F. Dostojevskio "Pažemintieji ir nuskriaustieji"

Pagaliau išaušo ilgai laukta premjeros diena. Iki jos buvau nusprendusi perskaityti to paties pavadinimo Fiodoro Dostojevskio romaną, kad spektaklio metu galėčiau šiek tiek save paegzaminuoti, todėl tai stiprino mano laukimą. Keista, bet salėje nėra susirinkę itin daug žiūrovų, ir tai mane nemenkai nustebina. Nusiteikiau rimtam kūriniui, tačiau šiek tiek klydau...

Spektaklis prasideda Vanios pasakojimu apie vieną nepaprastą nutikimą, kurio metu jis susisieja su gatvėje pamatytu senuku, vėliau mirusiu ant jo rankų. Vania - jaunasis Rusijos literatas, pagrindinis šios istorijos veikėjas. Pasakojant pirmąsias romano eilutes, ant Vanios peties padeda galvą vis kitas veikėjas ir sako ištraukas iš savo dialogų (buvo tai lengva atpažinti dėl perskaitytos knygos), taip tampa aišku dar pirmomis spektaklio minutėmis, kas atlieka kieno vaidmenį. Veiksmas "persimeta" į Ichmenevų namus, kur tradiciškai Ichmenevų šeima kartu su Vania, nuo vaikystės jų augintu vaikinu, geria arbatą ir kalba apie įvairius reikalus. Nataša, jų duktė, pasirodo nesveikuojanti, todėl tėvai pasiūlo jai apsilankyti vakarinėje pamaldose su viltimi, kad tai padės jaunos merginos sielai. Palydėti Natašą pasisiūlo Vania. Pastarasis jau kurį laiką gyvena supratimu, kad visgi labai myli Natašą, todėl faktas, jog ji išėjo ne į mišias, o pasiryžo pabėgti iš savo tėvų namų dėl meilės, jį tiesiog privertė jaustis absurdiškai ir maldauti grįžti į tėvų namus. Tačiau Nataša pasirenka Aliošą, kurį, kaip ji pati sako, myli kaip beprotė, kaip pamišėlė ir pati nesupranta, kodėl taip yra. Alioša - vaikinas, kuris savo tėvo, kunigaikščio Volkovskio, buvo paliktas augti Ichmenevų namuose, piktadario ir nedoro žmogaus sūnus. Kunigaikštis Volkovskis padavė į teismą Nikolajų Sergėjičių Ichmenevą, apkaltinęs jį neteisingu jo ūkio tvarkymu ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl ši meilės istorija tampa tokia skausminga.

Tai spektaklis apie pažemintus ir nuskriaustus žmones, apie filantropus ir besąlygišką pasiaukojimą vardan meilės, net ir žinant, kad toji meilė niekuomet neatiteks tau. Jame parodomas pasaulio netobulumas, teisybės paieškos ir kova dėl jos, kuri brangiai kainuoja. Ir ta kaina - pačio svarbiausio žmogaus laimė. Pjesėje vaizduojamas ir blogis, kurį galima nugalėti tik meilės jėga. Kartu su meile eina viltis ir tikėjimas laiminga ateitimi, kuri padeda nepalūžti spektaklio veikėjams. Spektaklyje keliama šeima kaip vertybė, nes tik šeima gali atleisti paklydusiam ar tiesiog padariusiam klaidą šeimos nariui, pamiršdama visus principus, įžeidimus ir nuostolius. 

Bene visi spektaklio veikėjai jaučia kančią ir norą aukotis, nes tik tai jiems gali padėti apsivalyti nuo nereikšmingų dalykų. Kančia kartais tampa principo reikalu, noru tęsėti nesąmoningai (t.y. neįvertinant realios situacijos, galimų padarinių ir kt.) duotą žodį mylimam žmogui, kuris galbūt galėjo klysti. Todėl žiūrint į meilės kovą su blogiu, jaučiamas liūdesys, slogumas, noras, kad viskas būtų gera ir gražu. 

Kaip ir minėjau, į šį spektaklį ėjau su nusiteikimu pamatyti rimtą klasikinį kūrinį, persmelktą tuometinės rusų kultūros ir visuomenės veikėjų tipų, kurie būtų paversti šio spektaklio dalyviais. Kadangi knygą skaičiau labai įdėmiai ir nuosekliai, susidariau nepaprastai detalius veikėjų portretus, kurie, deja, nebuvo išpildyti šiame spektaklyje. Vis kažko trūko, vis radau prie ko prikibti, nors tikrai nesu linkusi į smulkmeniškumus. Galbūt tai tėra mano polinkio į idealizavimą pasekmė, tačiau toks vaizdas mane nuliūdino. Juk knygoje Nelė yra visiškai kitokia mergaitė, nei vaizduojama spektaklyje. Tikėjausi, kad ir pats spektaklis bus labai solidus, ramus ir atitinkantis tuometines nuotaikas aukštesniojo luomo žmonių tarpe, tačiau tai buvo vienas tų modernių spektaklių, kuriuose buvo labai garsiai kalbama (galbūt tai buvo panašiau į rėkimą), laistomas vanduo, siekiant imituoti tam tikrus dalykus ir naudojami kiti avangardiški triukai. O tai dar labiau liūdino mano širdį, maniau, kad visas tas laukimas nuėjo veltui, nes pasiruošimas pagaliau gauti nepaprastą dozę dvasinio tobulėjimo nuėjo veltui.

Tačiau labai patiko dekoracijos, autentiški baldai ir interjero detalės, kurios atspindėjo sovietmečio laikus (mat pjesė perkeliama iš XIX amžiaus vidurio į sovietmetį). Sentimentus sukėlė tie patys indeliai biriems produktams ir duoninė, kurią dar atmenu iš savo vaikystės bei šviestuvas, beveik toks pats puošė mano prosenelių namus. Taip pat patiko šviesų menininko sprendimai, kurie, esant reikalui, itin paaštrina emocinę būseną, labiau paveikia žiūrovą. Dar patiko tai, kad visi dialogai buvo išlaikyti ir beveik nesumoderninti, puikiai visus atpažinau. 

Taigi, šį kartą labai sunku vertinti spektaklį. Visgi jis turi tiek pliusų, tiek ir minusų, todėl žiūrovas pats turėtų nuspręsti, ar jis vertas dėmesio. Galbūt mano klaida, kad prieš spektaklį perskaičiau knygą ir labai detaliai įsivaizdavau kiekvieną veikėją, situaciją, aprangą, galbūt neskaičiusiam knygos žiūrovui tai bus nuostabus kūrinys (savaime visi spektakliai yra nepaprasti kūriniai). Na, o "Pažemintuosius ir nuskriaustuosius" rekomenduočiau tiems, kuriems patinka pamatyti skaityto kūrinio interpretacija teatre, kad galėtų save praegzaminuoti; tiems, kurie mėgsta šiuolaikinį ir įvairių formų nestokojantį teatrą su drastiškais sprendimais; tiems, kurie galbūt tiesiog nori susipažinti su jaunaisiais aktoriais ir patirti naujas teatro formas.

Daugiau apie šį spektaklį ir pačių aktorių komentarus rasite čia