2014 m. vasario 9 d., sekmadienis

"Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus"

Penktadienio vakaras. Kaip jau beveik tapo įprasta, savo laiką leidžiu Juozo Miltinio dramos teatre, kuris tampa antraisiais mano namais. Vakaras nepaprastai ramus, tačiau tamsus ir bauginantis. Lauke šaltoka... Tik mažojoje salėje šiluma glosto fizinius žiūrovų kūnus. Nors lauke kritulių nėra, visi čia susirinkusieji pasiryžę laukti lietaus. Ir aš pasiryžau, būti antruose savo namuose ir laukti, kol ateis lietus.

Veiksmas prasideda filmuku, turinčiu simbolinę reikšmę. Jame rodoma kelionė automobiliu per miestą, kupiną visur skubančių žmonių automobiliuose. Keliaujant užklumpa lietus, kurio lašai raminančiai plauna automobilio stiklą. Lietus priverčia žmones sustoti ar bent jau sumažinti savo skubėjimą, per kurį nebepastebime mažų dalykų. Lietus suburia daugybe nepažįstamų žmonių po siauru stogeliu, kur kartais užsimezga naujos pažintys. Tai vaizduoja nuolatinį žmonių laukimą, skubėjimą nežinia.Visam tam paantrina nuotaiką apibūdinanti greito tempo prancūziška daina, kurią dar dabar girdžiu savo mintyse.

Tai pasakojimas apie penkias moteris, daugybę metų laukiančias išėjusio jaunesniojo brolio. Po ginčo, tėvas išvaro savo vienintelį sūnų iš namų. Sūnus per kelias minutes susirenka būtiniausius daiktus ir nieko nepasakęs, išeina. Nuo tos minutės šeimos moterys - Senoji, Motina, Vyriausioji, Antroji ir Jauniausioji - laukia namo grįžtančio brolio. "Juk tai nebe pirmas kartas ir jis visuomet grįždavo." - sakė Vyriausioji. Tačiau šis kartas buvo kitoks. Šios moterys buvo pasmerktos ilgiems metams laukimo, kuris atėmė iš jų gyvenimus. Diena iš dienos kiekviena jų tyliai laukė grįžtančio brolio, kūrė jo grįžimo istorijas, kaip viskas atrodys, ką visi kartu veiks ir kaip galės nušluostyti nosis visiems aplinkiniams, kurie jas vadino penkiomis kvaišomis, laukiančiomis niekad negrįžtančio brolio.

Šiame pasakojime nėra vardų, nėra nurodyta vietovė ar apibūdinama aplinka. Yra tik penkios moterys, kurias kankina skirtingos laukimo fazės. Ir jos visos laukia tyliai iki tos minutės, kol pro duris įžengia sulysęs, vos gyvas jaunėlis brolis, nešinas jureivišku krepšiu. Nunešus brolį į jo kambarį, visos moterys prabyla apie savo laukimą, dėtas viltis ir svajones, lūkesčius. Po daugybės metų moterys atskleidžia, kad visą tą laiką jas vienijo laukimo jausmas, tačiau kartu kankino ir priekaištai, noras sužinoti priežastis. Taip niekas ir nesužinojo, kas privertė du šeimos vyrus taip stipriai susibarti, kad vienas iš jų privalėjo palikti namus. Tėvo klausti bijojo, tad šią paslaptį jis nusinešė į kapus, na o jaunėlis... Jis taip pat negalėjo atskleisti šios paslapties. Vienintelė jauniausioji sesuo, tuo metu buvusi dar visai maža, girdėjo, kas vyko tarp tėvo ir sūnaus, tačiau niekam to nesakė. Ir tik išeinant broliui pro duris, ji visoms sakė, kad sustabdytų jį, nes jis niekuomet negrįš, tačiau eilinį kartą moterys nusijuokė, pasakiusios, kad ji dar visai maža ir nieko nesuprantanti. Todėl ji maištavo, tik tyliai.. Ji rengėsi griežtais drabužiais, mėgavosi vienadieniais meilės nuotykiais su nepažįstamais vyrais, taip išliedama savo pyktį ant išėjusio brolio.

Visos moterys yra skirtingo amžiaus, tačiau laukimas vienija tas pats, nesvarbu, kad laukimo tikslai skiriasi. Visa tai siejasi su meile ir viltimi, su švelnumu, kuris perauga į pyktį ir agresiją dėl neišpildytų lūkesčių. Vyresnioji sesuo gailisi veltui prabėgusių gyvenimo metų, antroji sesuo taip ir niekad nenueis į šokius su broliu, apsivilkusi ryškiai raudonos spalvos suknelę, motina nesužinos apie sūnaus gyvenimo nuotykius, o jaunėlė taip ir nepradės vertinti pastovių santykių su vyru. Ir grįžus broliui, laukimas nebeturi prasmės. Dėl tos priežasties pati jauniausioji palieka namus, nes mano, kad dar turi vilčių nugyventi gražų gyvenimą.

Laukimas - moters gyvenimo kryžius. Kuomet baigiasi vienas laukimas, pradedama ieškoti kitos laukiamybės, ir tai tęsiasi iki gyvenimo galo.

Spektaklis kupinas simbolių, kuriuos nėra lengva suprasti. Pats pavadinime minimas lietus šiame spektaklyje turi daugybę reikšmių, tačiau visos jos puikiai tinka. Tik gerai pajudinus savo protą suprantama spektaklio mintis, personažų frazės ir judesiai, muzikos reikšmė bei apranga. Kiekvienas iš išvardintų dalykų simbolizuoja skirtingas laukimo fazes, kas vaidinimą daro žaviu. Aktorėms - 10 balų! Tikrai patikėjau emocijomis ir laukimu. Taip pat įspūdį paliko šviesų efektai. Visuomet veidas apšviečiamas iš apačios įgauna mistiškumo bruožų, kurie tik sustiprina visos šios istorijos paslaptingumo efektą.

Neslėpsiu, tai tik antras spektaklis, kuriame neradau savęs (pirmasis mano matytas ganėtinai senai, bet tai buvo dar prieš užsikrečiant teatru). To priežastis - per jaunas amžius ir patirties stoka. Kad ir kaip stengiausi įsijausti į aktorių išgyvenimus, negalėjau įsivaizduoti to laukimo jausmo.  Kad ir koks spektaklis bebūtų sunkus (o tikrai buvo), jį vertinu TEIGIAMAI, nes pamačiau, ką reiškia laukti mylimo žmogaus, kuris dėl nežinomos priežasties palieka namus, neprataręs nei žodžio. Nors ir įsijausti sunkiai sekėsi dėl patirties stokos, vis tiek peno apmąstymams netrūko. REKOMENDUOJU, nes  tai minimaliomis sąlygomis padarytas genialus spektaklis, kurį tikrai verta pamatyti visoms (na, gal ir visiems), kurie bent kartą gyvenime yra patyrę laukimo jausmą.

Jei sudominau, daugiau informacijos apie spektaklį rasite čia: http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/mazoji-sale/as-buvau-namuose-ir-laukiau-kol-ateis-lietus-j-l-lagarce/

Daugiau informacijos čia: http://miltinio-teatras.lt/

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą