Tomo Šinkariuko "Kelionė į Edeną". 1 žingsnis į kairę = Pragaras (?)

Rugsėjo 15-osios vakaras, sekmadienis. Miesto gyvybingumą it mirtis pasiglemžė vakaro vėsa ir po truputį artėjanti tamsa. Maloni ramuma. Tik širdis iš jaudulio plaka su kiekvienu žingsniu vis smarkiau ir smarkiau. Link atsinaujinančio teatro lėtai juda nuo rudens gaivos sušalę žiūrovai, tarp jų skubėdama prasibraunu ir aš. Mane pasitinka pasikeitęs teatro foje, kuriame nekantriai lūkuriuoja susirinkusieji. Šis vakaras ypatingas ne tik žmonėms, nusprendusiems savo sielos ugdymą patikėti teatrui, bet ir visai teatro bei teatro mylėtojų bendruomenei. Visgi ant teatro sienų esančios afišos garsiai šaukia apie naujojo teatro sezono pirmąją PREMJERĄ - Tomo Šinkariuko "Kelionė į Edeną". Spektaklio vieta numatyta teatro laboratorijoje, tačiau patekus į minėtą salę nuojauta tyliai pradeda kuždėti, kad spektaklis neapsiribos ties šiomis sienomis. Vien nuo minties, kad pagaliau, po ilgos vasaros, vėl grįžtu į teatrą, kur mintimis pasileisime į dar nepatirtą (o gal ir patirtą, tik dar apie tai negali žinoti) kelionę, man pakerta kojas. Tiriamu žvilgsniu nužvelgusi visas žiūrovų vietas viršuje, ties viduriu, randu vietą kaip tik sau. Patogiai įsitaisau minėtoje vietoje ir mintimis pasileidžiu į naują nuotykį. Minimalios dekoracijos, tamsus fonas ir seno modelio Renauld Megane kabrioletas - priemonės, kuriomis visi kartu pasinersime į kelionę link jūros...

Spektaklis prasideda poros, Izabelės ir Rolando, kelione automobiliu į Nidą. Rolandas, norėdamas praskaidrinti Izabelės kasdienybę ir pabėgti iš rutina permirkusios kasdienybės, nusprendžia suorganizuoti kelionę prie jūros. Tuo tarpu ilgametė širdies draugė Izabelė, kamuojama nemigos ir kartais pasireiškiančio lunatikavimo naktimis, tokį Rolando sprendimą vertina skeptiškai, tačiau sutinka vykti. Kelionės metu pora mažai bendrauja, o nakčiai sustoja pakelės motelyje. Viskas, atrodo, kasdieniška, monotoniška, tačiau panašu, kad pertekliuje gyvenantys Izabelė ir Rolandas praradę gyvenimo skonio pojūtį, nebesistengia vienas dėl kito. Poros santykiai atrodo nuobodūs ir primenantys sovietinių laikų ideologijas, kuomet jausmai buvo varžomi visuomenės požiūrio. Tačiau Izabelės ir Rolando gyvenimą pradeda keisti kitą dieną pakelėje sutikta, keistai pakeleivingus automobilius stabdanti pakelės keliautojų pora - Mikas ir Monika. Monika - nepilnametė, galimai neįgali mergaitė, dėl nežinomų priežasčių išėjusi iš namų ir propaguojanti beprotiškos laisvės kupiną gyvenimą, o Mikas - jos širdies draugas - agresyvus, nenuspėjamas, maniakinės asmenybės bruožų turintis vyriškis. Izabelės prašymu, Rolandas nenoromis priima kartu keliauti ir minėtą pakeleivių porą, net neįtardamas, kaip ši pažintis pakreips jo ir Izabelės santykius.

Tai spektaklis apie santykius poroje bei jų svarbą, prasmę kiekvienam atskirai. Poroje, kurioje abu žmonės puikiai pažįsta vienas kitą, sukuriamas tarpusavio saugumas, kas ilgainiui tampa nuobodulio ir vaizduotės trūkumo priežastimi, vedančia link santykių destrukcijos. Biblijoje Edenas yra aprašymas kaip vieta, kurioje Dievas apgyvendino pirmuosius žmones - Adomą ir Ievą. Spektaklyje Edenu yra laikomas pajūris, į kurį lyg į išsigelbėjimą ir išsilaisvinimą nuo įprastos būties skuba Rolandas ir Izabelė. Tačiau toliau sekantys įvykiai, naujos pažintys kelionę Rojaus link paverčiau ne tik moraliniu, bet ir fiziniu pragaru, atjungiančiu visus vidinius saugiklius ir vedančius į avantiūriškus poelgius. Šioje kelionėje išnyksta poros moralė, poelgiai tampa labiau spontaniški nei gerai apgalvoti, racionalūs. Mikas ir Monika, kurie lyg dabartinės jaunimo Z kartos atstovai simbolizuoja visuomenėje vis labiau įsigalintį moralinį nuosmukį, kurį sunkiai supranta ankstesnių, sovietinių laikų, karta. Tokios amžinosios vertybės kaip meilė, ištikimybė, pagarba tampa nuvalkiotomis prieš malonumų geismą, linksmybių ir pinigų (materialinės naudos) troškimą, kas interpretuojama kaip 10 Dievo įsakymų nesilaikymo.

Savo prasme "Kelionė į Edena" man priminė spektaklį "Ponas Kolpertas" (Juozo Miltinio dramos teatre šio spektaklio premjera buvo 2015 m. sausio 28 d.), kuriame taip pat kalbama apie porų tarpusavio santykius, vaizduojamas abejingumas kito jausmams ir poreikiams, trokštama kažką pakeisti monotoniškame gyvenime. Tačiau kokiomis priemonėmis visa tai pasiekiama? Radikalūs sprendimai, neretai priverčiantys kiekvieną iš mūsų pasipiktinti, sunerimti, o galbūt net ir pasišlykštėti tuo, kas vyksta scenoje, net nesusimąstant, jog neretai mūsų kasdienybėje yra apstu tokių porų, kurių rutinoje tokie sprendimai realiai dominuoja.

Iš tiesų, spektaklis man patiko. Galbūt jis nėra panašus į tą klasikinį teatrą, kupiną simbolių, gilios prasmės ir iškalbingo teksto, su gražiomis dekoracijomis ir daugybe aktorių, tačiau šis spektaklis padeda labiau išlaisvinti savo vaizduotę dėl minimalių resursų, o jau tas automobilis teatro scenoje... Atima žadą. Patiko įvairūs režisieriaus sprendimai dėl šou elementų, kas taip pat labai sužavėjo, bet apie tai nepasakosiu - tai reikia pamatyti patiems. Išėjusi iš spektaklio truputį pykau ant režisieriaus, kad žiūrovus norėjo "nupirkti" visiems patinkančiais būdais, tačiau kurį laiką galvojau apie spektaklį, jį permąsčiau ir įvertinau visai kitaip nei iš pradžių. Kadangi spektaklis atstovauja dabartinį teatrą, jį REKOMENDUOČIAU, visų pirma, pamatyti jaunosios kartos atstovus, nes jiems labiausiai turėtų patikti. Taip pat rekomenduočiau tiems, kuriems patiko spektakliai "Ponas Kolpertas" ir "Hotel Universalis", nes juose yra nemažai panašumo prasme ir režisieriaus sprendimais.

Daugiau apie šį spektaklį ČIA
JMDT

Indrės Bručkutės "Hotel Universalis". Šiuolaikinės kartos kuriamas mitas apie valdžią, galią ir slidžią pražūtį

Vasario 23-oji, alsuojanti po truputį artėjančiu pavasariu. Su kiekvienu žingsniu link teatro mano širdis vis labiau pradeda spurdėti iš nekantrumo. Šį vakarą JMDT Pasauliui pasirodys naujasis kūrinys - premjera "Hotel Universalis" - kurio laukiau ilgiau nei mėnesį. Intriguojantis pavadinimas, provokuojanti afiša ir aktoriai, savo kūryba spėję pavergti mano širdį verčia mano žingsnius tapti dar skubesniais. Spektaklis bus rodomas teatro laboratorijoje, tad braudamasi pro būsimus žiūrovus patraukiu link spektaklio vietos. Patekusi į spektaklio patalpą, maloniai nustembu pamačiusi, kad sceną ir žiūrovus skiria stiklo siena, o dekoracijos už stiklo primena vakarietiškuose filmuose rodomas viešbučių registratūras. Įsitaisau pačiame viršuje, kur, tikiuosi, sulauksiu geriausio vaizdo, ir dvasiškai atsiduodu į spektaklio režisieriaus rankas. Salė pilna žiūrovų, laisvos vos kelios vietos, kurių netyčia neužtiko potencialių žiūrovų akys. 

Spektaklis prasideda kuriama internetinio vlog'o laida, kurioje dalyvauja Epafas, Faetonas, Kiknas, o klausimus dalyviams užduoda Marija. Faetonas - viešbučio "Universalis" savininko Helijaus ir valdytojos Klimenės sūnus, siekiantis bet kokia kaina pasiekti šlovės, įrodyti savo neva turimą talentą ir įgyti visuomenės pripažinimą, vedantį į poveikį kitiems. Epafas - geriausias Faetono draugas, sėkmingas ir talentingas žmogus, kuriam pinigų nestingantys tėvai suteikia viską, ko tik nori Epafas. Faetonas jaučia patologinį poreikį konkuruoti su, iš pažiūros, visomis prasmėmis pranašesniu Epafu, tačiau noras nugalėti savo draugą tampa (savi)destrukcinis. Šiame konkurencinių kovų kontekste pasirodo Kiknas (Helijaus ir Klemenės įvaikis) - ramus, monotoniškas, liūdnas Faetono įbrolis, kuriam visą jo gyvenimą trūksta dėmesio iš aplinkinių, o ypatingai - iš įmotės Klemenės. Kiknas šiek tiek dėmesio sau išsireikalauja savo suicidiniais veiksmais, polinkiu į savižudybę ir kalbomis apie gyvenimo beprasmiškumą, įvairius būdus tobulai savižudybei. Marija, nėščia Faetono sužadėtinė ir mylimoji, kuri bando suvaldyti vidinį vaiką Faetone ir primena apie tai, kad vyras greitai ir pats taps tėvu, tad varžymasis dėl galios kitiems yra beprasmis, tačiau Marija lieka neišgirsta. Varžydamasis su Epafu, Faetonas jaučiasi tinkamai neįvertintas ir teigia, kad draugas laimi prieš jį tik dėl savo tėvų turtų, o pats prisipažįsta besijaučiantis nuskriaustas dėl to, kad yra priverstas sėdėti viešbučio registratūroje. Jausdamas nuoskaudą dėl nepatirtos tėviškos meilės ir nepilnavertiškumo, noro įgyti galią kitiems, Faetonas pareikalauja iš savo tėvo Helijaus atiduoti tai, kas Helijui yra svarbiausia. Ar Helijus nepadarė klaidos, perleisdamas viešbutį Faetonui? Ar Faetonas sugebės išsaugoti tai, ką daugybę metų kūrė jo tėvas? Ar jis išliks savimi?

Spektaklis yra paremtas antikos laikų mitu apie Saulės dievo Helijaus ir okeanidės Klemenės sūnų Faetoną, kuris, trokšdamas galios, paslapčia nusprendžia važnyčioti Helijaus saulės vežimą dangumi, tačiau nepajėgia suvaldyti žirgų, ko pasekoje žūsta pats ir vos liepsnose nesudegina Žemės. Mitas nebūtų mitu, jei bėgant metams jo aktualumas neišliktų. "Hotel Universalis" puikiai pavaizduojamas šiuolaikinės kartos troškimas valdyti ir daryti įtaką kitiems, neįvertinant valdžios kainos ir galimų pasekmių, žinomumo ir galios siekimas neturi ribų, tačiau visa tai norima pasiekti neįdedant pastangų, neturint ypatingo unikalumo ar talento. Žinomumo trokštama net nesuvokiant, kam jis yra reikalingas ir kur jį galima panaudoti. Tai - tarsi noras pasiekti Saulę - visi trokšta to, lygina su Olimpo viršūne, tačiau nežino, kodėl to nori ir ką su tuo daryti. Faetonas, varžydamasis su savo draugu, pamiršta savo moralines vertybes (nesirūpina besilaukiančia Marija, neskuba jos vesti), manipuliuoja aplinkinių jausmais (Klemenės ir Helijaus, taip išsireikalaudamas savo užgaidų patenkinimo), žemina savo įbrolį ir viešbutyje daugybę metų dirbančius darbuotojus. Jis tampa saule visoje viešbučio bendruomenėje, aplink kurį turi suktis visų kitų žmonių interesai ir dėmesys, ir netgi Kikno padažnėję bandymai nusižudyti jo nesujaudina. Anaiptol, Faetonas nori padėti Kiknui nusižudyti, suorganizuodamas jam laidotuvių procesiją. Pasikeitus viešbučio savininkui, įvyksta moralinis perversmas, vedamas aklo noro būti galingu, tačiau norėdamas pajausti pasitenkinimą ir aplinkiniams įrodyti savo įgytą galią, Faetonas tampa pražūtinga būtybe.

Šioje pjesėje puikiai pavaizduojamas šiuolaikinio jaunimo vertybės ir moraliniai tikslai, savotiško bendravimo su tėvais ir aplinkiniais ypatumai, kurie moraliniu požiūriu tampa destruktyvūs bendravimo principams. Šiuo metu vis daugėja jaunosios kartos atstovų, kurie tampa priklausomi nuo technologinės komunikacijos būdų ir kitų žmonių pripažinimo. Dabar įvairūs reiškiniai, tokie kaip grožis, skonis, spalvos, asmens savivertė yra pamatuojami mygtuko "like" paspaudimais socialiniuose tinkluose ar tiesioginės transliacijos žiūrovų skaičiumi, kas individe augina savąjį Ego, taip suteikiamas abejotinos reputacijos ir reikšmės visuotinis (bent jau taip mano individas) pripažinimas ir įgyjama tam tikra galia daryti įtaką kitiems. Stebėjau spektaklį ir visa tai išjaučiau širdimi, kas manyje sukėlė liūdesį dėl esamos ir būsimų mūsų kartų, kurių vertybė yra žinomumas, pasiektas avantiūromis, ir siekis būti galingu. Lengvai ir be jokių pastangų įgyta galia kitiems dažniausiai priveda prie moralinių nukrypimų, apie ką kalbama spektaklyje.

Kas liečia patį spektaklio pastatymą, nuoširdžiai rašau 10+. Mano nuomone, tai spektaklis, kurio visos dalys maksimaliai išpildytos: garso takelis, dekoracijos, aktorių parinkimas, šviesos efektai, tekstas, pjesės keliamų problemų aktualumas visuomenei, prasmingas, tačiau lengvai suprantamas tekstas, panaudotos vaizdinės priemonės. Tikrai, po šio spektaklio labai norėjosi paspausti ranką padėkojant visai kūrybinei grupei už sukurtą stebuklą teatro scenoje. Viskas buvo parinkta tiesiog puikiai, nieko netrūko ir nieko nebuvo per daug. Spektaklis įtraukė ir visą laiką nepaleido, už ką ir esu labai dėkinga. 

Taigi, spektaklis man labai patiko. Dar dabar, praėjus tiek laiko po spektaklio, negaliu pamiršti jo emocijos. Turiu prisipažinti, kad spektaklio buvau taip sužavėta, jog savo bendradarbiams nedaviau ramybės pasakojimais apie matytą spektaklį. Tai spektaklis, skirtas jaunimui, lyg "Roberto Zucco" pratęsimas, nes spektaklis nėra lengvas, tačiau prasmingas; aktualus didžiajai daliai visuomenės, o keliamos problemos vienaip ar kitaip paliečia kiekvieną iš mūsų; kupinas simbolių, kurių prasmę supras ir dabartinės kartos atstovai; jis puikiai iš šono parodo šiuolaikinio jaunimo vertybines ydas. Atrodo, dar tiek daug norėčiau parašyti apie šį spektaklį, mintys liejasi it upės vaga, tačiau pritrūksta žodžių apibūdinti tai, ką patyriau spektaklyje, todėl kviečiu visus, jaunus ir vyresnius, pačius pamatyti spektaklį "Hotel Universalis".

P.S. Paskutinė spektaklio scena mane tiesiog nuginklavo! 

Daugiau apie šį spektaklį rasite ČIA

JMDT 

Igno Šeiniaus "Zygfrydas"

Vasario 3-osios vakaras, sekmadienis, bylojantis apie tai, kad žiema dar neketina sudėti ginklų ir lengvai pasiduoti pavasariui. Žemė apklota baltu sniegu, kurio baltumas primena apie dvasinio tyrumo prasmę dorai ir išmintingai asmenybei. Taip tylu, ramu ir gera širdyje, ir visa tai būdinga šaltai žiemai, kuri verčia susimąstyti apie laiko tėkmę ir kitus, individualiai svarbius dvasinius dalykus. Kalbant apie dvasinį tobulėjimą ir sielos praturtinimą išmintimi, žmonės, kurie yra motyvuoti "pagydyti" savo sielas ir vakarą prieš sunkius artėjančius savaitės darbus norintys praleisti prasmingai šį vakarą juda link Juozo Miltinio dramos teatro, kuriame premjera - "Zygfrydas" - dviejų dalių mokumentinė satyra pagal Igno Šeiniaus romaną "Siegfried Immerselbe atsijaunina". Spektaklis vyks teatro scenoje, tad būsimi žiūrovai skuba kuo greičiau susirasti sau patogiausią vietą spektaklio žiūrėjimui. Patogiai įsitaisau vienoje iš paskutinių eilių ir, kartu su visais susirinkusiais, laiko mašina pasileidžiu į 1934 metų Vokietiją, kurioje vyksta svarbūs istoriniai reiškiniai.

Spektaklio pagrindinis veikėjas - Zygfrydas Immerselbe - yra rasių teorijos pradininkas ir vadas, Vokietijoje įkūręs pirmąjį žmonių rasių muziejų, kuriam vadovauja. Vyras yra tikras nacionalistas, pasiryžęs Vokietijai ir jos valdžiai paaukoti savo gyvybę, apie tokius savo ketinimus drąsiai dalinasi su savo aplinkoje esančiu patikėtiniu ir darbuotoju. Netikėtai Zygfrydas sulaukia skaudžios žinios iš vadovybės - jis, dėl savo vyresnio amžiaus, nėra reikalingas Reicho valdžiai, nepaisant jo besąlygiško atsidavimo. Zygfrydui dėl jo pervargimo įsakoma išeiti ilgalaikių atostogų, ką rasių teorijos vadas įvertina kaip tiesioginę grėsmę jo socialinei padėčiai tuometinėje visuomenėje, tad Zygfrydas nusprendžia atsijauninti. Vyras sužino, kad viename iš Šveicarijos miestų profesorius - gydytojas atlieka specialias procedūras, kurių dėka žmogus atjaunėja, tad vyras ryžtasi šiai avantiūrai ir nuvyksta vizitui pas profesorių. Po Zygfrydo apžiūros ir atliktų tyrimų rezultatų apžvalgos, profesorius nusprendžia vyrui taikyti praktikuojamą atjauninimo programą, tačiau informuoja, kad po atliktos procedūros Zygfrydo gyvenimas gali kardinaliai pasikeisti, nes į jo organizmą bus perkeliamos kito žmogaus chromosomos, kas yra labai pavojinga. Vedamas didžiulio noro ir pareigos būti naudingu Vokietijai, Zygfrydas nepaiso profesoriaus perspėjimų ir sutinka atlikti jauninimo procedūras. Po atliktos operacijos Zygfrydą ištinka bene blogiausias galimas scenarijus aršiam nacionalistui ir rasių teorijos vadui - jis atsibunda, būdamas žydu. Kaip ji medicininė klaida pakeis Zygfrydo gyvenimą? Ar jaunystė gali pakeisti įsisenėjusią pasaulėžiūrą?

Tai - mokslinės fantastikos kūrinys, kuriame nagrinėjamos globalios socialinės problemos, aktualios yra dabartinei visuomenei. Ignas Šeinius šiame savo romane numatė A. Hitlerio patekimą į Vokietijos valdžią ir galimą antisemitinę neapykantą žydų tautai, galimai kilsiančias politines ir istorines grėsmes žmonijai. Žvelgiant iš dabarties istorijos perspektyvos, "Siegmund Immerselbe atsijaunina" romanas lyg pranašiškai pažvelgė į artimą ir labai tikslią ateitį, kuri pakeitė viso pasaulio istoriją.

Spektaklyje labai patiko dekoracijos, aktorių kostiumai, paliekantys vietos žiūrovo interpretacijoms. Suvokiu, kad tiek kostiumai, tiek ir minimalios, tačiau labai efektyvios dekoracijos turėjo brangiai kainuoti tiek finansine, tiek kūrybine prasme. Universalūs šviečiantys stalai, sidabriniai kostiumai atrodė unikaliai ir simbolizavo technologinę ateitį, kas sukūrė savotišką kontrastą tarp praeities ir ateities.Taip pat labai patiko spektaklio garso takelis ir sukurta šokių atmosfera. Bet labiausiai patiko Gyčio Ivanausko vaidyba, su kuo labiausiai norėjau susipažinti iš žiūrovo prizmės. Tikrai likau sužavėta profesionalumu ir kūno kalba.

Taigi, "Zygfrydas" man patiko savo unikalumu ir šiuolaikiškumu, minimalistinėmis, tačiau efektyviomis dekoracijomis, trankiu ir "išjudinančiu" garso takeliu ir istorine prasme šiuolaikinei visuomenei. Spektaklį rekomenduočiau pamatyti JMDT mėgėjams, kurie norėtų susipažinti su kitokio stiliaus spektakliu, taip pat tiems, kuriems patinka Igno Šeiniaus kūryba ir istorija.

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite paspaudę ČIA
JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS

Mato Vildžiaus "Sapiens". Utopija, kurioje auga Alisa

Šaltas ir nejaukus vasario 17-osios vakaras. Skubėdama lekiu link Juozo Miltinio dramos teatro durų, kad nepavėluočiau į ilgai lauktą premjerą, tačiau pasikabinusi savo striukę sužinau, kad spektaklis vėluos. Giliai atsidustu supratusi, kad visgi veltui bėgau, rizikuodama paslysti ant žiemos išdaiga tapusio plikledžio, nes... geriems dalykams visgi reikia laiko. Patogiai įsitaisau antrame teatro aukšte ir, žiūrėdama į vakaro paslapties apgaubtą miestą, dvasiškai kaupiuosi spektakliui. Premjera "Sapiens", į kurią visi bilietai buvo išpirkti, nors teatre žmonių neįprastai mažai. Akimirkai sunerimstu, pamaniusi, kad galbūt atėjau ne man skirtą dieną, tačiau pasižiūrėjusi į savo bilietą nusiraminu - viskas tvarkoje. Pagaliau visi žiūrovai yra kviečiami užeiti į mažąją teatro salę, kur lyg ko bijodami lėtai užeina žmonės. Nors ir kėdžių buvo žymiai mažiau nei įprasta, visos jos buvo užimtos, ir tai spektakliui suteikė tam tikrą prasmę. Prasidėjus spektakliui mintyse prisipažįstu sau, kad šio susitikimo su teatru tikrai vertėjo laukti.

Spektaklis vyksta dabar ir čia. Pagrindinė veikėja - Alisa - dirbtinis intelektas, kuriam suteiktas humanoidinis moters kūnas. Alisos kūrėjai, korporacija "Homo Deus", skiria jai užduotį - patobulinti homo sapiens rūšį. Alisai įdiegiama įvairi informacija apie žmones, jų panašumus ir skirtumus, tačiau dirbtinis intelektas negali suprasti, kuo žmogus skiriasi nuo jos pačios. Viešų pristatymų metu Alisa, bendraudama su žiūrovais, bando išsiaiškinti, kodėl ta pati homo sapiens rūšis renkasi skirtingus dalykus, kas sąlygoja jų logika ir skaičiavimais nepagrįstus pasirinkimus bei kodėl žmonės atlieka tam tikrus veiksmus, pavyzdžiui, meluoja, ironizuoja, pokštauja. Spektaklyje atspindimas ne tik kūrėjo ir jo kūrinio santykis, bet ir būdas žmonėms kalbėti apie žmones, pasinaudojant naujausiomis technologinėmis inovacijomis. 

Tai spektaklis apie žmogaus, kaip Dievo kūrinio, unikalumą kitų gyvybės formų Žemėje kontekste. Spektaklyje puikiai pavaizduojami skirtumai tarp dirbtinio intelekto ir gyvo žmogaus, mąstymo principų, vertybių, poreikių bei ketinimų. Pilotiniu bandymu dirbtiniam intelektui įsitvirtinti mūsų visuomenėje tampa humanoidas Alisa, kurią į "laisvę" išleidžia jos kūrėjai tikėdami, jog Alisa jau suprato žmogaus vertę ir nenorės užvaldyti žmonijos. Tai mokslinės fantastikos kūrinys, leidžiantis pamatyti alternatyvią ir, istoriniu aspektu, artimą ateitį, kurios vis dar nesuvokiame arti savęs. Tai galimybę prisiliesti ir iš arčiau susipažinti su ateitimi, kurioje galbūt kiekvienas iš mūsų būsime vertinami tam tikra reitingavimo sistema, kuri nulems tolimesnį mūsų socialinį gyvenimą. Utopinė - fantastinė mintis, kad vieną dieną mūsų visuomenėje atsiras daugiau humanoidinių dirbtinio intelekto apraiškų tampa realistiškesnė, o "Sapiens" dėka galime su tuo susipažinti realiu laiku dabar ir čia.

Aptariant pačio spektaklio pateikimą ir apipavidalinimą, tai turbūt pirmasis mano matytas spektaklis JMDT, kuriame naudojama projekcinė siena, kuri spektakliui, o ypač dirbtinio intelekto emociniam pajautimui, suteikė didžiulę prasmę. Patiko garso ir šviesos efektai, parinktas garso takelis ir netgi tai (kas man nėra įprasta), kad viskas vyko labai arti kiekvieno iš mūsų. Dar dabar prisimenu tas juodas ir emociškai "tuščias" akis, žvelgiančias į mane, kas pakvietė mane susimąstyti apie emocijų išraiškos prasmę. Grožėjausi aktorės Adelės Šuminskaitės įsikūnijimu į negyvą objektą, maksimaliai "atjungiant" visas galimas žmogiškumo apraiškas. Stebėjai ir mėgavausi profesionalumu, o mintyse mąsčiau, kiek visgi laiko ir pastangų prireikė aktorei, kad iš gyvos moters pataptų robotu?

"Sapiens" yra antroji diptiko, kuriuo siekiama kritiškai ir kūrybiškai pažvelgti į netolimą ateitį, dalis. Pirmoji dalis, pavadinimu "y: Alisa" pristatyta 2018 m. lapkritį Oskaro Koršunovo teatre/ Vilniaus miesto teatre. "Sapiens" yra bendra Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro ir meninio sindikato "Bad rabbits" teatro koprodukcija. 

Taigi, spektaklis man labai patiko savo kitoniškumu ir inovatyvumu teatro scenoje. Prisipažinsiu, nesu mokslinės fantastikos mėgėja, tačiau šis spektaklis mane privertė kiek kitaip vertinti šį žanrą. Buvo įdomu susipažinti ir patirti, kas (galbūt?) laukia mūsų netolimoje ateityje, vaizduotėje susikuriant savo asmeninę ateities viziją ir permąstant, kokios galimos grėsmės laukia visuomenės kaip sistemos. Spektaklis šiuolaikiškas, kupinas dabartinių technologinių terminų ir informacijos, tad spektaklis patiks visoms kartoms, kurios nori susipažinti su fantastine ateities vizija. Spektaklis nėra lengvas, tačiau paliečia sielą ir dvasią, pakviečia mąstyti ir permąstyti tam tikrus gyvenimiškus klausimus.

Daugiau apie šį spektaklį rasite paspaudę ČIA
JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS

T. Bernhard "Teatralas" arba kaip didysis menas sukuria Narcisistines asmenybes

Priešpaskutinis sausio ketvirtadienio vakaras, už lango - savo darbus įpusėjusi žiema. Žiema visą žemės paviršių padengusi storu balto sniego užklotu ir tik siauri takeliai veda žmones link įvairių vietų, kiekvieną žingsnį sniegui lydint tik jam būdingu girgždesiu. Vienas tokių takelių veda link Juozo Miltinio dramos teatro, kuriame šį vakarą teatro mylėtojų dėmesys nukryps į premjerą - Thomo Bernhald pjesę "Teatralas". Spektaklio vieta numatyta keista, tačiau po truputį įprasta spektaklių erdve tampanti teatro laboratorija, link kurios nedrąsiai eina žiūrovai ir būsimų įvykių liudininkai. Prieš įeinant į spektaklio vietą, ant durų pasitinka užrašas, kuriuo įspėjama apie tai, jog pavėlavusieji yra neįleidžiami, ir tai nėra tik tuščia informacija, anaiptol, į šioje salėje vykstančius spektaklius vėluoti negalima. Atėjus į minėtą patalpą pastebiu apnuogintas, niekuo neypatingas sienas ir laisvą erdvę patalpos viduryje, nebuvo matyti jokių, spektakliams būdingų, dekoracijų ir tai atrodė keistai. Susirinkę žmonės lyg kažko gėdydamiesi ar bijodami suklysti renkasi sau vietas, o susėdę - it paslaptis vieni kitiems šnabžda apie savo lūkesčius spektakliui, ir visa tai kuria ypatingą, tik teatrui būdingą atmosferą, kurioje norisi būti kuo ilgiau. Patogiai įsitaisau pačiame viršuje ir besąlygiškai pasiduodu būsimai emocinei avantiūrai. Nuojauta manęs neapvilia - premjera verta kiekvienos minutės!

Veiksmas prasideda aktoriaus Bruskono ir vietinės smuklės savininko pokalbiu apie būsimą spektaklį. Bruskonas - didžiulės šlovės ir pripažinimo sulaukęs aktorius, vaidinęs didžiausiose to meto scenose, valstybinio teatro talentas, kuris nusprendžia savo komediją statyti vienoje iš Vokietijos provincijoje Uchbache esančių smuklių, tikėdamasis, kad didis menas neturi ribų ir gali būti pateikiamas net ir smuklėje. Tokiu Bruskono sprendimu džiaugiasi smuklininkas, stengdamasis patenkinti visus, galbūt pačius keisčiausius, Bruskono norus. Tuo tarpu Bruskonas, atvykęs į smuklę kartu su savo šeima, pradeda manyti, kad sąlygos statyti spektakliui nėra tinkamos "didžiajam menui" ir valstybinio teatro aktoriui, todėl išreiškia nepasitenkinimą viskuo, kas yra aplinkui. Nepaisydamas žmogiškosios pagarbos kitam žmogui, savo pyktį išlieja ant ramaus būdo smuklininko, kuris stengiasi užgniaužti savo pyktį Bruskonui. Iš pradžių Bruskono bendravimas yra oficialus, linkęs į nuoširdumą, tačiau palaipsniui aktorius išlaisvina savo vidinį egoizmą, kuris pasižymi nuolatiniu burbėjimu dėl visko, net ir dėl savo paties šeimos narių. Susiklosčius tokiai situacijai iškyla klausimas - ar visgi Bruskonui pavyks pastatyti spektaklį provincijos smuklėje?

Tai spektaklis apie didžiojo teatro atstovą, narcisistinę asmenybę, kuri žmoguje užgožia visą humaniškumą ir meilę kitiems. Bruskonas - tipinis narcisistinės asmenybės pavyzdys, jaučiantis meilę ir pagarbą tik sau, aukštinantis save ir niekinantis kitus, tuo tarpu net ir savo žmoną su vaikais. Pastaruosius Bruskonas vadina antitalentais, kaltina dėl visų savo nesėkmių, dėl paties priimtų sprendimų, kurie dabar atrodo absurdiški. Jis neturi empatijos jausmo, savo vaikus lygina su pačiu savimi ir reikalauja net jam pačiam nesuprantamų dalykų, visiškų absurdiškumo apraiškų. Jo žmona - taip pat aktorė, žymiai jaunesnė graži moteris, kuri viso spektaklio metu neištaria nei žodžio, nes psichologiškai yra sužlugdyta savo vyro kaltinimų ir paniekos dėl kadaise padarytos klaidos spektaklio metu. Bruskono vaikai taip pat įtraukiami vaidinti į įvarius spektaklius, nuolat turi būti nuolankūs savo tėvui ir jo užgaidoms, tačiau abu vaikus vienyja tas pats jausmas - pyktis tėvui ir jo narcisizmui. Aktorių šeima puikiai iliustruoja tikrąją kiekvieno iš mūsų kasdienybę, kur mums kiti primeta tam tikrus vaidmenis, kuriuose turime veikti, taip pat ir mes patys nusprendžiame, kokius vaidmenis turėtų atlikti kiti. Tėvas, savo požiūriu ir lūkesčiais primena šeimos tironą, kuris reikalauja to, kas galbūt kitiems nėra priimtina, nėra duotybė. Prielaidą, jog visi negali būti tobulais aktoriais, Bruskonas laiko nesąmone ir, net ir pats įvardindamas savo nepakartojamo talento unikalumą, reikalauja to paties talento iš kitų šeimos narių, nors tokią galimybę veiksmo metu pats nuneigia. Aktoriaus monologai, diskusijos su smuklininku ir pačiu savimi, sukuria galimybę pažinti galbūt realų tokio pripažinimo sulaukusių aktorių vidinį pasaulį.

Šiame spektaklyje žiūrovas gali pamatyti, kaip tuščia, buitinę erdvę primenanti patalpa be dekoracijų ir įmantrių spalvų efektų palaipsniui tampa teatro scena, pilna įvairių detalių. Scenos dekoracijose paliekama erdvė žiūrovo interpretacijoms, nukreipiant tam tikra linkme. Minimalūs šviesų efektai, minimalistinė aplinka ir pagrindinis pjesės veikėjas, į spektaklį įnešantis didžiulę, ryškią spalvą - spektaklio pagrindas - lyg paradoksaliai parodantis, kad teatras gali būti kuriamas bet kur ir bet kada, net ir minimalistinėmis sąlygomis. 

Turiu prisipažinti, kad žiūrėdama spektaklį, į jį negalėjau įsitraukti taip, kaip to norėjau. Didžiai gerbiamas aktorius Albinas Keleris savo atliekamu vaidmeniu priminė man labai svarbų artimą žmogų, kurio šiame pasaulyje jau nebėra, todėl didžiąją spektaklio dalį buvau pasinėrusi į sentimentus. Nepaisant to, širdyje man buvo labai šilta ir gera, tačiau kartu ir liūdna. Tuo tarpu buvo įdomu praktiniu požiūriu pamatyti narcisistinės asmenybės pavyzdį teatro scenoje, kas mane praturtino kaip specialistę, pakvietė susimąstyti apie mane supančius žmones. Tie pamąstymai, "užgrobę" mano mintis ir sielą, dar ilgai nepaleido manęs, todėl ilgą laiką negalėjau rašyti apie šį spektaklį. Tiesa ta, kad visko, ką jaučiau spektaklio metu ir ką jaučiu dabar, rašydama apie jį, negaliu visiškai perteikti žodžiais, todėl labai tikiuosi, kad šios recenzijos skaitytojas taps ir "Teatralo" žiūrovu, norėdamas iš arčiau susipažinti su tikrojo teatro gimimo užkulisiais. 

Pasibaigus spektakliui, žiūrovai dar ilgai liko savo vietose. Galbūt dėl to, kad bijojo paleisti spektaklyje užgimusią emociją, o galbūt nenorėjo būti įžūlūs ir premjeros atmosferą perskrosti savo žemiškais rūpesčiais, tačiau einant link rūbinės teatre sklandė keista ramuma, susimąstymas. Turbūt palietė. Turbūt palies ir kitus. 

"Visą gyvenimą tarnaujame kvailybei. Mes tiesiog esame tam pašvesti."

Daugiau apie šį spektaklį rasite ČIA 

JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS 

E. Matulaitės "Kokio gražumo saulė". Mažas saulės spindulėlis tamsiuose istorijos puslapiuose

Lapkričio 7-osios vakaras. Atrodo, kad ruduo pamiršo kelią grįžimui į mūsų gamtą, nors nuo medžių nukritę lapai jau gerokai anksčiau ryškiomis spalvomis nuspalvino pakeles. Kažkaip keistai gera ir ramu širdyje. Ramiu, lėtu žingsniu lyg nujausdama būsimus įvykius, patraukiu link Juozo Miltinio dramos teatro. "PREMJERA" - su džiugesiu sau kartoju mintyse ir apsidairiusi suprantu, kad ne aš viena tokiu tik rudeniui būdingu ėjimo tempu judu link mūsų laukiančios laiko mašinos. Vos tik nusirengusi savo paltą suprantu, kad šis spektaklio seansas bus ypatingas ne tik tuo, jog tai yra premjera, bet ir atmosfera, kurią netyčia (o gal ir tyčia?) sukurs susirinkę žiūrovai. Mano nuostabai, judant link teatro mažosios salės mane sustabdo teatro darbuotojas ir pakviečia užeiti bei patogiai įsitaisyti dar niekuomet nelankytoje mažoje teatro salėje, kurios durys mums besikalbant paslaptingai prasiveria. Su nekantrumu užeinu į salę ir, lyg norėdama pasislėpti nuo viso pasaulio, atsisėdu kažkur gale. Likus kelioms minutėms iki spektaklio pradžios apsidairau į pilnai prisipildžiusią salę ir suvokiu, kad šį vakarą žiūrovai ypatingi - tai žmonės, kurie tam tikra prasme yra susiję su tremties laikotarpiu, savo amžiumi įpareigojantys pasitempti ir šalia jų elgtis ypatingai drausmingai. Tą akimirką visai nevalingai susigėstu dėl savo jauno amžiaus ir menko gyvenimiško patyrimo, tačiau užgesus šviesoms, kartu su visais pasileidžiu į pasakojamą istoriją.

XX a., Lietuva, pavasaris. Mergaitė, bėgdama lauku, pyksta ant ryškiai šviečiančios saulės, kurios spinduliai jai trukdo matyti saulę. Pykdama, tačiau kartu ir grožėdamasi didžiule ir ryškia saule, mergaitė prisipažįsta sau, kad nors ir negali gerai pažiūrėti į saulę, ji labai graži. Tuo metu rankutėje spausdama lašinių gabalėlį ji net baisiausiuose sapnuose negalėjo įsivaizduoti, kad būtent ši akimirka, kurios dabar ji tinkamai neįvertina, greitu metu taps tokia brangia... Dėl tuomet vykdomų masinių tremčių į Sibirą, mergaitė, kartu su šeima, yra pasiunčiami į kančios kelią Rusijos platybėse. Mergaitė per stebuklą lieka su mama ir mažesniu broliu, kurie sunkiai, tačiau ištveria ilgą, kelias savaites trukusią, kelionę iki tremties vietos. Protu nesuvokiamas šaltis, nuolatinė drėgmė, maitinimasis šiltu vandeniu, kuomet kūnas reikalauja maisto, gyvenimas "barakuose" antisanitarinėmis sąlygomis, gyvenamosios vietos keitimas, nuolatinis nuovargis ir nepakankamas poilsis - visa tai lydi tuometinę mergaitės kasdienybę, kuri savo išgyvenimus perteikia rašydama savo prisiminimus.

Tai istorija apie lietuvių tautai skaudų istorijos periodą, kuomet okupantai savo žiaurumą ir žmogiškųjų vertybių praradimą realizavo tokiais būdais kaip tremtys priverstiniams darbams į Rusijos gilumą - Sibirą. Dažnai žmonės be jokios kaltės ir įrodymų būdavo baudžiami viena skaudžiausių bausmių - atskyrimu nuo savo tėvynės, šaknų ir artimųjų. Šioje istorijoje gausu tikėjimo gyvenimu, kuomet aplinka yra paskendusi tamsoje ir neviltyje. Vienomis didžiausių vertybių yra keliamos besąlygiška meilė, pasiaukojimas dėl kito, išlikimas morališkai teisingu žmogumi net ir sunkiausiu gyvenimo periodu, kuomet tenka kovoti dėl išgyvenimo. Moteriška stiprybė ir motiniški instinktai it variklis veda į priekį moterį, kuri atskirta nuo savo tėvynės ir vyro, netekusi mažylio ir besirūpinanti dukrele gali perbristi giliausias pusnis vardan mažo kąsnelio maisto. 

Nelabai mėgstu monologus, nes jie savotiškai mane migdo, tačiau šis mane sukrėtė. Spektaklio aplinka buvo ganėtinai intymi, o pasakojamos istorijos prasmę sustiprino teatro salėje susirinkę taip pat tremtyje buvę žmonės. Netyčiomis karts nuo karto pamatydavau žiūrovų ašaras ir bandydama įsivaizduoti, kad tie žmonės visa tai patyrė patys, susigraudinau pati. Supratau, kad visos dabartinės mano (o ir turbūt didžiosios dalies šiuolaikinio jaunimo) problemos yra niekai, palyginus su kuo, kuo gyveno mano amžiaus žmonės prieš beveik šimtmetį. Turint tokį suvokimą, kiekvienas oro įkvėpimas man tapo žymiai brangesnis nei buvo iki tol. Galbūt prie tokios emocinės savijautos prisidėjo ir neseniai kino teatre matytas filmas "Tarp pilkų debesų", kuris perteikiamais išgyvenimais yra labai panašus į spektaklį, tačiau tai nėra labai svarbu. Svarbiausia, kad tai privertė mane iš naujo įvertinti tai, ką turiu kiekvieną dieną, ir dar labiau vertinti tą didžiulę ir savo spinduliais žmonių kūnus glostančią saulę, kuri čia, tėvynėje, šviečia visai kitaip nei tremtyje (emigracija juk irgi savotiška tremtis?). 

Taigi, spektaklį vertinu labai gerai, nes keliama tema yra aktuali ne tik ankstesnėms kartoms, kurios gyveno tuo laikotarpiu, tačiau ir dabartiniam jaunimui, manančiam, kad sunkiai gyvena ir jau blogiau būti nebegali. Tema aktuali ne tik savo istorine verte, tačiau ir atsižvelgiant į dabartines visuomenės aktualijas - didžiulė jaunimo emigracija į svetimas šalis, išsižadant, o galbūt ir neturint kito pasirinkimo paliekant savo tėvynę ir ieškant skanesnio kąsnelio. Skaudi istorija, persmelkta viltimi ir pasiaukojimu, perteikiama nuostabios aktorės lūpomis, panaudojant minimalias dekoracijas - visa tai taip paliečia širdį... Tad spektaklį REKOMENDUOJU tiems, kurie buvo tremtyje ar gyveno tuo baisiu istoriniu laikotarpiu, kad galėtų prisiminti apie skaudžius, tačiau prasmingus savo išgyvenimus; vyresnių klasių moksleiviams, norintiems apie tremtis į Sibirą sužinoti ne tik iš istorijos vadovėlių, bet ir tikrų, realių žmonių pasakojimų, pasitelkiant teatro sceną; tiems, kurie mėgsta istoriją ir pasakojimus, susijusius su Lietuvos istoriją; taip pat visiems tiems, kurie nori iš naujo įvertinti tai, ką turi. 

Spektaklis mane palietė ir privertė susimąstyti, todėl žinau ir tikiu, kad tai palies ir Jus!

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite ČIA

JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS

Bernard - Marie Kolteso "Roberto Zucco" arba plona riba tarp normalumo ir beprotybės

Vienas pirmųjų gegužės vakarų, kvapą gniaužiančiu artėjančia vasariška kaitra ir nerūpestinga laisve (įsi)mylėti. Turiu omeny vasarišką meilę, kurią tą vakarą sutikau JMDT dekoratyvinėse patalpose, virtusiose teatre scena. Susirinkę žiūrovai nerimastingai žvilgčiojo į laikrodį ir konstatavo visiems aiškų faktą, kad spektaklis vėluoja, o buvo ir tokių, kurie savo pasipiktinimą dėl susidariusios situacijos išreiškė ne tik kandžiodami savo apatinę lūpą ar bumbėdami, tačiau nepasitenkinimo žodžių sulaukė ir teatro darbuotojai, kurie it karžygiai mūšyje atlaikė pasipiktinimo ugnį. Stebėdama minėtus susirinkusiuosius, sielos gelmėse kartojau sau, kad tokia situacija nėra veltui ir kad spektaklis bus daugiau nei vertas vėlavimo, o visi tie, kurie šiuo metu pyksta dėl jau visuomenėje mada tapusio nepunktualumo, liks sužavėti ar, mažų mažiausiai, paliestomis sielomis ir apimti susimąstymų. Mano nuostabai, neklydau. Ištiksėjus dar kelioms vėlavimo minutėms, teatro darbuotojos maloniai pakvietė visus teatro lankytojus eiti kartu į neįprasta spektaklio vietą - teatro dekoracijų gaminimo patalpas, kupinas violetinės spalvos. Užėjus į teatru virtusią patalpą pastebėjau, kad spektaklis vyksta jau dabar, todėl patogiai įsitaisiau ir laukiau, kaip dar mane nustebins teatras.

Ant sofos sėdintis susigūžęs, gaubtuvu galvą užsidengęs kalėjimo prižiūrėtojas nervingai valgo košę. Vyro monologas su pačiu savimi skamba kaip susidvejinusios asmenybės pokalbis su savimi. Kalėjimo prižiūrėtojas nervingai reaguoja į kiekvieną garsą manydamas, kad kažkas bando pabėgti, todėl jis nuolat bando patikrinti savo nuogąstavimus. Palubėse, ant patalpoje esančio metalinio tiltelio, sėdi Roberto Zucco ir lyg žaisdamas perdėtu sargybinio jautrumu, sukelia kokį nors pašalinį garsą, o pats pasislepia ir stebi prižiūrėtojo veiksmus. Vėliau veiksmas persikelia į Roberto šeimos namus. Besitvarkydama namuose, moteris išgirsta beldimą į namų duris. Pravėrusi duris ir pamačiusi, kad už namų durų stovi jos sūnus, staiga užtrenkia duris šaukdama, kad sūnaus neįsileis, nes jis neseniai nužudė savo tėvą ir turėtų būti kalėjime, savo nusiteikimą užtvirtindama grasinimais iškviesti policiją. Sūnus Roberto nenuleidžia rankų ir patenka į šeimos namus, kur išsako prašymą duoti jam jo kereiviškus drabužius, tačiau motina atsako, kad drabužių neduos, nes jie yra nešvarūs ir susiglamžę, bet Roberto nenurimsta. Po ilgų įkalbinėjimų, moteris patenkina sūnaus prašymą ir atiduoda į šiukšlių maišą sudėtus drabužius, Roberto apkabina savo motiną, einančią tolyn nuo jo ir... pasmaugia. Pražudęs vieną artimiausių žmonių, Roberto, pasiėmęs minėtus drabužius, išeina iš namų ir pasileidžia eiti per pasaulį, vedamas savo chaotiškų minčių.

 "Ginklai, tylinčios sirenos, atmerktos mūsų akys, kada visi miega - beprasmiška spoksoti į nieką ir pastačius ausis klausytis nieko"

Spektaklis ypatingas tuo, kad jo veikėjas buvo reali asmenybė, todėl manau, kad svarbu papasakoti apie tikrąjį Roberto. Taigi, Roberto Succo buvo reali asmenybė, kuri 9 dešimtmetyje pagarsėjo kaip italų kilmės serijinis žudikas, 1981 m. balandžio 9 d. itin žiauriai nužudęs savo tėvus ir slėpęs jų kūnus vonioje, pilnoje vandens ir citrinos rūgšties, taip slėpdamas nužudymo faktą. Pasisavinęs savo tėvo tarnybini pistoletą, jis nužudė policijos pareigūną, kuomet pareigūnas nesutiko duoti savo automobilio Roberto. Po kurio laiko Roberto buvo sučiuptas policijos pareigūnų, teismo metu nuteistas dešimčiai metų praleisti psichiatrinėje ligoninėje. 1986 m. atlikęs pusę numatytos įkalino bausmės laiko ir įgavęs šiek tiek daugiau laisvės, jis pabėgo iš psichiatrinės ligoninės. Nuvykęs į geležinkelio stotį, įsėdo į traukinį, vykstantį į Prancūziją. Per kelerius metu Roberto Succo įvykdė daug įvairių nusikaltimų, pradedant vagystėmis ir neapsiribojant žaginimais, nužudymais. Būdamas Prancūzijoje jis nužudė dvi moteris, du policijos pareigūnus ir gydytoją. 1988 m. Roberto Succo buvo sučiuptas savo gimtajame mieste Mestre (Italijoje), teismo sprendimu buvo nuteistas kalėti kalėjime. Roberto bandė pabėgti iš kalėjimo, užlipdamas ant stogo, tačiau vyras nukrito nuo stogo, savo bandymą pabėgti pakartojo dar kartą, tačiau taip pat nesėkmingai. Negalėdamas ištverti įkalinimo, 1988 m. gegužės 23 d. Roberto Succo, būdamas 26 metų amžiaus, nusižudė savo įkalinimo kameroje.

"Nereikia stengtis pereit kiaurai sienas, nes už jų kitos sienos, ir dar kitos sienos, vis tas pats kalėjimas. Reikia bėgti stogais saulės link. Tarp saulės ir žemės niekada nepastatys sienos."

Šioje pjesėje Roberto Zucco yra vaizduojamas kaip vieniša, antisociali asmenybė, bet kokia kaina neigianti savo prigimtinę būtinybę priklausyti visuomenei, būti jos dalimi. Roberto asocialumas pasireiškia dinamišku savęs neigimu: nužudydamas savo tėvus jis atsiskiria nuo savo giminės, nužudęs policijos pareigūną - paneigia socialines visuomenės normas, o nužudęs berniuką išsižada savo vaikystės, paties savęs. Atsiribojant nuo fizinės mirties, Roberto dvasiškai ir morališkai pražudo gatvėje sutiktą paauglę mergaitę, iš kurios "atėmė tai, ko negalima atimti", taip pražudydamas jos ateitį ir pasmerkdamas aplinkinių išsižadėjimui. Spektaklyje vaizduojami personažai savotiškai yra įkalinti savo vidiniuose kalėjimuose, kupinuose chaoso ir poreikio jausti artumą kitam, vaizduojamos realios visuomeninės žmonių ydos - įvairios priklausomybės, netolerancija, paleistuvystė, prievarta, fizinis ir psichologinis smurtas, tėvų nesirūpinimas vaikais, autoritetų stoka ir kita - kas kiekvieną dieną realiame gyvenime skandina žmonių likimus. Spektaklio pabaigoje mergaitė, kurią morališkai nužudo Zucco, apsirengia beveik visą kūną dengiančia balta vestuvine suknele lyg simbolizuodama savo dvasinę mirtį, sukurdama išsvajotosios nuotakos įvaizdį su nesuteršta siela ir morale, tačiau vis tiek ieškančia meilės, kuriai sukuriamas materialus pavidalas - Roberto Zucco.

Spektaklis kupinas simbolinę prasmę turinčių detalių, personažai ryškūs ir turintys aiškų, išskirtinį charakterį, atitinkantį ne tik realios visuomenės žmonių tipus, bet ir visuomenės nuodėmes, nukrypimus nuo normos. Vyrams reikia moterų, moterims - vyrų, o kai yra tik geismas, tai ir nelieka vietos meilei.  Žiūrint spektaklį suvoki, kad būtent jis apnuogino tai, ką kiekvienas slepiame savo ar savo artimųjų, giminių gyvenimuose, kasdien meluodami sau ir aplinkai, kad visų šių problemų nėra. Kuomet antiherojus tampa herojumi, o moralinės vertybės - nereikalingu subjektu, net nusikaltimų ir "moterų už pinigus" kupinas kvartalas, pavadinimu "Mažoji Čikaga" tampa saugiausia vieta mieste. Labai patiko spektaklio vieta ir visiškai išnaudota erdvė spektaklio įgyvendinimui. Spektaklio garso takelis taip pat paliko įspūdį, puikiai sukūrė atitinkamų pasilinksminimo vietų atmosferą. Akrobatiniai triukai, karts nuo karto privertę mano širdį sustingti, taip pat paliko neišdildomą įspūdį. Roberto Zucco gyvenimas dalijasi į dvi dalis - iki tėvo nužudymo ir po jo, šį pasidalinimą vaizduoja ir pusiau padalinti dviejų spalvų veikėjo marškiniai.

"Mažoji Čikaga – pats ramiausias miesto kvartalas.<...> Čia visi ramiai vaikštinėja. Mažoji Čikaga tapo parku, čia net vaikai galėtų kamuoliu žaist."

Iš tiesų "Roberto Zucco" yra rimtas, emocine prasme sudėtingas, simbolinę prasmę turinčių detalių kupinas spektaklis, kuris dar ilgą laiką nepalieka žiūrovo minčių, vis primindamas apie tai, ką matei teatro scenoje (jei taip galima išsireikšti). Spektaklio mintis gyli ir prasminga, tam tikra prasme aktuali kiekvienam iš mūsų kaip šiuolaikinės visuomenės nariams. Roberto Zucco... reali asmenybė, morališkai baisus žmogus, nusidėjėlis, teatro scenoje paverčiamas vienišiumi, pasąmoniniame lygmenyje trokštančiu artumo, tačiau atstumiantis visas artumo kitam žmogui galimybes. Visuomenės normų laikymasis ir beprotybė tampa perskirti trapia kasdienybės gija, ir nei vienas iš mūsų negalime žinoti, kada mes patys, o galbūt ir mūsų aplinkoje esantys žmonės ją peržengs, savyje pažadindami vidinį Roberto. Spektaklį vienareikšmiškai galiu vertinti tik geriausiais žodžiais, o jį rekomenduočiau pamatyti tiems, kurie žavisi teatru "be sienų", kupiną įvairių formų ir drastiškų sprendimų, taip pat tiems, kurie mėgsta prasmingą, sudėtingą teatrą su gilia mintimi ir emocine būsena, kuomet išėjus iš spektaklio norisi dar ilgai tylėti, būti savyje, savo apmąstymuose. Galbūt tai tik mano pamąstymas, tačiau manau, kad skirtingų kartų atstovai šį spektaklį vertins kardinaliai skirtingai, todėl siūlyčiau pamatyti spektaklį ir susidaryti savo nuomonę apie jį.

Kartu su šiuo spektakliu vis labiau pastebiu, kaip naujasis teatro vadovas Leonas Blėdis stengiasi kurti tikrą teatrą, koks jis ir turėtų būti: spalvingas, sudėtingas, paliečiantis ir ugdantis sielą bei priverčiantis susimąstyti, permąstyti save ir savo gyvenimą, kasdienybę. Teatras pagaliau po ilgos stagnacijos atgimsta savo moraline prasme, vėl ugdydamas mūsų sielas, grąžindamas didingumą Juozo Miltinio teatrui. Lenkiuosi žemai!

Daugiau apie šį spektaklį rasite ČIA
JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS