Vaidinimas prasidėjo Manto daina. Jis, kartu su muzikantais, dainas atliko scenoje, padarytoje virš dekoracijų. Net sunku žodžiais nupasakoti, kaip visa tai atrodė, nes pirmą kartą teko matyti tokį muzikos ir teatro derinį. Visur buvo tamsu, tik muzikantai ir dainininkas buvo apšviesti mėlyna prožektorių šviesa. Gyva muzika, nuostabus Manto balsas ir subtilus perėjimas iš koncerto į vaidinimą paliko stiprų įspūdį mano atmintyje. Pasibaigus dainai, prasidėjo dviejų žmonių istorija.
Iš motinos namų pabėgęs Donaldas Beikeris apsigyvena nepaprasto dizaino bute, kuriame prieš jį gyveno "neformalas" vaikinas. Pastarasis bute paliko kokono formos krėslus bei lovą, esančią taip aukštai, kad į ją reikia lipti kopetėlėmis, o jei netyčia naktį iškritus iš jos galima ir sprandą nusisukti. Bet dėl to jaunas vaikinas visiškai nepergyvena. Jį netgi žavi tokia netradicinė aplinka. O kurio jaunuolio, ištrūkusio iš motinos glėbio, nežavėtų naujos formos, nauji iššūkiai? Donaldas atsikrausto čia, nes nori pradėti gyventi savo gyvenimą, kurti muziką ir tiesiog būti muzikantu. Jam pabodo, kad jo motina ponia Beiker elgiasi su juo kaip su mažu vaiku, į jį nežiūri kaip į vyrą, o ir nepritaria jo norui tapti garsiu muzikantu. Vaikino tėvas mirė prieš šešerius metus, tad tuose namuose jo niekas nebelaikė. Donaldas susitaria su mama, kad ji apsilankys jo bute tik po dviejų mėnesių.
Prabėgus mėnesiui, į Donaldo kaimynystę atsikelia jauna mergina, vardu Džilė. Pastaroji įsiprašo į Dono namus, norėdama susipažinti. Jų istorija prasideda nuo paprasto kavos puodelio... Susižavėjimas, nuoširdumas, vėjavaikiškumas, meilė, kančia, rūpestis - visa tai supa juos. Jie moko vienas kitą įvairiausių dalykų: Džilė leidžia Donui išlaisvinti savyje tūnantį "beprotį", o Donas panelę moko matyti jausmus, jausti meilę. Merginai, kuri nėra mylėjusi, gera su vaikinu, kuris visą laiką buvo saugomas nuo gyvenimo.
Jų santykius sugriauna netikėtai pasirodžiusi ponia Beiker. Pastaroji pašneka su Džile apie jos reikalingumą Donaldui ir pasako, kad ji, palikusi Doną, verstų jį kentėti. Merginai, kuri dievina laisvę, tai pasirodo per daug sunku, tad ji atstumia vaikiną ir susideda su pagyvenusiu, neaiškios reputacijos režisieriumi. Donas vėl kenčia, paliktas mylimos merginos.
Istorija baigiasi gerai. Nereali muzika padidina spektaklio efektingumą, o ypač, paskutinė Manto daina "Laisvi drugeliai". Prisiminus tai, per kūną nueina šiurpas. Daugybę kartų girdėta daina įgavo kitokią prasmę. Tą akimirką norėjosi verkti kaip niekad!
Atrodo, paprasta istorija, bet.. Pagrindinis veikėjas Donaldas nuo gimimo yra aklas. Tai spektakliui suteikia ypatingą nuotaiką, su kuria tikrai nedažnai tenka susidurti žmonėms. Aklas žmogus mūsų visuomenėje, lygiai toks pats, kaip ir visi. Jo niekas neatskirtų nuo bet kurio kito jaunuolio. Todėl mama jį taip ir saugojo nuo gyvenimo sunkumų. Netekusi vyro, bijojo netekti ir sūnaus. Mums keista, kaip aklas jaunuolis gali vienas gyventi vienas, toli nuo savo šeimos, bet spektaklyje parodomas aklųjų pasaulis: tai, ką jie mato, ką jaučia ir kaip stengiasi patys kabintis į gyvenimą. Jis mato žmonių jausmus, ko seniai nebemoka matantys žmonės. Jis pyksta, kai jo yra gailisi aplinkiniai.Pyksta, kai vaikiškų knygelių "Mažasis Donis, kuris įveikė tamsą" autorė ponia Beiker tapatina jį su mažu berniuku iš knygelių. Pyksta, kai jį laiko nenormaliu.
Galima kalbėti apie neįprastas dekoracijas, drabužius, nuostabius aktorius ir dar nuostabesnius veikėjus, bet... Šis spektaklis man buvo per daug artimas. Kai buvau maža, turėjau nuo gimimo aklą draugą. Mūsų amžiaus skirtumas buvo ganėtinai didelis, gal 10 metų. Ir aš buvau tokia vaikiškai laisva. Tačiau tai nesutrukdydavo kalbėtis, rasti bendrų temų. Pamenu mūsų pokalbius apie tai, ką jis mato, ką jaučia. Net apie tuos pačius šešėlius esame kalbėję. Vaikiškas nuoširdumas ir aklo žmogaus gebėjimas matyti jausmus. Atskirti spalvas pagal garsus. Atskirti žmones pagal kvapą. Mačiau ir jo meilės istoriją. Ir kaip ta meilė ji paliko... Spektaklyje visi lieka laimingi, bet šio mano draugo istorija pasibaigė kitaip.
Sutrikusi. Tokia buvo mano nuotaiką, išėjus iš spektaklio. Atrodo, viskas baigėsi gerai, bet... iš tiesų istorija liūdna. Mačiau daugybę sužavėtų žmonių, kurių veidus puošė euforija po nuostabaus vaidinimo, tik mane tai mažai lietė. Kažkur giliai savyje ir aš jaučiau visas tas geras emocijas, bet visa tai užgožė susirūpinimas savo artimaisiais. Galbūt tai per daug arti manęs? Gal per giliai pažvelgiau? Nes juk spektaklis genealiai profesionalus! Muzika nereali! Istorija tikra...
Neatsižvelgiant į mano asmeninę patirtį, spektaklis tikrai vertas dėmesio. Siūlau nepagailėti pinigų ir įsigyti bilietą į šį spektaklį :) Daugiau informacijos apie jį: http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/didzioji-sale/laisvi-drugeliai-l-gershe/
P.S. į šį spektaklį bilietai yra išgraibstomi likus mėnesiui iki spektaklio. Spręskit patys, ar tai dėl komercinių sumetimų, ar spektaklis yra to vertas :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą