Avksentijaus Cagarelio "CHANUMA"

Vasario 25-oji, arba paskutinis žiemos šeštadienis. Atrodo, žiema jau susitaikė su mintimi, kad teks užleisti vietą visą budinančiam pavasariui, todėl vakaras buvo malonus ir labai tinkamas apsilankyti teatre, o ypatingai - premjeroje. Po 17-ko metų pertraukos "Chanuma" vėl grįžta į Juozo Miltinio dramos teatro sceną su tikslu - nustebinti žiūrovus gruziniško temperamento ir unikalaus humoro perpildyta komedija. Kaip ir pridera premjerai, salėje neryškiai matosi vos kelios laisvos vietos, bylojančios apie didžiulį žiūrovų susidomėjimą spektakliu.

XIX amžiaus Tbilisis, kvepiantis pavasario gaiva. Namo balkone jaunoji pirklio duktė Sona svajoja apie savo mylimąjį kunigaikštį Kotė, kuris namuose moko Soną muzikos pamokų. Tačiau romantiškoms svajoms kelia užkerta skaudi realybė - tėvas Mikičius, garsus ir labai turtingas pirklys, norėdamas įgyti kunigaikščio titulą bei herbą, ketina dukters vedybų keliu pelnyti visuomenės pagarbą ir pripažinimą. Bėda ta, kad tėvo išrinktas jaunikis - vyresnio amžiaus, arogantiškas bei nuskurdęs kunigaikštis Vano, savo dienas leidžiantis lėbaudamas vietinėje smuklėje. Pastarasis, pasitelkęs į pagalbą piršlę Kabato, ieško turtingos jaunosios su nemenku kraičiu, kuris turėtų išspręsti visas Vano finansines problemas, tad Sona atitinka visus keliamus reikalavimus. Istorija, atrodo, pasibaigtų vedybomis "iš reikalo", pamirštant meilę, tačiau jaunojo kunigaikščio Kotė ir Sonos prašymu, į šį reikalą įsikiša geriausia Tbilisio piršlė Chanuma. Pakerėta jaunuolių meilės ir norėdama įrodyti savo kaip piršlės, vertę konkuruojančiai Kabato, piršlė numeris vienas įsikiša į šią absurdišką situaciją. Chanuma tam reikalui į pagalbą pasitelkia ne tik savo gyvenimišką patirtį bei išmintį, bet ir aplinkinius. Tačiau ar galingoji ir visas kliūtis apeinanti Chanuma pajėgs pakeisti užsispyrusio tėvo valią?

Tai komedija apie visais laikais aktualią ir gyvuojančią meilę su kliūtimis, kurią savo kūriniuose aprašo Viljamas Šekspyras. Meilei nėra neįveikiamų kliūčių, nes prieš tikrąją meilę ant kelių parklumpa ne tik įsimylėjėliai, bet ir didžiausi šio jausmo skeptikai, kurie, šios istorijos pabaigoje, patys pasineria į šį nepaprastą jausmą, nebyliai pripažinę, kad ilgą laiką klydo dėl meilės. Taip pat spektaklyje yra pavaizduojamas noras ir neadekvati būtinybė patekti į tam tikrą socialinį sluoksnį, o kartu su tuo ir įgyti visuomenės pripažinimą bet kokia kaina. Šiuo atveju, paaukoti vienturtės dukters šeiminę laimę tėvui atrodo racionalus sprendimas, o Sonos nenoras paklusti jam skamba kaip nepagarba gimdytojui. Milijonierius pirklys Mikičius aklai trokšta tapti kunigaikščiu, nors pats net nemoka rašyti, kuo puikiai pasinaudoja Chanuma, gelbėdama jaunas  sielas nuo pražūties. Spektaklyje vaizduojamas santykis tarp skirtingų tautų, socialinių sluoksnių, kurie nėra pavaldūs stipriausiam pasaulyje jausmui - tikrai meilei, kuri veda link tautų sutarimo bei tarpusavio sugyvenimo.

Nors Avksentijus Cagarelis kūrinį "Chanuma" parašė 1882 metais, kuris sulaukė tuometinio pripažinimo bei šlovės, ši istorija, net ir praėjus daugybei metų, yra aktuali ir šiandieninei visuomenei. Atrodo, jau senai praėjo laikai, kai visuomenėje vyravo luominė santvarka, tačiau dar dabar, vienaip ar kitaip yra jaučiama socialinė nelygybė tarp žmonių. Siekiant pakeisti esamą situaciją, šiais laikais žmonės taip pat yra pasiryžę imtis drastiškų priemonių - gyventi skolintais pinigais ir rizikuoti netekti visko, ką turi, skolintais ar už paskutinius ir sunkiai uždirbtus pinigus įsigija prabangių, tačiau praktiškai visiškai nereikalingų daiktų ir puikuojasi jais kibernetinėje erdvėje, o kartais - tiesiog be pagrindo užriečia nosį, išsižadėdami šeimos ir kitų vertybių, laikydami tai tiesiausiu keliu į visuomeninį pripažinimą. Lygiai taip pat kaip ir pirklys Mikičius, šiuolaikiniai žmonės negalvoja apie ateitį ir drastiškų sprendimų galimas pasekmes ne tik pačiam asmeniui, bet ir jo artimiesiems.

Šiame spektaklyje man labai patiko keletas dalykų. Turbūt labiausiai patikęs sprendimas - daugybė aktorių, įgyvendinančių spektaklį. Viso spektaklio metu scena užpildyta aktoriais, todėl susidaro chaoso, šurmulio vaizdas, autentiškas tikrajam Tbilisio šurmuliui. Tuo labiau, kad kai kurių aktorių pasirodymo scenoje jau buvau pasiilgusi, tad labai nudžiugau pamačiusi juos scenoje. Tiesa, mano pastebėjimas - labai skyrėsi kviestinio aktoriaus Antano Venckaus vaidyba nuo Miltinio dramos teatro aktorių. Ir tai yra labai gerai, nes vienu šūviu galima nušauti du šūvius - ir mėgautis profesionaliai atliekamu spektakliu, ir susipažinti su kitų teatrų mokyklos specifika, kurią puikiai vaizduoja A. Venckus, įkūnijantis arogantišką pagyvenusį kunigaikštį Vano. Taip pat patiko dialogai, kurie pasireiškė paprasta, tačiau prasminga kalba, kupini palyginimų, metaforų ir kitų meninės raiškos priemonių, ko kasdienybėje labai trūksta. Patiko puikiai pavaizduota šeimos padėtis pagal prioritetų svarbą armėnų ir gruzinų gyvenime. Ne paslaptis, kad šiose tautose yra įprasta vienuose namuose gyventi kelioms šeimos kartoms, visuomet kartis dėl priimamų sprendimų, nuolat bendrauti ir palaikyti tarpusavio gerus santykius, ginti šeimos garbę net ir aukojant savo gyvybę. Patiko tai, kad visi veikėjai turi ryškius ir spalvotus charakterius, kurie visame tame scenos užpildyme - chaose viską spalvina visomis spalvomis. Atkreipiau dėmesį ir į kostiumus, kurie irgi verti dėmesio dėl autentiškumo, prabangos bei veikėjų charakterių užpildymo. Patiko dekoracijos, stipriai prisidėjusios prie Tbilisio šurmulio, o ypač patiko žalias fortepijonas, kurio tikrai negalėjau tikėtis teatro scenoje, tuo labiau tokių gabaritų.

Tačiau buvo ir trūkumų. Bene pats svarbiausias - gruziniško ir armėniško charakterio, rytietiško temperamento stoka. Trūko to karštakošiškumo, drastiškų ir staigių sprendimų, ginčų, sprendžiamų rėkimu ir, svarbiausia, kardų, peilių ir kitų ginklų, kuriais šios tautos yra pratusios spręsti iškilusias problemas. Trūko džigitų, ilgų barzdų, tautinių šokių. Tiesą sakant, visus tuos trūkumus beveik kompensavo sukurta autentiška Tblisio aplinka ir šurmulys ,tačiau trūko to gruziniško kraujo, kurį galėčiau pajausti savo gerklėje.

Apibendrinant, "Chanuma" man patiko. Tiesą sakant, šios premjeros laukiau daugiau nei mėnesį, kai buvo paskelbta apie būsimą įvykį ir laukimas pasiteisino. Esu dėkinga už galimybę pamatyti šį spektaklį, o tuo labiau premjeros dieną, kas atmosferą teatre paverčia kažkokia tai ypatinga. Šį spektaklį vertinu 8/10 vien dėl neužbaigtumo ir rytietiško temperamento stokos. Visa kita, kaip jau ir anksčiau minėjau, labai patiko ir patenkino mano lūkesčius. Spektaklį REKOMENDUOJU tiems, kuriems patinka komedijos (nes ši komedija tikrai privers jus bent jau šypsotis visas 3 valandas); tiems, kurie mėgsta šurmulį ir chaosą teatro scenoje (nes ko jau ko, bet to tai tikrai bus daug); tiems, kuriems norisi atsipalaiduoti nuo darbų, slegiančių problemų ir nuobodžios kasdieninės rutinos (nes  spektaklyje nėra sudėtingų simbolių, įmantrių frazių su giliai užslėpta mintimi, sudėtingų režisūrinių sprendimų); ir tiesiog tiems, kurie mėgsta profesionalų teatrą bei yra ištroškę kultūrinio tobulėjimo. Taigi, išsakiau savo nuomonę, atsižvelgdama padarytomis pastabomis, tačiau tai tėra subjektyvus vertinimas,  todėl negali būti vertinamas vienareikšmiškai. Todėl siūlau tiems, kurie myli teatrą, patiems pamatyti šį spektaklį ir įsitikinti, koks nuostabus jis yra.

Daugiau apie šį spektaklį rasite ČIA
JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS