Spektaklis prasidėjo ganėtinai keistai - vidury scenos guli žmogaus manekenas, aprengtas tų laikų gangsterių drabužiais, atrėmęs galvą į suoliuką. Iš viršaus apšvietė raudonų žibintų šviesa. Tolimesnė spektaklio scena lyg ir niekuo nebuvo susijusi su pirmąją. Atrodė keistai, tačiau spektaklio finalas atvertė visas kortas. Tai vienas iš tų spektaklių, kuriu detalių reikšmė paaiškinama tik pačioje pabaigoje. O tai veda mane iš proto!
Vaidinimas yra unikalus savo muzikiniais, vaizdiniais ir realistiniais efektais, kurių tikrai pasigendu šiuolaikinėje spektaklių kultūroje. Atrodo, paprasti dalykai, o sukelia tokį didžiulį efektą! Kad ir beprotiškai realistiški netikri šūviai, nuaidėję toje vietoje, kurioje visi žiūrovai buvo prikaustę savo dėmesį prie spektaklio herojų. Pripažinsiu, taip išsigandusi dar nebuvau. Tačiau lengva šoko dozė tikrai išėjo į naudą. O kam gi nėra gerai sveikas adrenalinas? Netikras kraujas, besiskverbiantis pro baltus Čičio marškinius, kurio kūną suvarpė kulkos atrodė lyg iš Holivudinio filmo. Ką jau kalbėti apie tikras, čia pat scenoje rūkomas cigaretes, geriamus gėrimus bei prabėgantį pudeliuką.
Turbūt niekas nedrįs ginčytis, jog kiekvienas spektaklis yra unikalus ne tik pjesės keliamomis problemomis, bet ir tam tikromis išraiškos detalėmis. Šios kriminalinės komedijos savitumas pasireiškia sunkiai vienu žodžiu apibūdinamu reiškiniu, tad pabandysiu sutilpti į porą sakinių. Taigi, spektaklio metu aktoriai rūko netikras cigaretes, neva geria iš tuščių stiklinių, ponia Eden nešiojasi su savimi pliušinį pudeliuką, o ir šaudymo scenose garso nebuvo. Viskas pasikeitė spektaklio pabaigoje, kuomet nuaidėjo tikrų šūvių garsas, pasirodė neva tikras kraujas, pakvipo cigarečių dūmais, o ir šuniukas paskutinėje scenoje suvaidino savo vaidmenį. Iš tiesų tai paliko tikrai didelį įspūdį, bet nežinau kodėl... Turbūt kaltas spektaklio savitumas.
Taip pat labai teigiamą įspūdį paliko aktorių, kurie atliko teatro ir kavinės darbuotojų vaidmenis. Visą vaidinimo laiką jų veidus puošė amerikietiškos socialinės šypsenos. Tai tokios šypsenos, kuriomis amerikiečiai slepia savo jausmus, vidinę būseną, slegiančias problemas, o gal ir iš tiesų parodo nuoširdumą. Sudomino tai, jog paskaitų metu esame kalbėję apie šias socialines šypsenas ir realiai buvo sunku įsivaizduoti, kaip tai atrodytų. Ir štai, pagaliau pamačiau tai realybėje. Atrodė ganėtinai juokingai, tad ir pačios veidą puošė nors nesocialinė, tačiau nuoširdi lietuviška šypsena.
Kalbant apie dekoracijas bei aktorių aprangą, smarkiai kvepėjo autentiškumu. Pasijaučiau lyg tikrai būčiau senajame Brodvėjuje, kuomet siautė gangsteriai ir gaujos. Trūko tik senovinio retro stiliaus automobilio ir tuomet būtų pasiekta tobulybė autentikos atžvilgiu.
Aktoriai. Kiekvienas iš jų puikiai atliko savo vaidmenis, kiekvienas į tai įdėjo ir savęs. Tik viena aktorė mane varė iš proto savo talentingumu. Savo vaidmens idealiu įgyvendinimu. Savo charizmatiškumu bei savitais bruožais, talentu. Vien dėl šios aktorės verta eiti į spektaklius, nes tikrai žinau, kad jos atliekamas vaidmuo bus ne tik šmaikštus ir gyvybingas, bet ir nuoširdus, verčiantis susimąstyti. Nesakau, kad kiti buvo prastesnis, tačiau ši yra mano favoritė. Olivija, esu Tavo gerbėja.
Kriminalinė komedija. Žinoma, beveik visą spektaklį mano veidą puošė šypsena, o kartais netgi tekdavo nusijuokti taip smarkiai, kad net suskausdavo pilvą, tačiau... Spektaklio pabaiga nėra gera. Paradoksalios mintys, šiek tiek filosofijos apie gyvenimą bei meilę. "Gyvenimo paradoksas: ar žmogus, miegantis su 52 metų moterimi, vagiantis meno kūrinius ir darantis meną už purvinus pinigus yra moralus?". Mirtis. Žmogžudystės. Netektys. Ir viskas toliau teka savo vaga. Pasiekus sėkmės viršūnę grįžtama prie to, ko netekai ir vėl susigrąžinama. Viskas nuo pradžių, tik kiek kitaip.
Iš tiesų šiame spektaklyje jau esu buvusi. Tačiau šį kartą jį mačiau kiek kitaip. Tuomet mane žavėjo tik aktorių charizmatiškumas ir garsiniai bei šviesų efektai, o šį kartą viską išgyvenau. Dabar įsiminiau nemažai frazių, kurios praturtino mano išmintį. Nešiosiuosi tai savo širdyje. Taigi, spektaklį vertinu tik TEIGIAMAI, nes ir pasijuokiau, ir pamąsčiau apie gyvenimiškas dilemas, su kuriomis susitinkame kasdien. Tikrai REKOMENDUOJU pamatyti šį spektaklį kiekvienam, kuriam patinka komedijos, o ypač tiems, kurie yra ištroškę visa gydančios teatro galios.
Jei sudomino mano pasidalinti įspūdžiai ir norite sužinoti daugiau, informaciją rasite čia:http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/didzioji-sale/kulkos-virs-brodv-jaus-p-rozenfeldas/
Taip pat daugiau informacijos apie kitus Juozo Miltinio dramos teatro spektaklius rasite čia: http://miltinio-teatras.lt/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą