Svajonės kartais pildosi

Neatsižvelgiant į mano amžių, visuomet svajojau apie keistus dalykus. Na, keisti jie tik paprastiems mirtingiesiems, kurių vis sparčiau daugėja mūsų visuomenėje. Gaila, nes mirtingumas tampa lengviausia išeitimi nuo kovos dėl savo įsitikinimų, vertybių ir visų kitų svarbių žmogui dalykų. Rašau taip, nes tik neseniai pati sau pripažinau, kad esu kitokia, nei visi. Ir tai per tuos du metus kolegijoje supratau dėka skaudžių gyvenimiškų pamokų apie tai, kaip turi "marinti" savo išskirtinumą. Kodėl tik dabar? Ir aš sau uždaviau šį klausimą, į kurį atsakymas paprastas: mokykloje buvo skatinamas išskirtinumas (turėjau garbės mokytis į menus orientuotoje mokykloje), tad joje buvo žymiai daugiau kitokių žmonių. O kai kiekvieną dieną esi apsuptas savaip kitokių bendraamžių, tai tampa normalu. Kuomet patekau į terpę, kur specialybė mažai reikalauja išskirtinumo, išryškėjo tai, ko daugybę metų nepastebėjau ar tiesiog nesureikšminau.

Bet ne apie tai norėjau pasipasakoti. Svajonės... Tai turbūt vienas ryškiausių skiriamųjų bruožų tarp vaikystės ir suaugusiųjų pasaulio. Mes suaugame, kai nustojame svajoję. Labai dažnai netgi pamirštame, kaip tai reikia daryti, nors, iš tiesų, tai labai lengva ir paprasta. Suaugusiajam prisivertimas svajoti gali būti kaip aukščiausio lygio bausmė, nes tektų atitrūkti nuo kasdieninių darbų, rūpesčių, pabėgti nuo įprastos aplinkos ir daug daug svajoti, bent trumpam stikliniame butelyje užkimšus mintis apie materiją, pinigus ir kitas "tuštybes". Jau ankstesniame sakinyje paminėtas žodis "prisiversti" pasako daug ką - per skubėjimą ir visus kitus suaugusiesiems labai svarbius dalykus tai tampa nereikalingu dalyku, be kurio neva gyventi lengviau, nes mažiau patyriama nusivylimų. O juk nusivylimų ir taip pakanka, siekiant karjeros ir pasisekimo darbo rinkoje, ar ne?

Paklauskite savęs - kada paskutinį kartą: rugpjūčio naktį skaičiavote žvaigždes ar tiesiog atsidavėte Visatos galybei (tada žvaigždžių daugiausia), ėjote kviečių lauku, braukdamas ranka per viršūnėles ir niūniavote ryte išgirstą dainą, nesislėpėte po skėčiu, pliaupiant lietui, palydėjote saulę, besileidžiančią į jūrą? Visos tos akimirkos ir skatina svajones, išlaisvina nuo komercinių pančių, kurie vis labiau smaugia žmones. Didžioji dauguma šiuolaikinių žmonių jau pamiršo apie anksčiau išvardintus dvasinį malonumą keliančius pojūčius. Pamiršome, kaip tobulinti savo dvasią, kad ji augtų kartu su mumis. Dabar mes ieškome mene kažko tokio, ko negalime įgyvendinti kasdienybėje. PRAMOGAUJAME. Mes vertiname spektaklį, kuris "išsityčioja" iš tikrojo teatro, nešiojame tokius režisierius ir aktorius ant rankų, nes jie sukuria komercinį vaidinimą be jokių didesnių išlaidų ir pastangų. Svarbu - kuo geresnė reklama žiniasklaidoje, ir tada mes visi - šiuolaikinio teatro vergai, įvaizdžio žmonės. Tada mes pradedame vertinti renginių vedėjų aprangą, dekoracijas ir kitas smulkmenas su tikslu - iškelti save aukščiau visko be jokių pastangų. Tokia tampa mūsų kultūra...

Bet aš esu kitokia. Ir kitokį teatrą vertinu. Argi galiu nedievinti to, kuris man suteikia tiek daug, kad tampu tobulesne asmenybe? Todėl svajojau kada nors prisiliesti prie to, ką kasdien liečia Juozo Miltinio dramos teatro aktoriai. Ir, nepatikėsite, svajonė išsipildė. Tiksliau, viena iš daugelio, tačiau manyje sukėlė tiek džiaugsmo, kad jo pakaktų dar dešimčiai liūdnų žmonių. Tuo metu apėmė keistas jausmas - negalėjau patikėti tuo, kad rankose laikau tikrų tikriausią scenarijų, dar Miltinio laikų. Vien prisilietus prie jo, suvirpa širdis, ir įsivaizduoju daugybę dalykų, kurie beprotiškai jaudina. Žinoma, tuo neapsiribojau, bet teko pabėgti nuo keistų žvilgsnių, siunčiančių signalą, jog elgiuosi lyg beprotė. Ir tai tik darkart įrodė, kad esu kitokia. Nevisuomet suprasta.

Auksiniai Henriko Radausko žodžiai: "Pasauliu netikiu, o pasaka - tikiu."