Maištauti tyliai - pasiekti harmoniją.

Atrodo, eilinė diena: saulutė nenusiteikusi savo šiltais spinduliais nudžiuginti pilkų nuo darbo žmonių, kiek šaltoka, sniego tėra keliuose kiemo kampeliuose. Visur niūriai pilka. Visa tai privestų prie depresinio sindromo išsivystymo, pažeidžiant psichinės sveikatos harmoniją, tačiau viduje nenustygstu vietoje. Širdelė spurda iš susijaudinimo, iš džiaugsmo ir noro kažko naujo. Noro maištauti prieš supuvusią kasdienybę ir pradėjusius (o gal ir visai jau) gesti žmones. Ir maištauju, bet tyliai... Tyliai galima daugiau laimėti. Kai tyli, žmonės nežino, ką mąstai, ką ruošiesi daryti. Esi nenuspėjamas galiūnas, nes niekam nevalia įlįsti į Tavo nuosavą sielą.

Tylus maištas leidžia lengviau pasiekti vidinę harmoniją. Tuomet fizinis, psichinis ir dvasinis žmogaus kūnas susiderina it gitaros stygos, kad skambintų ausiai malonią melodiją. Priežastis - Don Kichotų visais laikais niekas nemėgo. Na jie juk kitokie, jie šiek tiek tyresni savo siela ir veiksmais, o kitokių mūsų visuomenė niekuomet nemėgo. Neginčytinas teiginys, ar ne? Todėl maištas apėmė visas išvardintas sritis. Prie to prisideda ir teatras (be teatro būtų sunku dvasiškai tobulėti jaunam žmogui, kuris dar menkai tiki Dievu). Taigi, šiandien 18.00 valandą, Juozo Miltinio dramos teatre žadu žiūrėti spektaklį "Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus". Kadangi nesu tik vartotoja, pažadu per tris dienas nuo žiūrėto spektaklio dienos pasidalinti savo įspūdžiais su šio BLOG'o skaitytojais ir "Facebook" draugais.

O Jūs, nuo kasdieninių problemų ir sunkumų pavargę žmonės, kaip Jūs žadate atsipalaiduoti ir praturtinti savo naujomis emocijomis?