Auksinis ruduo

Ir vėl ruduo. Tik šis nepaprastas. Kitoks. Jis auksinis, ir ne tik auksu papuošti parkai, bet ir mano širdis. Gera. Gera, kai žinai, jog viskas yra daug geriau, nei galėjo būti prieš beveik pusmetį. Gera, kai žmogus jaučiasi mylimas. Gera ir mylėti, nesvarbu, kokia tai meilė bebūtų. Ir nepaisant visų gyvenimo keliamų sunkumų, kiekvienas iš mūsų turėtume džiaugtis mažais dalykais, apie kuriuos niekuomet nesusimąstėme. Ir aš nesusimąsčiau, kol vieną gražią pavasario dieną laikinai nepraradau daugybės smulkių stebuklų. Todėl kreipiuosi į paprastą pilietį: Žmogau, Tu net neįsivaizduoji, koks esi laimingas, galėdamas kvėpuoti savais plaučiais! Juk negali žinoti, kuris ruduo tau bus paskutinis. Todėl jis auksinis. Nes to jokie pinigai ar materialios "gėrybės" negali nupirkti.Tad mėgaukis tuo dabar ir čia. Nusimesk tuos rutinos ir nuolatinio skubėjimo pančius, leisdamas sau parke bristi auksinių lapų jūra, kaip tai darei vaikystėje.

Nors prisižadėjau sau daugiau neskubėti, visgi pasiilgau žiemos. Paslaptinga žiema ir mistinis Nikolajus Gogolis - tai puikus derinys penktadienio vakarui. Tad šį penktadienį (t.y. spalio 17 d.), 18 val. Juozo Miltinio dramos teatre žiūrėsiu spektaklį "Vedybos". Etatinė tinklaraštininkų akcijos dalyvė, sakysite, ir visiškai nesuklysite. Tad įsipareigojimai išlieka tie patys.

"Visada Tavo. Ana Frank"

Sakoma, kad nepaprastos vaizduotės ir teatro derinys žmogų gali nukelti į bet kokią pasaulio vietą bet kokiu istoriniu laikotarpiu. Tai tarytum laiko mašina, kurios niekaip nepavyko sukurti net didžiausiems žmonijos protams. Bet, iš tiesų, laiku keliauti yra žymiai paprasčiau, nei manė Albertas Einšteinas. Tarkime, šeštadienio vakaras. Juozo Miltinio dramos teatras. Susirinkusieji laiko mašina keliasi į 1942 metų Amsterdamą, Antrojo pasaulinio karo kamuojamą Olandijos sostinę.

Vakaras, pono Franko įmonės palėpė. Patyliukais renkasi Frankų ir Van Danų šeimos. Kiekvienas iš jų apsirengęs daugybę drabužių, kad nešami lagaminai nesukeltų įtarimo. Įsikūrus savo vietose, sušaukiamas šeimų susirinkimas, kurio metu nustatomos gyvenimo šiomis sąlygomis taisyklės. Į svečius užsuka du pono Franko darbininkai - Mep ir ponas Kraleris. Pastarieji pažada kiekvieną vakarą aplankyti besislepiančius žydus ir atnešti maisto bei pranešti apie esamą padėtį pasaulyje. Nepaisant karo, žmonės tikisi palėpėje pagyventi vos keletą dienų, kol viskas nurims. Tačiau tai užsitęsia žymiai ilgiau...

Tai žiaurus istorijos etapas mažos mergaitės akimis, kuri vien dėl savo tautybės privalo išsižadėti gyvenimo džiaugsmų. Kuomet mirties dvelksmas yra taip arti kiekvieną akimirką ir visa aplinka sukaustyta baimės grandinėmis, Ana spinduliuoja viltimi ir gyvybe. Ji nepaprasta savo gebėjimu kiekviename dalyke pamatyti kažką paslaptingo, kažką gražaus ir džiaugtis tuo, ką turi dabar ir čia. Ji slėpimąsi palėpėje nuo vokiečių karių traktuoja kaip slėpynių žaidimą ir džiaugiasi, kad nebereikės avėti botų, kurie mergaitei visai nepatiko. Dienomis pro mažą plyšelį stebi žaliuojančią gamtą ir džiaugiasi kiekviena žydinčia gėle. Laikui bėgant, Ana susidraugauja su kartu gyvenančiu Peteriu, bet po kelių draugiškų pasimatymų draugystę keičia pirmosios meilės jausmas. Ironiška, tačiau net ir laikotarpiu, kuomet vykdomas žydų genocidas, Ana žino, jog kiekvienas žmogus savo viduje yra geras. 

Kuomet sukuriama karo nuotaika ir puikiai prisimeni istorijos pamokas apie Antrąjį pasaulinį karą bei jo aukas, o spektaklyje matai vilties ir nerūpestingos laimės spindulėlį, norisi ir į savo gyvenimo rūpesčius žvelgti kiek kitu kampu. Atrodo, mums mūsų problemos tokios didelės ir neįveikiamos, tačiau šis vaidinimas priverčia viską permąstyti...ar iš tiesų viskas mūsų gyvenimuose taip blogai?

Kadangi labai mėgstu istoriją, o ypač grožinę literatūrą apie istorijos laikotarpius, šį spektaklį vertinu TEIGIAMAI, nes ši mergaitės istorija pažadino manyje dar didesnę viltį, kurios šiuo metu ypatingai trūksta. REKOMENDUOJU visiems, kas nebetiki, jog gali būti ir blogiau bei moksleiviams, kurie pagal mokymo programą turi perskaityti šį grožinės literatūros kūrinį. Nėra nieko geriau nei perskaitytą knygą įtvirtinti spektaklio interpretaciją.

Apie spektaklį: http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/didzioji-sale/visada-tavo-ana-frank-f-goodrich-a-hacket/

Daugiau informacijos: http://miltinio-teatras.lt/

Tyla.

Nepaprasti pokyčiai apėmė visą pasaulį. Bet tik mano. Nauja patirtis, kitokia savivertė ir naujų ribų nusibrėžimas. Niekuomet nemaniau, jog galiu tiek daug, netgi tokioje sunkioje situacijoje. Ir apima azartas, kurio pagrindinis klausimas - ar galiu daugiau? Tik nebesinori to matuoti dar ir dar kartą, nors kartais atsiranda tas Dievo pirštas, kuris pats nusprendžia, ar leisti žmogui rasti atsakymą, ar palikti jį su savo filosofiniais apmąstymais apie egzistenciją. Kalbu aukštomis frazėmis, nes nuoširdžiomis manęs niekas neklauso, o jei ir klauso - ne visiškai supranta. Gerbiu tuos, kurie sugniaužia savo kumščius ir įsitempia iš pastangų suvokti, kas per daiktas yra toji nauja patirtis, kuri užklupo pasaulį (MANO).

Anksčiau visur skubėjau. Skubėjau net ten, kur skubėti visiškai nebuvo reikalo. Gyvenimo ritmas, būdingas XXI amžiaus paprastam pasaulio gyventojui, sakysite, tačiau drįsiu paprieštarauti. Žmogus pats sau susikuria terpę, kurioje tiesiog nori greičiau gyventi, nors pats nesuvokia, kokia to prasmė. Lengva kalbėti, kai gavau "šiek tiek" skaudžią gyvenimo pamoką, kuri gyvenimo apsukas sumažino iki minimumo. Ir žinote - neskubėti yra beprotiškai gera. Neslėpsiu, aplinka visokiais būdais spaudžia grįžti į tą įprastą skubėjimo ritmą, nes neva nespėsiu gyventi, bet kažkaip tai išmokau nepaisyti to. Bent jau minimaliai reguliuoti išorinį spaudimą.

Tiesą pasakius, savo laiką stabdau tam tikrais būdais: neveju katino iš lovos rytais, dėl ko dažniausiai vėluoju į paskaitas; randu daugiau motyvacijos rašto darbus parašyti anksčiau termino, kad liktų laiko sau; bėgioju nuo piktų tetų, kurios aiškina, jog turiu kuo skubiau viską susitvarkyti, nes kitaip bus blogai. Bet pagrindinis laiko stabdymo būdas - teatras. Tik teatras ir gera, klasikinė knyga priverčia sustoti prieš bėgant, kad ir kaip sarkastiškai tai šiuo metu skambėtų. Kadangi savo "klasiką" jau beveik baigiau skaityti, naudojuosi Juozo Miltinio dramos teatre vykdoma "Tinklaraštininkų akcija". Šios akcijos dėka šį šeštadienį (t.y. rugsėjo 27 d.), 18.00 val. žiūrėsiu spektaklį "Visada tavo. Ana Frank.". Kadangi dalyvauju nebe pirmą kartą, įsipareigojimai galioja tie patys.

P.S. šią knygą skaičiau daugiau nei prieš šešis metus. Laikas kitaip prisiliesti prie istorijos.

"Vyras spąstuose" arba Figarooooo!

Birželio 19 diena, ketvirtadienio vakaras, sezono uždarymas. Ta proga Juozo Miltinio dramos teatras nusprendė sezoną uždaryti su trenksmu - nauja premjera "Vyras spąstuose". Salė tiesiog sausakimša! Tiek daug žmonių susirinko vedami vieno tikslo - pasinaudoti paskutine proga šią vasarą pasimėgauti teatru.

Prancūzija, lietingas rudens vakaras. Vigo namai. Susirūpinęs vyras (akt. Andrius Povilauskas) laukia komisaro (akt. Albinas Kėleris) pasirodymo su paieškos rezultatais. Praėjo 10 dienų, kaip be žinios dingusi ponia Vigo. Atvykus komisarui, Žiuljenas Vigo tikisi sulaukti bent menkiausios žinios, kur galėtų būti jo žmona, tačiau veltui... Žmona dingusi lyg į vandenį. Iškeliama versija, jog ponia Vigo paliko savo vyrą ir išėjo iš namų, tačiau tai kirstųsi su logika - ponai Vigo susituokę vos tris mėnesius, tad komisaras toliau kimba į darbą. Šiek tiek vėliau į šių namų duris pasibeldžia naujasis kiurė Polis Lamberas (akt. Donatas Kalkauskas) su nepaprasta žinia - atsirado Žiuljeno žmona! Pastaroji buvo mišiose ir atgailavo už tai, jog paliko savo vyrą ir norinti sugrįžti į namus, bet bijanti vyro pykčio. Apimtas džiaugsmo vyras kamantinėja kiurė, kur yra jo žmona ir sužino, kad ji laukia už namų durų. Pats Žiuljenas nedrįsta įleisti žmoną, tad tai padaro kiurė ir įėjus moteriai (akt. Toma Razmislavičiūtė - Juodė) Vigo supranta, kad tai.... ne jo žmona!

Viskas, atrodo, būtų paprasta, tačiau įrodyti, jog ši moteris nėra Žiuljano Vigo žmona beveik neįmanoma - tam vis pakiša koją aplinkybės. Net ir radus liudininkus - valkatą (akt. Petras Kežys) ir medicinos seserį (akt. Inga Talušytė) - naudos Žiuljenui iš jų mažai. Ir kai jau panašu, kad situacija tuoj išsispręs ir Vigo įrodys, jog jis teisus - viskas dar labiau susipainioja, sukomplikuojama, tuo pačiu išlaikoma intriga bei įtampa. Artėjant pabaigai, istorija tampa dar įdomesnė. Žiūrovas gali sau leisti spėti, kaip baigsis ši neįprasta istorija, tačiau vargu ar kas tikėjosi tokios pabaigos. Visgi girdėjau salėje aikčiojimą iš nuostabos ir aplodismentus, kurie pratrūko iš netikėtumo bei sutrikimo.

Vaidinimo pradžioje skambėjo Mocarto "Figaro", kuris, iš pirmo žvilgsnio (jei taip būtų galima išsireikšti), atrodė neturintys sąryšio su šiuo spektakliu. Iš tiesų tai buvo simbolis, kurio reikšmė atskleidžiama pačioje spektaklio pabaigoje. Kadangi žaviuosi simboliais teatre, tai šis faktas mane labai sužavėjo. Manau, kad sužavėta likau ne aš viena.

Lenkiuosi žemai aktoriams, kurie savo profesionalumo dėka leido pasinerti į šią kriminalinę istoriją bei kartu narplioti nusikaltimą. Nors spektaklis tikrai įdomus, tik antroje dalyje leidau savo sielai pražysti. Viskas atrodė pilka iki tos akimirkos, kai į sceną įžengė raudona spalva (supras tie, kurie tądien buvo salėje ar šiaip mėgstantys Miltinio teatrą), savo charizmatiškumu nušviesdama visą sceną. Vien dėl to verta pamatyti šį spektaklį! Ačiū!!!

Neslėpsiu, kai kurie vaidinimo elementai, kartu su subtilia aktorių vaidyba, paliko gilų įspūdį visiems toje salėje buvusiems žiūrovams. Juk išgąstį žmogus pratęs ilgai prisiminti. Tik dar kartą teko pripažinti, kad Dainius Kazlauskas yra ne tik puikus aktorius bei žmogus, bet ir nuostabus režisierius. Visi jo režisuoti spektakliai palieka "kažką" žiūrovo širdyje ilgam laikui. Tai spektaklis, į kurį norisi eiti dar kartą. Rekomenduoju tiems, kurie mėgsta detektyvinius serialus, filmus ir knygas bei tuos, kuriems patinka nenuspėjamos istorijos. Na, ir šiaip visiems tiems, kurie yra išsiilgę profesionalaus ir nuotaikingo teatro.

Daugiau informacijos apie "Vyras spąstuose" rasite čia: http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/didzioji-sale/vyras-sp-stuose-r-thomas-3/

Visą kitą informaciją rasite čia:  http://miltinio-teatras.lt/

"Hanana, kelkis ir eik". Žargonas užvaldo sceną!

Balandžio 24 diena, 2014. Vakaras, tačiau netamsu. Visi po darbų skuba į atpalaiduojantį seansą, kurio metu gaunama porcija įjungtos vaizduotės bei empatijos. Tačiau visi susirinkusieji lieka nustebę, atsidūrę beveik...  savo namuose. Galbūt per daug drąsiai tai teigiu, tačiau kiekvienas žmogus savo aplinkoje mato ar bent jau yra matęs tai, kas vaizduojama šiame spektaklyje.

Užsiminiau apie tai, nes šio spektaklio veiksmo vieta yra pažįstama daugeliui Lietuvos piliečių. Kadangi šiais laikais šalyje vis daugėja asocialaus elgesio šeimų, retas kuris nėra matęs tokio gyvenimo būdo kaimynystėje ar per televiziją. Todėl viskas lyg ir pažįstama, lyg ir įprasta, tačiau kartu ir sukrečiančiai nenormalu. Tai pasakojimas apie šeimos gyvenimo istoriją, kuomet esant dugne atsiranda galimybė kilti aukštyn. Aišku, ši galimybė susikuriama neteisėtais veiksmais, kurie pagal visus pasaulio įstatymus yra traktuojami kaip nusikalstama veikla, kuri baudžiama laisvės atėmimo bausmėmis. Nepaisant padaryto blogio jau ir taip įsitvirtinusiame blogyje, tai yra žingsnis link geresnės ateities. O tai ir sugrąžina viltį, kad pasaulyje vis dar yra gėrio ir net tamsiausioje kertelėje yra šiek tiek šviesos.

Tai ganėtinai paprastas ir buitinis vaidinimas. Jame nereikia pernelyg daug mąstyti apie moralą, o ir veikėjų tekstas persmelktas barbarizmais, žargonais ir buitine kalba, ką bene kiekvieną dieną girdime. Neįprastas reiškinys, kai teatre aktoriai nesigėdydami vardina gerai mums pažįstamus lietuviškus ir nelietuviškus keiksmažodžius, suteikiančius istorijai gyvybiškumo. Kažkas tai kitokio, laužančio standartus ir išlaisvinančio iš tam tikrų normų. Prastai (o galbūt ir visiškai blogai) prižiūrima namų buitis, maisto ir pinigų nepriteklius, socialinių įgūdžių stoka bei nelogiški sprendimai.

Aktoriai. Na, turbūt žmogui, kuris nėra gyvenęs tokioje socialinėje terpėje, kokioje vyksta spektaklio veiksmas, sunku įsijausti į vaidmenį dėl asmeninių ir tam tikram socialiniam sluoksniui būdingų vertybių sankirtos. Juk aktoriui, kuris galbūt niekuomet nėra net pagalvojęs apie smurtą prieš savo mamą sunku scenoje apstumdyti "sceninę mamą". Todėl esu dėkinga aktoriams už tai, kad neišsigando ir pažvelgė į kitokį gyvenimo būdą, priimdami visas primestas taisykles. 

Negalėčiau įvardinti žanro. Labiau tai buvo juokas pro ašaras. Tik dėkoju sau už galimybę spektakliu mėgautis, o ne spręsti veikėjų socialines problemas (tai tapo profesine liga), kas paglostė sielą. Iš arčiau susipažinau su būsimu darbu bei tuo, ko šeimoje neteko regėti. Motiniškas instinktas, žiaurumas ir noras pabėgti iš tokio gyvenimo būdo - visa tai sudedamosios šio spektaklio dalys. Čia nėra nieko romantiško ar tyrai gero, draugystės ir užuojautos. Viskas kitaip, nei esame pratę.

Taigi, nepaisant nesklandumų, spektaklį vertinu TEIGIAMAI, nes jis visiškai kitoks, išsiskiriantis daugybe aspektų - buitine kalba, vaizduojamų vertybių stoka, realistiškumu bei nebaigta veikėjų gyvenimo istorija. Visa tai tiesiog prikausto žiūrovo dėmesį. Mat ir recenziją rašau kiek kitokią nei įprastai, įkvėpta kitokio vaidinimo. REKOMENDUOJU  visiems, norintiems pažiūrėti į kasdieninį didelės Lietuvos gyventojų dalies kasdienybę, kurią neretai tik numanome. Ypatingai rekomenduoju tiems, kurie mano, kad jų gyvenimas sunkus ir kupinas neteisybės bei purvo (tiesiogine to žodžio prasme).

Daugiau apie šį spektaklį: http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/didzioji-sale/hanana-kelkis-ir-eik-g-grekovas/

http://miltinio-teatras.lt/

Žmonės planuoja, o Dievulis juokiasi

Nuostabus laikas! Tikrai. Atrodo, tampu vėl gyva. Ar ilgam? Nesvarbu. Gyvenkime šia diena, kuri nuostabi. Sakysite, klystu? Sakysite, gyvenu be problemų, todėl viskas puiku? Deja... Problemų turi visi. Ir tik nedaugelis sugeba nepaskęsti problemų liūne, džiaugdamiesi tuo, ką turi dabar ir čia. Kuomet suvoki, jog esi tik mažas sraigtelis visoje Žemės sistemoje, kuri nepaliaujamai sukasi nesuskaičiuojamai ilgą laiką, gali pažvelgti kitomis akimis į visus kitus likusius sutvėrimus, kurie alsuoja gyvybe. Teatras taip pat gyvas. Ir jei tai vertintų bent didžioji dalis žmonių, pasaulis būtų geresnis. Nesinori, kad tai skambėtų kaip moralas, bet šiais laikais žmonės nebežino tikrųjų simbolių reikšmių, ritualų svarbos ir tam tikrų poelgių esmės. Na tarkim, kodėl žmonės, eidami į teatrą puošiasi. Visiems tai atrodo elementarus dalykas (nors pastebėjau vis labiau populiarėjančią tendenciją atrodyti taip lyg ką tik sportavai), tačiau niekas giliau nepamąsto, kokia tikroji viso to prasmė. Todėl ir kreipiasi žmonių moralė, kas sąlygoja visuomenės normų nukrypimus. Ir kai nutinka kažkas baisaus, mes gūžčiojame pečiais, neva nežinojome, kad taip bus.

Galbūt ne vieta ir ne laikas taip samprotauti, ypač raštu. Visgi šventės! Ir eina jos viena po kitos, viena už kitą didesnės. Na taip, Lenino gimtadienis svarbi proga. MAN. Ir dėl to neslepiu džiugesio, kuris kyla iš pačios širdies. Planuose numatyta daugybė veiklos, o ir norėčiau, kad gamta kartu su manimi džiaugtųsi šia proga. Tačiau gali planuoti kiek tik einasi - vis tiek kažkas pakiš koją. Taip pat buvo ir su spektakliu "Vedybos", kuris buvo atšauktas dėl techninių kliūčių. Gaila... Tačiau akcija tuo nesibaigia. Tad ketvirtadienio (balandžio 24 dieną) vakarą turėsiu progą pamatyti spektaklį "Hanana, kelkis ir eik". Visi įsipareigojimai išlieka tie patys.

Džiaukitės gyvenimu, kol dar ne per vėlu.

Gimiau Veneroje

Sunku tam pavasariui pagaliau pasirodyti mūsų gyvenimuose. Savaitę pasiaučia, apnuogindamas žmones, tačiau kitą savaitę vėl liepia apsirengti, slėptis lyg turėtume, ką slėpti. Ach tas šelmis pavasaris, mėgsta patampyti nervus nuo šalčių ir niūrių orų pavargusiems piliečiams. Ir nuo rutinos, streso, darbų. Nuo visko žmonės pavargę ir tik atgimimas gali išlaisvinti nuo sąstingio. Ar ne? Dabartiniam žmogui jo naujoji prigimtis kužda, jog reikia visur skubėti, tad sunku pavasariui "pagauti" visur skubančią ir atgal neatsigręžiančią būtybę. Todėl žmonės šiais laikais pikti ir pavargę. Kartais netgi labai žiaurūs ir bejausmiai. O tai veda link susinaikinimo...

Sunku ir man, kuomet REIKIA suaugti ir kartu su visais skubėti. Vis tempia skubantieji už rankos, kad tik suspėčiau su jais, o aš taip nenoriu... Kai pareiški savo nuomonę apie tai, visi atsisuka į mane ir žvelgia kaip į gyvybės formą, nusileidusią iš Veneros (sakydama iš Veneros noriu pabrėžti, jog ši planeta vienintelė iš visų Saulės sistemos planetų sukasi į kitą pusę). Tomis akimirkomis būna beprotiškai sunku ir viskas tęsiasi iki tos akimirkos, kai sutinku žmones, kurie taip pat iš Veneros. Todėl mėgstu eiti į teatrą, kur galiu nors trumpam pabėgti nuo to pastovaus tempimo į neaišku kur. Slepiuosi tarp savų, gyvenančių kitoje planetoje. Todėl naudojuosi kiekviena proga nueiti į teatrą.

Ne naujiena, tačiau tradiciškai dalyvauju Juozo Miltinio dramos teatro rengiamoje "tinklaraštininkų" akcijoje. Šį kartą žiūrėsiu Nikolajaus Gogolio "Vedybas". Visuomet žavėjo Gogolio mistiškumo kupini kūriniai, tad šis, manau, nenuvils. Šia mistika žavėsiuosi balandžio 16 dieną, tad pažadu per tris dienas po spektaklio pasidalinti įspūdžiais ir visa kita su šio BLOG'o skaitytojais ir savo FB draugais.

"- Kuo blogiau jautiesi, tuo gražiau rengiesi," auksinė Lanos frazė, nuskambėjusi "Jazmine". Dievinu šią aktorę. O šia fraze vis dažniau tenka vadovautis gyvenime.