Michaiło Durnenkovo "KARAS DAR NEPRASIDĖJO". Bet ar tikrai mes nekariaujame??

Atsižvelgiant į vykdomą teatrinį projektą "Russia today" ir šio spektaklio priklausomybę nuo jo, šį kartą pradėsiu taip... Taigi, Vladimiro Iljičiaus Lenino gimimo dienos išvakarėse, Juozo Miltinio dramos teatras pasiruošė plačiai visuomenei pateikti šio teatro scenoje dar nematytą reiškinį - vienos dalies žaidimą, pavadinimu "KARAS DAR NEPRASIDĖJO". Įžengus į mažąją teatro salę, kurioje buvo numatytas spektaklis, ant didžiulio ekrano galima buvo pastebėti šio spektaklio aktorių prisistatymus. Galbūt dėl to, o gal tiesiog dėl žmogiško drovumo salėje lėtai ir lyg nenorėdami įžeisti teatro dvasių rinkosi žiūrovai, užpildę visą salę. Vien jau nuo minties, kad šiame spektaklyje vaidins tokie šaunūs aktoriai, spurdėjau iš nekantrumo vos tik paskelbus apie šio spektaklio premjerą, tad pritemus šviesoms salėje, atvėriau savo sielą tam, kas manęs laukė beveik dvi valandas.

Taigi, vienos dalies žaidimas. Aktoriams įžengus į sceną, kaip ir kiekvieno žaidimo pradžioje, yra paaiškinamos taisyklės: ant lentos pakabinama 12-kos situacijų pavadinimai, kurias žiūrovai ir pamatys šį vakarą. Viskas būtų lyg paprastame spektaklyje, jei situacijos eitų viena po kitos, tačiau tai - žaidimas, todėl situacija pasunkinama - metami kauliukai, taip atsitiktinumo būdu išrenkama situacija, kuri dabar bus suvaidinta. Tačiau tai dar ne viskas. Išrinkus situaciją, visi aktoriai taip pat meta po kauliuką ir tas ar tiems, kuriems iškrito didžiausias skaičius, vaidins iškritusią situaciją. Pagalvosite, kad tai gali būti apgaulė, kokia nors tai iliuzija ar šiaip pokštas, bet norėdami paneigti bet kokias kylančias abejones, aktoriai kauliukus duoda mesti žiūrovams. Taip pat žiūrovai savo iniciatyva gali parinkti ir kitą vaidinamą situaciją, pakeisti aktorius, o galbūt kitų aktorių paprašyti suvaidinti tą pačią situaciją. Tokiu būdu žiūrovas tampa savotišku spektaklio šeimininku, žaidimo forma spręsdamas jo linkmę ir taip pats dar labiau įsitraukdamas į pasakojamas istorijas.

Tai spektaklis apie karo vertas situacijas, su kuriomis kiekvienas iš mūsų susiduria kasdien, tačiau bandome tai paslėpti ne tik nuo aplinkinių akių, bet ir nuo savęs pačių. Kadangi karo pradžia dar nėra paskelbta, karas tampa savaime suprantamu, tačiau išvengiamu dalyku, todėl imantis tam tikrų priemonių ar būdų, galima gyventi taikiai, saugioje komforto zonoje. Dvylika skirtingų situacijų, kuriose galima atrasti ne tik savo artimą, kaimyną ar draugą, bet neabejotinai ir patį save, pažvelgti į save iš šalies, susidurti su savo baime akis į akį sutikti kamuojantį liūdesį, beviltiškumą, pyktį, pagiežą, vienokį ar kitokį smurtą ir kritiškai įvertinti situaciją. Spektaklio (žaidimo) vieta, laikas ir žmonės nėra apibrėžti, todėl tai pritaikoma skirtingų kartų atstovams ir posakis, kad mūsų laikais taip nebuvo, čia netinka. Situacijos skirtingos savo emocine prasme, situacijomis ir veikėjų charakteriais, tačiau visas jas vienija nujaučiamo karo grėsmė, kurios vis dar galima išvengti, vienaip ar kitaip pakeitus tam tikras elgesio detales.

Karas, pasak Vikipedijos, yra konfliktas tarp valstybių, tautų ir kitų etninių grupių, politinių grupių ar socialinių grupių, kuriame organizuotai naudojami ginklai ir fizinė jėga. Išgirdus šį žodį, turbūt ne vienam žmogui vaizduotėje iškyla kraupūs karo vaizdiniai iš istorijos vadovėlių, dokumentinių filmų ar asmeninės patirties, tačiau visa tai susiję su ginklais, kraujo praliejimu, politiniais žaidimais, nusinešusiais daugybę nekaltų žmonių gyvybių. Šiame spektaklyje/žaidime karas suprantamas kiek kitaip: ginklais tampa žodžiai, kurie it strėlės šauna žmogui tiesiai į širdį, kraujo praliejimas savo emocine verte pakeičiamas skriaudžiamos moters ašaromis, patiriant vyro smurtą, o politiniais žaidimais šiame kontekste paverčiama žmogų supanti aplinka ir esamos aplinkybės. Atrodo, tai nėra tokie baisūs dalykai kaip kad tikrame kare, tačiau būtent tai žudo žmogaus siela, be kurios jis netenka savo prasmės, savo humaniškos prigimties ir laimės gyventi. Pastaruoju metu per žinių laidas dažnai girdime apie karus, vykstančius kažkur toli nuo mūsų, tačiau ar pastebime karą, kuris vyksta šalia mūsų ir kurių dalimi esame mes patys? Vienaip ar kitaip to galima išvengti, pajutus karo pradžios grėsmę, tačiau ar mes esame pakankamai stiprūs ir drąsūs tam? - Tai klausimai, kurie man nedavė ramybės, išėjus iš teatro pastato.

Kalbant apie spektaklio apipavidalinimą, patiko minimalistinės ir universalios dekoracijos, kurios paliko labai daug vietos vaizduotei. Ne paslaptis, kad šiuolaikinė televizija ar kitos meninės raiškos priemonės vartotojui pateikia jau išgrynintą produktą, nepaliekant laisvės interpretacijoms, todėl dažnas šiuolaikinis žmogus yra primiršęs, kaip veikia jo vaizduotė. Būtent minimalistinės dekoracijos ir priverčia tokį žiūrovą rasti tą vaizduotės įjungimo mygtuką savo galvoje ir pasinerti į pasakojamą istoriją. Patiko spektakliui parinktas foninis muzikinis takelis, kuris šiek tiek labiau leido pasinerti į pasakojamas istorijas, gal net šiek tiek hipnotizavo, kas, mano nuomone, šiuo atveju buvo naudinga. Patiko bendravimas su publika (nors įprastai jo nepalaikau), kuris žiūrovams leido maksimaliai pasijusti situacijos valdovais, o dar labiau patiko, kad žmonės išdrįso akis į akį padėkoti aktoriams už jų sukurtą stebuklą mūsų širdyse ir mintyse.

Kaip ir minėjau, tokia spektaklio forma yra inovatyvi Juozo Miltinio dramos teatro scenoje, todėl ją galima įvardinti kaip pilotinį bandymą/eksperimentą, kuris, mano nuomone, tikrai pavyko ir nebuvo prisvilęs blynas. Nors esu labiau konservatyvaus požiūrio teatro atžvilgiu, šis žaidimas man netgi labai patiko. Atvirai kalbant, su mielu noru į šį spektaklį eičiau dar ir dar kartą, nes niekuomet nežinai, ko jame gali tikėtis. Likau sužavėta aktorių profesionalumu ir man taip spaudė širdelę tam tikrais momentais, kad net mintimis teko slėptis nuo to, ką matau (bet tai tik dėl mano asmeninės patirties, išgyvenimų).

Po šios premjeros svarsčiau "o ką gi man reikės parašyti apie spektaklį?", kai spektaklis panašus į nuotraukų albumą, kuriame kiekviena nuotrauka turi savo emociją, savo istoriją ir veikėjus, tačiau neturi vienos linijos, nepaisant to, kad spektakliu likau sužavėta nuo galvos iki pačių kojų pirštelių. Turėjo praeiti kelios dienos minčių susidėliojimui ir dar pora dienų bandymams rašyti, kad dienos šviesą išvystų tai, ką dabar perskaitėte. Jei paprašytumėte manęs papasakoti, apie ką buvo kiekviena iš dvylikos įgyvendintų istorijų, to tikrai negalėčiau padaryti, bet tikrai galėčiau atpasakoti kelias, kurios labiausiai tiko man ir palietė pačias širdies gelmes. Todėl šį spektaklį drąsiai vertinu 10/10, nes jame nieko netrūko, vaidino man labai patinkantys aktoriai, o ir nauji bandymai šioje teatro scenoje yra tik į naudą. REKOMENDUOJU tiems, kurie mėgsta eksperimentus, improvizacijas ir kitokias naujoves teatre; tiems, kurie mėgsta patirti stiprias emocijas, jas perleisti per savo vertybių prizmę ir įsijausti į veikėjų išgyvenimus; ir tiesiog tiems, kurie mėgsta gerą, profesionalų teatrą su dar profesionalesniais aktoriais. Spektaklio metu patyriau visą spektrą skirtingų jausmų, kas labiausiai ir privertė susimąstyti apie savo kasdienybę, apie karus ir jų grėsmę mano aplinkoje ir ką galiu padaryti, kad taip nenutiktų.

Galbūt klystu ir to karo nėra, galbūt tai tik kažkieno išgalvotos metaforiškos konfliktinės situacijos, kurios liečia tik tam tikrą dalį visuomenės, ir jokiu karu net nekvepia. O galbūt skaitydami mano nuomonę Jūs apsidairėte aplink save, ieškodami karinės grėsmės ir su baime žvelgdami į save. Nesvarbu, ar nors vienas iš šių teiginių yra Jums tinkantis, ar ne, svarbiausia, kad įsigytumėte bilietus į šį spektaklį ir patys nuspręstumėte, kas visgi yra tas karas ir ar tikrai nekariaujate?

 

Daugiau apie šį spektaklį rasite ČIA

JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS

Seppo Kantervo "SIENA". Kas būtų jeigu būtų, bet niekada nebus? - Istorijos klodai

Pirmasis balandžio penktadienis, saulėtas ir pavasariškas vakaras. Šis vakaras buvo ypatingas ne tik savo kalendorine prasme, bet ir premjera Juozo Miltinio dramos teatro scenoje trumpu, tačiau skambiu pavadinimu "Siena". Mano nuostabai, tą vakarą teatro salėje buvo laisvų vietų, kas nėra būdinga premjerai, tačiau vėliau supratau, kad taip ir turėjo būti dėl vienos labai svarbios priežasties, bet apie tai vėliau. Taigi, laikrodžiui išmušus lygiai 18 val. salėje vis dar netyla šurmulys. Praėjus bene dešimčiai minučių mandagaus vėlavimo, šviesos salėje vis dar negęsta. Dar po penkių prabėgusių minučių laukimo, susirinkusieji pradeda nerimauti dėl premjeros likimo, tačiau lyg jausdamos vyraujantį nerimą, šviesos pradeda gęsti, žmonių klegesys it mygtuku išjungtas nutyla...

Spektaklis prasideda jaunos merginos grindų valymu pagal rusiško stiliaus muziką. Mergina tvirto sudėjimo, raudonais skruostais, mėlynomis akimis, didele krūtine ir sėdmenimis, apsirengusi tamsiai žalios spalvos drabužiais, išraiškingais antakiais ir į viršų sukeltais plaukais plauna grindis, kaip vėliau paaiškės, slaptame Josifo Stalino bunkeryje. Šioje patalpoje gulsčias stovi senovės Egipto faraono sarkofagas, užrakintas spyna. Baigusi plauti grindis, ji atrakina sarkofago spyną ir atvožus sarkofago dangtį, iš jo iššoka naktiniais drabužiais apsirengęs Adolfas Hitleris. Pastarasis skuba atlikti gamtinius reikalus, nes jau tris paras nebuvo išleistas iš jo likimu tapusios patalpos. Hitleriui atliekant savo reikalus, prigęsta šviesos, į bunkerį paslaptingai įžengia samurajumi apsirengęs kaukėtas, stambaus sudėjimo vyriškis, ginkluotas kardu. Hitleris išsigąsta, bando pasislėpti, tačiau nėra kur - sarkofago dangtis yra per sunkus staiga jį pakelti, todėl tenka akis į akį susitikti su tokiu siurprizu. Pasirodo, samurajumi persirengęs žmogus yra ne kas kitas kaip Josifas Stalinas, panoręs pažaisti su savo belaisviu. Situacijai aiškėjant, Hitleris bando nuneigti faktą, jog nenusinuodijo savo bunkeryje, o yra paimtas į Stalino nelaisvę ir to niekas nežino, išskyrus patį Staliną ir Karlo Markso vaikaitę Klarą. Klara - mergina, Stalino paskyrimu kartu įkalinta bunkeryje su Hitleriu su misija - visokeriopai prižiūrėti Adolfą. Stalinas pagrobia Hitlerį, kad pastarasis jam atsakytų į rūpimus klausimus ir taip padėtų įtvirtinti savo pozicijas pasaulinėje politikos padangėje. Tačiau ar Stalinui pavyksta pasiekti savo tikslą? Ar Hitleris, būdamas nacionalistu, pasiduoda priešo spaudimui?

Tai spektaklis, vaizduotės pagalba žiūrovą perkeliantis į tokį pasaulį, kurio nėra, nors susiklosčius tam tikroms istorinėms aplinkybėms, galėjo ir būti. Pasaulis su siaubu prisimena prieš daugiau nei pusę amžiaus vyravusią tironiją ir diktatūrą tam tikrose šalyse, kas paliko gilų randą istorijos puslapiuose. Dėl dviejų žmonių - Stalino ir Hitlerio - ambicijų buvo tyčiojamasi iš žmonių, pasaulį smaugę viską naikinančia tironija siekė garbės ir valdžios, galios, dėl ko žuvo daugybė nekaltų žmonių. Atrodo, jų rankomis buvo atlikta gamtos (o gal tiksliau, pasaulio) atranka, kuriai vadovavo dvi narcisistinės asmenybės, kurios savo tikslų siekia, nepaisydamos skaudžių pasekmių, nes karo aplinkybėmis visos priemonės yra pateisinamos. Skaudūs dalykai spektaklyje pateikiami per ironijos prizmę, istorija šaržuojama, o pjesės esmė perteikiama prisotinta sarkazmo. Spektaklyje puikiai pavaizduojamas nacionalizmas, kuriam nėra ribų ir masinės žmogžudystės

Mėgstu komedijas, o dar labiau - istoriją, todėl šios premjeros laukiau su nekantrumu. Tuo labiau, sužavėjo spektaklio afiša, šaržuojanti šias visiems puikiai žinomas asmenybes.  Tikėjausi kažko tokio WOW, tačiau teko šiek tiek nusivilti. Galbūt dėl to, kad į šį spektaklį reikia žvelgti daug giliau nei atrodo iš pradžių ir pasitelkti vaizduotę, o gal dėl to, kad spektaklis yra kupinas sarkazmo, tačiau po juo slepiasi skaudūs ir jautrūs faktai, aktualūs net ir šiuolaikiniam žmogui. Atrodo, kiekvienas mūsų tik iš istorijos vadovėlio pažinome totalitarinę diktatūrą ir jos poveikį visuomenei, kartų vystymuisi, tačiau ar iš tiesų mes apie tai sužinome tik iš vadovėlių? Ar mes esame visiškai laisvi, kiek tai  deklaruoja demokratinės valstybės principai? Apie tai susimąsčiau, tačiau praėjus porai dienų po spektaklio ir tik tuomet įvertinau paties spektaklio tikrąją vertę. Nemeluosiu, po vaidinimo buvau nusivylusi tuo, ką mačiau teatro scenoje, tai nepatenkino mano ilgai puoselėtų lūkesčių, buvau net šiek tiek supykusi dėl veltui sugaišto laiko, tačiau po kurio laiko supratau, kad visgi šioje vietoje teatras pričiupo mane. Jis buvo daug sunkesnis nei galima buvo pamanyti, o tuo labiau - visiškai nepanašus į komediją. 

Spektaklyje ypatingai patiko sukurti veikėjų charakteriai, kurie ne tik atitiko realybę, bet ir tiesiog žavėjo savo charizmatiškumu bei tvirtumu. Turbūt visi žino, kokios stiprios asmenybės buvo Hitleris ir Stalinas, todėl nenuostabu, kad šiame vaidinime ryškiomis spalvomis sceną užpildė visi trys veikėjai. Jaučiu didžiulę padėką aktoriams už tai, kad jiems pavyko taip įtikinamai atkartoti šių istorinių, tačiau nelabai teigiamų ir malonių asmenybių charakterius, kuriais patikėjau. Ploju atsistojusi! Tiesa, Antano Venckaus sukurtame Stalino charakteryje buvo daugiau gruziniško charakterio nei spektaklyje "Chanuma", kas keistai nustebino, nes būtent "Chanumoje" to labai trūko, o šiame spektaklyje, mano nuomone, buvo kiek per daug. 

Taigi, turbūt pirmą kartą spektaklio negaliu vienareikšmiškai įvertinti. Negaliu tiksliai pasakyti, jis man patiko ar ne, nes spektaklio metu ir po jo apėmė dvejopi jausmai: spektaklio metu buvo nuobodoka, kiek per statiška, pats spektaklis lyg ir nevisai užbaigtas, kažko trūko, patyčios iš žmonių, žmogiškumo, prievarta, akivaizdus rasinės neapykantos propagavimas, smurtas prieš silpnesnius manyje kėlė vidinį konfliktą, dar labiau situaciją paaštrino netoliese buvusių žiūrovų komentarai ir juokas, kai rodomi baisūs ir nusikalstami dalykai, bet praėjus porai dienų po spektaklio, nuraminus visas emocijas ir permąsčius, ką tuomet ten pamačiau, supratau, kad spektaklis savo prasme yra daug stipresnis nei bet koks mokyklinis istorijos vadovėlis. Juokais perteiktos tų laikų realijos verčia dar dabar permąstyti tai, kokie laimingi esame, kad neteko to išgyventi. Iš pradžių maniau, kad spektakliui didžiausias pažymys, kurį galėčiau parašyti, gali būti tik vidutinis, tačiau vėliau persigalvojau ir vertinčiau jį porą balų geriau. Spektaklį "Siena" rekomenduočiau tiems, kurie domisi ar šiaip prijaučia istorijai ir nori iš arti susipažinti su bene garsiausiomis Antrojo pasaulinio karo asmenybėmis. Taip pat tiems, kurie mėgsta gilų ir sudėtingą teatrą, kuriame reikia daug galvoti, apmąstyti. Nemeluosiu, spektakliui įpusėjus, man norėjosi išeiti namo, tačiau dabar galiu drąsiai teigti, kad eičiau į jį dar ir dar kartą. 

Daugiau apie šį spektaklį rasite paspaudę ČIA

JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS

Juroslava Pulinovič "MERGAITĖS SVAJONĖ" arba realus gyvenimas, kai esi visų (niekieno) vaikas

Kovo 25-osios vakaras, kuris tą kartą visus žmonių vargus stengėsi nuplauti šaltu pavasarišku lietumi. Link teatro gurmanams neįprastos vietos juda dalykiniu stiliumi pasipuošę žiūrovai, nedrąsiai praveriantys teismo duris. Taip... šį kartą premjera vyksta ne teatro salėje, o vietoje, apie kurią bene didžioji visuomenės dalis stengiasi negalvoti. Tai - Panevėžio apylinkės teismo salė, kurioje jau ne vieno asmens likimas buvo nulemtas. Galbūt tai, o gal tiesiog institucinė atmosfera apribojo susirinkusiųjų elgėsį, kuris pasireiškė premjeros vakarui nebūdinga rimtini ir santūrumu. Tą vakarą visos paruoštos vietos žiūrovams buvo užimtos, o ir madingai vėluojančių nebuvo, telefonų garsai it patys jausdami tą savotišką teismo salės atmosferą neišdrįso blaškyti bendro susirinkusiųjų susikaupimo. Taigi, teismo salė.... Pakankamai šviesi, tačiau kartu ir lyg metaforiškai krauju išpieštomis sienomis, kurios girdėjo daugybę baisių ir protu nesuvokiamų istorijų, aplaistytų ašaromis ir persmelktų skausmu. Ir šį vakarą mūsų laukė gyvenimas, tikroji realybė, kai tu esi vaikas, kurio niekam nereikia.

Spektaklis prasideda tik įžengus į salę. Kaltinamųjų vietoje uždaryta sėdi mergina ir nedrąsiai žvelgia į susirinkusiuosius, kurie tuo metu ieškosi sau tinkamiausios vietos. Išmušus lygiai 18 val, mergina pradeda savo pasakojimą. Ji - šešiolikmetė Natalija, kurios motiną negyvai sumušė suteneris Vadikas. Mergaitė kitų giminių ir artimųjų neturi, todėl yra apgyvendinta vaikų globos namuose, kuriuose vyrauja savos gyvenimo taisyklės. Natalijos pasakojimas prasideda nuo dienos vaikų stovykloje, kurioje dėl visiškai absurdiškos situacijos ji iššoka pro trečio aukšto langą. Po šio skrydžio Nataša prasibunda ligoninės palatoje, kurioje ją aplanko jaunas, džentelmeniškos išvaizdos, pasitempęs jaunuolis, kuris paprašo mergaitės atsakyti į kelis klausimus. Pastarasis - vietinės spaudos žurnalistas, ketinęs parašyti straipsnį apie vaikų namų auklėtinę, iškritusią pro trečio aukšto langą, tačiau vienas vaikino klausimas Natašą priverčia susimąstyti apie jos gyvenimą. Dar prieš tą lemtingą šuolį pro langą, mergaitė vidinio monologo metu nusprendžia, kad pagaliau norinti patirti tikrą meilę, iš kurios anksčiau pati šaipėsi. Mergaitės svajonės apie meilę ir meilės objekto idealizavimas priveda prie moralinės savidestrukcijos, kuri lydima skaudžių pasekmių. Nepaisant to, mergaitė ir toliau svajoja, tačiau ar šioms svajonėms lemta išsipildyti?

Tai spektaklis apie tėvų ir artimųjų neturinčius vaikus, kurie tampa valstybės nuosavybe (visų), tačiau kartu ir patiria nereikalingumo jausmą (niekieno). Vaidinime puikiai atspindimos vaikų namuose gyvenančių vaikų pasaulėžiūra, gyvenimiškas imunitetas iškylančioms problemoms bei gebėjimas apsiginti nuo aplinkinių, pastovėti už save ir savo nuomonę. Šiuo vaikų pasaulis pagrįstas reputacijos, jėgos pagrindu, kuris skatina neigiamus socialinius veiksnius visuomenėje, o aplinkinių stigmatizavimas moralinės savidestrukcijos reiškinį tik dar labiau paaštrina. Spektaklyje gausu gatvės vaikų žargono, kas neretą žmogų verčia išraudonuoti ir susimąstyti apie tokių vaikų tolimesnę ateitį kaip funkcionuojančios visuomenės dalį, kurioje mes gyvename. 

Drįstu teigti, kad šis spektaklis turbūt yra pats stipriausias iš anksčiau mano matytų spektaklių dėl nešamos žinios žiūrovams. Negana to, kad patys akis į akį galime susidurti su ta realybe, apie kurią stengiamės negalvoti, o sutikę - ignoruoti, tai dar ir šioje istorijoje tampame savotiškais teisėjais, kurie priima sprendimą dėl Natašos gyvenimo. Vieni ją teisia dėl tam tikrų poelgių, savotiškos gyvenimo tiesos propagavimo, kiti - žvelgia į mergaitės gyvenimą kaip į visumą ir randa priežasties - pasekmės ryšį, kuris į nusikaltėlę priverčia žvelgti kaip į pagalbos prašančią sielą, kuriai norisi ištiesti ranką ir padėti išlipti iš duobės. Nors spektaklis nėra emociškai lengvas, o ir pati istorija skaudi, giliai širdyje tikiu, kad bent vienam iš spektaklį stebėjusių žmonių tai buvo daug labiau artima, nei tik kaip galimybė empatiškai pažvelgti į išgalvotą istoriją. Aš buvau viena tų, kurie šioje istorijoje vienaip ar kitaip rado save. Todėl po šio spektaklio ilgam laikui panirau į save ir įvairius apmąstymus, tad šis spektaklis giliai įstrigo mano atmintyje.

Išskirtinį dėmesį norėčiau skirti šio monospektaklio aktorei Erikai Račkytei. Tariu didelį AČIŪ aktorei už profesionalumą, drąsą tapti tuo vaiku ir galimybę patikėti kiekvienu ištartu žodžiu. Jūs esate šaunuolė! Nors šis spektaklis buvo pirmas, kuriame galėjau stebėti Jūsų teatrinius sugebėjimus, tikiuosi, kad dar ne kartą stebinsite žiūrovus. Ploju atsistojusi.

Taigi, "Mergaitės svajonė" yra vienas tų spektaklių, kuriems nereikia įmantrių dekoracijų, pompastiškų kostiumų ar daugybės aktorių, kurie užpildytų sceną energetika ir atitinkama emocija. Šiai istorijai įgyvendinti pakanka vienos nepaprastai talentingos aktorės ir neįprastos, savotiškai įpareigojančios aplinkos, kuri žiūrovą stumia į tam tikrą pasirinkimo kampą, iš kurio galėsi ištrūkti tik viską gerai apmąstęs, perleidęs per savo prizmę ir priėmęs nuosprendį.  Nepaisant to, spektaklį vertinu stipriu 9/10 dėl kelių priežasčių. Viena jų - spektaklio vieta. Jei būtų mano valia, žiūrovus būčiau privertusi labiau išeiti iš jų komforto zonos, kad visi patirti jausmai dar labiau sustiprėtų, nes to trūko. Viskas tvarkoj su parinkta aplinka, tačiau teismo salę buvo galima išnaudoti dar labiau. Kitas dalykas, šiek tiek trūko specifinio žargono. Žinoma, spektaklyje žargono buvo nemažai, tačiau jo galėjo būti ir daugiau, tuo labiau, kad tokie vaikai žargoną laiko kaip vieną iš bruožų, parodantį jų užimamą vietą hierarchinėje sistemoje. Visa kita buvo NUOSTABU. Kam REKOMENDUOČIAU? Visų pirma, tai paaugliams, kurie kaip tik nori viską išbandyti, tačiau nepagalvoja apie pasekmes, apie kitokį gyvenimą. Taip pat tiems paaugliams, kurie yra skaitę ar bent jau girdėję apie Melvin Burgless romaną "Heroinas". Jei patiko ši knyga, tai spektaklis patiks dar labiau. Suaugusieji, kurie šiuo metu augina paauglius ar tie, kurie nori sužinoti apie kitokią vaikų gyvenimo pusę. Taip pat rekomenduočiau tiems, kurie mėgsta drąsų ir kitokį teatrą. IŠDRĮSKITE PAMATYTI TIESĄ TEATRO PAGALBA!

Daugiau apie šį spektaklį rasite paspaudę ČIA 
JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS 

Avksentijaus Cagarelio "CHANUMA"

Vasario 25-oji, arba paskutinis žiemos šeštadienis. Atrodo, žiema jau susitaikė su mintimi, kad teks užleisti vietą visą budinančiam pavasariui, todėl vakaras buvo malonus ir labai tinkamas apsilankyti teatre, o ypatingai - premjeroje. Po 17-ko metų pertraukos "Chanuma" vėl grįžta į Juozo Miltinio dramos teatro sceną su tikslu - nustebinti žiūrovus gruziniško temperamento ir unikalaus humoro perpildyta komedija. Kaip ir pridera premjerai, salėje neryškiai matosi vos kelios laisvos vietos, bylojančios apie didžiulį žiūrovų susidomėjimą spektakliu.

XIX amžiaus Tbilisis, kvepiantis pavasario gaiva. Namo balkone jaunoji pirklio duktė Sona svajoja apie savo mylimąjį kunigaikštį Kotė, kuris namuose moko Soną muzikos pamokų. Tačiau romantiškoms svajoms kelia užkerta skaudi realybė - tėvas Mikičius, garsus ir labai turtingas pirklys, norėdamas įgyti kunigaikščio titulą bei herbą, ketina dukters vedybų keliu pelnyti visuomenės pagarbą ir pripažinimą. Bėda ta, kad tėvo išrinktas jaunikis - vyresnio amžiaus, arogantiškas bei nuskurdęs kunigaikštis Vano, savo dienas leidžiantis lėbaudamas vietinėje smuklėje. Pastarasis, pasitelkęs į pagalbą piršlę Kabato, ieško turtingos jaunosios su nemenku kraičiu, kuris turėtų išspręsti visas Vano finansines problemas, tad Sona atitinka visus keliamus reikalavimus. Istorija, atrodo, pasibaigtų vedybomis "iš reikalo", pamirštant meilę, tačiau jaunojo kunigaikščio Kotė ir Sonos prašymu, į šį reikalą įsikiša geriausia Tbilisio piršlė Chanuma. Pakerėta jaunuolių meilės ir norėdama įrodyti savo kaip piršlės, vertę konkuruojančiai Kabato, piršlė numeris vienas įsikiša į šią absurdišką situaciją. Chanuma tam reikalui į pagalbą pasitelkia ne tik savo gyvenimišką patirtį bei išmintį, bet ir aplinkinius. Tačiau ar galingoji ir visas kliūtis apeinanti Chanuma pajėgs pakeisti užsispyrusio tėvo valią?

Tai komedija apie visais laikais aktualią ir gyvuojančią meilę su kliūtimis, kurią savo kūriniuose aprašo Viljamas Šekspyras. Meilei nėra neįveikiamų kliūčių, nes prieš tikrąją meilę ant kelių parklumpa ne tik įsimylėjėliai, bet ir didžiausi šio jausmo skeptikai, kurie, šios istorijos pabaigoje, patys pasineria į šį nepaprastą jausmą, nebyliai pripažinę, kad ilgą laiką klydo dėl meilės. Taip pat spektaklyje yra pavaizduojamas noras ir neadekvati būtinybė patekti į tam tikrą socialinį sluoksnį, o kartu su tuo ir įgyti visuomenės pripažinimą bet kokia kaina. Šiuo atveju, paaukoti vienturtės dukters šeiminę laimę tėvui atrodo racionalus sprendimas, o Sonos nenoras paklusti jam skamba kaip nepagarba gimdytojui. Milijonierius pirklys Mikičius aklai trokšta tapti kunigaikščiu, nors pats net nemoka rašyti, kuo puikiai pasinaudoja Chanuma, gelbėdama jaunas  sielas nuo pražūties. Spektaklyje vaizduojamas santykis tarp skirtingų tautų, socialinių sluoksnių, kurie nėra pavaldūs stipriausiam pasaulyje jausmui - tikrai meilei, kuri veda link tautų sutarimo bei tarpusavio sugyvenimo.

Nors Avksentijus Cagarelis kūrinį "Chanuma" parašė 1882 metais, kuris sulaukė tuometinio pripažinimo bei šlovės, ši istorija, net ir praėjus daugybei metų, yra aktuali ir šiandieninei visuomenei. Atrodo, jau senai praėjo laikai, kai visuomenėje vyravo luominė santvarka, tačiau dar dabar, vienaip ar kitaip yra jaučiama socialinė nelygybė tarp žmonių. Siekiant pakeisti esamą situaciją, šiais laikais žmonės taip pat yra pasiryžę imtis drastiškų priemonių - gyventi skolintais pinigais ir rizikuoti netekti visko, ką turi, skolintais ar už paskutinius ir sunkiai uždirbtus pinigus įsigija prabangių, tačiau praktiškai visiškai nereikalingų daiktų ir puikuojasi jais kibernetinėje erdvėje, o kartais - tiesiog be pagrindo užriečia nosį, išsižadėdami šeimos ir kitų vertybių, laikydami tai tiesiausiu keliu į visuomeninį pripažinimą. Lygiai taip pat kaip ir pirklys Mikičius, šiuolaikiniai žmonės negalvoja apie ateitį ir drastiškų sprendimų galimas pasekmes ne tik pačiam asmeniui, bet ir jo artimiesiems.

Šiame spektaklyje man labai patiko keletas dalykų. Turbūt labiausiai patikęs sprendimas - daugybė aktorių, įgyvendinančių spektaklį. Viso spektaklio metu scena užpildyta aktoriais, todėl susidaro chaoso, šurmulio vaizdas, autentiškas tikrajam Tbilisio šurmuliui. Tuo labiau, kad kai kurių aktorių pasirodymo scenoje jau buvau pasiilgusi, tad labai nudžiugau pamačiusi juos scenoje. Tiesa, mano pastebėjimas - labai skyrėsi kviestinio aktoriaus Antano Venckaus vaidyba nuo Miltinio dramos teatro aktorių. Ir tai yra labai gerai, nes vienu šūviu galima nušauti du šūvius - ir mėgautis profesionaliai atliekamu spektakliu, ir susipažinti su kitų teatrų mokyklos specifika, kurią puikiai vaizduoja A. Venckus, įkūnijantis arogantišką pagyvenusį kunigaikštį Vano. Taip pat patiko dialogai, kurie pasireiškė paprasta, tačiau prasminga kalba, kupini palyginimų, metaforų ir kitų meninės raiškos priemonių, ko kasdienybėje labai trūksta. Patiko puikiai pavaizduota šeimos padėtis pagal prioritetų svarbą armėnų ir gruzinų gyvenime. Ne paslaptis, kad šiose tautose yra įprasta vienuose namuose gyventi kelioms šeimos kartoms, visuomet kartis dėl priimamų sprendimų, nuolat bendrauti ir palaikyti tarpusavio gerus santykius, ginti šeimos garbę net ir aukojant savo gyvybę. Patiko tai, kad visi veikėjai turi ryškius ir spalvotus charakterius, kurie visame tame scenos užpildyme - chaose viską spalvina visomis spalvomis. Atkreipiau dėmesį ir į kostiumus, kurie irgi verti dėmesio dėl autentiškumo, prabangos bei veikėjų charakterių užpildymo. Patiko dekoracijos, stipriai prisidėjusios prie Tbilisio šurmulio, o ypač patiko žalias fortepijonas, kurio tikrai negalėjau tikėtis teatro scenoje, tuo labiau tokių gabaritų.

Tačiau buvo ir trūkumų. Bene pats svarbiausias - gruziniško ir armėniško charakterio, rytietiško temperamento stoka. Trūko to karštakošiškumo, drastiškų ir staigių sprendimų, ginčų, sprendžiamų rėkimu ir, svarbiausia, kardų, peilių ir kitų ginklų, kuriais šios tautos yra pratusios spręsti iškilusias problemas. Trūko džigitų, ilgų barzdų, tautinių šokių. Tiesą sakant, visus tuos trūkumus beveik kompensavo sukurta autentiška Tblisio aplinka ir šurmulys ,tačiau trūko to gruziniško kraujo, kurį galėčiau pajausti savo gerklėje.

Apibendrinant, "Chanuma" man patiko. Tiesą sakant, šios premjeros laukiau daugiau nei mėnesį, kai buvo paskelbta apie būsimą įvykį ir laukimas pasiteisino. Esu dėkinga už galimybę pamatyti šį spektaklį, o tuo labiau premjeros dieną, kas atmosferą teatre paverčia kažkokia tai ypatinga. Šį spektaklį vertinu 8/10 vien dėl neužbaigtumo ir rytietiško temperamento stokos. Visa kita, kaip jau ir anksčiau minėjau, labai patiko ir patenkino mano lūkesčius. Spektaklį REKOMENDUOJU tiems, kuriems patinka komedijos (nes ši komedija tikrai privers jus bent jau šypsotis visas 3 valandas); tiems, kurie mėgsta šurmulį ir chaosą teatro scenoje (nes ko jau ko, bet to tai tikrai bus daug); tiems, kuriems norisi atsipalaiduoti nuo darbų, slegiančių problemų ir nuobodžios kasdieninės rutinos (nes  spektaklyje nėra sudėtingų simbolių, įmantrių frazių su giliai užslėpta mintimi, sudėtingų režisūrinių sprendimų); ir tiesiog tiems, kurie mėgsta profesionalų teatrą bei yra ištroškę kultūrinio tobulėjimo. Taigi, išsakiau savo nuomonę, atsižvelgdama padarytomis pastabomis, tačiau tai tėra subjektyvus vertinimas,  todėl negali būti vertinamas vienareikšmiškai. Todėl siūlau tiems, kurie myli teatrą, patiems pamatyti šį spektaklį ir įsitikinti, koks nuostabus jis yra.

Daugiau apie šį spektaklį rasite ČIA
JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS

Natalja Vorožbit "Saša, išnešk šiukšles". Vienos šeimos mistinė, tačiau tikra istorija

Tą vakarą buvo sausio 25-oji, trečiadienis. Po ilgos pertraukos nedrąsiai žengiau į teatro foje žvalgydamasi ir ieškodama pažįstamų veidų. DEJA. Netrukus įvertinu, kad susirinko keistai negausus būrys žiūrovų ir tai mane nemaloniai nustebina, tačiau tikėjimo teatru neatima. Dar prieš žengiant į salę pradedu svarstyti, kurioje eilėje labiausiai norėčiau prisiglausti nepakartojamai valandai teatre, galvoje peržvelgiu visus geriausius variantus, tačiau įžengus į salę teko pajausti nusivylimą ir... nuostabą! Žiūrovai spektaklį stebės, būdami scenoje! Nedrąsiai, lėtais žingsniais lyg nenorėdama įžeisti ar kaip nors sugadinti savo svajonės žengiu ant scenos ir bandau ieškoti poros laisvų vietų ir vuolia - pačiame priekyje! Supratau, kad šis spektaklis jau niekuomet neapleis mano atminties, todėl atsipalaiduoju ir stengiuosi įsilieti į esančią atmosferą. Tiesa, beveik visos vietos tuo metu buvo užimtos, todėl teatro darbuotojams teko pastatyti papildomas kėdes, kiek tai leido aplinka, tad supratau smarkiai klydusi. Netrukus lėtai pradeda gesti šviesos, o žiūrovų šurmulys nutyla it išjungtas išjungimo mygtuku. Patikėkite manimi, tą akimirką mes visi pajutome kažkokią tai ypatingą mistiką šalia savęs...

Taigi, 2014 metai, Ukraina. Veiksmas prasideda Katerinos namo virtuvėje. Katerina neseniai palaidojo savo vyrą Sašą, kuris dar prieš prasidedant kariniams neramumams staiga mirė dėl širdies nepakankamumo. Kartu su savo besilaukiančia dukra Oksana gamina vakarienę ir aptarinėja įprastus dalykus, tačiau kiekviena tema, kuria bandoma kalbėti, primena mirusį Saša. Jis - buvęs karininkas, savo laiku užėmęs aukštas pareigas kariuomenėje, dalyvavęs daugybėje mūšių ir karinių užduočių, tačiau pasaulį palikęs absurdišku būdu - susmukęs vonioje dėl širdies ligos. Nors jis nebuvo tobulas vyras, tačiau jo žmona Katia ir podukra Oksana jį prisimena tik kaip gerą šeimos vyrą. Besidalindamos prisiminimais nejučiomis pradeda kalbėtis su pačiu Saša, kuris taip pat įsitraukia į pokalbį. Moterys išreiškia pyktį ir nuoskaudą dėl per anksti šį pasaulį palikusio Sašos, tačiau iš tiesų jo tiesiog ilgisi. Prasidėjus kariniams neramumams Ukrainoje, Saša, jausdamas pareigą ginti savo šalį ir nelaikydamas pasiteisinimu faktą, jog yra miręs, nori grįžti ir stoti į karą. Tačiau kaip? 

Tai pasakojimas apie meilę, mirtį ir nemirštančią pareigą savo šaliai, patriotiškumą. Spektaklyje vaizduojamas skirtingas vyrų ir moterų karo bei patriotizmo suvokimas: vyrai visą savo gyvenimą atlieka pareigą ginti ir saugoti tėvynę, netausojant savęs ir savo gyvybės, o šioje istorijoje - pasiryžta netgi antrąkart žūti dėl tėvynės. Davę priesaiką, jaučia pareigą jos laikytis net ir absurdiškose ir negrįžtamose situacijose. Tuo tarpu moterys prieštarauja aklam ir egoistiškam vyrų norui būti didvyriais ir žūti kovoje, nes joms yra per labai sunku laukti ir gedėti (šiuo atveju, antrą kartą) į karą išėjusių vyrų, o tuo labiau - vienoms išgyventi sudėtingomis aplinkybėmis. Joms atrodo neracionalu ir savanaudiška paneigti visus fizikos ir biologijos dėsnius dėl galimybės vėl rizikuoti savo gyvybe, kartu vėl verčiant jas išgyventi pakartotinę netektį. Tiesa, spektaklis nėra tiesiog autorės fantazija. Pjesės autorė Natalja Vorožbit remiasi savo asmenine patirtimi - jos tėvas buvo karininkas, miręs prieš 2014 metais vykusius karinius įvykius Ukrainoje - ir karo Ukrainoje faktu, apie kurį žino bene visas pasaulis, tačiau per žinių laidų programas girdėdami apie karinius veiksmus Ukrainoje turbūt nesusimąstėme, ką tuo metu išgyveno kariai ir jų šeimos. Šis spektaklis yra puikiausias būdas suprasti, kas tuo metu vyko tų žmonių gyvenimuose.

Šis vaidinimas paliko neišdildomą įspūdį ne tik dėl išsipildžiusios svajonės, bet ir dėl kitų priežasčių. Viena jų - išėjimas iš komforto zonos. Šiuolaikiniame pasaulyje tapo įprasta bendrauti internetu ar kitomis ryšio priemonėmis, tiesioginį bendravimą nustumiant į kampelį su užrašu "Būtinybė", taip susikuriama komforto zona, kurioje žmogus gali jaustis saugus ir nepaliečiamas, neturi atsakyti už savo poelgius ar žodžius. Mes įpratome gyventi savo susikurtose komforto zonose lyg burbule, pasislėpti tamsoje ir likti stebėtojais, todėl sprendimas žiūrovus įkurdinti teatro scenoje ir čia pat, visai ranka pasiekiant kurti spektaklį, mano nuomone, yra sveikintinas. Nors iš pat pradžių būna nejauku, bet tai perauga į didesnę empatiją ir įsitraukimą į vykstantį veiksmą, nes tuo metu realiai ir pats esi viso to dalis. Taip pat labai patiko muzikinis takelis, kuris dar ilgą laiką neapleido mano minčių. Patiko dekoracijų tikroviškumas, kuris iš pat pradžių netgi sukėlė savotišką emocinį šoką ir netikėtumą, nes scenoje gali tikėtis visko, bet tik ne to (gerąja prasme). Patiko ant sienos rodomi vaizdai, filmukas, ironizuojantis Sašos gyvenimą ir jo mirtį, nupiešta mergaitė, drabužiai, saldainių lietus, žodžiu, patiko viskas, nors retai taip būna. 10 balų!

Nepaisant to, spektaklis labai labai palietė asmeniškai mane. Ilgai svarsčiau, kokia to priežastis, nes  nei spektaklyje yra pateikiami faktai apie karą, kuriuo galėčiau žinoti iš žiniasklaidos, nei pažinojau kokią nors ukrainiečių šeimą, kurie būtų tai išgyvenę, savo artimoje aplinkoje netgi neturiu žmonių, kurie būtų išgyvenę karą ir kada nors pasakoję apie karo metu patiriamus baisius dalykus. Visgi žvelgiau kiek asmeniškiau ir suvokiau...atmetus karinį kontekstą, mūsų šeima išgyveno tokią pačią dramą, kuomet šeimą per anksti ir absurdiškai paliko mūsų šeimos vyras, o savotiškai ir karys, tik kasdien žvanginęs ne ginklais, o naudojęsis kitomis priemonėmis, siekiant pasaulį padaryti geresniu. Juk jei visi gyliau pasikapstytumėme savo širdyse suprastume, kokia artima yra ši istorija. PALIETĖ. Iki širdies gelmių. O tuomet akyse pradėjo tvenktis ašaros.

Aktoriai. Turbūt geresnių aktorių šiems vaidmenims parinkti nebuvo galima. Ir tai rašau labai labai nuoširdžiai. Esate nuostabūs aktoriai, kurių pavardės spektaklio afišoje garantuoja profesionalumą ir žiūrovams atiduotą maksimumą. Ačiū Jums! 

 

Taigi, nors ir neteko sudalyvauti šio spektaklio premjeroje (nėra paslaptis, kad spektaklių premjeros yra savaime ypatingas reikalas daugeliu aspektų), esu laiminga, kad turėjau galimybę pamatyti šį vaidinimą. "Pagavau save", kad eidama iš teatro link automobilio visą laiką pratylėjau ir buvau apmąstymuose, o tai reiškia, kad dalis spektaklio liko manyje. Apžvelgiant viską, spektaklį vertinu 9/10, nes, nepaisant visų išvardintų gerų dalykų manau, kad spektakliui kažko trūko. Atrodo, tik spėjai įsijausti, o čia jau viskas ir baigiasi. Trūko pasakojimų ir Sašos praeities, pasakojimų apie dabartį be jo, trūko dialogų su juo. Žodžiu, teko nusiminti, nes viskas baigėsi per greitai. Likau atvirame konflikte, neišsprendusi problemos, kas nedavė man ramybės dar kelias dienas po spektaklio. Kam REKOMENDUOČIAU? Tiems, kurie domisi Ukraina tiek politiniu, tiek kariniu kontekstu; tiems, kurie nėra abejingi kito nelaimei ar netekčiai; tiems, kurie mano esantys drąsūs ir nori išbandyti save, išeinant iš savotiškos komforto zonos. Iš tiesu, šį spektaklį kviesčiau pamatyti visus teatro gurmanus, kurie vertina aukštos klasės ir profesionalius spektaklius, nes tiek pjesės autorė, tiek ir patys aktoriai, režisūriniai sprendimai ir parinktas garso takelis yra nepaprasti. Patikėkite manimi. 

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite ČIA

JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS