Atsižvelgiant į vykdomą teatrinį projektą "Russia
today" ir šio spektaklio priklausomybę nuo jo, šį kartą pradėsiu taip...
Taigi, Vladimiro Iljičiaus Lenino gimimo dienos išvakarėse, Juozo Miltinio
dramos teatras pasiruošė plačiai visuomenei pateikti šio teatro scenoje dar
nematytą reiškinį - vienos dalies žaidimą, pavadinimu "KARAS DAR NEPRASIDĖJO".
Įžengus į mažąją teatro salę, kurioje buvo numatytas spektaklis, ant didžiulio
ekrano galima buvo pastebėti šio spektaklio aktorių prisistatymus. Galbūt dėl
to, o gal tiesiog dėl žmogiško drovumo salėje lėtai ir lyg nenorėdami įžeisti
teatro dvasių rinkosi žiūrovai, užpildę visą salę. Vien jau nuo minties, kad
šiame spektaklyje vaidins tokie šaunūs aktoriai, spurdėjau iš nekantrumo vos
tik paskelbus apie šio spektaklio premjerą, tad pritemus šviesoms salėje,
atvėriau savo sielą tam, kas manęs laukė beveik dvi valandas.
Taigi, vienos dalies žaidimas. Aktoriams įžengus į sceną,
kaip ir kiekvieno žaidimo pradžioje, yra paaiškinamos taisyklės: ant lentos
pakabinama 12-kos situacijų pavadinimai, kurias žiūrovai ir pamatys šį vakarą.
Viskas būtų lyg paprastame spektaklyje, jei situacijos eitų viena po kitos,
tačiau tai - žaidimas, todėl situacija pasunkinama - metami kauliukai, taip
atsitiktinumo būdu išrenkama situacija, kuri dabar bus suvaidinta. Tačiau tai
dar ne viskas. Išrinkus situaciją, visi aktoriai taip pat meta po kauliuką ir
tas ar tiems, kuriems iškrito didžiausias skaičius, vaidins iškritusią
situaciją. Pagalvosite, kad tai gali būti apgaulė, kokia nors tai iliuzija ar
šiaip pokštas, bet norėdami paneigti bet kokias kylančias abejones, aktoriai
kauliukus duoda mesti žiūrovams. Taip pat žiūrovai savo iniciatyva gali
parinkti ir kitą vaidinamą situaciją, pakeisti aktorius, o galbūt kitų aktorių
paprašyti suvaidinti tą pačią situaciją. Tokiu būdu žiūrovas tampa savotišku
spektaklio šeimininku, žaidimo forma spręsdamas jo linkmę ir taip pats dar
labiau įsitraukdamas į pasakojamas istorijas.
Tai spektaklis apie karo vertas situacijas, su kuriomis
kiekvienas iš mūsų susiduria kasdien, tačiau bandome tai paslėpti ne tik nuo
aplinkinių akių, bet ir nuo savęs pačių. Kadangi karo pradžia dar nėra
paskelbta, karas tampa savaime suprantamu, tačiau išvengiamu dalyku, todėl
imantis tam tikrų priemonių ar būdų, galima gyventi taikiai, saugioje komforto
zonoje. Dvylika skirtingų situacijų, kuriose galima atrasti ne tik savo artimą,
kaimyną ar draugą, bet neabejotinai ir patį save, pažvelgti į save iš šalies,
susidurti su savo baime akis į akį sutikti kamuojantį liūdesį, beviltiškumą,
pyktį, pagiežą, vienokį ar kitokį smurtą ir kritiškai įvertinti situaciją. Spektaklio
(žaidimo) vieta, laikas ir žmonės nėra apibrėžti, todėl tai pritaikoma
skirtingų kartų atstovams ir posakis, kad mūsų laikais taip nebuvo, čia
netinka. Situacijos skirtingos savo emocine prasme, situacijomis ir veikėjų
charakteriais, tačiau visas jas vienija nujaučiamo karo grėsmė, kurios vis dar
galima išvengti, vienaip ar kitaip pakeitus tam tikras elgesio detales.
Karas, pasak Vikipedijos, yra konfliktas tarp valstybių,
tautų ir kitų etninių grupių, politinių grupių ar socialinių grupių, kuriame
organizuotai naudojami ginklai ir fizinė jėga. Išgirdus šį žodį, turbūt ne
vienam žmogui vaizduotėje iškyla kraupūs karo vaizdiniai iš istorijos
vadovėlių, dokumentinių filmų ar asmeninės patirties, tačiau visa tai susiję su
ginklais, kraujo praliejimu, politiniais žaidimais, nusinešusiais daugybę
nekaltų žmonių gyvybių. Šiame spektaklyje/žaidime karas suprantamas kiek
kitaip: ginklais tampa žodžiai, kurie it strėlės šauna žmogui tiesiai į širdį,
kraujo praliejimas savo emocine verte pakeičiamas skriaudžiamos moters
ašaromis, patiriant vyro smurtą, o politiniais žaidimais šiame kontekste
paverčiama žmogų supanti aplinka ir esamos aplinkybės. Atrodo, tai nėra tokie
baisūs dalykai kaip kad tikrame kare, tačiau būtent tai žudo žmogaus siela, be
kurios jis netenka savo prasmės, savo humaniškos prigimties ir laimės gyventi.
Pastaruoju metu per žinių laidas dažnai girdime apie karus, vykstančius kažkur
toli nuo mūsų, tačiau ar pastebime karą, kuris vyksta šalia mūsų ir kurių
dalimi esame mes patys? Vienaip ar kitaip to galima išvengti, pajutus karo
pradžios grėsmę, tačiau ar mes esame pakankamai stiprūs ir drąsūs tam? - Tai
klausimai, kurie man nedavė ramybės, išėjus iš teatro pastato.
Kalbant apie spektaklio apipavidalinimą, patiko
minimalistinės ir universalios dekoracijos, kurios paliko labai daug vietos
vaizduotei. Ne paslaptis, kad šiuolaikinė televizija ar kitos meninės raiškos
priemonės vartotojui pateikia jau išgrynintą produktą, nepaliekant laisvės
interpretacijoms, todėl dažnas šiuolaikinis žmogus yra primiršęs, kaip veikia
jo vaizduotė. Būtent minimalistinės dekoracijos ir priverčia tokį žiūrovą rasti
tą vaizduotės įjungimo mygtuką savo galvoje ir pasinerti į pasakojamą istoriją.
Patiko spektakliui parinktas foninis muzikinis takelis, kuris šiek tiek labiau
leido pasinerti į pasakojamas istorijas, gal net šiek tiek hipnotizavo, kas,
mano nuomone, šiuo atveju buvo naudinga. Patiko bendravimas su publika (nors
įprastai jo nepalaikau), kuris žiūrovams leido maksimaliai pasijusti situacijos
valdovais, o dar labiau patiko, kad žmonės išdrįso akis į akį padėkoti
aktoriams už jų sukurtą stebuklą mūsų širdyse ir mintyse.
Kaip ir minėjau, tokia spektaklio forma yra inovatyvi Juozo
Miltinio dramos teatro scenoje, todėl ją galima įvardinti kaip pilotinį
bandymą/eksperimentą, kuris, mano nuomone, tikrai pavyko ir nebuvo prisvilęs
blynas. Nors esu labiau konservatyvaus požiūrio teatro atžvilgiu, šis žaidimas
man netgi labai patiko. Atvirai kalbant, su mielu noru į šį spektaklį eičiau
dar ir dar kartą, nes niekuomet nežinai, ko jame gali tikėtis. Likau sužavėta
aktorių profesionalumu ir man taip spaudė širdelę tam tikrais momentais, kad
net mintimis teko slėptis nuo to, ką matau (bet tai tik dėl mano asmeninės
patirties, išgyvenimų).
Po šios premjeros svarsčiau "o ką gi man reikės
parašyti apie spektaklį?", kai spektaklis panašus į nuotraukų albumą,
kuriame kiekviena nuotrauka turi savo emociją, savo istoriją ir veikėjus,
tačiau neturi vienos linijos, nepaisant to, kad spektakliu likau sužavėta nuo
galvos iki pačių kojų pirštelių. Turėjo praeiti kelios dienos minčių
susidėliojimui ir dar pora dienų bandymams rašyti, kad dienos šviesą išvystų
tai, ką dabar perskaitėte. Jei paprašytumėte manęs papasakoti, apie ką buvo
kiekviena iš dvylikos įgyvendintų istorijų, to tikrai negalėčiau padaryti, bet
tikrai galėčiau atpasakoti kelias, kurios labiausiai tiko man ir palietė pačias
širdies gelmes. Todėl šį spektaklį drąsiai vertinu 10/10, nes jame nieko
netrūko, vaidino man labai patinkantys aktoriai, o ir nauji bandymai šioje
teatro scenoje yra tik į naudą. REKOMENDUOJU tiems, kurie mėgsta eksperimentus,
improvizacijas ir kitokias naujoves teatre; tiems, kurie mėgsta patirti
stiprias emocijas, jas perleisti per savo vertybių prizmę ir įsijausti į
veikėjų išgyvenimus; ir tiesiog tiems, kurie mėgsta gerą, profesionalų teatrą
su dar profesionalesniais aktoriais. Spektaklio metu patyriau visą spektrą
skirtingų jausmų, kas labiausiai ir privertė susimąstyti apie savo kasdienybę,
apie karus ir jų grėsmę mano aplinkoje ir ką galiu padaryti, kad taip
nenutiktų.
Galbūt klystu ir to karo nėra, galbūt tai tik kažkieno
išgalvotos metaforiškos konfliktinės situacijos, kurios liečia tik tam tikrą
dalį visuomenės, ir jokiu karu net nekvepia. O galbūt skaitydami mano nuomonę
Jūs apsidairėte aplink save, ieškodami karinės grėsmės ir su baime žvelgdami į
save. Nesvarbu, ar nors vienas iš šių teiginių yra Jums tinkantis, ar ne,
svarbiausia, kad įsigytumėte bilietus į šį spektaklį ir patys nuspręstumėte,
kas visgi yra tas karas ir ar tikrai nekariaujate?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą