2017 m. balandžio 16 d., sekmadienis

Seppo Kantervo "SIENA". Kas būtų jeigu būtų, bet niekada nebus? - Istorijos klodai

Pirmasis balandžio penktadienis, saulėtas ir pavasariškas vakaras. Šis vakaras buvo ypatingas ne tik savo kalendorine prasme, bet ir premjera Juozo Miltinio dramos teatro scenoje trumpu, tačiau skambiu pavadinimu "Siena". Mano nuostabai, tą vakarą teatro salėje buvo laisvų vietų, kas nėra būdinga premjerai, tačiau vėliau supratau, kad taip ir turėjo būti dėl vienos labai svarbios priežasties, bet apie tai vėliau. Taigi, laikrodžiui išmušus lygiai 18 val. salėje vis dar netyla šurmulys. Praėjus bene dešimčiai minučių mandagaus vėlavimo, šviesos salėje vis dar negęsta. Dar po penkių prabėgusių minučių laukimo, susirinkusieji pradeda nerimauti dėl premjeros likimo, tačiau lyg jausdamos vyraujantį nerimą, šviesos pradeda gęsti, žmonių klegesys it mygtuku išjungtas nutyla...

Spektaklis prasideda jaunos merginos grindų valymu pagal rusiško stiliaus muziką. Mergina tvirto sudėjimo, raudonais skruostais, mėlynomis akimis, didele krūtine ir sėdmenimis, apsirengusi tamsiai žalios spalvos drabužiais, išraiškingais antakiais ir į viršų sukeltais plaukais plauna grindis, kaip vėliau paaiškės, slaptame Josifo Stalino bunkeryje. Šioje patalpoje gulsčias stovi senovės Egipto faraono sarkofagas, užrakintas spyna. Baigusi plauti grindis, ji atrakina sarkofago spyną ir atvožus sarkofago dangtį, iš jo iššoka naktiniais drabužiais apsirengęs Adolfas Hitleris. Pastarasis skuba atlikti gamtinius reikalus, nes jau tris paras nebuvo išleistas iš jo likimu tapusios patalpos. Hitleriui atliekant savo reikalus, prigęsta šviesos, į bunkerį paslaptingai įžengia samurajumi apsirengęs kaukėtas, stambaus sudėjimo vyriškis, ginkluotas kardu. Hitleris išsigąsta, bando pasislėpti, tačiau nėra kur - sarkofago dangtis yra per sunkus staiga jį pakelti, todėl tenka akis į akį susitikti su tokiu siurprizu. Pasirodo, samurajumi persirengęs žmogus yra ne kas kitas kaip Josifas Stalinas, panoręs pažaisti su savo belaisviu. Situacijai aiškėjant, Hitleris bando nuneigti faktą, jog nenusinuodijo savo bunkeryje, o yra paimtas į Stalino nelaisvę ir to niekas nežino, išskyrus patį Staliną ir Karlo Markso vaikaitę Klarą. Klara - mergina, Stalino paskyrimu kartu įkalinta bunkeryje su Hitleriu su misija - visokeriopai prižiūrėti Adolfą. Stalinas pagrobia Hitlerį, kad pastarasis jam atsakytų į rūpimus klausimus ir taip padėtų įtvirtinti savo pozicijas pasaulinėje politikos padangėje. Tačiau ar Stalinui pavyksta pasiekti savo tikslą? Ar Hitleris, būdamas nacionalistu, pasiduoda priešo spaudimui?

Tai spektaklis, vaizduotės pagalba žiūrovą perkeliantis į tokį pasaulį, kurio nėra, nors susiklosčius tam tikroms istorinėms aplinkybėms, galėjo ir būti. Pasaulis su siaubu prisimena prieš daugiau nei pusę amžiaus vyravusią tironiją ir diktatūrą tam tikrose šalyse, kas paliko gilų randą istorijos puslapiuose. Dėl dviejų žmonių - Stalino ir Hitlerio - ambicijų buvo tyčiojamasi iš žmonių, pasaulį smaugę viską naikinančia tironija siekė garbės ir valdžios, galios, dėl ko žuvo daugybė nekaltų žmonių. Atrodo, jų rankomis buvo atlikta gamtos (o gal tiksliau, pasaulio) atranka, kuriai vadovavo dvi narcisistinės asmenybės, kurios savo tikslų siekia, nepaisydamos skaudžių pasekmių, nes karo aplinkybėmis visos priemonės yra pateisinamos. Skaudūs dalykai spektaklyje pateikiami per ironijos prizmę, istorija šaržuojama, o pjesės esmė perteikiama prisotinta sarkazmo. Spektaklyje puikiai pavaizduojamas nacionalizmas, kuriam nėra ribų ir masinės žmogžudystės

Mėgstu komedijas, o dar labiau - istoriją, todėl šios premjeros laukiau su nekantrumu. Tuo labiau, sužavėjo spektaklio afiša, šaržuojanti šias visiems puikiai žinomas asmenybes.  Tikėjausi kažko tokio WOW, tačiau teko šiek tiek nusivilti. Galbūt dėl to, kad į šį spektaklį reikia žvelgti daug giliau nei atrodo iš pradžių ir pasitelkti vaizduotę, o gal dėl to, kad spektaklis yra kupinas sarkazmo, tačiau po juo slepiasi skaudūs ir jautrūs faktai, aktualūs net ir šiuolaikiniam žmogui. Atrodo, kiekvienas mūsų tik iš istorijos vadovėlio pažinome totalitarinę diktatūrą ir jos poveikį visuomenei, kartų vystymuisi, tačiau ar iš tiesų mes apie tai sužinome tik iš vadovėlių? Ar mes esame visiškai laisvi, kiek tai  deklaruoja demokratinės valstybės principai? Apie tai susimąsčiau, tačiau praėjus porai dienų po spektaklio ir tik tuomet įvertinau paties spektaklio tikrąją vertę. Nemeluosiu, po vaidinimo buvau nusivylusi tuo, ką mačiau teatro scenoje, tai nepatenkino mano ilgai puoselėtų lūkesčių, buvau net šiek tiek supykusi dėl veltui sugaišto laiko, tačiau po kurio laiko supratau, kad visgi šioje vietoje teatras pričiupo mane. Jis buvo daug sunkesnis nei galima buvo pamanyti, o tuo labiau - visiškai nepanašus į komediją. 

Spektaklyje ypatingai patiko sukurti veikėjų charakteriai, kurie ne tik atitiko realybę, bet ir tiesiog žavėjo savo charizmatiškumu bei tvirtumu. Turbūt visi žino, kokios stiprios asmenybės buvo Hitleris ir Stalinas, todėl nenuostabu, kad šiame vaidinime ryškiomis spalvomis sceną užpildė visi trys veikėjai. Jaučiu didžiulę padėką aktoriams už tai, kad jiems pavyko taip įtikinamai atkartoti šių istorinių, tačiau nelabai teigiamų ir malonių asmenybių charakterius, kuriais patikėjau. Ploju atsistojusi! Tiesa, Antano Venckaus sukurtame Stalino charakteryje buvo daugiau gruziniško charakterio nei spektaklyje "Chanuma", kas keistai nustebino, nes būtent "Chanumoje" to labai trūko, o šiame spektaklyje, mano nuomone, buvo kiek per daug. 

Taigi, turbūt pirmą kartą spektaklio negaliu vienareikšmiškai įvertinti. Negaliu tiksliai pasakyti, jis man patiko ar ne, nes spektaklio metu ir po jo apėmė dvejopi jausmai: spektaklio metu buvo nuobodoka, kiek per statiška, pats spektaklis lyg ir nevisai užbaigtas, kažko trūko, patyčios iš žmonių, žmogiškumo, prievarta, akivaizdus rasinės neapykantos propagavimas, smurtas prieš silpnesnius manyje kėlė vidinį konfliktą, dar labiau situaciją paaštrino netoliese buvusių žiūrovų komentarai ir juokas, kai rodomi baisūs ir nusikalstami dalykai, bet praėjus porai dienų po spektaklio, nuraminus visas emocijas ir permąsčius, ką tuomet ten pamačiau, supratau, kad spektaklis savo prasme yra daug stipresnis nei bet koks mokyklinis istorijos vadovėlis. Juokais perteiktos tų laikų realijos verčia dar dabar permąstyti tai, kokie laimingi esame, kad neteko to išgyventi. Iš pradžių maniau, kad spektakliui didžiausias pažymys, kurį galėčiau parašyti, gali būti tik vidutinis, tačiau vėliau persigalvojau ir vertinčiau jį porą balų geriau. Spektaklį "Siena" rekomenduočiau tiems, kurie domisi ar šiaip prijaučia istorijai ir nori iš arti susipažinti su bene garsiausiomis Antrojo pasaulinio karo asmenybėmis. Taip pat tiems, kurie mėgsta gilų ir sudėtingą teatrą, kuriame reikia daug galvoti, apmąstyti. Nemeluosiu, spektakliui įpusėjus, man norėjosi išeiti namo, tačiau dabar galiu drąsiai teigti, kad eičiau į jį dar ir dar kartą. 

Daugiau apie šį spektaklį rasite paspaudę ČIA

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą