Gražus, tačiau labai šaltas sausio 17-osios rytas. Saulės apšviesta laisvės aikšte skubame link teatro, kur mus pasitinka daugybė vaikų ir juos atlydėjusių suaugusiųjų, besiburiuojančių prie teatro durų. Tą akimirką suprantu, kad visi susirinkome vienu tikslu - išgelbėti kengūriuką. Salė kaip niekad gyva nuo vaikų juoko ir išdykavimo, tačiau pradėjus gesti šviesoms, stoja tyla. Bent jau kelioms sekundėms...
Šis spektaklis teatro scenoje pirmą kartą pasirodė prieš 23 metus, tad vaikų tėveliai patys turėtų prisiminti siužetą, o vaikučiai - viską pamatyti savomis akutėmis. Tačiau trumpai priminsiu, kad tai pasakojimas apie kengūriuką ir beždžionėlę, kuriuos iš šiltų kraštų pagrobė du plėšikai - Dudulis ir Gugulis - norėdami juos parduoti zoologijos sodui ir užsidirbti pinigų. Tačiau ar jiems, vedamiems godumo, pavyko paminti drąsą, norą gyventi savo namuose ir nugalėti draugystės jėgą, sužinosite atvykę į šią muzikinę pasaką.
Labai patiko spektaklio dekoracijos, kurios, tik pamačius, privertė aiktelėti iš nuostabos. Nemaniau, kad taip paprastai galima sukurti tą gerai pažįstamą vaikystės vaizdą, tinkantį visiems, nepaisant to, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, su unikalia asmenine patirtimis ir praėjusia vaikyste. Patiko spektaklio garso takelis ir atliktos dainos, nes jos paprastos, lengvai suprantamos, tačiau puikiai atspindinčios veikėjų jausmus, kas palengvino vaikams mėgavimąsi vaidinimu. Taip pat patiko kostiumų unikalumas, nes net ir moderniu požiūriu pažvelgus į gyvūnų kostiumus, nebuvo sunku atpažinti, kas yra kas (o tai jau tampa retenybe, nes modernistinis teatras mėgsta naudoti modernius kostiumus, iš kurių vaikams sudėtinga atpažinti veikėjus). Bet labiausiai sužavėjo aktorių vaidyba. Dar eidama link teatro svarsčiau, kaip aktoriai vertina galimybe vaidinti vaikams skirtame spektaklyje, juk tai visiškai nerimta, netgi juokinga, tad buvo įdomu, kaip jie su tuo susidoros ir... pavyko puikiai! Scenoje mačiau drąsius, savęs netausojančius ir rizikuojančius aktorius, kurie tą valandą vaikams sukūrė stebuklą, leido jiems patikėti pasakojama istorija ir patiems įsijausti į veikėjų vietą. Salėje vis girdėjosi vaikų paraginimo ir pagalbos žodžiai veikėjams, o tai jau turėtų būti nemenkas įvertinimas, nes nėra nieko nuoširdžiau nei vaikų emocijos. Aplodismentai!
Nepamenu, kada paskutinį kartą buvau tokiame tikrai vaikiškame spektaklyje, kupiname spalvų, žaismingumo, įdomių dekoracijų ir nepaprastos muzikos. Visa tai sukuria ypatinga atmosferą, nukeliančią vaikus į kengūriuko ir beždžionėlės gelbėjimo istoriją bei grąžinančią suaugusiuosius į jų vaikystės dienas, kuomet jie dar nebuvo tokie užimti rutinos ir mokėjo svajoti. Pats spektaklis panašus į kažką nerealaus, tačiau labai artimą, pažįstamą ir mielą. Juk visi turėjome tą draugą, dėl kurio galėjome daug ką padaryti, gelbėjant jo "kailį". Visa tai mums primena senai pamirštą tiesą, kad draugystės jėga yra nepaprastai stipri ir niekas, o tuo labiau materija, netgi šiuolaikiniame sukomercintame pasaulyje jos negali nupirkti. Tai yra viena pagrindinių gyvenimiškų vertybių, kurią jau nuo mažų dienų reikia ugdyti, kuriant geresnę visuomenę. Dėl visų šitų išvardintų "bonusų" spektaklį vertinu teigiamai ir tikrai siūlau jį pamatyti visiems vaikučiams, kad jie žinotų, jog gyvenime yra ne tik kompiuteris ir televizorius, bet dar ir toks stebuklingas dalykas kaip teatras. Taip pat suaugusiesiems, kurie prieš porą dešimtmečių matė šį spektaklį būdami vaikais, kad pažvelgtų į jį naujai, suaugusiojo akimis. Arba tiems, kurie nori grįžti į vaikystę, pasimėgauti teatru ir praleisti laiką tarp vaikų, kurie vis dar nepamiršo, kaip reikia būti nuoširdžiais.
Daugiau informacijos apie šį spektaklį bei nuotraukas rasite ČIA
Spektaklio režisieriaus komentarą rasite šiame VAIZDO ĮRAŠE
Visą kitą aktualią informaciją, o kartu ir kito spektaklio datą, rasite ŠTAI ČIA
P.S. Spektaklis trunka 1 valandą, tačiau per visą tą laiką nei vienas vaikas nepasiprašė išeiti iš salės dėl nuobodumo ar nuovargio, o tai daug ką reiškia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą