Vytauto Kupšio "Išgelbėkime kengūriuką" arba galimybė vėl grįžti į vaikystę!

Gražus, tačiau labai šaltas sausio 17-osios rytas. Saulės apšviesta laisvės aikšte skubame link teatro, kur mus pasitinka daugybė vaikų ir juos atlydėjusių suaugusiųjų, besiburiuojančių prie teatro durų. Tą akimirką suprantu, kad visi susirinkome vienu tikslu - išgelbėti kengūriuką. Salė kaip niekad gyva nuo vaikų juoko ir išdykavimo, tačiau pradėjus gesti šviesoms, stoja tyla. Bent jau kelioms sekundėms...

Šis spektaklis teatro scenoje pirmą kartą pasirodė prieš 23 metus, tad vaikų tėveliai patys turėtų prisiminti siužetą, o vaikučiai - viską pamatyti savomis akutėmis. Tačiau trumpai priminsiu, kad tai pasakojimas apie kengūriuką ir beždžionėlę, kuriuos iš šiltų kraštų pagrobė du plėšikai - Dudulis ir Gugulis - norėdami juos parduoti zoologijos sodui ir užsidirbti pinigų. Tačiau ar jiems, vedamiems godumo, pavyko paminti drąsą, norą gyventi savo namuose ir nugalėti draugystės jėgą, sužinosite atvykę į šią muzikinę pasaką.

Labai patiko spektaklio dekoracijos, kurios, tik pamačius, privertė aiktelėti iš nuostabos. Nemaniau, kad taip paprastai galima sukurti tą gerai pažįstamą vaikystės vaizdą, tinkantį visiems, nepaisant to, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, su unikalia asmenine patirtimis ir praėjusia vaikyste. Patiko spektaklio garso takelis ir atliktos dainos, nes jos paprastos, lengvai suprantamos, tačiau puikiai atspindinčios veikėjų jausmus, kas palengvino vaikams mėgavimąsi vaidinimu. Taip pat patiko kostiumų unikalumas, nes net ir moderniu požiūriu pažvelgus į gyvūnų kostiumus, nebuvo sunku atpažinti, kas yra kas (o tai jau tampa retenybe, nes modernistinis teatras mėgsta naudoti modernius kostiumus, iš kurių vaikams sudėtinga atpažinti veikėjus). Bet labiausiai sužavėjo aktorių vaidyba. Dar eidama link teatro svarsčiau, kaip aktoriai vertina galimybe vaidinti vaikams skirtame spektaklyje, juk tai visiškai nerimta, netgi juokinga, tad buvo įdomu, kaip jie su tuo susidoros ir... pavyko puikiai! Scenoje mačiau drąsius, savęs netausojančius ir rizikuojančius aktorius, kurie tą valandą vaikams sukūrė stebuklą, leido jiems patikėti pasakojama istorija ir patiems įsijausti į veikėjų vietą. Salėje vis girdėjosi vaikų paraginimo ir pagalbos žodžiai veikėjams, o tai jau turėtų būti nemenkas įvertinimas, nes nėra nieko nuoširdžiau nei vaikų emocijos. Aplodismentai!

Nepamenu, kada paskutinį kartą buvau tokiame tikrai vaikiškame spektaklyje, kupiname spalvų, žaismingumo, įdomių dekoracijų ir nepaprastos muzikos. Visa tai sukuria ypatinga atmosferą, nukeliančią vaikus į kengūriuko ir beždžionėlės gelbėjimo istoriją bei grąžinančią suaugusiuosius į jų vaikystės dienas, kuomet jie dar nebuvo tokie užimti rutinos ir mokėjo svajoti. Pats spektaklis panašus į kažką nerealaus, tačiau labai artimą, pažįstamą ir mielą. Juk visi turėjome tą draugą, dėl kurio galėjome daug ką padaryti, gelbėjant jo "kailį". Visa tai mums primena senai pamirštą tiesą, kad draugystės jėga yra nepaprastai stipri ir niekas, o tuo labiau materija, netgi šiuolaikiniame sukomercintame pasaulyje jos negali nupirkti. Tai yra viena pagrindinių gyvenimiškų vertybių, kurią jau nuo mažų dienų reikia ugdyti, kuriant geresnę visuomenę. Dėl visų šitų išvardintų "bonusų" spektaklį vertinu teigiamai ir tikrai siūlau jį pamatyti visiems vaikučiams, kad jie žinotų, jog gyvenime yra ne tik kompiuteris ir televizorius, bet dar ir toks stebuklingas dalykas kaip teatras. Taip pat suaugusiesiems, kurie prieš porą dešimtmečių matė šį spektaklį būdami vaikais, kad pažvelgtų į jį naujai, suaugusiojo akimis. Arba tiems, kurie nori grįžti į vaikystę, pasimėgauti teatru ir praleisti laiką tarp vaikų, kurie vis dar nepamiršo, kaip reikia būti nuoširdžiais. 

 

Daugiau informacijos apie šį spektaklį bei nuotraukas rasite ČIA

Spektaklio režisieriaus komentarą rasite šiame VAIZDO ĮRAŠE 

Visą kitą aktualią informaciją, o kartu ir kito spektaklio datą, rasite ŠTAI ČIA 

P.S. Spektaklis trunka 1 valandą, tačiau per visą tą laiką nei vienas vaikas nepasiprašė išeiti iš salės dėl nuobodumo ar nuovargio, o tai daug ką reiškia.

Marko Ravenhilo "Baseinas (be vandens)" arba kas nutinka, kai nori išgirsti seniai negirdėtą tiesą

Nepaprastai šaltas sausio 7-osios vakaras. Termometrų stulpeliai rėksmingai praneša apie žemesnę nei įprasta temperatūrą ir pataria kuo šilčiau apsirengti. Važiuojant teatro link atrodė, kad miesto centre staiga sustojo laikas, o apie gyvybę bylojo tik spalvotomis lemputėmis papuošti kavinių langai. Turbūt ir teatro mėgėjus išgąsdino visą kūną kandžiojantis šaltukas, tačiau ištikimiausieji susirinko. 

Veiksmas prasideda pasakojimu apie grupę menininkų, kurie nuo senų laikų yra draugai. Vienos iš jų vyras miršta, susirgęs vėžiu, tačiau ši liga tuo neapsiriboja - "suėda" iš vidaus ir pačią moterį, kuri apie savo ligą sužino po vyro netekties. Grupė žmonių, vadinantys save draugais, susirenka į krematoriumą atsisveikinti su mirusia drauge, tačiau ten netikėtai (nors ji kadaise ir buvo viena iš tų draugų) pasirodo Ji. Dėl netikėtos draugų nuostabos, Ji ilgai neužsibūna krematoriume, tačiau po kurio laiko, prisiminusi senus laikus, nusprendžia pasikviesti juos į svečius. Viena iš priežasčių - naujas baseinas namuose. Draugai, kartu prisiminę patirtas smagias akimirkas ir ankstyvos jaunystės laikus, padaugina alkoholio ir, Jai ištarus slaptažodį "eikime nuogų maudynių", visi pasileidžia prie baseino. Viskas, atrodo, būtų buvę gerai, jei ne vienas baseino berniuko neapdairus veiksmas. Ir tikroji istorija prasideda skrydžiu virš tų, kuriuos Ji laikė draugais...

Tai spektaklis apie pavydą ir panieką tiems, kurie išdrįsta kelti sparnus virš kolektyvinės sąmonės užvaldytos masės. Žmogus tampa neapykantos objektu, jei nusprendžia būti kitokiu, siekti savų tikslų bei tapti žinomu, turtingu bei įtakingu, o tai prieštarauja tų įsitikinimams, kurie iš gyvenimo nori tik to, ko nori ir visi. Vardan buvimo "kaip visi", žmogus ryžtasi paminti žmogiškumą, meluoti sau ir kitiems, apgaudinėti aplinkinius (šiuo atveju, draugę), mirti iš pavydo, nes tik tokiu būdu jis gali patenkinti savo nepasotinamą ego. 

Šis spektaklis ypatingas ne tik tuo, kad yra pirmą kartą materializuojamas Lietuvos teatro scenoje, bet ir savo originalumo. Jame nėra pagrindinių ar antraeilių vaidmenų. Veikėjai neturi išskirtinių charakterių, o jų asmenybės nėra nuspalvintos įvairiomis spalvomis. Spektaklyje naudojamos minimalios dekoracijos, nors jų efektyvumas labai didelis. Spektaklyje plačiai naudojama judesio teatras, daug akrobatinių judesių, kas tik sustiprina spektaklio mintį. Veikėjai istoriją pasakoja lyg dainuodami pagal muzikinį foną, emocijas - šokdami. Visa istorija kupina tų jausmų, apie kuriuos (turbūt) mes nenorėtume žinoti, nes tai susiję su žmonėmis, kuriuo laikome draugais. Geriausiai šį vaidinimą apibūdina sena, tačiau nepaprastai teisinga frazė - draugą nelaimėje pažinsi. 

Spektakliui rašau stiprų 10/10, nes: labai patiko judesio teatras, kuris kartais buvo iškalbingesnis už tūkstančius žodžių; turbūt dar neteko matyti pjesės, parašytos kolektyvinės sąmonės forma, o tai labai sužavėjo dėl realybės visuomenėje; tai nebuvo lengvas ar "tuščias" spektaklis, kuriame pakanka 10 minučių ir jau žinai, kaip jis baigsis ir koks jo moralas; aktoriai vaidino nuostabiai, nuoširdžiai ir netausodami savęs; jame radau save nuo galvos iki kojų pirštelių. Jame supratau dalykus, kurie man jau ilgą laiką nedavė ramybės, ir tai pagaliau padėjo suprasti, kodėl kai kurie žmonės vienaip ar kitaip pasielgia tam tikrose situacijose. Manau, kad atsakymų gavimas ir traukia mane dar kartą grįžti ir pasinerti į "Baseiną (be vandens)".

Turbūt pirmą kartą nežinau, kam konkrečiai rekomenduočiau pamatyti šį spektaklį. Turbūt visiems. Kiekvienas žiūrovas tampa ne tik istorijos liudininku, bet ir teisėju, perleisdamas viską per savo vertybių prizmę. Tai nėra patogus spektaklis, džiuginantis daugybę žmonių, anaiptol, jis gali nepatikti, o galbūt ir kelti pyktį, nepasitenkinimą neva veltui praleistu laiku teatre, nepaisant to, kad pjesė parašyta kolektyvinės sąmonės forma. Nes tie, kurie apsiriboja visuotine sąmone, to nepripažins,  o tie, kurie išsiskiria iš minios - nenorės pripažinti, kad draugai, kurie jį supa, vis dėlto nėra draugai. Manau, kad kiekvienas, kuris turi pakankamai drąsos pamatyti savo gyvenimą iš šalies, turėtų pamatyti būtent šį vaidinimą. 

Daugiau informacijos apie jį spektaklį rasite ČIA

JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRO TINKLAPIS

Tom Jones ir Harvey Schmidt miuziklas "Fantazuotojai" ("The Fantasticks")

Lapkričio pabaiga, o jei tiksliau - lapkričio 27-osios vakaras. Šaltukas, žaismingai nudažęs žmonių veidus švelniu raudoniu, skatina paspartinti žingsnius link Juozo Miltinio dramos teatro tuos, kurie rankose spaudžia bilietus į šio vakaro premjerą. Salėje gausiai renkasi žiūrovai, tarp jų - gausus būrys teatro aktorių, atėjusių pasigrožėti kolegų sunkaus darbo vaisiais. John Staniunas režisuoti "Fantazuotojai" - taip vadinasi ypatinga premjera, sutraukusi beveik pilną salę žmonių. Susirinkusiųjų šurmulys nutyla vos pradėjus gęsti salės šviesoms.

Spektaklis prasideda nebylia scena, kurios metu scenoje pasirodo visi aktoriai, dalinasi reikalingus atributus, perstato dekoracijas į reikiamas vietas ir tik po kurio laiko pasigirsta pianino muzika. Pasakotojas papasakoja apie kiekvieną iš veikėjų bei trumpai nupasakoja situacijos esmę. Metas - 20-metis biologijos studijų studentas, ganėtinai sumanus vaikinas, kiekvieną laisvą dieną leidžiantis su kaimynystėje gyvenančia šešiolikmete Luiza. Abu jaunuoliai yra be proto įsimylėję vienas kitą, tačiau šiai meilei trukdo jų tėvai. Pastarieji jau nuo neatmenamų laikų yra susipykę ir turbūt jau patys pamiršo to pykčio priežastį, tad jaunuoliai susitinka medyje, skiriančiame jų namų kiemus. Kartą jie susiruošė kartu nukeliauti į mišką, šviečiant pilnačiai ir romantiškai praleisti laiką, tačiau ten jų laukia netikėtumas. Atrodo, po šio įvykio turėjo būti dedamas taškas ant laimingos pabaigos, tačiau viską pakeičia netyčia išaiškintas tikrasis tėvų ketinimas.

Tai istorija apie pirmąją ir pačią tikriausią meilę, apipintą fantazijomis ir tyrais jausmais. Spektaklyje "Fantazuotojai" jaunuolių Luizos ir Meto meilė perteikiama lyg Romeo ir Džiuljetos - beprotiškai stipri ir atimanti regėjimo dovaną, tačiau neišvengianti artimųjų bei pačio likimo keliamų kliūčių. Gyvendami fantazijose, jie susikuria nuostabų pasaulio vaizdą, tačiau išaiškėjus slaptiems tėvų kėslams, jaunuoliai pradeda matyti realybę, kurioje Metas nėra didvyris, apgynęs Luizą nuo užpuolikų, o Luiza tėra paprasta šešiolikmetė, gyvenanti kaimynystėje. Pora išsiskiria ir kelią vienas į kito širdį randa tik tuomet, kai pažinę pasaulį pajaučia skirtumą tarp skaudžios realybės ir fantazijų. 

Ši premjera yra ypatinga ne tik savo kultūrine verte, bet ir daugybe pirmų kartų. "Fantazuotojai" pirmą kartą yra statomi Lietuvoje, nors originali "The Fantasticks" premjera įvyko 1960 m. Niujorke ir neseniai atšventė 20 000- ąjį pasirodymą teatro padangėje. Tai pirmas kartas, kai į Juozo Miltinio dramos teatro sceną kaip aktorius žengia dainininkas Vaidas Baumila. Taip pat tai pirmasis John Staniunas režisuotas spektaklis Juozo Miltinio dramos teatre (ir, tikiuosi, ne paskutinis). 

Kalbant apie dekoracijas, jos buvo ganėtinai minimalios ir šiek tiek primenančios remontuojamą patalpą dėl aukštų metalinių konstrukcijų. Jos nėra įmantrios, prabangios ar išskirtinės. Netgi vaizduojama pilnatis buvo panašesnė į paprastą ir neišvaizdų šviestuvą. Tačiau visa tai paliko labai daug vietos kiekvieno žiūrovo vaizduotei, o tai yra labai didelis dalykas šiuolaikiniame pasaulyje, kur įprasta viską padaryti už žmogų. Atvirai sakant, nemačiau ten nei grubaus metalo, nei į tikrą nepanašaus mėnulio - mačiau nepaprastai gražius vaizdus, sukurtus gyvos pianino muzikos, scenoje alsuojančios meilės bei sentimentalių prisiminimų. Tiesa, nėra nieko geriau nei stebint "gyvą" teatrą girdėti "gyvą" pianino muziką, kuri paliečia ne tik žmogaus širdį, bet ir sielą. 

Nors spektaklis labai patiko, apie jį pasakoti man yra kiek sudėtinga. Galbūt dėl to, kad jame dėmesys skiriamas jausmams, o ne veiksmams ar estetinei išvaizdai, o galbūt dėl sentimentalių prisiminimų, kurie yra tiek fantastiški, kad juos būtų sunku aprašyti. Kiekvienas mes meilę apibūdiname kitaip, o vieno pačio teisingiausio apibūdinimo nėra, todėl vertėtų visa tai patirti pačiam žiūrovui. Miuziklas turi gilią mintį, kurią žiūrovas gali interpretuoti kiek skirtingai, tačiau esmė lieka ta pati - " kad be kančios tuščiavidurė širdis". Šį spektaklį rekomenduočiau tiems, kurie nori prisiminti savo pirmąją meilę ir jos fantazijas. Taip pat tiems, kurie yra įsimylėję, mylintys ar išsiilgę meilės, tikintys meile ar tiesiog norintys pasimėgauti miuziklu teatro scenoje. Turbūt tai pirmas mano matytas miuziklas teatre, tačiau posakis "pirmas blynas būna prisvilęs" šį kartą nepasiteisino. Esu laiminga, kad turėjau galimybę pamatyti šį spektaklį ir tikiu, kad dar ilgai gyvensiu tuo jausmu, kuris buvo pažadintas "Fantazuotojų" dėka.

Tiesa. Nors teatro scenoje mėnulio pilnatis nebuvo panaši į tikrą, ir galbūt teatro kritikai tai pavers didžiausiu spektaklio minusu, visa tai yra niekai, nes būtent lapkričio 27-osios vakarą, kuomet žiūrovai po spektaklio išėjo į kiemą, išvydo didžiulę pilnatį, kuri lyg patvirtino, kad viskas, ką matėme teatre, yra fantastiškai realu.

Daugiau informacijos apie šį miuziklą rasite ČIA
Informaciją apie teatrą ir rodomus spektaklius rasite ČIA

Romualdo Granausko "Rūkas virš slėnių" arba meilės istorija, kuriai nebuvo lemta sukeisti aukso žiedus

Spalio 23- osios vakaras. Link teatro juda daugybė žmonių, nešinų įvairiausių spalvų ir rūšių gėlių. Netyčia išgirstu tylų ir nedrąsų vyrų pokalbį apie būsimą spektaklį, išsakant lūkesčius grįžti į mokyklos suolą ir prisiminti kadaise skaitytą romaną. Žmonių veiduose matau šiek tiek vaikišką, o galbūt ir nostalgišką laukimą, kuomet teatro salėje užges šviesos ir visi kartu nusikelsime į tarpukario Lietuvą bei pasinersime į nepaprastą meilės istoriją, savotiškai būdingą tik tiems laikams. Apsidairau ir apsidžiaugiu - dar net neprasidėjus spektakliui vienas iš mano lūkesčių buvo išpildytas - ant rankų pirštų galėjau suskaičiuoti laisvas vietas salėje. Ir lyg tyčia, lyg norėdamos atkreipti į save dėmesį, šviesos užgęsta vėliau, nei prasideda veiksmas.

Veiksmas prasideda tarpukario Lietuvoje. Po ilgų ir sunkių metų Amerikoje, užsidirbęs šiek tiek pinigų, į savo gimtą kraštą - Nausodę - grįžta viengungis Petrošius. Jis nusprendžia visas savo santaupas panaudoti kilniam tikslui ir pastato Nausodės kaime pradžios mokyklą. Pasamdo du mokytojus, kurie, ilgai netrukus, įsimyli vienas kitą. Mokytojos iniciatyva, Petrošius persižegnoję ir skambina pirmąjį skambutį, kviečiantį vaikus mokytis naujoje mokykloje. Tačiau istoriniai veiksniai smarkiai pakeičia kaimo gyvenimą, vertybes, charakterius. Vaikų meilei, užgimusiai mokyklos suole, laikas iškelia daugybę kliūčių... 

Tai istorija apie beprotišką Mildos Marijos ir Jono, mokytojų sūnaus, meilę, kuri nepaiso jokių taisyklių. Kaip teigia Milda Marija, ji yra ypatinga, nes jos du vardai byloja apie turimas dvi sielas, kurios yra viena kitai priešingybės. Todėl Jonukui (kaip jį vadina Milda) sunku suprasti jos poelgius. Gimę tą pačią dieną, gyvenę ir augę kaimynystėje, kartu ėję į mokyklą, patyrę daug pirmų kartų, jie visą gyvenimą būna šalia vienas kito, tačiau ne kartu. Kad ir kaip juos betalžytų likimo kirčiai, Jonas ir Milda vienas kitą palaiko sunkiu metu, ir kai jau atrodo, kad jų keliai išsiskyrė, likimas vėl juos suveda. 

Šis spektaklis pastatytas nestandartiniu formatu, t.y. teatras teatre. Toks būdas leido lengviau atspindėti skirtingus Lietuvos istorijos laikotarpius, pavaizduojant to meto madas, besikeičiančias vertybes ir kitus svarbius dalykus, tokius kaip nuotraukų darymas "atminimui", paminint, ką anksčiau ant nuotraukų rašydavo žmonės, deficitinės prekės ir taip toliau. Tačiau toks formatas neįprastas, tad buvo sunku įsijausti į kuriamą istoriją, vis trikdė tie režisieriaus įsikišimai, teatro "virtuvės" vaizdai, režisieriaus nurodymai ir aktorių pamąstymai. Žinoma, buvo vietų, kur tai padėjo, bet didžiąja dalimi tik kišo koją. Įsijausti pavyko tik įpusėjus antrai spektaklio daliai, kuomet pagaliau pavyko savo susitelkimą nutaikyti tik į kuriamą istoriją. Dar patiko nestandartinis sprendimas spektaklio metu filmuoti aktorius iš arti. Galbūt tai pirmas spektaklis, kurio metu iš arti pamačiau kiekvieną veido išraišką, pilną emocijos, kurią priėmiau kaip savą. Taip pat tai leido žiūrovui palyginti, kaip atrodo gyvas teatras, ir kaip jis atrodo žydrajame ekrane, kas, mano nuomone yra ganėtinai svarbu, nes šiuolaikinis žmogus mažai vertina gyvo teatro teikiamą naudą sielai.

Patiko minimalios dekoracijos ir vaizdai ant baltos, beveik perregimos medžiagos sienos, kuri man kėlė asociacijas su vestuvėmis, laisve, tyrumu. Su visu tuo siejosi ir rodomi vaizdai, kuriuose berniukas dviračiu vežė mergaitę, mokinių nuotrauka prie naujos mokyklos, mokytojų meilės vaizdai. Visa tai taip paveikė širdį, kad vietomis ir viena kita ašara nuriedėjo skruostais.

Kalbant apie ašaras, viena ir labai didelė nuriedėjo, kuomet mokinukė Marija giedojo Tautiškąją giesmę. Bet ne tik dėl to, kad maža mergaitė, kuri dar nežino visų suaugusiųjų pasaulio purvų, sugiedojo iš visos širdies tyru balseliu, bet ir dėl jos likimo šioje dramoje. Kaip jau anksčiau esu minėjusi, kiekvienas spektaklis turi tam tikrą savo vizitinę kortelę, kurią prisiminus, lengva atsiminti visą spektaklį. Tiesiog mėgstu įsiminti tam tikrą detalę, kuri mano atmintyje visam laikui susiejama su spektakliu. Taigi, šis spektaklis nebuvo išimtis, tad jo vizitinė kortelė yra garso takelis. Dar dabar mintyse skamba ta paprasta, tačiau tiek daug reiškianti melodija, kuri vis primena apie spektaklį. Manau, ji dar ilgai neduos man ramybės.

Taigi, šį spektaklį vertinu puikiai. Išėjus, dar ilgai norėjosi tylėti, apmąstyti viską, peržvelgti savo vertybes ir persidėlioti prioritetus. Visuomet maniau, kad gimiau per vėlai, todėl ši istorija man tokia artima, tokia miela ir kartu tokia skaudi. Kam rekomenduočiau? Tiems, kurie nori grįžti į savo vaikystės kaimą, medinį mokyklos suolą, prisiminti pirmąją meilę ir pirmus bučinius; tiems, kurie labiau mėgsta žiūrėti nei skaityti; visiems tiems, kurie mėgsta nebanalius, šiek tiek rimtesnius ir "netuščius" spektaklius. O šiaip tai visiems, kurie myli ir gerbia teatrą. Pridėjusi ranką prie širdies galiu drąsiai sakyti, kad tai yra vienas geriausių mano matytų spektaklių, į kurį norėčiau nueiti dar šimtą kartų. 

Labai tikiuosi, kad tai sudomino būsimą žiūrovą, kuris norės pats patirti viską, apie ką rašiau šioje recenzijoje. Nes mes kiekvienas teatrą suprantame savaip.

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite ČIA

Daugiau apie Juozo Miltinio dramos teatrą, jo aktorius bei repertuarą rasite štai ČIA

P.S. šio spektaklio premjeroje lankėsi ir Seimo narė Rasa Juknevičienė, o po spektaklio visa salė net neabejodama aktoriams plojo atsistojusi. Ir nei vienas žmogus neišėjo anksčiau nei pasibaigė spektaklis. Iš girdėtų kalbų sprendžiu, kad žiūrovai liko patenkinti ką tik išgyventu spektakliu. Galbūt tai yra paskata ir Tau, brangus skaitytojau, apsilankyti šiame spektaklyje?

Šis bei tas naujo

Naujas rudens mėnuo. Auksinis metų laikas pagaliau įgavo pagreitį, nuogindamas tvirtai stovinčius medžius, o parkus apklojo auksine lapų antklode, išlaisvinančia nuo kasdienybės pavargusių žmonių vaizduotes. Taip norisi bėgti per tą lapų jūrą ir rėkti džiugius žodžius visam pasauliui, tačiau prisimeni, kad šis bei tas naujo ir mano pasaulyje. Žinoma, ne visada naujienos būna džiugios, todėl šį kartą nesikvatoju, o tik lupų kampučiais nusišypsau. Bet viskas bus gerai. Nes kol tikiu, man mažiau skauda. 

Laukia ir naujas spektaklis. Spalio 23-osios vakarą į dienos šviesą išlįs pagal Romualdo Granausko romaną pastatytas spektaklis "Rūkas virš slėnio". Šio spektaklio tėvas - režisierius Raimundas Banionis, o aktorių sąrašas kaip niekad ilgas ir įvairiapusiškas. Žavėjausi spektakliu, kuriame pirmą kartą pasirodė jaunieji teatro aktoriai bei senbuviai, tad šį kartą tikiuosi dar geresnių įspūdžių. Tiesa, lūkesčius stiprina ir tai, kad labai mėgstu lietuvių rašytojų kūrinius, kuriuos mums reikėjo skaityti mokykloje, pamatyti teatro scenoje. Pagalvojus apie artėjančią premjerą, mintyse išnyra lūkestis pamatyti pilną ar bent jau beveik pilną teatro salę teatro ištroškusių sielų, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių susirinks į vieną vietą, kad kartu nusikeltų į tarpukario kamuojamą Lietuvos provinciją. Tikiuosi, ir jūs ten būsite.

Kadangi mūsų visuomenė labiau pratusi imti nei duoti, o, pasak Gandžio, pasaulį keisti reikia pradėti nuo savęs, pasižadu bent jau savo įspūdžiais, patirtomis emocijomis ir rekomendacijomis pasidalinti su šio BLOG'o skaitytojais ir savo Facebook draugais, ir tai pasižadu padaryti per 3 dienas po spektaklio (žinoma, jei pakaks laiko viskam susidėlioti į savas vietas). 

Labai labai labai tikiuosi, kad dėl naujienų teatre tai nebus paskutinis kartas, kuomet galiu dalintis savo įspūdžiais su kitais žmonėmis, skleisti teatro nešamą žinią ir kviesti žmones patirti tai, ką patyriau aš teatre. Laikau kumščius.

"Prancūziškos skyrybos". Sakoma, kad bučiuotis reiškia kalbėti meilės kalba....

Pagaliau atėjo premjeros diena, kurios su nekantrumu laukiau jau daugiau nei mėnesį. Lyg gamta būtų žinojusi apie mano laukimą ir padovanojusi gražią dieną premjerai. Taigi, rugsėjo 12-osios vakaras, link teatro skuba daugybė žmonių. Tradiciškai, komedijos žanro premjerų metu salėje būna laisvos vos kelios vietos, ir ši premjera nėra išimtis. Ieškodami savo vietos, nurodytos bilietuose, pasiklydę žiūrovai tarpusavyje pajuokauja, salėje girdisi švelnus klegesys, kas suteikia jaukią atmosferą salėje. Visi susirinkusieji su nekantrumu laukia, kol prasiskleis scenos užuolaidos ir pasinersime į naują, dar niekur nematytą istoriją. Tą vakarą mūsų laukė Dainiaus Kazlausko režisuota komedija "Prancūziškos skyrybos".

"Sutikit, kiekvieno mūsų svajonė - patirti poetų apdainuotą tikrą MEILĘ. Svaiginančią, aistringą ir amžiną. To siekė ir mūsų šiandienos herojai - Bernaras ir Žaklin.<..>" - tokiais pasakotojo žodžiais prasideda spektaklis. Scenoje stovi vyras ir moteris: Bernaras ir Žaklin. Bernaras Belmanas yra garsus Paryžiaus advokatas, o Žaklin Belman - garsi stomatologė, visuomet sulaukianti nemažai klientų ir jų gerų atsiliepimų. Abu jie jau daugybę metų yra kartu, tačiau šiuo metu jų santuoka kabo ant plauko - poros santykiai krypsta link skyrybų. Apie tai byloja butas, padalintas pusiau ryškiai raudona linija, kurios nevalia peržengti, o jei taip nutinka, įsijungia signalizacija. Ponia Belman nesileidžia į tiesioginį pokalbį su Bernaru, tad jiems kartais tarpininkauja liokajus Viktoras, rafinuoto humoro mėgėjas. Tyla nutraukiama tuomet, kai Bernaras pradeda kalbėti apie skyrybų procesą, kuo apsidžiaugia Žaklin. Tačiau tai nebūtų prancūziškos skyrybos, jei viskas vyktų taip paprastai. Netrukus pasirodo abiejų "atsarginiai variantai" - fotomodelis Mimi ir aktorius Roberas. Pastarieji apsigyvena Balmanų namuose. Ir tuomet prasideda tikroji komedija...

Tai istorija apie tikrą meilę, kurioje dingsta jausmai ir jų atgimimui reikia stipraus spyrio, kad viskas suliepsnotų vėl naujai. Pora, kuri vienas kitą rado jau smėlio dėžėje, pamiršo, kas yra toji meilė ir kodėl jie kartu, todėl turėjo vienas kito netekti bent trumpam, kad visa tai prisimintų. Ši istorija pagardinta lengvu ir rafinuotu humoru, sukuriant komišką, tačiau gyvenimišką situaciją ir stebint, kaip viskas išsispręs. Spektaklio nuotaiką kuria žaismingi dialogai, sparnuotos veikėjų mintys bei kitos detalės, susijusios su spektaklio pateikimu. Spektaklis lengvai žiūrisi, nes neturi užslėptos minties, dialogai šiuolaikiški, aktualūs bene kiekvienam žiūrovui, tuo tarpu lengvo humoro dozė viskam suteikia galimybę pasijuokti iš savęs, atradus kažką panašaus į savo gyvenimo situacijas (juk teatre mes randame save).

Šis spektaklis išsiskyrė tuo, kad jame yra dar vienas spektaklio aprašyme nepaminėtas veikėjas. Tai - pasakotojas. Turbūt tai pirmas mano matytas spektaklis, kuriame yra pasakotojas. Mano nuomone, jis svariai prisidėjo prie spektaklio sėkmės, nes būtent jis sukūrė savotišką spektaklio atmosferą, pridėjo humoro bei paaiškino tam tikras detales, kas tikrai palengvino spektaklio žiūrėjimą. Taip pat į atmintį įsirėžė jau minėta raudona linija, dalinanti Belmanų butą į dvi dalis bei reakcija, kurios sulaukiama, peržengus neleistą ribą. Originalu ir nematyta. 

Kalbant apie aktorius, prieš spektaklį buvau kiek nusiminusi, kad aktorių sąraše nėra didžiai gerbiamos komedijų meistrės Ingos Talušytės pavardės. Susidariau išankstinę nuomonę, kad neva spektaklis, o ypač komedija, bus nieko verta be šios nuostabios aktorės, tačiau po spektaklio pakeičiau nuomonę, mat ši istorija reikalavo švelnaus ir vos juntamo humoro, ką puikiai įgyvendino spektaklio aktoriai, o komedijų meistrei būtų sunku tik truputį juokauti. Su didžiausia pagarba tai rašau ir su nekantrumu lauksiu spektaklio, kuriame vaidins minėtoji aktorė. Tuo tarpu giriu ir lenkiuosi aktoriams, kurie puikiai susidorojo su užduotimi. BRAVO!

Nors galėčiau rašyti ir rašyti apie šią premjerą, reikia šį bei tą palikti ir būsimam žiūrovui. Taigi, spektaklį vertinu labai gerai (9/10), nes tobulybei ribų nėra (čia jau akmuo į mano daržą). Smagu, kad po pertraukos į teatro sceną grįžta Dainiaus Kazlausko režisuoti spektakliai, jau buvau pasiilgusi jų. Kam rekomenduočiau? Visiems, kurie nori pabėgti nuo rutinos, pakeisti namų aplinką ir pasinerti į kitos kultūrinės terpės žmonių problemas bei palyginti jas su savomis. Taip pat tiems, kurie mėgsta lengvus spektaklius kaip atsipalaidavimo priemonę nuo darbų, tiems, kurie mėgsta komedijas bei tiems, kurie tiesiog pasiilgo teatro. 

P.S. jei jau dvi premjeros dienas iš eilės spektaklis sutraukia pilnas sales žmonių, galbūt jis visgi vertas Jūsų dėmesio, gerbiami žiūrovai? Jei taip, lauksime Jūsų teatre.

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite ČIA

Diagnozė - TEATRAS

Na ką, pagaliau prasidėjo naujas Juozo Miltinio dramos teatro sezonas (tiksliau, spektakliai buvo rodomi jau rugpjūčio pabaigoje, tačiau tik šiandien sugebėjau prisiversti susikoncentruoti darbui ir prisėsti prie kompiuterio). Neslėpsiu savo jaudulio, nes to laukiau visą vasarą dėl kelių priežasčių: 1. šis sezonas išsiskiria iš praėjusių tuo, kad į teatrų padangę grįžta su trenksmu - net trimis premjeromis, kurios patenkins visų žiūrovų skonius (bet apie tai kitą kartą); 2. vien jau rugsėjo mėnesį bus rodoma daugiau nei 15 spektaklių, ką jau kalbėti apie kitus mėnesius, tad savaitgalio vakarai jau suplanuoti; 3. tiek protas, tiek siela trokšta vadinamojo "kultūrinimosi" ir dvasinio (vertybinio) tobulėjimo, kas labai puikiai pavyksta būtent teatre, na o kas gali būti geriau už savo miesto teatrą (šypsena). 

Kaip ir minėjau, Juozo Miltinio dramos teatras savo sezoną pradės trimis premjeromis - "Prancūziškos skyrybos", "Rūkas virš slėnių" ir "Romantikai". Vieną iš šių premjerų pamatysiu jau šį vakarą, tad tradiciškai pasižadu, kad per 3 dienas po spektaklio pasidalinsiu savo įspūdžiais, susijusiais su šiuo spektakliu šiame BLOG'e bei savo "Facebook" paskyroje. Skaitytojau, jei skaitai šį įrašą, kviečiu Tave šį vakarą (09.12) arba rytojaus vakarą (09.13) praleisti teatre ir pasimėgauti ypatinga premjeros atmosfera teatro salėje. Jei nepavyks tomis dienomis, Tavęs teatras išskėstomis rankomis lauks spalio (ypatingai 10.23 -24 dienomis) ir lapkričio (ypatingai 11.27 - 28 dienomis) mėnesiais. Susimąstyk ir skirk savo laiką tam, kad suteiktum malonumą savo sielai bei turiningai praleistum šaltą ir niūrų rudens vakarą.

Taigi, po ganėtinai keistos vasaros, grįžtu į darbą. Tikiuosi, kad jokie likimo vingiai nepakiš kojos ir netrukdys kuo daugiau nuveikti visuomenės ir teatro labui. O jei ir iškils sunkumų, teks juos kaip nors apeiti. Nes tikėjimas, tvirta valia ir noras būti gamintoju, o ne vartotoju yra varomoji jėga link geresnės visuomenės. O Tu, žmogau, kokį kelią pasirinksi?