Ant sofos sėdintis susigūžęs, gaubtuvu galvą užsidengęs kalėjimo prižiūrėtojas nervingai valgo košę. Vyro monologas su pačiu savimi skamba kaip susidvejinusios asmenybės pokalbis su savimi. Kalėjimo prižiūrėtojas nervingai reaguoja į kiekvieną garsą manydamas, kad kažkas bando pabėgti, todėl jis nuolat bando patikrinti savo nuogąstavimus. Palubėse, ant patalpoje esančio metalinio tiltelio, sėdi Roberto Zucco ir lyg žaisdamas perdėtu sargybinio jautrumu, sukelia kokį nors pašalinį garsą, o pats pasislepia ir stebi prižiūrėtojo veiksmus. Vėliau veiksmas persikelia į Roberto šeimos namus. Besitvarkydama namuose, moteris išgirsta beldimą į namų duris. Pravėrusi duris ir pamačiusi, kad už namų durų stovi jos sūnus, staiga užtrenkia duris šaukdama, kad sūnaus neįsileis, nes jis neseniai nužudė savo tėvą ir turėtų būti kalėjime, savo nusiteikimą užtvirtindama grasinimais iškviesti policiją. Sūnus Roberto nenuleidžia rankų ir patenka į šeimos namus, kur išsako prašymą duoti jam jo kereiviškus drabužius, tačiau motina atsako, kad drabužių neduos, nes jie yra nešvarūs ir susiglamžę, bet Roberto nenurimsta. Po ilgų įkalbinėjimų, moteris patenkina sūnaus prašymą ir atiduoda į šiukšlių maišą sudėtus drabužius, Roberto apkabina savo motiną, einančią tolyn nuo jo ir... pasmaugia. Pražudęs vieną artimiausių žmonių, Roberto, pasiėmęs minėtus drabužius, išeina iš namų ir pasileidžia eiti per pasaulį, vedamas savo chaotiškų minčių.
"Ginklai, tylinčios sirenos, atmerktos mūsų akys, kada visi miega - beprasmiška spoksoti į nieką ir pastačius ausis klausytis nieko"
Spektaklis ypatingas tuo, kad jo veikėjas buvo reali asmenybė, todėl manau, kad svarbu papasakoti apie tikrąjį Roberto. Taigi, Roberto Succo buvo reali asmenybė, kuri 9 dešimtmetyje pagarsėjo kaip italų kilmės serijinis žudikas, 1981 m. balandžio 9 d. itin žiauriai nužudęs savo tėvus ir slėpęs jų kūnus vonioje, pilnoje vandens ir citrinos rūgšties, taip slėpdamas nužudymo faktą. Pasisavinęs savo tėvo tarnybini pistoletą, jis nužudė policijos pareigūną, kuomet pareigūnas nesutiko duoti savo automobilio Roberto. Po kurio laiko Roberto buvo sučiuptas policijos pareigūnų, teismo metu nuteistas dešimčiai metų praleisti psichiatrinėje ligoninėje. 1986 m. atlikęs pusę numatytos įkalino bausmės laiko ir įgavęs šiek tiek daugiau laisvės, jis pabėgo iš psichiatrinės ligoninės. Nuvykęs į geležinkelio stotį, įsėdo į traukinį, vykstantį į Prancūziją. Per kelerius metu Roberto Succo įvykdė daug įvairių nusikaltimų, pradedant vagystėmis ir neapsiribojant žaginimais, nužudymais. Būdamas Prancūzijoje jis nužudė dvi moteris, du policijos pareigūnus ir gydytoją. 1988 m. Roberto Succo buvo sučiuptas savo gimtajame mieste Mestre (Italijoje), teismo sprendimu buvo nuteistas kalėti kalėjime. Roberto bandė pabėgti iš kalėjimo, užlipdamas ant stogo, tačiau vyras nukrito nuo stogo, savo bandymą pabėgti pakartojo dar kartą, tačiau taip pat nesėkmingai. Negalėdamas ištverti įkalinimo, 1988 m. gegužės 23 d. Roberto Succo, būdamas 26 metų amžiaus, nusižudė savo įkalinimo kameroje.
"Nereikia stengtis pereit kiaurai sienas, nes už jų kitos sienos, ir dar kitos sienos, vis tas pats kalėjimas. Reikia bėgti stogais saulės link. Tarp saulės ir žemės niekada nepastatys sienos."
Šioje pjesėje Roberto Zucco yra vaizduojamas kaip vieniša, antisociali asmenybė, bet kokia kaina neigianti savo prigimtinę būtinybę priklausyti visuomenei, būti jos dalimi. Roberto asocialumas pasireiškia dinamišku savęs neigimu: nužudydamas savo tėvus jis atsiskiria nuo savo giminės, nužudęs policijos pareigūną - paneigia socialines visuomenės normas, o nužudęs berniuką išsižada savo vaikystės, paties savęs. Atsiribojant nuo fizinės mirties, Roberto dvasiškai ir morališkai pražudo gatvėje sutiktą paauglę mergaitę, iš kurios "atėmė tai, ko negalima atimti", taip pražudydamas jos ateitį ir pasmerkdamas aplinkinių išsižadėjimui. Spektaklyje vaizduojami personažai savotiškai yra įkalinti savo vidiniuose kalėjimuose, kupinuose chaoso ir poreikio jausti artumą kitam, vaizduojamos realios visuomeninės žmonių ydos - įvairios priklausomybės, netolerancija, paleistuvystė, prievarta, fizinis ir psichologinis smurtas, tėvų nesirūpinimas vaikais, autoritetų stoka ir kita - kas kiekvieną dieną realiame gyvenime skandina žmonių likimus. Spektaklio pabaigoje mergaitė, kurią morališkai nužudo Zucco, apsirengia beveik visą kūną dengiančia balta vestuvine suknele lyg simbolizuodama savo dvasinę mirtį, sukurdama išsvajotosios nuotakos įvaizdį su nesuteršta siela ir morale, tačiau vis tiek ieškančia meilės, kuriai sukuriamas materialus pavidalas - Roberto Zucco.
Spektaklis kupinas simbolinę prasmę turinčių detalių, personažai ryškūs ir turintys aiškų, išskirtinį charakterį, atitinkantį ne tik realios visuomenės žmonių tipus, bet ir visuomenės nuodėmes, nukrypimus nuo normos. Vyrams reikia moterų, moterims - vyrų, o kai yra tik geismas, tai ir nelieka vietos meilei. Žiūrint spektaklį suvoki, kad būtent jis apnuogino tai, ką kiekvienas slepiame savo ar savo artimųjų, giminių gyvenimuose, kasdien meluodami sau ir aplinkai, kad visų šių problemų nėra. Kuomet antiherojus tampa herojumi, o moralinės vertybės - nereikalingu subjektu, net nusikaltimų ir "moterų už pinigus" kupinas kvartalas, pavadinimu "Mažoji Čikaga" tampa saugiausia vieta mieste. Labai patiko spektaklio vieta ir visiškai išnaudota erdvė spektaklio įgyvendinimui. Spektaklio garso takelis taip pat paliko įspūdį, puikiai sukūrė atitinkamų pasilinksminimo vietų atmosferą. Akrobatiniai triukai, karts nuo karto privertę mano širdį sustingti, taip pat paliko neišdildomą įspūdį. Roberto Zucco gyvenimas dalijasi į dvi dalis - iki tėvo nužudymo ir po jo, šį pasidalinimą vaizduoja ir pusiau padalinti dviejų spalvų veikėjo marškiniai.
"Mažoji Čikaga – pats ramiausias miesto kvartalas.<...> Čia visi ramiai vaikštinėja. Mažoji Čikaga tapo parku, čia net vaikai galėtų kamuoliu žaist."
Iš tiesų "Roberto Zucco" yra rimtas, emocine prasme sudėtingas, simbolinę prasmę turinčių detalių kupinas spektaklis, kuris dar ilgą laiką nepalieka žiūrovo minčių, vis primindamas apie tai, ką matei teatro scenoje (jei taip galima išsireikšti). Spektaklio mintis gyli ir prasminga, tam tikra prasme aktuali kiekvienam iš mūsų kaip šiuolaikinės visuomenės nariams. Roberto Zucco... reali asmenybė, morališkai baisus žmogus, nusidėjėlis, teatro scenoje paverčiamas vienišiumi, pasąmoniniame lygmenyje trokštančiu artumo, tačiau atstumiantis visas artumo kitam žmogui galimybes. Visuomenės normų laikymasis ir beprotybė tampa perskirti trapia kasdienybės gija, ir nei vienas iš mūsų negalime žinoti, kada mes patys, o galbūt ir mūsų aplinkoje esantys žmonės ją peržengs, savyje pažadindami vidinį Roberto. Spektaklį vienareikšmiškai galiu vertinti tik geriausiais žodžiais, o jį rekomenduočiau pamatyti tiems, kurie žavisi teatru "be sienų", kupiną įvairių formų ir drastiškų sprendimų, taip pat tiems, kurie mėgsta prasmingą, sudėtingą teatrą su gilia mintimi ir emocine būsena, kuomet išėjus iš spektaklio norisi dar ilgai tylėti, būti savyje, savo apmąstymuose. Galbūt tai tik mano pamąstymas, tačiau manau, kad skirtingų kartų atstovai šį spektaklį vertins kardinaliai skirtingai, todėl siūlyčiau pamatyti spektaklį ir susidaryti savo nuomonę apie jį.
Kartu su šiuo spektakliu vis labiau pastebiu, kaip naujasis teatro vadovas Leonas Blėdis stengiasi kurti tikrą teatrą, koks jis ir turėtų būti: spalvingas, sudėtingas, paliečiantis ir ugdantis sielą bei priverčiantis susimąstyti, permąstyti save ir savo gyvenimą, kasdienybę. Teatras pagaliau po ilgos stagnacijos atgimsta savo moraline prasme, vėl ugdydamas mūsų sielas, grąžindamas didingumą Juozo Miltinio teatrui. Lenkiuosi žemai!
Daugiau apie šį spektaklį rasite ČIA
JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS
"Ginklai, tylinčios sirenos, atmerktos mūsų akys, kada visi miega - beprasmiška spoksoti į nieką ir pastačius ausis klausytis nieko"
Spektaklis ypatingas tuo, kad jo veikėjas buvo reali asmenybė, todėl manau, kad svarbu papasakoti apie tikrąjį Roberto. Taigi, Roberto Succo buvo reali asmenybė, kuri 9 dešimtmetyje pagarsėjo kaip italų kilmės serijinis žudikas, 1981 m. balandžio 9 d. itin žiauriai nužudęs savo tėvus ir slėpęs jų kūnus vonioje, pilnoje vandens ir citrinos rūgšties, taip slėpdamas nužudymo faktą. Pasisavinęs savo tėvo tarnybini pistoletą, jis nužudė policijos pareigūną, kuomet pareigūnas nesutiko duoti savo automobilio Roberto. Po kurio laiko Roberto buvo sučiuptas policijos pareigūnų, teismo metu nuteistas dešimčiai metų praleisti psichiatrinėje ligoninėje. 1986 m. atlikęs pusę numatytos įkalino bausmės laiko ir įgavęs šiek tiek daugiau laisvės, jis pabėgo iš psichiatrinės ligoninės. Nuvykęs į geležinkelio stotį, įsėdo į traukinį, vykstantį į Prancūziją. Per kelerius metu Roberto Succo įvykdė daug įvairių nusikaltimų, pradedant vagystėmis ir neapsiribojant žaginimais, nužudymais. Būdamas Prancūzijoje jis nužudė dvi moteris, du policijos pareigūnus ir gydytoją. 1988 m. Roberto Succo buvo sučiuptas savo gimtajame mieste Mestre (Italijoje), teismo sprendimu buvo nuteistas kalėti kalėjime. Roberto bandė pabėgti iš kalėjimo, užlipdamas ant stogo, tačiau vyras nukrito nuo stogo, savo bandymą pabėgti pakartojo dar kartą, tačiau taip pat nesėkmingai. Negalėdamas ištverti įkalinimo, 1988 m. gegužės 23 d. Roberto Succo, būdamas 26 metų amžiaus, nusižudė savo įkalinimo kameroje.
"Nereikia stengtis pereit kiaurai sienas, nes už jų kitos sienos, ir dar kitos sienos, vis tas pats kalėjimas. Reikia bėgti stogais saulės link. Tarp saulės ir žemės niekada nepastatys sienos."
Šioje pjesėje Roberto Zucco yra vaizduojamas kaip vieniša, antisociali asmenybė, bet kokia kaina neigianti savo prigimtinę būtinybę priklausyti visuomenei, būti jos dalimi. Roberto asocialumas pasireiškia dinamišku savęs neigimu: nužudydamas savo tėvus jis atsiskiria nuo savo giminės, nužudęs policijos pareigūną - paneigia socialines visuomenės normas, o nužudęs berniuką išsižada savo vaikystės, paties savęs. Atsiribojant nuo fizinės mirties, Roberto dvasiškai ir morališkai pražudo gatvėje sutiktą paauglę mergaitę, iš kurios "atėmė tai, ko negalima atimti", taip pražudydamas jos ateitį ir pasmerkdamas aplinkinių išsižadėjimui. Spektaklyje vaizduojami personažai savotiškai yra įkalinti savo vidiniuose kalėjimuose, kupinuose chaoso ir poreikio jausti artumą kitam, vaizduojamos realios visuomeninės žmonių ydos - įvairios priklausomybės, netolerancija, paleistuvystė, prievarta, fizinis ir psichologinis smurtas, tėvų nesirūpinimas vaikais, autoritetų stoka ir kita - kas kiekvieną dieną realiame gyvenime skandina žmonių likimus. Spektaklio pabaigoje mergaitė, kurią morališkai nužudo Zucco, apsirengia beveik visą kūną dengiančia balta vestuvine suknele lyg simbolizuodama savo dvasinę mirtį, sukurdama išsvajotosios nuotakos įvaizdį su nesuteršta siela ir morale, tačiau vis tiek ieškančia meilės, kuriai sukuriamas materialus pavidalas - Roberto Zucco.
Spektaklis kupinas simbolinę prasmę turinčių detalių, personažai ryškūs ir turintys aiškų, išskirtinį charakterį, atitinkantį ne tik realios visuomenės žmonių tipus, bet ir visuomenės nuodėmes, nukrypimus nuo normos. Vyrams reikia moterų, moterims - vyrų, o kai yra tik geismas, tai ir nelieka vietos meilei. Žiūrint spektaklį suvoki, kad būtent jis apnuogino tai, ką kiekvienas slepiame savo ar savo artimųjų, giminių gyvenimuose, kasdien meluodami sau ir aplinkai, kad visų šių problemų nėra. Kuomet antiherojus tampa herojumi, o moralinės vertybės - nereikalingu subjektu, net nusikaltimų ir "moterų už pinigus" kupinas kvartalas, pavadinimu "Mažoji Čikaga" tampa saugiausia vieta mieste. Labai patiko spektaklio vieta ir visiškai išnaudota erdvė spektaklio įgyvendinimui. Spektaklio garso takelis taip pat paliko įspūdį, puikiai sukūrė atitinkamų pasilinksminimo vietų atmosferą. Akrobatiniai triukai, karts nuo karto privertę mano širdį sustingti, taip pat paliko neišdildomą įspūdį. Roberto Zucco gyvenimas dalijasi į dvi dalis - iki tėvo nužudymo ir po jo, šį pasidalinimą vaizduoja ir pusiau padalinti dviejų spalvų veikėjo marškiniai.
"Mažoji Čikaga – pats ramiausias miesto kvartalas.<...> Čia visi ramiai vaikštinėja. Mažoji Čikaga tapo parku, čia net vaikai galėtų kamuoliu žaist."
Iš tiesų "Roberto Zucco" yra rimtas, emocine prasme sudėtingas, simbolinę prasmę turinčių detalių kupinas spektaklis, kuris dar ilgą laiką nepalieka žiūrovo minčių, vis primindamas apie tai, ką matei teatro scenoje (jei taip galima išsireikšti). Spektaklio mintis gyli ir prasminga, tam tikra prasme aktuali kiekvienam iš mūsų kaip šiuolaikinės visuomenės nariams. Roberto Zucco... reali asmenybė, morališkai baisus žmogus, nusidėjėlis, teatro scenoje paverčiamas vienišiumi, pasąmoniniame lygmenyje trokštančiu artumo, tačiau atstumiantis visas artumo kitam žmogui galimybes. Visuomenės normų laikymasis ir beprotybė tampa perskirti trapia kasdienybės gija, ir nei vienas iš mūsų negalime žinoti, kada mes patys, o galbūt ir mūsų aplinkoje esantys žmonės ją peržengs, savyje pažadindami vidinį Roberto. Spektaklį vienareikšmiškai galiu vertinti tik geriausiais žodžiais, o jį rekomenduočiau pamatyti tiems, kurie žavisi teatru "be sienų", kupiną įvairių formų ir drastiškų sprendimų, taip pat tiems, kurie mėgsta prasmingą, sudėtingą teatrą su gilia mintimi ir emocine būsena, kuomet išėjus iš spektaklio norisi dar ilgai tylėti, būti savyje, savo apmąstymuose. Galbūt tai tik mano pamąstymas, tačiau manau, kad skirtingų kartų atstovai šį spektaklį vertins kardinaliai skirtingai, todėl siūlyčiau pamatyti spektaklį ir susidaryti savo nuomonę apie jį.
Kartu su šiuo spektakliu vis labiau pastebiu, kaip naujasis teatro vadovas Leonas Blėdis stengiasi kurti tikrą teatrą, koks jis ir turėtų būti: spalvingas, sudėtingas, paliečiantis ir ugdantis sielą bei priverčiantis susimąstyti, permąstyti save ir savo gyvenimą, kasdienybę. Teatras pagaliau po ilgos stagnacijos atgimsta savo moraline prasme, vėl ugdydamas mūsų sielas, grąžindamas didingumą Juozo Miltinio teatrui. Lenkiuosi žemai!
Daugiau apie šį spektaklį rasite ČIA
JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą