2018 m. gegužės 2 d., trečiadienis

Antano Škėmos "Pabudimas". Laimėtojai turi mirti!

Balandžio mėnesio pabaiga, šiltas vakaras, kupinas saulės šviesos ir šilumos, nesąmoningai skatinančios daug šypsotis ir į daugelį dalykų pažvelgti pozityviau nei žvelgdavome iki šiol. Laisvės aikštėje šurmuliuoja žmonės, lauko kavinėse visi staliukai užimti jaunimo, kuris kalbasi apie tik jiems suprantamas temas. Pasižiūri į lėtai Senvagės takeliais vaikštančius žmones ir supranti... Pagaliau atėjo pavasaris! Garsiai ir pilnais gaivaus pavasariško oro plaučiais šaukiu apie tai pasauliui, kad jis išgirstų ir, pakėlęs akis nuo savo kosmopolitiškai įtempto ritmo kupino darbų, pastebėtų, kaip gamta, aplinka bunda, laisvindamasi iš tvirtų žiemos gniaužtų. Gamta po truputį bunda, pasirodydama visu savo gražumu ir džiugindama savo nepaprastu tobulumu, tačiau ar tik gamta pavasarį turi pabusti ? O mes, ar nesame tos gamtos dalis, kuriai taip pat reikėtų pabusti, išsilaisvinti nuo šiuolaikinės visuomenės propaguojamų ideologijų, kurios užgniaužia žmogiškumą? Ar nereikia pabusti ir suvokti pasiaukojimo prasmę? Panašius egzistencinius klausimus apie žmogaus prigimtį savo kūriniuose nagrinėjo ir išeivijos rašytojas Antanas Škėma, o vienas žymiausių jo kūrinių - "Pabudimas" - jaunojo režisieriaus Artūro Areimos pagalba pirmą kartą išvydo profesionalaus teatro sceną nepriklausomos Lietuvos istorijoje Juozo Miltinio dramos teatre. Premjera numatyta balandžio 28-29 dienomis, o šios akimirkos laukiau jau daugiau nei du mėnesius, todėl nenustebau pamačiusi, kad salėje užimtos beveik visos kėdės. Vadinasi, su manimi kartu laukė ir dar daugybė čia susirinkusių žmonių. 

Spektaklis prasideda pasirodžius raudona sutana vilkinčiam kunigui, nešinam apeigine smilkalyne. Kunigas, švytuodamas religiniu atributu, užlipa į antrame aukšte esantį balkoną ir sušvilpia švilpuku. Į gautą signalą sureaguoja apačioje puslankiu stovintys juodai apsirengę sargybiniai, kurie paeiliui pradeda spardyti viduryje puslankio esantį futbolo kamuolį. Kaskart kunigui sušvilpus švilpuku, sargybiniai keičia savo veiksmus, aklai klauso duodamų komandų, o po kelių akimirkų nurodymą davęs kunigas atsisėda į balkone esantį krėslą. Sargybiniai, vykdydami gautą užduotį, į kalėjimo kamerą atveda jauną vyriškį, vardu Kazys. Veiksmas vyksta sovietinėje Lietuvoje, viename iš KGB kalėjimų. Kameroje jau įkalintas kunigas Antanas susipažįsta su likimo draugu, dalinasi buvimo šioje kameroje patirtimi bei kartu aptaria įkalinimo priežastis, galimybes išlikti gyvais. Kazys - jaunas ir neįžymus žurnalistas, apkaltintas antisovietine, pogrindine veikla, kuria tariamai siekia sugriauti sovietinę santvarką, taip keldamas grėsmę dabartinei politinei ir ideologinei santvarkai. Besikalbant su kunigu Antanu, į kamerą atvedamas dar vienas, sunkiai sumuštas vyras - Kazio nuo senų laikų pažįstamas Pranas, kuris papasakoja, kad tardytoju šioje įstaigoje dirba jų buvęs bendraklasis Pijus. Tai išgirdęs, Kazys kaipmat susikremta ir pro dantis iškošia, kad toks faktas tik apsunkina visą situaciją, mat Kazys ir Pijus mokyklos laikais buvo geri draugai iki kol abu įsimylėjo tą pačią merginą Eleną, kurią vėliau vedė Kazys. Vos atgavęs kvapą dėl patirtų sumušimų Pranas prisimena matęs Kazio žmoną Eleną atvykusią į šią įstaigą, tačiau prisipažįsta nežinantis, dėl kokios priežasties moteris galėjo būti čia pakviesta. Įtardamas, kad Pijus, jausdamas jaunystėje patirtą nuoskaudą, gali keršyti Kaziui ir Elenai, Kazys dar labiau susikremta dėl Elenos likimo. Tačiau ar Kazio įtarimai pagrįsti? Ar senų laikų draugystė tokiomis aplinkybėmis turi kokią nors įtaką sprendimams? O galbūt jaunystės meilė išgelbės veikėjus nuo pražūties?

Tai spektaklis apie ribines situacijas, kuriose atsidūręs žmogus turi pasirinkti, kuo vadovautis - prigimtiniu žmogiškumu ar politinėmis ideologijomis, kurios iš visų pusių spaudžia tuometinėje politinėje santvarkoje norinčius prisitaikyti žmones. Žmogus yra žmogumi, kol jo antžmogumi nepaverčia kitas žmogus, turintis įtakos ir keliantis baimę. Susidūręs su baime, žmogus gali padaryti viską, tačiau tik stipri asmenybė, susidūrusi akis į akį su baime, gali išlikti savimi, neišduodant savo įsitikinimų ir nebijant dėl įsitikinimų paaukoti gyvybę. Tardytojas turi rinktis tarp suolo draugo ir pirmosios meilės bei galimybės būti svarbia "teisingos" visuomenės dalimi, tokiu būdu kartu "išsukant savo uodegą" nuo nepalankios politinės santvarkos. Tačiau situacija pakrypsta nenumatyta linkme, kuomet, po žiaurių tardymų ir bandymų palaužti žmogaus dvasią, viršų visgi ima gailestis ir žmogiškumas (jei toje situacijoje taip galima tai pavadinti), ko negali dovanoti tuometinės santvarkos gniaužtai.

Spektaklis, kaip ir Antano Škėmos kūrybą, yra sunkus tiek struktūriškai, tiek ir morališkai, emociškai, vaidinimas kupinas simbolių ir dviprasmybių, veikėjų tekstai sudėtingi, gausūs filosofinių minčių ir prasmingų pasisakymų. Spektaklio dekoracijos slegiančios, lyg uždarančios žiūrovą į KGB kalėjimo kamerą ar tardymo kambarį, kuriame esi vienas prieš visus moralinius žmogaus iškrypimus. Garso takelis taip pat slegiantis, tačiau prasmingas, atitinkantis pasakojamą istoriją. Tačiau visa tai sudaro visumą, kurią turi pamatyti minios žmonių, gyvenančių dabartyje, kad suprastų ir pradėtų vertinti tai, ką turi dabar ir čia, iš naujo prisimintų pasiaukojimo prasmę ir permąstytų, ar tikrai šią dieną gyvename tinkamai.

Turiu prisipažinti, kad "Pabudimas" šokiravo mane, o kartu ir "Pabudino" iš moralinio miego, privertė susimąstyti apie dabartinę visuomenę, prisiminti istorinius faktus ir labiau suprasti, kaip tuo metu buvo baisu būti kitokiu, nei nori politika. Spektaklis paremtas politiniais aspektais, tačiau puikiai atspindi istorinius faktus, netgi vizualizuoja tuometinius siaubus, kartu primindamas apie seniai pamirštą žmogiškąją moralę ir pasiaukojimą dėl kito. Spektaklį vertinu 10/10, nes viskas pilnai išpildyta - sukurta atitinkama atmosfera, priminti istoriniai faktai ir reiškiniai, gausu simbolinę reikšmę turinčių detalių, spektaklio mintis gyli ir prasminga, aktoriai tobulai tinkantys savo vaidmenims, tema aktuali šiuolaikiniam pasauliui. Tai vienas tų spektaklių, po kurių dar ilgai norisi tylėti, viską apmąstyti ir permąstyti, o permąsčius, pasiimti A. Škėmos knygą tuo pačiu pavadinimu ir ją perskaityti, taip užtvirtinant spektaklyje patirtus įspūdžius. Šiuolaikinis žmogus yra pratęs, kad viskas bus padaryta už jį, tad toks spektaklis turi tapti iššūkiu kiekvienam. Labai mėgstu sunkius, sudėtingus spektaklius, kuriuose reikia ieškoti prasmės, suprasti simbolių reikšmę ir prasmę veiksmo kontekste, o šis spektaklis būtent toks, po kurio dar ilgai mąsčiau apie tai, ką mačiau teatro scenoje.

"Laimėtojai negali gyventi. Jie laimi ir miršta"

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite ČIA
PABUDIMAS video 
 JMDT internetinis puslapis 

 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą