Yasminos Rezos "MENAS" arba balta drobė, nutapyta baltais draugystės arkliais

Lapkričio 11-osios vakaras, primenantis apie smarkiai įpusėjusį rudenį savo šaltu ir iki kaulų smelkiančiu vėju bei nesiliaujančiu šaltu lietumi, kuris praeiviams prausia po savaitės darbų pavargusius veidus. Ruduo toks stiprus, kad ne tik priverčia apsirengti bene šilčiausius turimus drabužius, taip norint apsiginti nuo visur tykančių ligų, bet ir paliečia mūsų širdis. Apėmęs rudeninis  liūdesys, o galbūt ir teatro ilgesys atveda mane į neseniai žiūrovų akims pasirodžiusią premjerą "Menas", režisuotą jaunos režisierės Margaritos Bareikytės. Eidama į teatrą žinau, kad spektaklis vyks mažojoje salėje, o tai mane kartu ir liūdina, ir verčia nekantrauti. Prisipažinsiu, nelabai mėgstu žiūrėti spektaklius mažojoje salėje dėl kelių priežasčių, tačiau šį kartą neverta apie tai kalbėti. Žymiai svarbiau yra konstatuoti faktą, kad mažoji salė kažkaip keistai artimai suriša susirinkusius nepažįstamus žmones, kuriuos tą akimirką sieja viena mintis - noras pamatyti spektaklį - kartu sukuriamas savotiškas ir unikalus bendrystės jausmas, apipintas intymumu ir baime (jei tai būtų tinkamiausias žodis apibūdinti jausmą, kuomet nežinai, ko gali tikėtis šioje salėje). Einant link pasirodymo vietos, žiūrovus pasitinka šiuolaikinio avangardizmo apraiškos, viena iš jų - provokuoja pasiduoti žmogiškam smalsumui ir paspausti mygtuką, tačiau dėl madingo vėlavimo tenka šios žmogiškosios ydos atsisakyti ir toliau skubėti link savo vietų. Likus keliems žingsniams iki salės durų, koridoriuje ant žemės ištiesta balta drobė, šalia kurios ant kėdės sėdi žmogus su balto arklio galva, tačiau suvokdama, kad ši šiuo momentu visiškai nesuprantama, tačiau (be abejonės) spektakliui labai reikšmingos detalės prasmė paaiškės tik įpusėjus spektakliui, dar labiau paspartinu žingsnį. Šį kartą įsitaisau trečioje kėdžių eilėje prie paties krašto, kas mane priverčia išeiti iš savo komforto zonos. Salėje susirinkusiuosius mistiškai nuteikė mirksinčios šviesos ir nuolat leidžiamas nuzikinis fonas, o nuostabos žodžius buvo galima girdėti bene kiekvienoje salės kertelėje. Turėjau nuojautą, kad būtinai kažkas nutiks tokio, ko dar ilgai nepamiršiu ir... mano nuojauta manęs neapgavo. 

Spektaklis vyksta dabar ir čia. Pokalbis tarp vaikystės draugų Marko ir Seržo apie pastarojo įsigytą paveikslą, kuriame, Marko teigimu, pavaizduotas niekas. Markas pasakoja, kad jo geriausias draugas Seržas, padaręs gerą karjerą gydytojas ir šiaip pasiturinčiai gyvenantis, šiek tiek "prie meno" esantis žmogus, už didžiulę pinigų sumą įsigijo paveikslą, kuriame nėra nieko pavaizduota. Markas mano, kad net ir gyvenant pasiturinčiai, negalima už baltą drobę mokėti 200 000 eurų, nepaisant to, kad šį paveikslą nutapė žymus dailininkas. Į tai Seržas atsako, kad paveikslas yra kupinas spalvų, kurias reikia išjausti, jį reikia suprasti, ko nesugeba jo geriausias draugas Markas, žymus lazerių meno atstovas ir šiaip šaunus žmogus, prisiekęs klasikinio meno gerbėjas, nepriimantis jokių naujovių,  o tuo labiau šiuolaikiško meno be rėmų. Kilus konfliktui tarp draugų, į konflikto epicentrą įtraukiamas trečias draugas - Ivanas. Pastarasis gyvena paprastą ir niekuo neišsiskiriantį vidutinybės gyvenimą, yra tolerantiškas ir neturintis savo nuomonės, dirbantis nemėgstamą darbą, tačiau ieškantis savo gyvenimo laimės. Markas ir Seržas, norėdami įrodyti savo tiesą, bando Ivaną patraukti į savo pusę lyg metaforiškai taip norėdami nusverti teisingumo svarstykles, tam pasinaudodami įvairias priemones, tačiau ką pasirinks Ivanas? Ar iš tiesų konflikto esmė yra paveikslas?

Tai spektaklis apie santykius ir ilgai trunkančią draugystę, kuomet skirtingų charakterių draugai tampa tokiais artimais, kad net pamiršta toleruoti vieni kitus. Laikui bėgant ir patiriant naujus gyvenimo iššūkius, žmonės keičiasi, kartais - tampa neatpažįstami, atitolę nuo pirminės "aš" versijos, su kuria ir turėjome progą susipažinti, tačiau tai nėra priežastis išsižadėti tų draugų, su kuriais žengei pirmus žingsnius baltame gyvenimo kelyje. Tokiu atveju iškyla klausimas - o kas gi sieja žmones, kurie vieni kitus vadina draugais? Ar tokius santykius galima pavadinti draugyste ir ar verta vieniems kitų laikytis vien dėl sentimentalių priežasčių? O galbūt draugų santykiams yra reikalingas moralinis sukrėtimas, kad draugystė grįžtų ant "baltos drobės"? Į šiuos klausimus atsakymo ieškoma šioje pjesėje.

Spektaklis iš kitų išsiskiria tuo, kad jame gausu simbolinę reikšmę turinčių detalių, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo mistiškai, tačiau, atsižvelgiant į istorijos esmę, tampa neatskiriamos nuo kiekvieno iš mūsų. Spektaklio mintis yra aktuali šiuolaikinei visuomenei, tuo labiau, kad šiuolaikinis žmogus dėl išmaniųjų technologijų nuolatinio tobulėjimo neretai nebemoka palaikyti gyvo bendravimo, ko pasekoje iškrypsta draugystės kaip vertybės samprata ir vertinimas. Jauni žmonės, siejami draugystės ryšiais, į gyvenimą atlekia it arklių kinkinys, kuris savo jėga tuo metu gali nugalėti pasaulį ir nusitapyti savo balto gyvenimo drobę norimomis spalvomis, tačiau su laiku spalvų daugėja, senas spalvas keičia naujos, jaunystės varomų arklių jėga blėsta, dėl ko atsiranda pokyčių individo asmenybėje. Labai patiko garso takelis, šviesų efektų parinkimas, kas sukūrė mistikos pojūtį salėje.

Turiu pripažinti, kad šis spektaklis stipriai viršijo mano lūkesčius, kuriuos sau susiformavau tik paskelbus apie spektaklio premjerą. Galbūt dėl žmogiškosios ydos viską vertinti anksčiau laiko, maniau, kad visi mano matyti spektakliai buvo vienas už kitą nuostabesni ir jau niekas manęs nebenustebins, tačiau labai klydau. Nepaisant visų spektaklio provokacijų, pateikiamų simbolių ir jų prasmių, pjesės keliami klausimai ir pati tematika taip stipriai ir aštriai pataikė man į tiesiai į širdį, kad ilgą laiko norėjosi patylėti ir viską permąstyti: tiek tai, ką mačiau teatre, tiek ir gautus atsakymus pritaikyti savo gyvenime.

Taigi, spektaklį "MENAS" vertinu puikiai ne tik dėl asmeniškai man aktualios spektaklio temos ir gautų atsakymų į rūpinus klausimus, bet ir dėl stiprios minties, režisūrinių sprendimų ir, svarbiausia, drąsos šiuolaikiniam žiūrovui pateikti simbolinę prasmę turinčias detales. Šis spektaklis yra drąsus pareiškimas teatro mylėtojams apie tai, kad teatras nėra vien tik pramoga, bet ir būdas dvasiškai patobulėti, susimąstyti, kritiškai pažvelgti į save ir savo santykius iš šono, galiausiai - suvokti savo daromas klaidas. Jei spektaklį reikėtų įvertinti vienu žodžiu, drąsiai įvardinčiau PUIKU. Šį spektaklį REKOMENDUOČIAU  tiems, kurie mėgsta sunkius spektaklius su stipria mintimi; tiems, kurie nebijo priimti iššūkius ir mėgsta analizuoti detales, simbolius; tiems, kurie žavisi jaunųjų aktorių darbu teatro scenoje; ir tiems, kurie tiesiog mėgsta gerus spektaklius.

 Daugiau informacijos apie šį spektaklį galite rasti ČIA