Prieš kelias dienas (t.y. spalio 17 d.) turėjau malonumą pabėgti nuo šalto ir niūriai auksinio Lietuvos rudens į jaukią Juozo Miltinio dramos teatro salę, kurioje susirinkusieji turėjo galimybę nukeliauti į XIX amžiaus Nikolajaus Gogolio kuriamą Rusijos žiemą.
Veiksmas prasideda "šiek tiek" neblaivaus Stepano pasirodymu savo šeimininko, garsaus rūmų patarėjo, Podkoliosino namuose. Pastarasis, būdamas gana brandaus amžiaus, nusprendžia, jog reiktų vesti, mat jo jau miręs tėvelis labai norėtų, kad namuose būtų moteris. Tačiau pats Podkoliosinas dar nėra tvirtai nusprendęs, ar iš tiesų jo gyvenime yra reikalinga moteris, nes jam ir vienam labai gera gyventi. Belaukiant pasirodančios piršlienės su nuotakų sąrašu, Podkoliosiną aplanko jo geras draugas Kočkariovas, kuris, pamatęs pasirodžiusią piršlienę, nuo kurios pats nukentėjo, pasišauna savo iniciatyva supiršti jaunavedžius. Besivystant veiksmui paaiškėja, kad besiperšančių yra ir daugiau. Viskas pakrypsta kita linkme...
Pjesės veikėjai atspindi to meto Rusijos visuomenės tipus, kuriuos Gogolis bando pašiepti, taip tikėdamasis atkreipti žmonių dėmesį į jų pačių ydingą elgesį. Visi veikėjai yra skirtingų charakterio tipų, tačiau visus juos sieja vienas dalykas - "tuščias" gyvenimas. Pagrindinis veikėjas Podkoliosinas beprotiškai myli save. Ta meilė pasireiškia gyvenimu tik sau, o netgi susiruošus vesti, siuvasi netgi ne juodą, kas įprasta to meto kapitonams ir kitiems aukšto rango pareigūnams, kostiumą, o tamsiai mėlyną, taip norėdamas pabrėžti savo buvimą aukščiau kitų. Stepanui grįžus iš siuvyklos, jį labiau domina ne kokioje stadijoje yra kostiumo siuvimo darbai, o ar kas nors kalbėjo, kad garsus rūmų patarėjas veda. Nuotaka Agafja Tichonovna, nors ir turinti tam tikrų plika akimi matomų trūkumų, visgi išlieka išranki ir drovi, tačiau kartu ir šiek tiek pamišusi dėl tokio savo likimo. Likę jaunikiai taip pat išsiskiria savitais bruožais: Ževakinas - be gali liesas, mėgstantis daug fantazuoti apie nebūtas keliones į užsienį vyriškis "gaidžio kojomis, be galo mylintis visas moteris ir jau beprarandantis viltį kada nors vesti; Jajičnica - aukštas, barzdotas, gerokai pagyvenęs vyriškis, turintis priklausomybę alkoholiui ir linkęs į kleptomaniją, jaunystėje tarnavęs tarnyboje, tačiau pastaroji neturi itin geros reputacijos; Anučkinas - abejotinos pakraipos jaunuolis, vis besidažantis lūpas raudonais lūpų dažais; Starikovas, nors ir įsivaizduoja esantis labai turtingas ir įtakingas, iš tiesų kitų jaunikių greitai buvo užtildytas ir išstumtas iš jaunikių rinkos šiose piršlybose.
Šis spektaklis labai dviprasmiškas: atrodo, istorija labai aiški ir paprasta, tačiau iš tiesų, žinant N. Gogolio kūrybos ypatumus, ši istorija tampa sunkiai įkandamu riešutu. Vaidinimas kupinas simbolių, kurios ypač sunku suprasti šiuolaikiniam jaunimui. Kiekviena dekoracijos detalė kūrė mistinį pjesės vaizdą, kas sukėlė daugiau minčių bei apmąstymų apie šios istorijos mintį. Kiekvieno veikėjo pavardė turi savo reikšmę ir jei suprantate rusų kalba - tai sudarys unikalią veikėjų charakteristikos detalę. Labai patiko veikėjų kostiumai, kurie kaip reikiant sustiprino veikėjų charakterių linijas.
Kaip ir anksčiau esu minėjusi, labai mėgstu spektaklius, kurie įstringa atmintyje tam tikru simboliu ar detale. Šis spektaklis nėra išimtis. Kadangi "Vedybų" veiksmas vyksta gūdžią žiemą, kuomet diena beveik neturi galimybės pasirodyti pasauliui, šis spektaklis įstrigo didžiuliais metaliniais kiemo vartais, apšviestais gatvės žibinto, už kurių siautė atšiauri rusiška pūga. Tie vartai atrodė tokie įspūdingi, kad norėjosi tą akimirką praeiti pro juos, nepaisant spengiančio šalčio ir vėjo.
Matytą spektaklį vertinu TEIGIAMAI, nes: Gogolio kūryba savaime yra kažkas nežemiško ir mistiško, kas kelia susižavėjimą paslaptingumu bei gebėjimu palikti daug vietos pačio žiūrovo interpretacijai; spektaklio autentiškumas XIX amžiaus Rusijai tiesiog žavėjo, tikrai pasijaučiau lyg būdama būtent tuo istorijos laikotarpiu Rusijoje, kuomet siaučia šalta žiema; tai spektaklis, kuris meta tau, žiūrove, iššūkį, kurį privalai priimti, nes pasąmonė tavęs neklausia, ar norėsi įsigilinti į tai, kokia viso to esmė, ar tiesiog paliksi tai sau; žiūrove, juk tai - klasika! REKOMENDUOJU šį spektaklį pamatyti tiems, kurie nebijo priimti mestą iššūkį, nori palavinti savo mąstymą, įjungiant ir emocinį aspektą bei tiems, kurie nori pamatyti savo aplinkos žmones teatro scenoje. Neslėpsiu, tai nėra lengvas pasivaikščiojimas parku. Tai - rimtas spektaklis, kuris suteikia dvasinį tobulėjimą bei augimą kaip asmenybei. Esu dėkinga, kad turėjau galimybė "paglostyti" savo sielą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą