"Mano šeima". Kas nutinka, kai nustojama kalbėtis.

Lapkričio 22 diena. Vakaras. Lauke jau senokai sutemę. Už lango lyja lietus lyg norėdamas nuplauti visos savaitės vargus. Tik čia, Juozo Miltinio dramos teatre, nelyja. Salėje daugybė žmonių, norinčių bent kuriam laikui patekti toli nuo šalto lietuviško rudens. Ir štai, šį vakarą persikeliame į Italiją! XX amžiaus 6 dešimtmetis. Paprasti italų šeimos namai.

Kaip ir minėjau, veiksmo vieta - visuomenės pagarbą užsitarnavusios Stiljanų šeimos namai. Spektaklis prasideda dviejų draugų pokalbiu apie ketinimą išvykti į Paryžių, norint siekti karjeros. Atminty įstrigo Bepės Stiljano draugo apranga, kurią turbūt dabartinis žmogus pavadintų kiek per mažai vyriška. Bepė svarsto, ar reikia sakyti tėvui apie jo būsimą kelionę, nes mano, kad tėvas labai supyks dėl tokio sūnaus noro ir kelionės planai nueis veltui. Atrodo, viskas įprasta kaip ir kiekvienoje šeimoje: tėvai nenori paleisti vaikų, nes jaučiasi už juos atsakingi, o vaikai nori kuo greičiau pradėti savo gyvenimą be tėvų pagalbos, tuo tarpu ir pranokti savo gimdytojus. Tačiau iš tiesų šioje šeimoje slepiasi daug rimtesnių problemų...

Šeimos galva - Alberto Stiljano - radijo laidų vedėjas, labai gerbiamas visuomenėje žmogus, turintis daug įtakingų ryšių bei uždirbantis gerą atlyginimą siekia, kad jo vaikai gautų geriausią: sūnus užimtų laisvą darbo vietą radijo stotyje, dukra laimingai ištekėtų ir sukurtų savo gyvenimą. Visą laiką vaikus auklėjęs griežtai, reikalavęs nuolankumo, geriausių rezultatų net nepastebi, kaip viskas pradeda slysti iš rankų. Jo žmona - Elena Stiljano - dienas leidžia kartu su draugėmis klube, kur per dienas žaidžia kortomis. Vyrui nežinant, ponia Stiljano pralošia didžiulę sumą pinigų draugėms, kurios spaudžia atiduoti skolas. Tuo tarpu sūnus Bepė, patikėjęs savo neaiškios orientacijos (tegul man atleidžia žmonės, kurie dėl tokio išsireiškimo gali įsižeisti) draugo pažadais apie stulbinančią milijoninę karjerą Prancūzijoje, kurią Bepė turėtų padaryti kaip garsus menininkas, filmų aktorius ir šiaip nuostabaus grožio žmogus. Jo sesuo Rozarija savo gyvenimo dienas leidžia besimėgaudama įvairaus pobūdžio pramogomis kartu su savo sužadėtiniu Korado, kuris nepaisant to, kad ją labai myli, dalina jai antausius dėl menkniekių. Rozarija to stengiasi nesureikšminti ir visuomet atleidžia tokį Korado elgesį.

Nepaisant sudėtingų šeimos narių asmenybių, šeimą slegia viena didžiulė problema - nesusikalbėjimas. Kiekvienas iš jų yra skirtingos asmenybės, turinčios savo poreikius, gyvenimo tikslus bei norintys įtvirtinti savąjį "aš" šiame pasaulyje. Tik bėda ta - nei vienas nenori klausyti savo artimųjų. Kuomet negirdimi esminiai dalykai, prasideda teisimas dėl tam tikrų poelgių. Kiekvienas daro ką tinkamas, ir niekas negali tam paprieštarauti. Galiausiai, o kas gi išgirs tuos prieštaravimus? Tai šeima, kurioje niekuomet nėra kalbama apie šeimos problemas, kiekvieno iš šeimos narių poelgius ar kitus svarbius dalykus. Dėl paprasčiausio nesikalbėjimo šeimą ištinka didžiulės problemos Negana to, apie tai praneša visa vietinė spauda. 

Turbūt vertėtų paminėti, kad visi aktoriai buvo savaip nuostabūs ir kiekvienas idealiai įgyvendino savo vaidmenį. Kiekviena personalijos temperamento spalva buvo išpildyta puikiai, tad net ir didžiulių problemų slegiamas vaidinimas buvo spalvingas. AČIŪ, AKTORIAI, JUMS UŽ TAI, KAD SUGEBATE ĮSIKŪNYTI Į BET KIENO KAILĮ. Lenkiuosi Jums!

Kiekvienas spektaklis turi jam būdingą sceną, kuri tampa lyg ir to vaidinimo vizitine kortele. Pastarasis nėra išimtis. Sau susidariau matytų spektaklių įspūdingiausių epizodų sąrašą, tad ties šiuo spektakliu rašausi kiek keistą momentą. Turbūt labiausiai įstrigęs vaidinimo epizodas buvo Alberto ketinimas pasikarti, sužinojus apie žmonos skolas. Tuomet, užlipęs ant pakylos, jis išsivėrė kelnių diržą, apsirišo juo kaklą ir bandė kartis, o tuo tarpu pradėjo skristi šviestuvai. Tai atrodė beprotiškai įspūdingai ir įsimintinai, kažkiek mistiškai ir nekasdieniškai, taip pat, kaip ir pačios savižudybės reiškinys. Laimei, šis epizodas pasibaigė iš dalies laimingai.

Chaotišką šeimos vaizdą keičia momentai, kuomet į diktatūrinį šeimos valdymą linkęs tėvas pagaliau pradeda kalbėti apie tai, kas vyksta. Ir tai, ką jis pasako kiekvienam šeimos nariui labai griebia už širdies. Nemeluosiu, tikrai norėjosi verkti. Bet ne dėl to, kad būtų gaila spektaklio veikėjų, o gaila savęs... dėl savo tylėjimo ir nesugebėjimo pamatyti tai, kas akivaizdu, išgirsti, ko nori artimas ir galiausiai - juk kartais ir mūsų niekas negirdi, kuomet sakome nepaprastai svarbius dalykus. Tėvo ir dukters pokalbis mane paveikė ypatingai stipriai. Dar dabar, prisiminusi jį, vos tramdau ašaras. Nesigilinsiu į asmeniškumus, bet tai buvo taip arti manęs... kaip dar nei karto teatras nebuvo arti mano gyvenimo. O juk kiekviename vaidinime mes randame nors dalelę savęs! Tas nepaprastas pokalbis leido pripažinti, kad buvimas kitokia, nei visi kiti, nėra nuodėmė. Kad nesu viena tokia, kuri meluoja, kad pritaptų prie bendraamžių, draugų. Tas melas tik toks, kad pačiai neskaudėtų, be jokių piktų kėslų ar išskaičiavimų. Tik tam, jog visi matytų susikurtą, visiems universalų, veidą. Juk niekas nemėgsta kitokių.

Spektaklio veiksmo neatpasakosiu, nes norėčiau, kad kuo daugiau žmonių, kuriems rūpi jų gyvenimai, jų šeimos ir likimai, perskaitę šį mano įrašą pamatytų jį patys. Kad savaip suprastų ir sau pritaikytų, o pritaikę, tuo ir pasinaudotų, priimant svarbius sprendimus. 

Pamaniau, kad esu kvaiša, kuomet susikaupusios ašaros vos tilpo akyse. Kaip gi galiu verkti spektaklio metu, kuomet visi žiūrovai mėgaujasi tomis nepaprastomis akimirkomis? Ir tuomet salės viduryje pamačiau vieną moterį, net kūkčiojančią nuo verksmo. Ji verkė iš visos širdies, o tas jos skausmas, nors ir tyliai, girdėjosi net paskutinėse eilėse. Šalia sėdėję žmonės nereagavo į tokį moters elgesį, kas sukėlė mano nuostabą. Galbūt tik aš tai girdėjau? Galiausiai pasibaigus spektakliui pamačiau ir daugiau žmonių, kurių akys buvo kiek paraudusios nuo vienos kitos ašaros, tad supratau, kad ne mane vieną taip paveikė vaidinimas.

Iš tiesų vis dar gerklėje jaučiu tą gumulą, kuris atsiranda, kai skaudu ir norisi išsiverkti. Širdyje šiek tiek skaudu dėl vaidinimo ir asmeninio gyvenimo panašumų. Tikrai labai privertė susimąstyti apie tą ratą žmonių, kuriuos turėtume laikyti pačiais svarbiausiais gyvenime.  Išėjus iš teatro viduje buvo taip tuščia.. O tą tuštumą tegali užpildyti apmąstymai visko, ką turi kas dieną.

Kalbant apie spektaklio vertinimą, tai kitokio vertinimo nei TEIGIAMAI ir negali būti. Pati jo mintis, dialogai, situacijos man davė daug peno mąstymui, o ir atmerkė akis prieš darant klaidas, priimant svarbius sprendimus. Nepaisant to, kad viskas, ką rašiau, yra ganėtinai liūdna, tai visgi yra tragiKOMEDIJA, tad tikrai spektaklio metu buvo progų ir pasijuokti iš personalijų temperamento, juokingų posakių bei kostiumų. REKOMENDUOJU visiems, kurie nori pasijuokti iš savo kasdienybės, tačiau kartu ir pamąstyti apie savo poelgius, vertybių prioritetus ir kitus dvasiškai svarbius dalykus. Sielos gydymo poveikis matomas "plika akimi".

Tai tėra mano nuomonė, įspūdžiai ir emocijos, o visa kita rasite čia: http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/didzioji-sale/mano-seima-eduardo-de-filippo/.

Daugiau informacijos apie rengiamus spektaklius rasite čia: http://miltinio-teatras.lt/