Užsiminiau apie tai, nes šio spektaklio veiksmo vieta yra pažįstama daugeliui Lietuvos piliečių. Kadangi šiais laikais šalyje vis daugėja asocialaus elgesio šeimų, retas kuris nėra matęs tokio gyvenimo būdo kaimynystėje ar per televiziją. Todėl viskas lyg ir pažįstama, lyg ir įprasta, tačiau kartu ir sukrečiančiai nenormalu. Tai pasakojimas apie šeimos gyvenimo istoriją, kuomet esant dugne atsiranda galimybė kilti aukštyn. Aišku, ši galimybė susikuriama neteisėtais veiksmais, kurie pagal visus pasaulio įstatymus yra traktuojami kaip nusikalstama veikla, kuri baudžiama laisvės atėmimo bausmėmis. Nepaisant padaryto blogio jau ir taip įsitvirtinusiame blogyje, tai yra žingsnis link geresnės ateities. O tai ir sugrąžina viltį, kad pasaulyje vis dar yra gėrio ir net tamsiausioje kertelėje yra šiek tiek šviesos.
Tai ganėtinai paprastas ir buitinis vaidinimas. Jame nereikia pernelyg daug mąstyti apie moralą, o ir veikėjų tekstas persmelktas barbarizmais, žargonais ir buitine kalba, ką bene kiekvieną dieną girdime. Neįprastas reiškinys, kai teatre aktoriai nesigėdydami vardina gerai mums pažįstamus lietuviškus ir nelietuviškus keiksmažodžius, suteikiančius istorijai gyvybiškumo. Kažkas tai kitokio, laužančio standartus ir išlaisvinančio iš tam tikrų normų. Prastai (o galbūt ir visiškai blogai) prižiūrima namų buitis, maisto ir pinigų nepriteklius, socialinių įgūdžių stoka bei nelogiški sprendimai.
Aktoriai. Na, turbūt žmogui, kuris nėra gyvenęs tokioje socialinėje terpėje, kokioje vyksta spektaklio veiksmas, sunku įsijausti į vaidmenį dėl asmeninių ir tam tikram socialiniam sluoksniui būdingų vertybių sankirtos. Juk aktoriui, kuris galbūt niekuomet nėra net pagalvojęs apie smurtą prieš savo mamą sunku scenoje apstumdyti "sceninę mamą". Todėl esu dėkinga aktoriams už tai, kad neišsigando ir pažvelgė į kitokį gyvenimo būdą, priimdami visas primestas taisykles.
Negalėčiau įvardinti žanro. Labiau tai buvo juokas pro ašaras. Tik dėkoju sau už galimybę spektakliu mėgautis, o ne spręsti veikėjų socialines problemas (tai tapo profesine liga), kas paglostė sielą. Iš arčiau susipažinau su būsimu darbu bei tuo, ko šeimoje neteko regėti. Motiniškas instinktas, žiaurumas ir noras pabėgti iš tokio gyvenimo būdo - visa tai sudedamosios šio spektaklio dalys. Čia nėra nieko romantiško ar tyrai gero, draugystės ir užuojautos. Viskas kitaip, nei esame pratę.
Taigi, nepaisant nesklandumų, spektaklį vertinu TEIGIAMAI, nes jis visiškai kitoks, išsiskiriantis daugybe aspektų - buitine kalba, vaizduojamų vertybių stoka, realistiškumu bei nebaigta veikėjų gyvenimo istorija. Visa tai tiesiog prikausto žiūrovo dėmesį. Mat ir recenziją rašau kiek kitokią nei įprastai, įkvėpta kitokio vaidinimo. REKOMENDUOJU visiems, norintiems pažiūrėti į kasdieninį didelės Lietuvos gyventojų dalies kasdienybę, kurią neretai tik numanome. Ypatingai rekomenduoju tiems, kurie mano, kad jų gyvenimas sunkus ir kupinas neteisybės bei purvo (tiesiogine to žodžio prasme).
Daugiau apie šį spektaklį: http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/didzioji-sale/hanana-kelkis-ir-eik-g-grekovas/
http://miltinio-teatras.lt/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą