Sausio 11-oji, vakaras. Link teatro mažosios salės nedrąsiai juda žmonės, nežinodami, o gal kaip tik žinodami, kas jų laukia artimiausią valandą. Antono Čechovo "Rotšildo smuikas".
Spektaklis prasideda pagyvenusio žydo Jakovo namuose. Pastarasis grįžta namo po vestuvių, kuriose grojo smuiku. Jakovas taip prisiduria papildomų pinigų pragyvenimui, nes iš "grabų" gamybos mažai uždirba. Tai žmogus, kuris visą savo gyvenimą skaičiuoja pinigus ir naudą bei patiriamus nuostolius. Tačiau nuostolius skaičiuoja kiek kitaip, nei mes esame pratę. Pavyzdžiui, Jakovo manymu, jei jis prieš kelias dešimtis metų būtų žvejojęs, plukdęs valtele žmones ir griežęs smuiku, dabar negyventų lūšnelėje. Tad faktas, jog jis viso to nedarė jau yra nuostolis. Jakovas, pragyvenęs 52 metus santuokoje su savo žmona, tik netekęs jos suprato, jog niekuomet nėra jai padovanojęs mielos smulkmenos. Jis netgi nepastebėdavo jos namuose ar bendroje lovoje, kasnakt miegant šalia vienas kito. Net ir merdėdama, Ji bijojo atsigulti į lovą, kad nesulauktų Jakovo priekaištų dėl nieko neveikimo ir nuostolio darymo, tad stovėjo atsirėmusi į krosnį ir vos gaudė kvapą. Jis išklausė paskutinius savo žmonos žodžius ir palaikė tai neaiškiais sakiniai, tačiau palaidojęs ją susimąstė ir pastebėjo, jog tai - dalykai, kurie anksčiau juos siejo.
Pats žmogaus gyvenimas yra didelis nuostolis, o vat mirtis - pelninga. Juk mirus žmogui nebereikia valgyti, gerti, kūrenti krosnies ir kitaip leisti pinigus.O ir mūsų gyvenimai būtų pelningesni, jei juose neliktų pykčio ir pavydo.
Pats žmogaus gyvenimas yra didelis nuostolis, o vat mirtis - pelninga. Juk mirus žmogui nebereikia valgyti, gerti, kūrenti krosnies ir kitaip leisti pinigus.O ir mūsų gyvenimai būtų pelningesni, jei juose neliktų pykčio ir pavydo.
Prieš eidama į šį spektaklį maniau, kad Antono Čechovo kūrinys ir Mariaus Cemnicko kaip režisieriaus debiutas manęs nenuvils ir... neklydau. Tai vienas stipriausių mano matytų spektaklių, o spektaklių esu mačiusi ganėtinai nemažai. Jis įtraukė nuo pat pradžių iki galo ir netgi pasidarė liūdna, kad pasinėrus visa esybe į šią skaudžią istoriją viskas baigėsi. Manau, kad spektaklis galėtų būti kiek ilgesnės trukmės, nes kai pasiekiau emocinę kulminaciją ir užsidegė šviesos, likau lyg apnuoginta. Čia tas pats, kaip pradėjus skaityti antrą "Mirusių sielų" dalį sužinoti, kad likusi šio romano dalis buvo sudeginta paties autoriaus.
Aktoriai. Negailėsiu pagirimų abiems aktoriams - tiek Jakovo vaidmenį atlikusiam Romualdui Urviniui, tiek Jonui Čepuliui, kuris vaidino autorių. Nežinau, kas tai buvo - profesionalumas ar kaip tik, perdėtas įsijautimas į vaidmenį - bet patikėjau kiekvienu išgirstu žodžiu. Galbūt prie viso to prisidėjo tai, jog kiekvienas žmogus apmąsto savo gyvenimo prasmę, tačiau dažniausiai atsakymai nėra randami. Galbūt ši istorija yra žymiai arčiau kiekvieno mūsų, tačiau su tuo nesame linkę sutikti dėl savo kvailo noro būti protingesniais už visus. Bet manau, kad kiekvienas šį vakarą matęs "Rotšildo smuiką" apmąstys, kokia visgi yra jų gyvenimo prasmė. O tai jau yra labai didelis darbas visuomenės labui.
Tai spektaklis, kuris nepalieka abejingų. Aplink mane buvę žiūrovai sunkiai tvardė besiliejančias emocijas ašarų pavidalu, nes taip stipriai griebia už širdies... Išėjus iš salės, kurį laiką norėjosi tiesiog tylėti ir būti tyloje su savo mintimis ir apmąstymais. Rekomenduočiau tiems, kurie nesivaiko madų, nepropaguoja "tuščių" plepalų, vertina profesionalumą ir trokšta patirti tą stiprų emocijų užtaisą, kuris ilgam laikui palieka kažką tavo paties viduje.
Daugiau informacijos apie aktorius, režisierių ir patį spektaklį rasite čia
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą