Gimiau Veneroje

Sunku tam pavasariui pagaliau pasirodyti mūsų gyvenimuose. Savaitę pasiaučia, apnuogindamas žmones, tačiau kitą savaitę vėl liepia apsirengti, slėptis lyg turėtume, ką slėpti. Ach tas šelmis pavasaris, mėgsta patampyti nervus nuo šalčių ir niūrių orų pavargusiems piliečiams. Ir nuo rutinos, streso, darbų. Nuo visko žmonės pavargę ir tik atgimimas gali išlaisvinti nuo sąstingio. Ar ne? Dabartiniam žmogui jo naujoji prigimtis kužda, jog reikia visur skubėti, tad sunku pavasariui "pagauti" visur skubančią ir atgal neatsigręžiančią būtybę. Todėl žmonės šiais laikais pikti ir pavargę. Kartais netgi labai žiaurūs ir bejausmiai. O tai veda link susinaikinimo...

Sunku ir man, kuomet REIKIA suaugti ir kartu su visais skubėti. Vis tempia skubantieji už rankos, kad tik suspėčiau su jais, o aš taip nenoriu... Kai pareiški savo nuomonę apie tai, visi atsisuka į mane ir žvelgia kaip į gyvybės formą, nusileidusią iš Veneros (sakydama iš Veneros noriu pabrėžti, jog ši planeta vienintelė iš visų Saulės sistemos planetų sukasi į kitą pusę). Tomis akimirkomis būna beprotiškai sunku ir viskas tęsiasi iki tos akimirkos, kai sutinku žmones, kurie taip pat iš Veneros. Todėl mėgstu eiti į teatrą, kur galiu nors trumpam pabėgti nuo to pastovaus tempimo į neaišku kur. Slepiuosi tarp savų, gyvenančių kitoje planetoje. Todėl naudojuosi kiekviena proga nueiti į teatrą.

Ne naujiena, tačiau tradiciškai dalyvauju Juozo Miltinio dramos teatro rengiamoje "tinklaraštininkų" akcijoje. Šį kartą žiūrėsiu Nikolajaus Gogolio "Vedybas". Visuomet žavėjo Gogolio mistiškumo kupini kūriniai, tad šis, manau, nenuvils. Šia mistika žavėsiuosi balandžio 16 dieną, tad pažadu per tris dienas po spektaklio pasidalinti įspūdžiais ir visa kita su šio BLOG'o skaitytojais ir savo FB draugais.

"- Kuo blogiau jautiesi, tuo gražiau rengiesi," auksinė Lanos frazė, nuskambėjusi "Jazmine". Dievinu šią aktorę. O šia fraze vis dažniau tenka vadovautis gyvenime.