Spektaklis prasideda šalia ežero, kur netrukus turėtų vykti jauno menininko pirmosios pjesės vaidinimas. Vyksta pokalbis tarp jaunos merginos ir ją be proto įsimylėjusio mokytojo. Pastaroji mergina karštai myli jaunąjį menininką, kuris į ją visiškai nekreipia dėmesio, tad už savo atvirą simpatijos demonstravimą mokytojas sulaukia tik smūgio kumščiu į nosį. Kuomet baigiamas pasiruošimas vaidinimui, sušaukiami žiūrovai, tarp kurių yra ir jaunojo menininko mama - garsi aktorė, užvaldyta meilės sau ir garbės troškimo. Vaidinimo metu jaunuolio mama nesusilaiko nuo kandžių komentarų, kurie įskaudina jauno menininko savimeilę ir vaidinimas nutraukiamas. Atrodo, atsiprašymu ir supratingumu viskas ir baigtųsi, tačiau šioje pjesėje viskas daug kebliau nei atrodo. Nors tuo metu rodomas vaidinimas iš tiesų makabriškas, jis turi esmę, kurią gali suprasti tik tas, kuris išgyveno tai savo kailiu. Pats autorius savo pirmojo darbo esmę supranta tik tada, kai susiduria su tuo akis į akį. Kai yra nušaunamas kaip žuvėdra, kurią prieš kelis metus pats nušovė, vedamas savo egoizmo.
Beveik visus personažus sieja vienas dalykas, kurio nelinkėčiau net pikčiausiam priešui. Jie myli be atsako. Nėra nieko blogiau, nei norėti atiduoti visą pasaulį žmogui, kuriam visiškai nerūpi. Visas šis vaidinimas persmelktas neužbaigtų gyvenimo istorijų kvapu, beprasmybe. Žuvėdra yra viso to simbolis, nes juk žuvėdra visą savo gyvenimą daužosi į bangas, kuriose ir žūsta. Šis paukštis laisvas, kaip ir tie nelaimingi žmonės, tačiau jiems tos laisvės visiškai nereikia. Jie nori rasti dvasinę ramybę, kurią garantuotų meilė tų žmonių, kuriuos jie myli. Kiekvienas jų veiksmas turi atoveiksmį, kiekviena problema - glaudų ryšį su priežastimis. Atrodo, laiminga spektaklio pradžia ir keliamos menkos problemos turi glaudų ryšį su tragiška spektaklio baigtimi. Tiek daug vaizduojamų gyvenimų, o nei vienas nekvepia laiminga pabaiga.
Kiekvienas personažas puikiai atkartoja mūsų visuomenės žmonių tipus, kurių ydos "pjauna" aplinkinius. Narcisizmas, egoizmas, garbės troškimas net tada, kai turi viską, ko gali reikėti - maisto, drabužių, gyvenamą vietą ir mylintį žmogų. Vyriškas grubumas, noras pasinaudoti kitu ir neištikimybė, savo artimo žeminimas ir menkinimas netgi kitų žmonių akivaizdoje. Pagyvenusio žymaus rašytojo potraukis prie jaunos merginos, kuris pastarosios jaunystę ir talentą "nušauna" lyg žuvėdrą, plaukiančią krantu. Ji dėl šlovės buvo pasiryžusi paaukoti savo artimiausią žmogų, tad kai sulaukia garbės ir pripažinimo, miršta jos sūnelis. Kiekvienas personažas dėl savo asmeninių norų paaukoja kažką labai svarbaus, kas sąlygoja tapimą "tuščiu" žmogumi.
Kalbant apie aktorius, visi savotiškai nuostabūs. Kiekvieno profesionalumas žavėjo mane visas tas tris valandas, kuo labai džiaugiuosi. Neslėpsiu, tačiau viena aktorė mane be galo žavi, tik, gaila, šį kartą jos vaidmuo nebuvo itin šmaikštus ir linksmas. Nepaisant to, vaidmens atlikimas leido susitapatinti su tuo, ką mačiau scenoje. Prisipažinsiu, nusidėjau. Nesugebėjau šiai aktorei atsidėkoti už tai, kad ji prisideda prie mano dvasinio tobulėjimo, dėl to savigrauža daro savo darbą. Prižadu, tai bus ištaisyta.
Didžiausią dėmesį paliko spektaklio dekoracijos ir šviesų dailininko darbas. Tikrai to teatro scenoje dar nebuvau mačiusi, tai kažkas ypatingo ir originalaus. Neslėpsiu, toks sukurtas vaizdas ne tik paleidžia į laisvę žiūrovo vaizduotę, bet ir sukelia sentimentalių prisiminimų, asociacijų. O galbūt tiesiog estetiniu grožiu paglosto žiūrovo akis. Atrodo, paprasti dalykai, tačiau su profesionalo rankos prisilietimu viskas virsta įspūdį didinančiomis spektaklio detalėmis, kurios daugybę kartų sustiprina įspūdį. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie muziką. Paprasta, tačiau ne tokia, kokią žiūrovas yra pratęs girdėti teatre. Prie muzikos efektų prisilietė ne tik spektaklio pjesei priklausanti klasikinio stiliaus muzika, bet ir elektroninės muzikos elementai, suteikiantys vaidinimui dabarties kvapo. Ką jau kalbėti apie tam tikrus pasikartojančius aktorių judesius, turinčius simbolinę reikšmę.
Iš tiesų, šis spektaklis labai stiprus ir tikrai nėra lengvas. Tai nėra vienas iš tų, kur atėjus nereikėtų net pamąstyti apie simbolių reikšmes ir prasmes ir kita. Nors ir spektaklio programėlėje rašoma, kad tai komedija, ši istorija tikrai nekėlė šypsenos. Anaiptol, sukėlė daugybę sentimentalių prisiminimų, kurie pildė akis ašaromis. Viskas taip artima, taip pažįstama...Juk turbūt nėra žmogaus, kurio nebūtų palietusios šioje pjesėje keliamos problemos. Netgi rašant visus šiuos žodžius, norisi verkti, tik nežinau, kodėl - dėl prisiminimų ar dėl to, kad pasaulyje tiek daug žmonių, kuriuos kamuoja analogiški likimai. Labai sunku rašyti apie "Žuvėdrą", perteikti spektaklio emocijas, nes tai reikia išgyventi pačiam žiūrovui dėl nevienodos kiekvieno asmeninės patirties.
Tai spektaklis, kuris priverčia pažvelgti į savo gyvenimą iš šalies, persidėlioti tam tikrus prioritetus, o galbūt ir padeda rasti išeitį iš keblios situacijos. Visi, kurie bent kartą buvo įsimylėję be atsako, gniauš savo karčios patirties ašaras, o tie, kurie dar tik pradeda savo gyvenimą - pasimokys, kaip elgtis tokioje situacijoje. Visus, kuriuos kankina kritika dėl jų nuoširdumo, ras paguodą, o norintys pasigrožėti profesionaliu darbo atlikimu - galės tuo gėrėtis visas tris spektaklio valandas. Tai vienas tų spektaklių, kuriuos norėčiau dar ir dar kartą pamatyti, nesvarbu, kokia būtų bilieto kaina. Tai nėra tas spektaklis, po kurio būna lengva ir gera. Šis priverčia daug ir tyliai mąstyti, apgalvoti viską, kas buvo rodoma, kartu pritaikant tai savo gyvenimui. Tai spektaklis, kuris tobulina žiūrovo sielą, daro žmones geresniais. Dar dabar mąstau apie jį. Galbūt vertėtų nusipirkti bilietus?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą