Pirmasis
balandžio penktadienis, saulėtas ir pavasariškas vakaras. Šis vakaras
buvo ypatingas ne tik savo kalendorine prasme, bet ir premjera Juozo
Miltinio dramos teatro scenoje trumpu, tačiau skambiu pavadinimu
"Siena". Mano nuostabai, tą vakarą teatro salėje buvo laisvų vietų, kas
nėra būdinga premjerai, tačiau vėliau supratau, kad taip ir turėjo būti
dėl vienos labai svarbios priežasties, bet apie tai vėliau. Taigi,
laikrodžiui išmušus lygiai 18 val. salėje vis dar netyla šurmulys.
Praėjus bene dešimčiai minučių mandagaus vėlavimo, šviesos salėje vis
dar negęsta. Dar po penkių prabėgusių minučių laukimo, susirinkusieji
pradeda nerimauti dėl premjeros likimo, tačiau lyg jausdamos vyraujantį
nerimą, šviesos pradeda gęsti, žmonių klegesys it mygtuku išjungtas
nutyla...
Spektaklis
prasideda jaunos merginos grindų valymu pagal rusiško stiliaus muziką.
Mergina tvirto sudėjimo, raudonais skruostais, mėlynomis akimis, didele
krūtine ir sėdmenimis, apsirengusi tamsiai žalios spalvos drabužiais,
išraiškingais antakiais ir į viršų sukeltais plaukais plauna grindis,
kaip vėliau paaiškės, slaptame Josifo Stalino bunkeryje. Šioje patalpoje
gulsčias stovi senovės Egipto faraono sarkofagas, užrakintas spyna.
Baigusi plauti grindis, ji atrakina sarkofago spyną ir atvožus sarkofago
dangtį, iš jo iššoka naktiniais drabužiais apsirengęs Adolfas Hitleris.
Pastarasis skuba atlikti gamtinius reikalus, nes jau tris paras nebuvo
išleistas iš jo likimu tapusios patalpos. Hitleriui atliekant savo
reikalus, prigęsta šviesos, į bunkerį paslaptingai įžengia samurajumi
apsirengęs kaukėtas, stambaus sudėjimo vyriškis, ginkluotas kardu.
Hitleris išsigąsta, bando pasislėpti, tačiau nėra kur - sarkofago
dangtis yra per sunkus staiga jį pakelti, todėl tenka akis į akį
susitikti su tokiu siurprizu. Pasirodo, samurajumi persirengęs žmogus
yra ne kas kitas kaip Josifas Stalinas, panoręs pažaisti su savo
belaisviu. Situacijai aiškėjant, Hitleris bando nuneigti faktą, jog
nenusinuodijo savo bunkeryje, o yra paimtas į Stalino nelaisvę ir to
niekas nežino, išskyrus patį Staliną ir Karlo Markso vaikaitę Klarą.
Klara - mergina, Stalino paskyrimu kartu įkalinta bunkeryje su Hitleriu
su misija - visokeriopai prižiūrėti Adolfą. Stalinas pagrobia Hitlerį,
kad pastarasis jam atsakytų į rūpimus klausimus ir taip padėtų
įtvirtinti savo pozicijas pasaulinėje politikos padangėje. Tačiau ar
Stalinui pavyksta pasiekti savo tikslą? Ar Hitleris, būdamas
nacionalistu, pasiduoda priešo spaudimui?
Tai
spektaklis, vaizduotės pagalba žiūrovą perkeliantis į tokį pasaulį,
kurio nėra, nors susiklosčius tam tikroms istorinėms aplinkybėms, galėjo
ir būti. Pasaulis su siaubu prisimena prieš daugiau nei pusę amžiaus
vyravusią tironiją ir diktatūrą tam tikrose šalyse, kas paliko gilų
randą istorijos puslapiuose. Dėl dviejų žmonių - Stalino ir Hitlerio -
ambicijų buvo tyčiojamasi iš žmonių, pasaulį smaugę viską naikinančia
tironija siekė garbės ir valdžios, galios, dėl ko žuvo daugybė nekaltų
žmonių. Atrodo, jų rankomis buvo atlikta gamtos (o gal tiksliau,
pasaulio) atranka, kuriai vadovavo dvi narcisistinės asmenybės, kurios
savo tikslų siekia, nepaisydamos skaudžių pasekmių, nes karo
aplinkybėmis visos priemonės yra pateisinamos. Skaudūs dalykai
spektaklyje pateikiami per ironijos prizmę, istorija šaržuojama, o
pjesės esmė perteikiama prisotinta sarkazmo. Spektaklyje puikiai
pavaizduojamas nacionalizmas, kuriam nėra ribų ir masinės žmogžudystės
Mėgstu
komedijas, o dar labiau - istoriją, todėl šios premjeros laukiau su
nekantrumu. Tuo labiau, sužavėjo spektaklio afiša, šaržuojanti šias
visiems puikiai žinomas asmenybes. Tikėjausi kažko tokio WOW, tačiau
teko šiek tiek nusivilti. Galbūt dėl to, kad į šį spektaklį reikia
žvelgti daug giliau nei atrodo iš pradžių ir pasitelkti vaizduotę, o gal
dėl to, kad spektaklis yra kupinas sarkazmo, tačiau po juo slepiasi
skaudūs ir jautrūs faktai, aktualūs net ir šiuolaikiniam žmogui. Atrodo,
kiekvienas mūsų tik iš istorijos vadovėlio pažinome totalitarinę
diktatūrą ir jos poveikį visuomenei, kartų vystymuisi, tačiau ar iš
tiesų mes apie tai sužinome tik iš vadovėlių? Ar mes esame visiškai
laisvi, kiek tai deklaruoja demokratinės valstybės principai? Apie tai
susimąsčiau, tačiau praėjus porai dienų po spektaklio ir tik tuomet
įvertinau paties spektaklio tikrąją vertę. Nemeluosiu, po vaidinimo
buvau nusivylusi tuo, ką mačiau teatro scenoje, tai nepatenkino mano
ilgai puoselėtų lūkesčių, buvau net šiek tiek supykusi dėl veltui
sugaišto laiko, tačiau po kurio laiko supratau, kad visgi šioje vietoje
teatras pričiupo mane. Jis buvo daug sunkesnis nei galima buvo pamanyti,
o tuo labiau - visiškai nepanašus į komediją.
Spektaklyje
ypatingai patiko sukurti veikėjų charakteriai, kurie ne tik atitiko
realybę, bet ir tiesiog žavėjo savo charizmatiškumu bei tvirtumu. Turbūt
visi žino, kokios stiprios asmenybės buvo Hitleris ir Stalinas, todėl
nenuostabu, kad šiame vaidinime ryškiomis spalvomis sceną užpildė visi
trys veikėjai. Jaučiu didžiulę padėką aktoriams už tai, kad jiems pavyko
taip įtikinamai atkartoti šių istorinių, tačiau nelabai teigiamų ir
malonių asmenybių charakterius, kuriais patikėjau. Ploju atsistojusi! Tiesa, Antano
Venckaus sukurtame Stalino charakteryje buvo daugiau gruziniško
charakterio nei spektaklyje "Chanuma", kas keistai nustebino, nes būtent
"Chanumoje" to labai trūko, o šiame spektaklyje, mano nuomone, buvo
kiek per daug.
Taigi, turbūt pirmą kartą spektaklio
negaliu vienareikšmiškai įvertinti. Negaliu tiksliai pasakyti, jis man
patiko ar ne, nes spektaklio metu ir po jo apėmė dvejopi jausmai:
spektaklio metu buvo nuobodoka, kiek per statiška, pats spektaklis lyg
ir nevisai užbaigtas, kažko trūko, patyčios iš žmonių, žmogiškumo,
prievarta, akivaizdus rasinės neapykantos propagavimas, smurtas prieš
silpnesnius manyje kėlė vidinį konfliktą, dar labiau situaciją paaštrino
netoliese buvusių žiūrovų komentarai ir juokas, kai rodomi baisūs ir
nusikalstami dalykai, bet praėjus porai dienų po spektaklio, nuraminus
visas emocijas ir permąsčius, ką tuomet ten pamačiau, supratau, kad
spektaklis savo prasme yra daug stipresnis nei bet koks mokyklinis
istorijos vadovėlis. Juokais perteiktos tų laikų realijos verčia dar
dabar permąstyti tai, kokie laimingi esame, kad neteko to išgyventi. Iš
pradžių maniau, kad spektakliui didžiausias pažymys, kurį galėčiau
parašyti, gali būti tik vidutinis, tačiau vėliau persigalvojau ir
vertinčiau jį porą balų geriau. Spektaklį "Siena" rekomenduočiau tiems,
kurie domisi ar šiaip prijaučia istorijai ir nori iš arti susipažinti su
bene garsiausiomis Antrojo pasaulinio karo asmenybėmis. Taip pat tiems,
kurie mėgsta gilų ir sudėtingą teatrą, kuriame reikia daug galvoti,
apmąstyti. Nemeluosiu, spektakliui įpusėjus, man norėjosi išeiti namo,
tačiau dabar galiu drąsiai teigti, kad eičiau į jį dar ir dar kartą.
Daugiau apie šį spektaklį rasite paspaudę ČIA
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą