Juroslava Pulinovič "MERGAITĖS SVAJONĖ" arba realus gyvenimas, kai esi visų (niekieno) vaikas

Kovo 25-osios vakaras, kuris tą kartą visus žmonių vargus stengėsi nuplauti šaltu pavasarišku lietumi. Link teatro gurmanams neįprastos vietos juda dalykiniu stiliumi pasipuošę žiūrovai, nedrąsiai praveriantys teismo duris. Taip... šį kartą premjera vyksta ne teatro salėje, o vietoje, apie kurią bene didžioji visuomenės dalis stengiasi negalvoti. Tai - Panevėžio apylinkės teismo salė, kurioje jau ne vieno asmens likimas buvo nulemtas. Galbūt tai, o gal tiesiog institucinė atmosfera apribojo susirinkusiųjų elgėsį, kuris pasireiškė premjeros vakarui nebūdinga rimtini ir santūrumu. Tą vakarą visos paruoštos vietos žiūrovams buvo užimtos, o ir madingai vėluojančių nebuvo, telefonų garsai it patys jausdami tą savotišką teismo salės atmosferą neišdrįso blaškyti bendro susirinkusiųjų susikaupimo. Taigi, teismo salė.... Pakankamai šviesi, tačiau kartu ir lyg metaforiškai krauju išpieštomis sienomis, kurios girdėjo daugybę baisių ir protu nesuvokiamų istorijų, aplaistytų ašaromis ir persmelktų skausmu. Ir šį vakarą mūsų laukė gyvenimas, tikroji realybė, kai tu esi vaikas, kurio niekam nereikia.

Spektaklis prasideda tik įžengus į salę. Kaltinamųjų vietoje uždaryta sėdi mergina ir nedrąsiai žvelgia į susirinkusiuosius, kurie tuo metu ieškosi sau tinkamiausios vietos. Išmušus lygiai 18 val, mergina pradeda savo pasakojimą. Ji - šešiolikmetė Natalija, kurios motiną negyvai sumušė suteneris Vadikas. Mergaitė kitų giminių ir artimųjų neturi, todėl yra apgyvendinta vaikų globos namuose, kuriuose vyrauja savos gyvenimo taisyklės. Natalijos pasakojimas prasideda nuo dienos vaikų stovykloje, kurioje dėl visiškai absurdiškos situacijos ji iššoka pro trečio aukšto langą. Po šio skrydžio Nataša prasibunda ligoninės palatoje, kurioje ją aplanko jaunas, džentelmeniškos išvaizdos, pasitempęs jaunuolis, kuris paprašo mergaitės atsakyti į kelis klausimus. Pastarasis - vietinės spaudos žurnalistas, ketinęs parašyti straipsnį apie vaikų namų auklėtinę, iškritusią pro trečio aukšto langą, tačiau vienas vaikino klausimas Natašą priverčia susimąstyti apie jos gyvenimą. Dar prieš tą lemtingą šuolį pro langą, mergaitė vidinio monologo metu nusprendžia, kad pagaliau norinti patirti tikrą meilę, iš kurios anksčiau pati šaipėsi. Mergaitės svajonės apie meilę ir meilės objekto idealizavimas priveda prie moralinės savidestrukcijos, kuri lydima skaudžių pasekmių. Nepaisant to, mergaitė ir toliau svajoja, tačiau ar šioms svajonėms lemta išsipildyti?

Tai spektaklis apie tėvų ir artimųjų neturinčius vaikus, kurie tampa valstybės nuosavybe (visų), tačiau kartu ir patiria nereikalingumo jausmą (niekieno). Vaidinime puikiai atspindimos vaikų namuose gyvenančių vaikų pasaulėžiūra, gyvenimiškas imunitetas iškylančioms problemoms bei gebėjimas apsiginti nuo aplinkinių, pastovėti už save ir savo nuomonę. Šiuo vaikų pasaulis pagrįstas reputacijos, jėgos pagrindu, kuris skatina neigiamus socialinius veiksnius visuomenėje, o aplinkinių stigmatizavimas moralinės savidestrukcijos reiškinį tik dar labiau paaštrina. Spektaklyje gausu gatvės vaikų žargono, kas neretą žmogų verčia išraudonuoti ir susimąstyti apie tokių vaikų tolimesnę ateitį kaip funkcionuojančios visuomenės dalį, kurioje mes gyvename. 

Drįstu teigti, kad šis spektaklis turbūt yra pats stipriausias iš anksčiau mano matytų spektaklių dėl nešamos žinios žiūrovams. Negana to, kad patys akis į akį galime susidurti su ta realybe, apie kurią stengiamės negalvoti, o sutikę - ignoruoti, tai dar ir šioje istorijoje tampame savotiškais teisėjais, kurie priima sprendimą dėl Natašos gyvenimo. Vieni ją teisia dėl tam tikrų poelgių, savotiškos gyvenimo tiesos propagavimo, kiti - žvelgia į mergaitės gyvenimą kaip į visumą ir randa priežasties - pasekmės ryšį, kuris į nusikaltėlę priverčia žvelgti kaip į pagalbos prašančią sielą, kuriai norisi ištiesti ranką ir padėti išlipti iš duobės. Nors spektaklis nėra emociškai lengvas, o ir pati istorija skaudi, giliai širdyje tikiu, kad bent vienam iš spektaklį stebėjusių žmonių tai buvo daug labiau artima, nei tik kaip galimybė empatiškai pažvelgti į išgalvotą istoriją. Aš buvau viena tų, kurie šioje istorijoje vienaip ar kitaip rado save. Todėl po šio spektaklio ilgam laikui panirau į save ir įvairius apmąstymus, tad šis spektaklis giliai įstrigo mano atmintyje.

Išskirtinį dėmesį norėčiau skirti šio monospektaklio aktorei Erikai Račkytei. Tariu didelį AČIŪ aktorei už profesionalumą, drąsą tapti tuo vaiku ir galimybę patikėti kiekvienu ištartu žodžiu. Jūs esate šaunuolė! Nors šis spektaklis buvo pirmas, kuriame galėjau stebėti Jūsų teatrinius sugebėjimus, tikiuosi, kad dar ne kartą stebinsite žiūrovus. Ploju atsistojusi.

Taigi, "Mergaitės svajonė" yra vienas tų spektaklių, kuriems nereikia įmantrių dekoracijų, pompastiškų kostiumų ar daugybės aktorių, kurie užpildytų sceną energetika ir atitinkama emocija. Šiai istorijai įgyvendinti pakanka vienos nepaprastai talentingos aktorės ir neįprastos, savotiškai įpareigojančios aplinkos, kuri žiūrovą stumia į tam tikrą pasirinkimo kampą, iš kurio galėsi ištrūkti tik viską gerai apmąstęs, perleidęs per savo prizmę ir priėmęs nuosprendį.  Nepaisant to, spektaklį vertinu stipriu 9/10 dėl kelių priežasčių. Viena jų - spektaklio vieta. Jei būtų mano valia, žiūrovus būčiau privertusi labiau išeiti iš jų komforto zonos, kad visi patirti jausmai dar labiau sustiprėtų, nes to trūko. Viskas tvarkoj su parinkta aplinka, tačiau teismo salę buvo galima išnaudoti dar labiau. Kitas dalykas, šiek tiek trūko specifinio žargono. Žinoma, spektaklyje žargono buvo nemažai, tačiau jo galėjo būti ir daugiau, tuo labiau, kad tokie vaikai žargoną laiko kaip vieną iš bruožų, parodantį jų užimamą vietą hierarchinėje sistemoje. Visa kita buvo NUOSTABU. Kam REKOMENDUOČIAU? Visų pirma, tai paaugliams, kurie kaip tik nori viską išbandyti, tačiau nepagalvoja apie pasekmes, apie kitokį gyvenimą. Taip pat tiems paaugliams, kurie yra skaitę ar bent jau girdėję apie Melvin Burgless romaną "Heroinas". Jei patiko ši knyga, tai spektaklis patiks dar labiau. Suaugusieji, kurie šiuo metu augina paauglius ar tie, kurie nori sužinoti apie kitokią vaikų gyvenimo pusę. Taip pat rekomenduočiau tiems, kurie mėgsta drąsų ir kitokį teatrą. IŠDRĮSKITE PAMATYTI TIESĄ TEATRO PAGALBA!

Daugiau apie šį spektaklį rasite paspaudę ČIA 
JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS