Vasario 23-oji, alsuojanti po truputį artėjančiu pavasariu. Su kiekvienu žingsniu link teatro mano širdis vis labiau pradeda spurdėti iš nekantrumo. Šį vakarą JMDT Pasauliui pasirodys naujasis kūrinys - premjera "Hotel Universalis" - kurio laukiau ilgiau nei mėnesį. Intriguojantis pavadinimas, provokuojanti afiša ir aktoriai, savo kūryba spėję pavergti mano širdį verčia mano žingsnius tapti dar skubesniais. Spektaklis bus rodomas teatro laboratorijoje, tad braudamasi pro būsimus žiūrovus patraukiu link spektaklio vietos. Patekusi į spektaklio patalpą, maloniai nustembu pamačiusi, kad sceną ir žiūrovus skiria stiklo siena, o dekoracijos už stiklo primena vakarietiškuose filmuose rodomas viešbučių registratūras. Įsitaisau pačiame viršuje, kur, tikiuosi, sulauksiu geriausio vaizdo, ir dvasiškai atsiduodu į spektaklio režisieriaus rankas. Salė pilna žiūrovų, laisvos vos kelios vietos, kurių netyčia neužtiko potencialių žiūrovų akys.
Spektaklis prasideda kuriama internetinio vlog'o laida, kurioje dalyvauja Epafas, Faetonas, Kiknas, o klausimus dalyviams užduoda Marija. Faetonas - viešbučio "Universalis" savininko Helijaus ir valdytojos Klimenės sūnus, siekiantis bet kokia kaina pasiekti šlovės, įrodyti savo neva turimą talentą ir įgyti visuomenės pripažinimą, vedantį į poveikį kitiems. Epafas - geriausias Faetono draugas, sėkmingas ir talentingas žmogus, kuriam pinigų nestingantys tėvai suteikia viską, ko tik nori Epafas. Faetonas jaučia patologinį poreikį konkuruoti su, iš pažiūros, visomis
prasmėmis pranašesniu Epafu, tačiau noras nugalėti savo draugą tampa
(savi)destrukcinis. Šiame konkurencinių kovų kontekste pasirodo Kiknas (Helijaus ir Klemenės įvaikis) - ramus, monotoniškas, liūdnas Faetono įbrolis, kuriam visą jo gyvenimą trūksta dėmesio iš aplinkinių, o ypatingai - iš įmotės Klemenės. Kiknas šiek tiek dėmesio sau išsireikalauja savo suicidiniais veiksmais, polinkiu į savižudybę ir kalbomis apie gyvenimo beprasmiškumą, įvairius būdus tobulai savižudybei. Marija, nėščia Faetono sužadėtinė ir mylimoji, kuri bando suvaldyti vidinį vaiką Faetone ir primena apie tai, kad vyras greitai ir pats taps tėvu, tad varžymasis dėl galios kitiems yra beprasmis, tačiau Marija lieka neišgirsta. Varžydamasis su Epafu, Faetonas jaučiasi tinkamai neįvertintas ir teigia, kad draugas laimi prieš jį tik dėl savo tėvų turtų, o pats prisipažįsta besijaučiantis nuskriaustas dėl to, kad yra priverstas sėdėti viešbučio registratūroje. Jausdamas nuoskaudą dėl nepatirtos tėviškos meilės ir nepilnavertiškumo, noro įgyti galią kitiems, Faetonas pareikalauja iš savo tėvo Helijaus atiduoti tai, kas Helijui yra svarbiausia. Ar Helijus nepadarė klaidos, perleisdamas viešbutį Faetonui? Ar Faetonas sugebės išsaugoti tai, ką daugybę metų kūrė jo tėvas? Ar jis išliks savimi?
Spektaklis yra paremtas antikos laikų mitu apie Saulės dievo Helijaus ir okeanidės Klemenės sūnų Faetoną, kuris, trokšdamas galios, paslapčia nusprendžia važnyčioti Helijaus saulės vežimą dangumi, tačiau nepajėgia suvaldyti žirgų, ko pasekoje žūsta pats ir vos liepsnose nesudegina Žemės. Mitas nebūtų mitu, jei bėgant metams jo aktualumas neišliktų. "Hotel Universalis" puikiai pavaizduojamas šiuolaikinės kartos troškimas valdyti ir daryti įtaką kitiems, neįvertinant valdžios kainos ir galimų pasekmių, žinomumo ir galios siekimas neturi ribų, tačiau visa tai norima pasiekti neįdedant pastangų, neturint ypatingo unikalumo ar talento. Žinomumo trokštama net nesuvokiant, kam jis yra reikalingas ir kur jį galima panaudoti. Tai - tarsi noras pasiekti Saulę - visi trokšta to, lygina su Olimpo viršūne, tačiau nežino, kodėl to nori ir ką su tuo daryti. Faetonas, varžydamasis su savo draugu, pamiršta savo moralines vertybes (nesirūpina besilaukiančia Marija, neskuba jos vesti), manipuliuoja aplinkinių jausmais (Klemenės ir Helijaus, taip išsireikalaudamas savo užgaidų patenkinimo), žemina savo įbrolį ir viešbutyje daugybę metų dirbančius darbuotojus. Jis tampa saule visoje viešbučio bendruomenėje, aplink kurį turi suktis visų kitų žmonių interesai ir dėmesys, ir netgi Kikno padažnėję bandymai nusižudyti jo nesujaudina. Anaiptol, Faetonas nori padėti Kiknui nusižudyti, suorganizuodamas jam laidotuvių procesiją. Pasikeitus viešbučio savininkui, įvyksta moralinis perversmas, vedamas aklo noro būti galingu, tačiau norėdamas pajausti pasitenkinimą ir aplinkiniams įrodyti savo įgytą galią, Faetonas tampa pražūtinga būtybe.
Šioje pjesėje puikiai pavaizduojamas šiuolaikinio jaunimo vertybės ir moraliniai tikslai, savotiško bendravimo su tėvais ir aplinkiniais ypatumai, kurie moraliniu požiūriu tampa destruktyvūs bendravimo principams. Šiuo metu vis daugėja jaunosios kartos atstovų, kurie tampa priklausomi nuo technologinės komunikacijos būdų ir kitų žmonių pripažinimo. Dabar įvairūs reiškiniai, tokie kaip grožis, skonis, spalvos, asmens savivertė yra pamatuojami mygtuko "like" paspaudimais socialiniuose tinkluose ar tiesioginės transliacijos žiūrovų skaičiumi, kas individe augina savąjį Ego, taip suteikiamas abejotinos reputacijos ir reikšmės visuotinis (bent jau taip mano individas) pripažinimas ir įgyjama tam tikra galia daryti įtaką kitiems. Stebėjau spektaklį ir visa tai išjaučiau širdimi, kas manyje sukėlė liūdesį dėl esamos ir būsimų mūsų kartų, kurių vertybė yra žinomumas, pasiektas avantiūromis, ir siekis būti galingu. Lengvai ir be jokių pastangų įgyta galia kitiems dažniausiai priveda prie moralinių nukrypimų, apie ką kalbama spektaklyje.
Kas liečia patį spektaklio pastatymą, nuoširdžiai rašau 10+. Mano nuomone, tai spektaklis, kurio visos dalys maksimaliai išpildytos: garso takelis, dekoracijos, aktorių parinkimas, šviesos efektai, tekstas, pjesės keliamų problemų aktualumas visuomenei, prasmingas, tačiau lengvai suprantamas tekstas, panaudotos vaizdinės priemonės. Tikrai, po šio spektaklio labai norėjosi paspausti ranką padėkojant visai kūrybinei grupei už sukurtą stebuklą teatro scenoje. Viskas buvo parinkta tiesiog puikiai, nieko netrūko ir nieko nebuvo per daug. Spektaklis įtraukė ir visą laiką nepaleido, už ką ir esu labai dėkinga.
Taigi, spektaklis man labai patiko. Dar dabar, praėjus tiek laiko po spektaklio, negaliu pamiršti jo emocijos. Turiu prisipažinti, kad spektaklio buvau taip sužavėta, jog savo bendradarbiams nedaviau ramybės pasakojimais apie matytą spektaklį. Tai spektaklis, skirtas jaunimui, lyg "Roberto Zucco" pratęsimas, nes spektaklis nėra lengvas, tačiau prasmingas; aktualus didžiajai daliai visuomenės, o keliamos problemos vienaip ar kitaip paliečia kiekvieną iš mūsų; kupinas simbolių, kurių prasmę supras ir dabartinės kartos atstovai; jis puikiai iš šono parodo šiuolaikinio jaunimo vertybines ydas. Atrodo, dar tiek daug norėčiau parašyti apie šį spektaklį, mintys liejasi it upės vaga, tačiau pritrūksta žodžių apibūdinti tai, ką patyriau spektaklyje, todėl kviečiu visus, jaunus ir vyresnius, pačius pamatyti spektaklį "Hotel Universalis".
P.S. Paskutinė spektaklio scena mane tiesiog nuginklavo!
Daugiau apie šį spektaklį rasite ČIA
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą