Spektaklio veiksmas prasideda dviejų žmonių važiavimu neįprastu dviračiu. Vyras ir moteris, apsirengę šiaurietiškais drabužiais, lyg skubėdami mina dviratį į kurortą, kuriame nusprendė pailsėti po kelerių metų darbo. Skulptorius, sulaukęs pasaulinio pripažinimo ir jo jaunatviškai atrodanti žmona, kuri nori pajusti kuo daugiau gyvenimo skonio. Jų vizito metu įvyksta keistas dalykas - Rubekas paryčiais pamato dvi keistai atrodančias moteris, prie jūros, o viena iš jų netgi nutarė išsimaudyti jūroje. Jų išvaizda kiek baugino skulptorių, bet kartu ir intrigavo. Šis įvykis neduoda ramybės skulptoriui, tad pastarasis pasidomi, kas šios damos. Manau, toliau pasakoti neverta, nes raštu sunku nupasakoti, o ir kiekvienas žiūrovas pats turėtų tai pamatyti.
Keista pripažinti, bet šis vaidinimas, mano nuomone, buvo vienas stipriausių, atsižvelgiant į mintis apie gyvenimą, meilę, vyro ir moters tarpusavio santykius. Galbūt esu dar per jauna sakyti tai, tačiau Irenės požiūris į visus tokius gyvenimiškus dalykus sutapo su manuoju. Visa tai buvo pasakyta taip tobulai, kad net norėdama negalėčiau to cituoti. Tai - nepakartojami žodžiai širdžiai, kuri blaškosi tarp savo jausmų. Gyvenimas ir mirtis - juos skiria tik mažas žingsnelis. Juk nebūtinai turi mirti tavo kūnas... Žymiai svarbesnė yra Tavo siela, žmogau. O kuomet dėl kitų tavęs išnaudojimo tavo siela miršta ir lieka tik gyvas kūnas, argi gali laikyti save gyvenančia būtybe?
Ji mirė tuomet, kai tas, kurį ji laikė savo Viešpačiu ir atidavė jam visą save pasakė, jog kartu praleistas laikas tebuvo akimirka. Trumpas epizodas gyvenimo, kuriame jai vietos nebuvo. Jam reikėjo šlovės ir turtų, kūrybinės sėkmės, tačiau jis nesuprato, kad jo sėkmė yra ji... Toji mūza, kurios dėka jis tapo tuo, ko troško. Garsiu ir žinomu. Ir kai ji išėjo, jis nustojo kurti. Ji nustojo gyventi. Jis keliavo, o Ji buvo uždaryta ten, kur surakinama grandinėmis ir sienos, apmuštos paminkštinimu. Ir išaušo ta diena, kuomet po daugybės metų jie vėl susitiko. Diena, kuomet jie mirę nubudo.
Spektaklis kupinas mistikos, simbolių ir keistos muzikos. Viskas apgaubta nežinomybe, o tuo labiau negalima nuspėti, kas bus toliau. Kiekviena dekoracijos detalė, kiekvienas drabužis, daiktas ar paprasčiausia smulkmena turi savo reikšmę, kurią reikia stengtis suprasti. Spektaklio muzika ir šviesų efektai viskam suteikė nepaprastą paslaptingumo šydą, kuris viso spektaklio metu gaubė sceną, o gal net ir žiūrovus. Atrodė, lyg kažkas skausmo perkreiptu balsu kalbėtų maldą meilei, gyvenimui. Mes juk kiekvienas meldžiames meilei, tik kiekvienas kitaip, o šis būdas išdavė visas tos dramos emocijas.
Visa tai, apie ką rašau, galima suprasti tik tuomet, kai esi matęs šį jaudinantį spektaklį. Neslėpsiu, jis nėra iš tų lengvųjų, kur nereikia mąstyti. Šis, kaip ir minėjau, yra vienas stipresnių mano matytų spektaklių, tačiau į jį eičiau dar ir dar, ir dar... Daug daug kartų! Nes iš jo išėjau su labai stipria emocija, kurios dar kurį laiką negalėsiu įvardinti. Vienu momentu net ir ašara nuriedėjo dėl per daug paliestos širdies. Buvo nuostabu. Nuostabiai gražu ir jausminga, privertė susimąstyti apie daugybę dalykų. Gyvenimiškų vertybių ir pačios jausmų persvarstymo. Po šio spektaklio kurį laiką norėjosi tyliai pabūti vienai.
Tą vakarą įvyko ir vienas pirmų mano kartų. Kartu su mama nusprendėme nebūti parazitėmis ir taip pat atsidėkoti aktoriams, o šiuo atveju aktorėms, paglostyti ir jų sielas nuoširdžia padėka. Prieš teikiant gėles jaudinausi, netgi šiek tiek virpėjo kūnas iš jaudulio, nes net nenumaniau, kas būtų tinkamiausia pasakyti žmogui, kuris kaskart daro mane tobulesne. Viskas buvo gerai iki tos akimirkos, kai pamačiau aktorės nuostabą. Sugebėjau tik padėkoti, tačiau tai buvo taip nuoširdu, kad net nuraudau. Ačiū Jums!
Tikrai visiems rekomenduoju pažiūrėti šią dramą. Verta dėmesio.
P.S. NEMELUOJU.
Jei sudomino, daugiau informacijos rasite: http://www.miltinio-teatras.lt/spektakliai/didzioji-sale/kai-mes-mir-nubusim-h-ibsenas/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą