Mato Vildžiaus "Sapiens". Utopija, kurioje auga Alisa

Šaltas ir nejaukus vasario 17-osios vakaras. Skubėdama lekiu link Juozo Miltinio dramos teatro durų, kad nepavėluočiau į ilgai lauktą premjerą, tačiau pasikabinusi savo striukę sužinau, kad spektaklis vėluos. Giliai atsidustu supratusi, kad visgi veltui bėgau, rizikuodama paslysti ant žiemos išdaiga tapusio plikledžio, nes... geriems dalykams visgi reikia laiko. Patogiai įsitaisau antrame teatro aukšte ir, žiūrėdama į vakaro paslapties apgaubtą miestą, dvasiškai kaupiuosi spektakliui. Premjera "Sapiens", į kurią visi bilietai buvo išpirkti, nors teatre žmonių neįprastai mažai. Akimirkai sunerimstu, pamaniusi, kad galbūt atėjau ne man skirtą dieną, tačiau pasižiūrėjusi į savo bilietą nusiraminu - viskas tvarkoje. Pagaliau visi žiūrovai yra kviečiami užeiti į mažąją teatro salę, kur lyg ko bijodami lėtai užeina žmonės. Nors ir kėdžių buvo žymiai mažiau nei įprasta, visos jos buvo užimtos, ir tai spektakliui suteikė tam tikrą prasmę. Prasidėjus spektakliui mintyse prisipažįstu sau, kad šio susitikimo su teatru tikrai vertėjo laukti.

Spektaklis vyksta dabar ir čia. Pagrindinė veikėja - Alisa - dirbtinis intelektas, kuriam suteiktas humanoidinis moters kūnas. Alisos kūrėjai, korporacija "Homo Deus", skiria jai užduotį - patobulinti homo sapiens rūšį. Alisai įdiegiama įvairi informacija apie žmones, jų panašumus ir skirtumus, tačiau dirbtinis intelektas negali suprasti, kuo žmogus skiriasi nuo jos pačios. Viešų pristatymų metu Alisa, bendraudama su žiūrovais, bando išsiaiškinti, kodėl ta pati homo sapiens rūšis renkasi skirtingus dalykus, kas sąlygoja jų logika ir skaičiavimais nepagrįstus pasirinkimus bei kodėl žmonės atlieka tam tikrus veiksmus, pavyzdžiui, meluoja, ironizuoja, pokštauja. Spektaklyje atspindimas ne tik kūrėjo ir jo kūrinio santykis, bet ir būdas žmonėms kalbėti apie žmones, pasinaudojant naujausiomis technologinėmis inovacijomis. 

Tai spektaklis apie žmogaus, kaip Dievo kūrinio, unikalumą kitų gyvybės formų Žemėje kontekste. Spektaklyje puikiai pavaizduojami skirtumai tarp dirbtinio intelekto ir gyvo žmogaus, mąstymo principų, vertybių, poreikių bei ketinimų. Pilotiniu bandymu dirbtiniam intelektui įsitvirtinti mūsų visuomenėje tampa humanoidas Alisa, kurią į "laisvę" išleidžia jos kūrėjai tikėdami, jog Alisa jau suprato žmogaus vertę ir nenorės užvaldyti žmonijos. Tai mokslinės fantastikos kūrinys, leidžiantis pamatyti alternatyvią ir, istoriniu aspektu, artimą ateitį, kurios vis dar nesuvokiame arti savęs. Tai galimybę prisiliesti ir iš arčiau susipažinti su ateitimi, kurioje galbūt kiekvienas iš mūsų būsime vertinami tam tikra reitingavimo sistema, kuri nulems tolimesnį mūsų socialinį gyvenimą. Utopinė - fantastinė mintis, kad vieną dieną mūsų visuomenėje atsiras daugiau humanoidinių dirbtinio intelekto apraiškų tampa realistiškesnė, o "Sapiens" dėka galime su tuo susipažinti realiu laiku dabar ir čia.

Aptariant pačio spektaklio pateikimą ir apipavidalinimą, tai turbūt pirmasis mano matytas spektaklis JMDT, kuriame naudojama projekcinė siena, kuri spektakliui, o ypač dirbtinio intelekto emociniam pajautimui, suteikė didžiulę prasmę. Patiko garso ir šviesos efektai, parinktas garso takelis ir netgi tai (kas man nėra įprasta), kad viskas vyko labai arti kiekvieno iš mūsų. Dar dabar prisimenu tas juodas ir emociškai "tuščias" akis, žvelgiančias į mane, kas pakvietė mane susimąstyti apie emocijų išraiškos prasmę. Grožėjausi aktorės Adelės Šuminskaitės įsikūnijimu į negyvą objektą, maksimaliai "atjungiant" visas galimas žmogiškumo apraiškas. Stebėjai ir mėgavausi profesionalumu, o mintyse mąsčiau, kiek visgi laiko ir pastangų prireikė aktorei, kad iš gyvos moters pataptų robotu?

"Sapiens" yra antroji diptiko, kuriuo siekiama kritiškai ir kūrybiškai pažvelgti į netolimą ateitį, dalis. Pirmoji dalis, pavadinimu "y: Alisa" pristatyta 2018 m. lapkritį Oskaro Koršunovo teatre/ Vilniaus miesto teatre. "Sapiens" yra bendra Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro ir meninio sindikato "Bad rabbits" teatro koprodukcija. 

Taigi, spektaklis man labai patiko savo kitoniškumu ir inovatyvumu teatro scenoje. Prisipažinsiu, nesu mokslinės fantastikos mėgėja, tačiau šis spektaklis mane privertė kiek kitaip vertinti šį žanrą. Buvo įdomu susipažinti ir patirti, kas (galbūt?) laukia mūsų netolimoje ateityje, vaizduotėje susikuriant savo asmeninę ateities viziją ir permąstant, kokios galimos grėsmės laukia visuomenės kaip sistemos. Spektaklis šiuolaikiškas, kupinas dabartinių technologinių terminų ir informacijos, tad spektaklis patiks visoms kartoms, kurios nori susipažinti su fantastine ateities vizija. Spektaklis nėra lengvas, tačiau paliečia sielą ir dvasią, pakviečia mąstyti ir permąstyti tam tikrus gyvenimiškus klausimus.

Daugiau apie šį spektaklį rasite paspaudę ČIA
JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS