"Vyras spąstuose" arba Figarooooo!

Birželio 19 diena, ketvirtadienio vakaras, sezono uždarymas. Ta proga Juozo Miltinio dramos teatras nusprendė sezoną uždaryti su trenksmu - nauja premjera "Vyras spąstuose". Salė tiesiog sausakimša! Tiek daug žmonių susirinko vedami vieno tikslo - pasinaudoti paskutine proga šią vasarą pasimėgauti teatru.

Prancūzija, lietingas rudens vakaras. Vigo namai. Susirūpinęs vyras (akt. Andrius Povilauskas) laukia komisaro (akt. Albinas Kėleris) pasirodymo su paieškos rezultatais. Praėjo 10 dienų, kaip be žinios dingusi ponia Vigo. Atvykus komisarui, Žiuljenas Vigo tikisi sulaukti bent menkiausios žinios, kur galėtų būti jo žmona, tačiau veltui... Žmona dingusi lyg į vandenį. Iškeliama versija, jog ponia Vigo paliko savo vyrą ir išėjo iš namų, tačiau tai kirstųsi su logika - ponai Vigo susituokę vos tris mėnesius, tad komisaras toliau kimba į darbą. Šiek tiek vėliau į šių namų duris pasibeldžia naujasis kiurė Polis Lamberas (akt. Donatas Kalkauskas) su nepaprasta žinia - atsirado Žiuljeno žmona! Pastaroji buvo mišiose ir atgailavo už tai, jog paliko savo vyrą ir norinti sugrįžti į namus, bet bijanti vyro pykčio. Apimtas džiaugsmo vyras kamantinėja kiurė, kur yra jo žmona ir sužino, kad ji laukia už namų durų. Pats Žiuljenas nedrįsta įleisti žmoną, tad tai padaro kiurė ir įėjus moteriai (akt. Toma Razmislavičiūtė - Juodė) Vigo supranta, kad tai.... ne jo žmona!

Viskas, atrodo, būtų paprasta, tačiau įrodyti, jog ši moteris nėra Žiuljano Vigo žmona beveik neįmanoma - tam vis pakiša koją aplinkybės. Net ir radus liudininkus - valkatą (akt. Petras Kežys) ir medicinos seserį (akt. Inga Talušytė) - naudos Žiuljenui iš jų mažai. Ir kai jau panašu, kad situacija tuoj išsispręs ir Vigo įrodys, jog jis teisus - viskas dar labiau susipainioja, sukomplikuojama, tuo pačiu išlaikoma intriga bei įtampa. Artėjant pabaigai, istorija tampa dar įdomesnė. Žiūrovas gali sau leisti spėti, kaip baigsis ši neįprasta istorija, tačiau vargu ar kas tikėjosi tokios pabaigos. Visgi girdėjau salėje aikčiojimą iš nuostabos ir aplodismentus, kurie pratrūko iš netikėtumo bei sutrikimo.

Vaidinimo pradžioje skambėjo Mocarto "Figaro", kuris, iš pirmo žvilgsnio (jei taip būtų galima išsireikšti), atrodė neturintys sąryšio su šiuo spektakliu. Iš tiesų tai buvo simbolis, kurio reikšmė atskleidžiama pačioje spektaklio pabaigoje. Kadangi žaviuosi simboliais teatre, tai šis faktas mane labai sužavėjo. Manau, kad sužavėta likau ne aš viena.

Lenkiuosi žemai aktoriams, kurie savo profesionalumo dėka leido pasinerti į šią kriminalinę istoriją bei kartu narplioti nusikaltimą. Nors spektaklis tikrai įdomus, tik antroje dalyje leidau savo sielai pražysti. Viskas atrodė pilka iki tos akimirkos, kai į sceną įžengė raudona spalva (supras tie, kurie tądien buvo salėje ar šiaip mėgstantys Miltinio teatrą), savo charizmatiškumu nušviesdama visą sceną. Vien dėl to verta pamatyti šį spektaklį! Ačiū!!!

Neslėpsiu, kai kurie vaidinimo elementai, kartu su subtilia aktorių vaidyba, paliko gilų įspūdį visiems toje salėje buvusiems žiūrovams. Juk išgąstį žmogus pratęs ilgai prisiminti. Tik dar kartą teko pripažinti, kad Dainius Kazlauskas yra ne tik puikus aktorius bei žmogus, bet ir nuostabus režisierius. Visi jo režisuoti spektakliai palieka "kažką" žiūrovo širdyje ilgam laikui. Tai spektaklis, į kurį norisi eiti dar kartą. Rekomenduoju tiems, kurie mėgsta detektyvinius serialus, filmus ir knygas bei tuos, kuriems patinka nenuspėjamos istorijos. Na, ir šiaip visiems tiems, kurie yra išsiilgę profesionalaus ir nuotaikingo teatro.

Daugiau informacijos apie "Vyras spąstuose" rasite čia: http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/didzioji-sale/vyras-sp-stuose-r-thomas-3/

Visą kitą informaciją rasite čia:  http://miltinio-teatras.lt/

"Hanana, kelkis ir eik". Žargonas užvaldo sceną!

Balandžio 24 diena, 2014. Vakaras, tačiau netamsu. Visi po darbų skuba į atpalaiduojantį seansą, kurio metu gaunama porcija įjungtos vaizduotės bei empatijos. Tačiau visi susirinkusieji lieka nustebę, atsidūrę beveik...  savo namuose. Galbūt per daug drąsiai tai teigiu, tačiau kiekvienas žmogus savo aplinkoje mato ar bent jau yra matęs tai, kas vaizduojama šiame spektaklyje.

Užsiminiau apie tai, nes šio spektaklio veiksmo vieta yra pažįstama daugeliui Lietuvos piliečių. Kadangi šiais laikais šalyje vis daugėja asocialaus elgesio šeimų, retas kuris nėra matęs tokio gyvenimo būdo kaimynystėje ar per televiziją. Todėl viskas lyg ir pažįstama, lyg ir įprasta, tačiau kartu ir sukrečiančiai nenormalu. Tai pasakojimas apie šeimos gyvenimo istoriją, kuomet esant dugne atsiranda galimybė kilti aukštyn. Aišku, ši galimybė susikuriama neteisėtais veiksmais, kurie pagal visus pasaulio įstatymus yra traktuojami kaip nusikalstama veikla, kuri baudžiama laisvės atėmimo bausmėmis. Nepaisant padaryto blogio jau ir taip įsitvirtinusiame blogyje, tai yra žingsnis link geresnės ateities. O tai ir sugrąžina viltį, kad pasaulyje vis dar yra gėrio ir net tamsiausioje kertelėje yra šiek tiek šviesos.

Tai ganėtinai paprastas ir buitinis vaidinimas. Jame nereikia pernelyg daug mąstyti apie moralą, o ir veikėjų tekstas persmelktas barbarizmais, žargonais ir buitine kalba, ką bene kiekvieną dieną girdime. Neįprastas reiškinys, kai teatre aktoriai nesigėdydami vardina gerai mums pažįstamus lietuviškus ir nelietuviškus keiksmažodžius, suteikiančius istorijai gyvybiškumo. Kažkas tai kitokio, laužančio standartus ir išlaisvinančio iš tam tikrų normų. Prastai (o galbūt ir visiškai blogai) prižiūrima namų buitis, maisto ir pinigų nepriteklius, socialinių įgūdžių stoka bei nelogiški sprendimai.

Aktoriai. Na, turbūt žmogui, kuris nėra gyvenęs tokioje socialinėje terpėje, kokioje vyksta spektaklio veiksmas, sunku įsijausti į vaidmenį dėl asmeninių ir tam tikram socialiniam sluoksniui būdingų vertybių sankirtos. Juk aktoriui, kuris galbūt niekuomet nėra net pagalvojęs apie smurtą prieš savo mamą sunku scenoje apstumdyti "sceninę mamą". Todėl esu dėkinga aktoriams už tai, kad neišsigando ir pažvelgė į kitokį gyvenimo būdą, priimdami visas primestas taisykles. 

Negalėčiau įvardinti žanro. Labiau tai buvo juokas pro ašaras. Tik dėkoju sau už galimybę spektakliu mėgautis, o ne spręsti veikėjų socialines problemas (tai tapo profesine liga), kas paglostė sielą. Iš arčiau susipažinau su būsimu darbu bei tuo, ko šeimoje neteko regėti. Motiniškas instinktas, žiaurumas ir noras pabėgti iš tokio gyvenimo būdo - visa tai sudedamosios šio spektaklio dalys. Čia nėra nieko romantiško ar tyrai gero, draugystės ir užuojautos. Viskas kitaip, nei esame pratę.

Taigi, nepaisant nesklandumų, spektaklį vertinu TEIGIAMAI, nes jis visiškai kitoks, išsiskiriantis daugybe aspektų - buitine kalba, vaizduojamų vertybių stoka, realistiškumu bei nebaigta veikėjų gyvenimo istorija. Visa tai tiesiog prikausto žiūrovo dėmesį. Mat ir recenziją rašau kiek kitokią nei įprastai, įkvėpta kitokio vaidinimo. REKOMENDUOJU  visiems, norintiems pažiūrėti į kasdieninį didelės Lietuvos gyventojų dalies kasdienybę, kurią neretai tik numanome. Ypatingai rekomenduoju tiems, kurie mano, kad jų gyvenimas sunkus ir kupinas neteisybės bei purvo (tiesiogine to žodžio prasme).

Daugiau apie šį spektaklį: http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/didzioji-sale/hanana-kelkis-ir-eik-g-grekovas/

http://miltinio-teatras.lt/

Žmonės planuoja, o Dievulis juokiasi

Nuostabus laikas! Tikrai. Atrodo, tampu vėl gyva. Ar ilgam? Nesvarbu. Gyvenkime šia diena, kuri nuostabi. Sakysite, klystu? Sakysite, gyvenu be problemų, todėl viskas puiku? Deja... Problemų turi visi. Ir tik nedaugelis sugeba nepaskęsti problemų liūne, džiaugdamiesi tuo, ką turi dabar ir čia. Kuomet suvoki, jog esi tik mažas sraigtelis visoje Žemės sistemoje, kuri nepaliaujamai sukasi nesuskaičiuojamai ilgą laiką, gali pažvelgti kitomis akimis į visus kitus likusius sutvėrimus, kurie alsuoja gyvybe. Teatras taip pat gyvas. Ir jei tai vertintų bent didžioji dalis žmonių, pasaulis būtų geresnis. Nesinori, kad tai skambėtų kaip moralas, bet šiais laikais žmonės nebežino tikrųjų simbolių reikšmių, ritualų svarbos ir tam tikrų poelgių esmės. Na tarkim, kodėl žmonės, eidami į teatrą puošiasi. Visiems tai atrodo elementarus dalykas (nors pastebėjau vis labiau populiarėjančią tendenciją atrodyti taip lyg ką tik sportavai), tačiau niekas giliau nepamąsto, kokia tikroji viso to prasmė. Todėl ir kreipiasi žmonių moralė, kas sąlygoja visuomenės normų nukrypimus. Ir kai nutinka kažkas baisaus, mes gūžčiojame pečiais, neva nežinojome, kad taip bus.

Galbūt ne vieta ir ne laikas taip samprotauti, ypač raštu. Visgi šventės! Ir eina jos viena po kitos, viena už kitą didesnės. Na taip, Lenino gimtadienis svarbi proga. MAN. Ir dėl to neslepiu džiugesio, kuris kyla iš pačios širdies. Planuose numatyta daugybė veiklos, o ir norėčiau, kad gamta kartu su manimi džiaugtųsi šia proga. Tačiau gali planuoti kiek tik einasi - vis tiek kažkas pakiš koją. Taip pat buvo ir su spektakliu "Vedybos", kuris buvo atšauktas dėl techninių kliūčių. Gaila... Tačiau akcija tuo nesibaigia. Tad ketvirtadienio (balandžio 24 dieną) vakarą turėsiu progą pamatyti spektaklį "Hanana, kelkis ir eik". Visi įsipareigojimai išlieka tie patys.

Džiaukitės gyvenimu, kol dar ne per vėlu.

Gimiau Veneroje

Sunku tam pavasariui pagaliau pasirodyti mūsų gyvenimuose. Savaitę pasiaučia, apnuogindamas žmones, tačiau kitą savaitę vėl liepia apsirengti, slėptis lyg turėtume, ką slėpti. Ach tas šelmis pavasaris, mėgsta patampyti nervus nuo šalčių ir niūrių orų pavargusiems piliečiams. Ir nuo rutinos, streso, darbų. Nuo visko žmonės pavargę ir tik atgimimas gali išlaisvinti nuo sąstingio. Ar ne? Dabartiniam žmogui jo naujoji prigimtis kužda, jog reikia visur skubėti, tad sunku pavasariui "pagauti" visur skubančią ir atgal neatsigręžiančią būtybę. Todėl žmonės šiais laikais pikti ir pavargę. Kartais netgi labai žiaurūs ir bejausmiai. O tai veda link susinaikinimo...

Sunku ir man, kuomet REIKIA suaugti ir kartu su visais skubėti. Vis tempia skubantieji už rankos, kad tik suspėčiau su jais, o aš taip nenoriu... Kai pareiški savo nuomonę apie tai, visi atsisuka į mane ir žvelgia kaip į gyvybės formą, nusileidusią iš Veneros (sakydama iš Veneros noriu pabrėžti, jog ši planeta vienintelė iš visų Saulės sistemos planetų sukasi į kitą pusę). Tomis akimirkomis būna beprotiškai sunku ir viskas tęsiasi iki tos akimirkos, kai sutinku žmones, kurie taip pat iš Veneros. Todėl mėgstu eiti į teatrą, kur galiu nors trumpam pabėgti nuo to pastovaus tempimo į neaišku kur. Slepiuosi tarp savų, gyvenančių kitoje planetoje. Todėl naudojuosi kiekviena proga nueiti į teatrą.

Ne naujiena, tačiau tradiciškai dalyvauju Juozo Miltinio dramos teatro rengiamoje "tinklaraštininkų" akcijoje. Šį kartą žiūrėsiu Nikolajaus Gogolio "Vedybas". Visuomet žavėjo Gogolio mistiškumo kupini kūriniai, tad šis, manau, nenuvils. Šia mistika žavėsiuosi balandžio 16 dieną, tad pažadu per tris dienas po spektaklio pasidalinti įspūdžiais ir visa kita su šio BLOG'o skaitytojais ir savo FB draugais.

"- Kuo blogiau jautiesi, tuo gražiau rengiesi," auksinė Lanos frazė, nuskambėjusi "Jazmine". Dievinu šią aktorę. O šia fraze vis dažniau tenka vadovautis gyvenime.

Svajonės kartais pildosi

Neatsižvelgiant į mano amžių, visuomet svajojau apie keistus dalykus. Na, keisti jie tik paprastiems mirtingiesiems, kurių vis sparčiau daugėja mūsų visuomenėje. Gaila, nes mirtingumas tampa lengviausia išeitimi nuo kovos dėl savo įsitikinimų, vertybių ir visų kitų svarbių žmogui dalykų. Rašau taip, nes tik neseniai pati sau pripažinau, kad esu kitokia, nei visi. Ir tai per tuos du metus kolegijoje supratau dėka skaudžių gyvenimiškų pamokų apie tai, kaip turi "marinti" savo išskirtinumą. Kodėl tik dabar? Ir aš sau uždaviau šį klausimą, į kurį atsakymas paprastas: mokykloje buvo skatinamas išskirtinumas (turėjau garbės mokytis į menus orientuotoje mokykloje), tad joje buvo žymiai daugiau kitokių žmonių. O kai kiekvieną dieną esi apsuptas savaip kitokių bendraamžių, tai tampa normalu. Kuomet patekau į terpę, kur specialybė mažai reikalauja išskirtinumo, išryškėjo tai, ko daugybę metų nepastebėjau ar tiesiog nesureikšminau.

Bet ne apie tai norėjau pasipasakoti. Svajonės... Tai turbūt vienas ryškiausių skiriamųjų bruožų tarp vaikystės ir suaugusiųjų pasaulio. Mes suaugame, kai nustojame svajoję. Labai dažnai netgi pamirštame, kaip tai reikia daryti, nors, iš tiesų, tai labai lengva ir paprasta. Suaugusiajam prisivertimas svajoti gali būti kaip aukščiausio lygio bausmė, nes tektų atitrūkti nuo kasdieninių darbų, rūpesčių, pabėgti nuo įprastos aplinkos ir daug daug svajoti, bent trumpam stikliniame butelyje užkimšus mintis apie materiją, pinigus ir kitas "tuštybes". Jau ankstesniame sakinyje paminėtas žodis "prisiversti" pasako daug ką - per skubėjimą ir visus kitus suaugusiesiems labai svarbius dalykus tai tampa nereikalingu dalyku, be kurio neva gyventi lengviau, nes mažiau patyriama nusivylimų. O juk nusivylimų ir taip pakanka, siekiant karjeros ir pasisekimo darbo rinkoje, ar ne?

Paklauskite savęs - kada paskutinį kartą: rugpjūčio naktį skaičiavote žvaigždes ar tiesiog atsidavėte Visatos galybei (tada žvaigždžių daugiausia), ėjote kviečių lauku, braukdamas ranka per viršūnėles ir niūniavote ryte išgirstą dainą, nesislėpėte po skėčiu, pliaupiant lietui, palydėjote saulę, besileidžiančią į jūrą? Visos tos akimirkos ir skatina svajones, išlaisvina nuo komercinių pančių, kurie vis labiau smaugia žmones. Didžioji dauguma šiuolaikinių žmonių jau pamiršo apie anksčiau išvardintus dvasinį malonumą keliančius pojūčius. Pamiršome, kaip tobulinti savo dvasią, kad ji augtų kartu su mumis. Dabar mes ieškome mene kažko tokio, ko negalime įgyvendinti kasdienybėje. PRAMOGAUJAME. Mes vertiname spektaklį, kuris "išsityčioja" iš tikrojo teatro, nešiojame tokius režisierius ir aktorius ant rankų, nes jie sukuria komercinį vaidinimą be jokių didesnių išlaidų ir pastangų. Svarbu - kuo geresnė reklama žiniasklaidoje, ir tada mes visi - šiuolaikinio teatro vergai, įvaizdžio žmonės. Tada mes pradedame vertinti renginių vedėjų aprangą, dekoracijas ir kitas smulkmenas su tikslu - iškelti save aukščiau visko be jokių pastangų. Tokia tampa mūsų kultūra...

Bet aš esu kitokia. Ir kitokį teatrą vertinu. Argi galiu nedievinti to, kuris man suteikia tiek daug, kad tampu tobulesne asmenybe? Todėl svajojau kada nors prisiliesti prie to, ką kasdien liečia Juozo Miltinio dramos teatro aktoriai. Ir, nepatikėsite, svajonė išsipildė. Tiksliau, viena iš daugelio, tačiau manyje sukėlė tiek džiaugsmo, kad jo pakaktų dar dešimčiai liūdnų žmonių. Tuo metu apėmė keistas jausmas - negalėjau patikėti tuo, kad rankose laikau tikrų tikriausią scenarijų, dar Miltinio laikų. Vien prisilietus prie jo, suvirpa širdis, ir įsivaizduoju daugybę dalykų, kurie beprotiškai jaudina. Žinoma, tuo neapsiribojau, bet teko pabėgti nuo keistų žvilgsnių, siunčiančių signalą, jog elgiuosi lyg beprotė. Ir tai tik darkart įrodė, kad esu kitokia. Nevisuomet suprasta.

Auksiniai Henriko Radausko žodžiai: "Pasauliu netikiu, o pasaka - tikiu."

Figaro vedybos arba spektaklis, kurio metu neįmanoma nesijuokti

Nepaprastas šeštadienio vakaras, kurio metu gamtoje vyksta karas tarp pavasario ir žiemos. Už lango didžiulis vėjas drasko medžius ir pusto smukų sniegą, nors dar prieš kelias valandas galėjome džiaugtis pavasariškais saulės spinduliais. Todėl visi, nuo šio karo nors trumpam norintys pabėgti teatro lankytojai, nusprendė nusikelti į apšvietos amžiaus Prancūziją, kur planuojamos vestuvės.

Spektaklis prasideda būsimų jaunųjų pokalbiu apie rytdienos vestuves, kurių metu jie sujungs savo gyvenimus į vieną. Tai - Figaro ir Siuzana - grafo rūmuose tarnaujantys jauni žmonės, kurie beprotiškai pamilo vienas kitą ir gavo savo grafo leidimą tuoktis. Jau šis pirmasis dialogas leido suprasti, kad spektaklis pasižymės humoru ir išmintingais dialogais bei naudinga gyvenimo pamoka, kurią šįkart gavo vedę vyriškiai. Jaunųjų pokalbį sutrukdo grafo noras pamatyti Figaro. Tuo tarpu į Siuzanos kambarį patenka grafienės padejėjas Kerubinas, kuris yra ištroškęs moterų meilės, o ypač - pačios grafienės. Jis prašo Siusanos užtarimo prieš grafą, kuris pastarąjį atleido iš darbo už simpatiją grafienei. Besikalbant apie šią nemalonią situaciją, grafas taip pat patenka į Siusanos kambarį, tačiau Kerubinas spėja pasislėpti. Grafas neslepia savo simpatijos jaunai Siusanai, nepaisant to, jog rytoj įvyks jos vedybos su Figaro. Išgirdus ateinantį Bazilį, grafas taip pat privestas slėptis. Tačiau ir Bazilis, atėjęs pasiskųsti, jog jo mylima Marselina nesutinka tekėti už jo, yra priverstas slėptis nuo į Siusanos kambarį ateinančių kitų žmonių. Kadangi tais laikais buvo laikoma negarbingu poelgiu būti moters kambaryje, vyrai nesiskundžia dėl būtinybės nesirodyti kitiems, nors patys vienas apie kitą net neįtaria. Nuo to ir prasideda šios pjesės intriga. Tolimesnį spektaklio veiksmą atpasakoti būtų nuodėmė, nes jokiu būdu nesugebėčiau perteikti tos emocijos būtent taip pat, kokią ją sukūrė teatro aktoriai.

Spektaklyje puikiai pavaizduojami skirtumai tarp vyrų ir moterų. Vyrai vaizduojami tvirti, turintys savo nuomonę ir poziciją, mylintys savo moteris, tačiau pavydūs. Moterys - jausmingos, trapios, tačiau gebančios išsisukti iš situacijos ir likti "sausos", apsukančios vyrą aplink pirštą ir perprantančios vyrų veiksmus. Jos mėgaujasi vyrų pavydu.

Viso spektaklio metu dominuoja balta spalva, kas labai žavi ir leidžia aukštinti praėjusius laikus dėl garbės ir doros svarbos žmonių gyvenime. Tų laikų autentiška apranga, madas atitinkantys aksesuarai, viskas nuo svarbių dalykų iki mažiausių smulkmenų buvo išpildyta. Trūko tik tų lazdelių galvai kasytis nuo "mažų kenkėjų" įkandimų, kurie tuo istoriniu laikotarpiu buvo itin svarbus atributas. Ką jau kalbėti apie senąsias ir, mano nuomone, tikrąsias vertybes, taip puoselėtas apšvietos epochoje. Ištikimybė, atleidimas, meilė, skaistybė, garbė, dora bei paslaptingumas - tai lyg bruožai, apibūdinantys XVIII amžių. Visą tai sustiprina klasikinė muzika, kuri kelia asociacijas su praeitais laikais. Puikiausiai girdėjau Volfgango Amadėjaus Mocarto "Figaro vedybų" garsus, kas žavėjo širdį.

Spektaklis kupinas dialogų, kurie priverčia juoktis visą salę nuoširdžiai. Nebepamenu, kada paskutinį kartą daugiau nei dvi valandas be perstojo mano veidą puošė šypsena. Va čia tai tikrų tikriausia komedija! Ir tai ne mano vienos nuomonė. Juk visa salė plyšo juokais. Net jei juoko nesukelia šmaikštūs, tačiau taktiški pokalbiai, tai veikėjų kostiumai tikrai sukels šypseną (supras tie, kurie matė ar pamatys spektaklį).

Iš tiesų labai sunku raštu dalintis įspūdžiais apie "Figaro vedybas", nes jų tiek daug... Tikrai nuostabus spektaklis, kuris ne tik pakelia nuotaiką, bet ir duoda dvasinio tobulėjimo naudos. Nepaisant to, kad prisimenama istorija, tai ir moralas ganėtinai stiprus bei aktualus vedybiniame gyvenime ar šiaip meilėje. Šį spektaklį vertinu TEIGIAMAI, nes visiškai išstūmė niūrią nuotaiką iš mano širdies ir užpildė džiaugsmu. REKOMENDUOJU visiems, pavargusiems nuo kasdieninės rutinos, gyvenimo purvo, mylintiems istoriją, klasikinę muziką ir tiems, kurie mėgsta "baltas" intrigas. Taip pat visi įsimylėję ir jau susituokę turėtų tai pamatyti, nes tikrai rastų nemažai sprendimų, iškilusių gyvenimo kelyje. Nors spektaklyje neradau savęs, tačiau gavau daugybę pamokų, kaip reikia elgtis tam tikrose situacijose, o ypač - susijusiose su vyrais.

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite čia: http://miltinio-teatras.lt/spektakliai/didzioji-sale/figaro-vedybos-bomars/

Viskas apie Juozo Miltinio dramos teatrą ir jo repertuaras čia: http://miltinio-teatras.lt/

Pavasaris :)

Taip gera tokiu pavasarišku oru vaikščioti gryname ore, apmąstant visus pastarųjų dienų sunkumus. Nauja pradžia, - pranašauja neseniai iš šiltų kraštų grįžę paukščiai. Ir vien nuo tos minties širdis ima spurdėti iš laimės, trokšdama pozityvių jausmų. Gražu ir gera. Gera džiaugtis mažais dalykai, kurių paprastai nežinia kur skubantis "susikomercinęs" individas nepastebi. Dėl to ir prarandamos tos tikrosios, dar nuo mūsų prosenelių laikų, puoselėjamos vertybės, be kurių žmogus tampa lyg robotukas Rastis. Tikiu, kad vieną dieną jie atmerks savo švinines akis ir pamatys, kad ne pinigai ir turtai yra tikrasis gyvenimo grožis.

Ta proga, Juozo Miltinio dramos teatras suteikia galimybę praturtinti ir patobulinti savo sielą. Nauja pradžia - nauja akcija. Galbūt tai galėčiau traktuoti kaip dovaną Moters dienos proga? Na sau, kad širdžiai būtų peno dar labiau džiūgauti. Su nekantrumu laukiu kovo 15 dienos, kuomet galėsiu pamatyti dviejų dalių komediją "Figaro vedybos". Po spektaklio, pažadu per tris dienas pasidalinti savo įspūdžiais, kilusiomis emocijomis ir pastabomis su šio BLOG'o skaitytojais ir "Facebook" draugais.

Skambant Vivaldžio "Metų laikams" suprantu, kad viskas, kas buvo blogo, tėra tik mano patirtis, mano istorija. Visais laikais blogi žmonės nemėgo kitokių, netgi imdavosi nehumaniškų priemonių, kovai su kitokiais. Tuo atžvilgiu ryškiausia literatūrinė veikėja yra Žana D'Ark, kurią laikau autoritetu kai kuriais atžvilgiais. Kartais netgi tapatinuosi su ja. Tik jos likimas labai skaudus... O ar šiais laikais vis dar kuria laužus deginti kitokiems?