Po ilgos ir įspūdingos kelionės atvykus į spektaklio vietą, žiūrovams išlipus iš traukinio supratome, kad esame šios istorijos dalis, lyg dekoracija, reikalinga tolimesniam istorijos pasakojimui. Buvome pakviesti į garvežinę, kurioje nusikėlėme į Antrojo pasaulinio karo laikus, nacių okupuotą teritoriją. Istorijos veiksmas vyksta tam tikro miesto traukinių stotyje, kuriai vadovauja vokietis, kuris nelaiko savęs tikru naciu. Čia anksčiau dirbęs Milošas pasakoja savo mylimajai Elizkai apie laikus, kai dirbo šioje stotyje ir su kokias netikėtumais teko susidurti. Prie šios istorijos pasakojimo prisideda ir vietinės smuklės savininkas, visų pagarbiai vadinamas Ponu Pepinu. Vidutinio amžiaus, gilių ir daug siaubingų dalykų gyvenime mačiusių akių, tvarkingos aprangos ir taktiško bendravimo vyriškis vaizdžiai pasakoja apie šios traukinių stoties gyvenimą, linksmai apibūdindamas tiek stoties darbuotojus, tiek ir neįprastas situacijas, kurios nutiko stoties gyvavimo metais.
Tai spektaklis su istoriniu prieskoniu, kuris prisideda ne tik pjesės veiksmo laiku, bet ir vieta, kurioje vyksta pats spektaklis. Taigi, vaidinimas yra įgyvendinamas autentiškoje siaurojo geležinkelio garvežinėje, kurioje it muziejuje galima pajusti tą ypatingą istorijos ir senienos kvapą, kuriam antrina spektaklio veiksme pasitelkti tikri garvežiai, traukinio vagonai ir kiti atributai, be kurių nebūtų galima įsivaizduoti traukinių stoties darbo. Visi šio spektaklio veikėjai turi spalvingus ir skirtingus charakterius, kurie šį juodą žmonijos istorijos puslapį bent minimaliai nušviečia įvairiomis spalvomis. Tarkim, stoties viršininkas yra pamišęs dėl olimpinių varžybų, o ypatingai, dėl bėgimo, todėl nuolatos treniruojasi ir viliasi ateityje sudalyvauti olimpiadoje. Šiai situacijai šmaikštaus paradoksalumo suteikia paties viršininko išvaizda, amžius ir ribotos fizinės galimybės, tačiau jo socialinė ir prigimtinė padėtis, kuri tuo istoriniu laikotarpiu buvo itin svarbi, neleidžia iš to pasijuokti aplinkiniams. Stoties viršininko dukra Liza - tikra nacė, kuri didžiuojasi savo prigimtimi ir kartu pyksta ant savo tėčio už tai, kad jis elgiasi per daug nuolaidžiai ir švelniai su savo pavaldiniais. Dispečeris Bučkis - vietinės reikšmės lovelasas, susikrovęs didžiulį patirties bendravime su moterimis bagažą ir galintis duoti ne vieną patarimą kukliems vaikinams, niekaip nesurandantiems sėkmės su priešingos lyties atstovėmis. Vienas tokių - pagalbininkas Milošas, kuris pasiryžta pasiaukoti vardan to, kad taptų vyras.
Spektaklis "Stotelė" yra ypatingas ne tik tuo, kad tampa "be sienų" ir leidžia naujai prisiliesti prie teatro, bet ir dėl to, kad kiekvienas žiūrovas, net ir labiausiai pasislėpęs už kitų, tampa spektaklio dalimi, yra įtraukiamas į pasakojimo sūkurį ir iki pačios pabaigos nėra paleidžiami. Spektaklį įgyvendina ir Juozo Miltinio dramos teatro scenoje dar nematyti aktoriai, todėl tai suteikia teatrinio atgimimo pojūtį, ko labai trūksta šiam teatrui. Įdomu matyti kitų teatrų auklėtinius mūsų miesto kultūros kontekste. Taip pat spektaklis vienareikšmiškai ypatingas Aukštaitijos siaurojo traukinio indėliu į šios istorijos perteikimą žiūrovams, nes atvykęs į ant bilieto ar kvietimo nurodytą spektaklio vietą negali žinoti, kada spektaklis prasideda, o kada jis baigiasi.
Taigi, šis spektaklis, nors ir labai įspūdingas, tačiau nėra lengvas, turintis gilią prasmę ir paliečiantis kiekvieną, kuris leidosi vedamas po šios istorijos vingius. Neslėpsiu, po šio spektaklio dar ilgą laiką buvau susimąsčiusi, turėjo praeiti ne viena savaitė, kad visi patirti išgyvenimai susidėtų į savas vietas ir pagaliau galėčiau kitiems papasakoti apie tai, ką tą dieną mačiau ir patyriau. Gal tik iš dešimto karto, kai atsidariau langą šiai nuomonei rašyti, pavyko tai padaryti iki galo, nes prisiminus Milošo ir kitų spektaklio veikėjų istorijas ir spektaklio pabaigą, jausmai atgimdavo ir vėl imdavo viršų, Mūzą nustumdami į šalį. STIPRU. Jei spektakliui reikėtų parašyti pažymį, drąsiai rašyčiau 10/10, nes jis tikrai to vertas! Šį kartą mažai radau prie ko galėčiau prikibti, bet negalėčiau tiksliai pasakyti, kodėl taip nutiko: ar dėl to, kad labai palietė, ar dėl to, kad tikrai viskas buvo išpildyta iki galo. REKOMENDUOČIAU tiems, kuriems patinka kažkas naujo ir nebijo eksperimentuoti; tiems, kurie dar nėra buvę atnaujintoje siauruko stotyje, o tuo labiau, autentiškoje garvežinėje; tiems, kurie myli istoriją ir jaučia silpnybę, kai užuodžia tą istorijos kvapą; ir tiems, kurie mėgsta patirti stiprius išgyvenimus, pripažįsta sunkius spektaklius. Nevyniosiu į vatą - į šį spektaklį tikrai eičiau dar ir dar kartą, nes jis yra tai, ko labai trūksta mūsų kasdienybėje - atspindintis tikrovę, kurią išgyveno mūsų tėvai ir seneliai. PASKUBĖKITE PAMATYTI ŠĮ SPEKTAKLĮ DAR ŠIAME TEATRO SEZONE!
Daugiau apie šį spektaklį rasite ČIA
JUOZO MILTINIO DARMOS TEATRAS
Tai spektaklis su istoriniu prieskoniu, kuris prisideda ne tik pjesės veiksmo laiku, bet ir vieta, kurioje vyksta pats spektaklis. Taigi, vaidinimas yra įgyvendinamas autentiškoje siaurojo geležinkelio garvežinėje, kurioje it muziejuje galima pajusti tą ypatingą istorijos ir senienos kvapą, kuriam antrina spektaklio veiksme pasitelkti tikri garvežiai, traukinio vagonai ir kiti atributai, be kurių nebūtų galima įsivaizduoti traukinių stoties darbo. Visi šio spektaklio veikėjai turi spalvingus ir skirtingus charakterius, kurie šį juodą žmonijos istorijos puslapį bent minimaliai nušviečia įvairiomis spalvomis. Tarkim, stoties viršininkas yra pamišęs dėl olimpinių varžybų, o ypatingai, dėl bėgimo, todėl nuolatos treniruojasi ir viliasi ateityje sudalyvauti olimpiadoje. Šiai situacijai šmaikštaus paradoksalumo suteikia paties viršininko išvaizda, amžius ir ribotos fizinės galimybės, tačiau jo socialinė ir prigimtinė padėtis, kuri tuo istoriniu laikotarpiu buvo itin svarbi, neleidžia iš to pasijuokti aplinkiniams. Stoties viršininko dukra Liza - tikra nacė, kuri didžiuojasi savo prigimtimi ir kartu pyksta ant savo tėčio už tai, kad jis elgiasi per daug nuolaidžiai ir švelniai su savo pavaldiniais. Dispečeris Bučkis - vietinės reikšmės lovelasas, susikrovęs didžiulį patirties bendravime su moterimis bagažą ir galintis duoti ne vieną patarimą kukliems vaikinams, niekaip nesurandantiems sėkmės su priešingos lyties atstovėmis. Vienas tokių - pagalbininkas Milošas, kuris pasiryžta pasiaukoti vardan to, kad taptų vyras.
Spektaklis "Stotelė" yra ypatingas ne tik tuo, kad tampa "be sienų" ir leidžia naujai prisiliesti prie teatro, bet ir dėl to, kad kiekvienas žiūrovas, net ir labiausiai pasislėpęs už kitų, tampa spektaklio dalimi, yra įtraukiamas į pasakojimo sūkurį ir iki pačios pabaigos nėra paleidžiami. Spektaklį įgyvendina ir Juozo Miltinio dramos teatro scenoje dar nematyti aktoriai, todėl tai suteikia teatrinio atgimimo pojūtį, ko labai trūksta šiam teatrui. Įdomu matyti kitų teatrų auklėtinius mūsų miesto kultūros kontekste. Taip pat spektaklis vienareikšmiškai ypatingas Aukštaitijos siaurojo traukinio indėliu į šios istorijos perteikimą žiūrovams, nes atvykęs į ant bilieto ar kvietimo nurodytą spektaklio vietą negali žinoti, kada spektaklis prasideda, o kada jis baigiasi.
Taigi, šis spektaklis, nors ir labai įspūdingas, tačiau nėra lengvas, turintis gilią prasmę ir paliečiantis kiekvieną, kuris leidosi vedamas po šios istorijos vingius. Neslėpsiu, po šio spektaklio dar ilgą laiką buvau susimąsčiusi, turėjo praeiti ne viena savaitė, kad visi patirti išgyvenimai susidėtų į savas vietas ir pagaliau galėčiau kitiems papasakoti apie tai, ką tą dieną mačiau ir patyriau. Gal tik iš dešimto karto, kai atsidariau langą šiai nuomonei rašyti, pavyko tai padaryti iki galo, nes prisiminus Milošo ir kitų spektaklio veikėjų istorijas ir spektaklio pabaigą, jausmai atgimdavo ir vėl imdavo viršų, Mūzą nustumdami į šalį. STIPRU. Jei spektakliui reikėtų parašyti pažymį, drąsiai rašyčiau 10/10, nes jis tikrai to vertas! Šį kartą mažai radau prie ko galėčiau prikibti, bet negalėčiau tiksliai pasakyti, kodėl taip nutiko: ar dėl to, kad labai palietė, ar dėl to, kad tikrai viskas buvo išpildyta iki galo. REKOMENDUOČIAU tiems, kuriems patinka kažkas naujo ir nebijo eksperimentuoti; tiems, kurie dar nėra buvę atnaujintoje siauruko stotyje, o tuo labiau, autentiškoje garvežinėje; tiems, kurie myli istoriją ir jaučia silpnybę, kai užuodžia tą istorijos kvapą; ir tiems, kurie mėgsta patirti stiprius išgyvenimus, pripažįsta sunkius spektaklius. Nevyniosiu į vatą - į šį spektaklį tikrai eičiau dar ir dar kartą, nes jis yra tai, ko labai trūksta mūsų kasdienybėje - atspindintis tikrovę, kurią išgyveno mūsų tėvai ir seneliai. PASKUBĖKITE PAMATYTI ŠĮ SPEKTAKLĮ DAR ŠIAME TEATRO SEZONE!
Daugiau apie šį spektaklį rasite ČIA
JUOZO MILTINIO DARMOS TEATRAS
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą