jį galima panaudoti. Tai - tarsi noras pasiekti Saulę - visi trokšta to, lygina su Olimpo viršūne, tačiau nežino, kodėl to nori ir ką su tuo daryti. Faetonas, varžydamasis su savo draugu, pamiršta savo moralines vertybes (nesirūpina besilaukiančia Marija, neskuba jos vesti), manipuliuoja aplinkinių jausmais (Klemenės ir Helijaus, taip išsireikalaudamas savo užgaidų patenkinimo), žemina savo įbrolį ir viešbutyje daugybę metų dirbančius darbuotojus. Jis tampa saule visoje viešbučio bendruomenėje, aplink kurį turi suktis visų kitų žmonių interesai ir dėmesys, ir netgi Kikno padažnėję bandymai nusižudyti jo nesujaudina. Anaiptol, Faetonas nori padėti Kiknui nusižudyti, suorganizuodamas jam laidotuvių procesiją. Pasikeitus viešbučio savininkui, įvyksta moralinis perversmas, vedamas aklo noro būti galingu, tačiau norėdamas pajausti pasitenkinimą ir aplinkiniams įrodyti savo įgytą galią, Faetonas tampa pražūtinga būtybe.

Šioje pjesėje puikiai pavaizduojamas šiuolaikinio jaunimo vertybės ir moraliniai tikslai, savotiško bendravimo su tėvais ir aplinkiniais ypatumai, kurie moraliniu požiūriu tampa destruktyvūs bendravimo principams. Šiuo metu vis daugėja jaunosios kartos atstovų, kurie tampa priklausomi nuo technologinės komunikacijos būdų ir kitų žmonių pripažinimo. Dabar įvairūs reiškiniai, tokie kaip grožis, skonis, spalvos, asmens savivertė yra pamatuojami mygtuko "like" paspaudimais socialiniuose tinkluose ar tiesioginės transliacijos žiūrovų skaičiumi, kas individe augina savąjį Ego, taip suteikiamas abejotinos reputacijos ir reikšmės visuotinis (bent jau taip mano individas) pripažinimas ir įgyjama tam tikra galia daryti įtaką kitiems. Stebėjau spektaklį ir visa tai išjaučiau širdimi, kas manyje sukėlė liūdesį dėl esamos ir būsimų mūsų kartų, kurių vertybė yra žinomumas, pasiektas avantiūromis, ir siekis būti galingu. Lengvai ir be jokių pastangų įgyta galia kitiems dažniausiai priveda prie moralinių nukrypimų, apie ką kalbama spektaklyje.

Kas liečia patį spektaklio pastatymą, nuoširdžiai rašau 10+. Mano nuomone, tai spektaklis, kurio visos dalys maksimaliai išpildytos: garso takelis, dekoracijos, aktorių parinkimas, šviesos efektai, tekstas, pjesės keliamų problemų aktualumas visuomenei, prasmingas, tačiau lengvai suprantamas tekstas, panaudotos vaizdinės priemonės. Tikrai, po šio spektaklio labai norėjosi paspausti ranką padėkojant visai kūrybinei grupei už sukurtą stebuklą teatro scenoje. Viskas buvo parinkta tiesiog puikiai, nieko netrūko ir nieko nebuvo per daug. Spektaklis įtraukė ir visą laiką nepaleido, už ką ir esu labai dėkinga. 

Taigi, spektaklis man labai patiko. Dar dabar, praėjus tiek laiko po spektaklio, negaliu pamiršti jo emocijos. Turiu prisipažinti, kad spektaklio buvau taip sužavėta, jog savo bendradarbiams nedaviau ramybės pasakojimais apie matytą spektaklį. Tai spektaklis, skirtas jaunimui, lyg "Roberto Zucco" pratęsimas, nes spektaklis nėra lengvas, tačiau prasmingas; aktualus didžiajai daliai visuomenės, o keliamos problemos vienaip ar kitaip paliečia kiekvieną iš mūsų; kupinas simbolių, kurių prasmę supras ir dabartinės kartos atstovai; jis puikiai iš šono parodo šiuolaikinio jaunimo vertybines ydas. Atrodo, dar tiek daug norėčiau parašyti apie šį spektaklį, mintys liejasi it upės vaga, tačiau pritrūksta žodžių apibūdinti tai, ką patyriau spektaklyje, todėl kviečiu visus, jaunus ir vyresnius, pačius pamatyti spektaklį "Hotel Universalis".

P.S. Paskutinė spektaklio scena mane tiesiog nuginklavo! 

Daugiau apie šį spektaklį rasite ČIA

JMDT 

Igno Šeiniaus "Zygfrydas"

Vasario 3-osios vakaras, sekmadienis, bylojantis apie tai, kad žiema dar neketina sudėti ginklų ir lengvai pasiduoti pavasariui. Žemė apklota baltu sniegu, kurio baltumas primena apie dvasinio tyrumo prasmę dorai ir išmintingai asmenybei. Taip tylu, ramu ir gera širdyje, ir visa tai būdinga šaltai žiemai, kuri verčia susimąstyti apie laiko tėkmę ir kitus, individualiai svarbius dvasinius dalykus. Kalbant apie dvasinį tobulėjimą ir sielos praturtinimą išmintimi, žmonės, kurie yra motyvuoti "pagydyti" savo sielas ir vakarą prieš sunkius artėjančius savaitės darbus norintys praleisti prasmingai šį vakarą juda link Juozo Miltinio dramos teatro, kuriame premjera - "Zygfrydas" - dviejų dalių mokumentinė satyra pagal Igno Šeiniaus romaną "Siegfried Immerselbe atsijaunina". Spektaklis vyks teatro scenoje, tad būsimi žiūrovai skuba kuo greičiau susirasti sau patogiausią vietą spektaklio žiūrėjimui. Patogiai įsitaisau vienoje iš paskutinių eilių ir, kartu su visais susirinkusiais, laiko mašina pasileidžiu į 1934 metų Vokietiją, kurioje vyksta svarbūs istoriniai reiškiniai.

Spektaklio pagrindinis veikėjas - Zygfrydas Immerselbe - yra rasių teorijos pradininkas ir vadas, Vokietijoje įkūręs pirmąjį žmonių rasių muziejų, kuriam vadovauja. Vyras yra tikras nacionalistas, pasiryžęs Vokietijai ir jos valdžiai paaukoti savo gyvybę, apie tokius savo ketinimus drąsiai dalinasi su savo aplinkoje esančiu patikėtiniu ir darbuotoju. Netikėtai Zygfrydas sulaukia skaudžios žinios iš vadovybės - jis, dėl savo vyresnio amžiaus, nėra reikalingas Reicho valdžiai, nepaisant jo besąlygiško atsidavimo. Zygfrydui dėl jo pervargimo įsakoma išeiti ilgalaikių atostogų, ką rasių teorijos vadas įvertina kaip tiesioginę grėsmę jo socialinei padėčiai tuometinėje visuomenėje, tad Zygfrydas nusprendžia atsijauninti. Vyras sužino, kad viename iš Šveicarijos miestų profesorius - gydytojas atlieka specialias procedūras, kurių dėka žmogus atjaunėja, tad vyras ryžtasi šiai avantiūrai ir nuvyksta vizitui pas profesorių. Po Zygfrydo apžiūros ir atliktų tyrimų rezultatų apžvalgos, profesorius nusprendžia vyrui taikyti praktikuojamą atjauninimo programą, tačiau informuoja, kad po atliktos procedūros Zygfrydo gyvenimas gali kardinaliai pasikeisti, nes į jo organizmą bus perkeliamos kito žmogaus chromosomos, kas yra labai pavojinga. Vedamas didžiulio noro ir pareigos būti naudingu Vokietijai, Zygfrydas nepaiso profesoriaus perspėjimų ir sutinka atlikti jauninimo procedūras. Po atliktos operacijos Zygfrydą ištinka bene blogiausias galimas scenarijus aršiam nacionalistui ir rasių teorijos vadui - jis atsibunda, būdamas žydu. Kaip ji medicininė klaida pakeis Zygfrydo gyvenimą? Ar jaunystė gali pakeisti įsisenėjusią pasaulėžiūrą?

Tai - mokslinės fantastikos kūrinys, kuriame nagrinėjamos globalios socialinės problemos, aktualios yra dabartinei visuomenei. Ignas Šeinius šiame savo romane numatė A. Hitlerio patekimą į Vokietijos valdžią ir galimą antisemitinę neapykantą žydų tautai, galimai kilsiančias politines ir istorines grėsmes žmonijai. Žvelgiant iš dabarties istorijos perspektyvos, "Siegmund Immerselbe atsijaunina" romanas lyg pranašiškai pažvelgė į artimą ir labai tikslią ateitį, kuri pakeitė viso pasaulio istoriją.

Spektaklyje labai patiko dekoracijos, aktorių kostiumai, paliekantys vietos žiūrovo interpretacijoms. Suvokiu, kad tiek kostiumai, tiek ir minimalios, tačiau labai efektyvios dekoracijos turėjo brangiai kainuoti tiek finansine, tiek kūrybine prasme. Universalūs šviečiantys stalai, sidabriniai kostiumai atrodė unikaliai ir simbolizavo technologinę ateitį, kas sukūrė savotišką kontrastą tarp praeities ir ateities.Taip pat labai patiko spektaklio garso takelis ir sukurta šokių atmosfera. Bet labiausiai patiko Gyčio Ivanausko vaidyba, su kuo labiausiai norėjau susipažinti iš žiūrovo prizmės. Tikrai likau sužavėta profesionalumu ir kūno kalba.

Taigi, "Zygfrydas" man patiko savo unikalumu ir šiuolaikiškumu, minimalistinėmis, tačiau efektyviomis dekoracijomis, trankiu ir "išjudinančiu" garso takeliu ir istorine prasme šiuolaikinei visuomenei. Spektaklį rekomenduočiau pamatyti JMDT mėgėjams, kurie norėtų susipažinti su kitokio stiliaus spektakliu, taip pat tiems, kuriems patinka Igno Šeiniaus kūryba ir istorija.

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite paspaudę ČIA
JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS

Mato Vildžiaus "Sapiens". Utopija, kurioje auga Alisa

Šaltas ir nejaukus vasario 17-osios vakaras. Skubėdama lekiu link Juozo Miltinio dramos teatro durų, kad nepavėluočiau į ilgai lauktą premjerą, tačiau pasikabinusi savo striukę sužinau, kad spektaklis vėluos. Giliai atsidustu supratusi, kad visgi veltui bėgau, rizikuodama paslysti ant žiemos išdaiga tapusio plikledžio, nes... geriems dalykams visgi reikia laiko. Patogiai įsitaisau antrame teatro aukšte ir, žiūrėdama į vakaro paslapties apgaubtą miestą, dvasiškai kaupiuosi spektakliui. Premjera "Sapiens", į kurią visi bilietai buvo išpirkti, nors teatre žmonių neįprastai mažai. Akimirkai sunerimstu, pamaniusi, kad galbūt atėjau ne man skirtą dieną, tačiau pasižiūrėjusi į savo bilietą nusiraminu - viskas tvarkoje. Pagaliau visi žiūrovai yra kviečiami užeiti į mažąją teatro salę, kur lyg ko bijodami lėtai užeina žmonės. Nors ir kėdžių buvo žymiai mažiau nei įprasta, visos jos buvo užimtos, ir tai spektakliui suteikė tam tikrą prasmę. Prasidėjus spektakliui mintyse prisipažįstu sau, kad šio susitikimo su teatru tikrai vertėjo laukti.

Spektaklis vyksta dabar ir čia. Pagrindinė veikėja - Alisa - dirbtinis intelektas, kuriam suteiktas humanoidinis moters kūnas. Alisos kūrėjai, korporacija "Homo Deus", skiria jai užduotį - patobulinti homo sapiens rūšį. Alisai įdiegiama įvairi informacija apie žmones, jų panašumus ir skirtumus, tačiau dirbtinis intelektas negali suprasti, kuo žmogus skiriasi nuo jos pačios. Viešų pristatymų metu Alisa, bendraudama su žiūrovais, bando išsiaiškinti, kodėl ta pati homo sapiens rūšis renkasi skirtingus dalykus, kas sąlygoja jų logika ir skaičiavimais nepagrįstus pasirinkimus bei kodėl žmonės atlieka tam tikrus veiksmus, pavyzdžiui, meluoja, ironizuoja, pokštauja. Spektaklyje atspindimas ne tik kūrėjo ir jo kūrinio santykis, bet ir būdas žmonėms kalbėti apie žmones, pasinaudojant naujausiomis technologinėmis inovacijomis. 

Tai spektaklis apie žmogaus, kaip Dievo kūrinio, unikalumą kitų gyvybės formų Žemėje kontekste. Spektaklyje puikiai pavaizduojami skirtumai tarp dirbtinio intelekto ir gyvo žmogaus, mąstymo principų, vertybių, poreikių bei ketinimų. Pilotiniu bandymu dirbtiniam intelektui įsitvirtinti mūsų visuomenėje tampa humanoidas Alisa, kurią į "laisvę" išleidžia jos kūrėjai tikėdami, jog Alisa jau suprato žmogaus vertę ir nenorės užvaldyti žmonijos. Tai mokslinės fantastikos kūrinys, leidžiantis pamatyti alternatyvią ir, istoriniu aspektu, artimą ateitį, kurios vis dar nesuvokiame arti savęs. Tai galimybę prisiliesti ir iš arčiau susipažinti su ateitimi, kurioje galbūt kiekvienas iš mūsų būsime vertinami tam tikra reitingavimo sistema, kuri nulems tolimesnį mūsų socialinį gyvenimą. Utopinė - fantastinė mintis, kad vieną dieną mūsų visuomenėje atsiras daugiau humanoidinių dirbtinio intelekto apraiškų tampa realistiškesnė, o "Sapiens" dėka galime su tuo susipažinti realiu laiku dabar ir čia.

Aptariant pačio spektaklio pateikimą ir apipavidalinimą, tai turbūt pirmasis mano matytas spektaklis JMDT, kuriame naudojama projekcinė siena, kuri spektakliui, o ypač dirbtinio intelekto emociniam pajautimui, suteikė didžiulę prasmę. Patiko garso ir šviesos efektai, parinktas garso takelis ir netgi tai (kas man nėra įprasta), kad viskas vyko labai arti kiekvieno iš mūsų. Dar dabar prisimenu tas juodas ir emociškai "tuščias" akis, žvelgiančias į mane, kas pakvietė mane susimąstyti apie emocijų išraiškos prasmę. Grožėjausi aktorės Adelės Šuminskaitės įsikūnijimu į negyvą objektą, maksimaliai "atjungiant" visas galimas žmogiškumo apraiškas. Stebėjai ir mėgavausi profesionalumu, o mintyse mąsčiau, kiek visgi laiko ir pastangų prireikė aktorei, kad iš gyvos moters pataptų robotu?

"Sapiens" yra antroji diptiko, kuriuo siekiama kritiškai ir kūrybiškai pažvelgti į netolimą ateitį, dalis. Pirmoji dalis, pavadinimu "y: Alisa" pristatyta 2018 m. lapkritį Oskaro Koršunovo teatre/ Vilniaus miesto teatre. "Sapiens" yra bendra Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro ir meninio sindikato "Bad rabbits" teatro koprodukcija. 

Taigi, spektaklis man labai patiko savo kitoniškumu ir inovatyvumu teatro scenoje. Prisipažinsiu, nesu mokslinės fantastikos mėgėja, tačiau šis spektaklis mane privertė kiek kitaip vertinti šį žanrą. Buvo įdomu susipažinti ir patirti, kas (galbūt?) laukia mūsų netolimoje ateityje, vaizduotėje susikuriant savo asmeninę ateities viziją ir permąstant, kokios galimos grėsmės laukia visuomenės kaip sistemos. Spektaklis šiuolaikiškas, kupinas dabartinių technologinių terminų ir informacijos, tad spektaklis patiks visoms kartoms, kurios nori susipažinti su fantastine ateities vizija. Spektaklis nėra lengvas, tačiau paliečia sielą ir dvasią, pakviečia mąstyti ir permąstyti tam tikrus gyvenimiškus klausimus.

Daugiau apie šį spektaklį rasite paspaudę ČIA
JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS