Ir vėl ruduo. Tik šis nepaprastas. Kitoks. Jis auksinis, ir ne tik auksu papuošti parkai, bet ir mano širdis. Gera. Gera, kai žinai, jog viskas yra daug geriau, nei galėjo būti prieš beveik pusmetį. Gera, kai žmogus jaučiasi mylimas. Gera ir mylėti, nesvarbu, kokia tai meilė bebūtų. Ir nepaisant visų gyvenimo keliamų sunkumų, kiekvienas iš mūsų turėtume džiaugtis mažais dalykais, apie kuriuos niekuomet nesusimąstėme. Ir aš nesusimąsčiau, kol vieną gražią pavasario dieną laikinai nepraradau daugybės smulkių stebuklų. Todėl kreipiuosi į paprastą pilietį: Žmogau, Tu net neįsivaizduoji, koks esi laimingas, galėdamas kvėpuoti savais plaučiais! Juk negali žinoti, kuris ruduo tau bus paskutinis. Todėl jis auksinis. Nes to jokie pinigai ar materialios "gėrybės" negali nupirkti.Tad mėgaukis tuo dabar ir čia. Nusimesk tuos rutinos ir nuolatinio skubėjimo pančius, leisdamas sau parke bristi auksinių lapų jūra, kaip tai darei vaikystėje.
Nors prisižadėjau sau daugiau neskubėti, visgi pasiilgau žiemos. Paslaptinga žiema ir mistinis Nikolajus Gogolis - tai puikus derinys penktadienio vakarui. Tad šį penktadienį (t.y. spalio 17 d.), 18 val. Juozo Miltinio dramos teatre žiūrėsiu spektaklį "Vedybos". Etatinė tinklaraštininkų akcijos dalyvė, sakysite, ir visiškai nesuklysite. Tad įsipareigojimai išlieka tie patys.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą