"Iš Nuomšiko gyvenimo"

Trečiadienio (02.04) vakaras. Prie Juozo Miltinio dramos teatro buriuojasi moksleiviai, vedami mokytojų. Aplink teatrą stovi keli moksleivių autobusai, spėk, kad pastarieji moksleiviai atvyko į Panevėžį su tikslu - pasigėrėti teatru. Tarp moksleivių įsimaišau ir aš, norėdama pasijausti vėl moksleive. Taigi, spektaklis paaugliams "Iš Nuomšiko gyvenimo". Nors salėje nėra daug užimtų kėdžių, tačiau nekantrumas tiesiog tvyro ore.

Prasiskleidus užuolaidoms, pasirodo ganėtinai pribloškiantis vaizdas: stovi šeši veikėjai, apsirengę vienodais oranžiniais drabužiais, veidus užsidengę veidus lyg kaukėmis, kurias anksčiau dėdavo mirties bausme nuteistiems žmonėms, sodinant į elektros kėdę. Scenoje vyravo keistai mėlyna spalva. Po kelių sekundžių pasigirsta muzika, panaši į kompiuterinio žaidimo garso foną, prasideda veiksmas. Tie veikėjai - tai vaikų globos namų gyventojai, berniukai, kurie "neturi tėvų". Prasideda įprasta vaikų diena: nusiprausia, prasimankština, papusryčiauja ir iškeliauja į darbus. Kad vaikai nesimuliuotų ir dirbtų, juos prižiūri karininko drabužiais apsirengęs prižiūrėtojas, stebintis kiekvieną jų žingsnį. Po darbų, vaikai uždirbtus pinigus atiduoda prižiūrėtojui, o pastarasis - vaikų namų direktoriui, kuris pinigus deda į didžiulį portfelį. Ir taip tęsiasi nuolat, iki tos akimirkos, kai vieną iš berniukų išsinuomoja moteris. Tuomet monotoniją keičia nauji nuotykiai atvirame pasaulyje.

Tai pasakojimas apie žiauraus likimo paliestus paauglius, kurie gyvena vaikų namuose ir yra nuomojami, kad neštų pinigus šiai įstaigai. Spektaklyje vaizduojama, kaip vaikai, kurie turi patys apsiginti prieš visą pasaulį, jaučiasi ir ką išgyvena, kuomet yra verčiami dirbti, baudžiami už abejotinus nusižengimus ir ką sapnuoja naktimis. Jame pasakojama apie vaikus, kurie išmoksta ne tik apginti save, bet ir jaunesnius bei silpnesnius, iškęsti patyčias ir ištverti suaugusiųjų manipuliacijas, išnaudojimą, bet ir nepasinerti į neigiamas emocijas, šypsotis ir mėgautis kiekviena suteikto švelnumo akimirka.

Šis spektaklis iš kitų išsiskiria ne tik unikalia istorija, bet ir tam tikrais bruožais. Vienas iš jų - šešėlių menas. Sužavėjo, kad šešėlių pagalba aktoriai žymiai aiškiau pavaizdavo santykį tarp suaugusiojo ir vaiko. Būtent tie epizodai, kuriuose buvo naudojamas šešėlių menas, buvo tokie atidirbti, kad neteko pastebėti nei menkiausios klaidelės. Taip pat dar patiko, jog spektaklyje ganėtinai mažai šnekama, o daugiau naudojami visiems suprantami simboliai. Tuomet esi priverstas ne tik šiaip sėdėti ir stebėti, bet ir mąstyti, savaip interpretuoti ir pritaikyti savo turimą patirtį.

Taigi, šį spektaklį vertinu teigiamai, nes jame kalbama apie vaikus, kuriuos prisimename tik šventiniu laikotarpiu, kada pradedamos rinkti aukos vaikų namams. Turbūt mažai kas susimąsto, kaip visgi atrodo tokio vaiko diena ir ką jis jaučia, todėl dažniausiai vaikai, neturintys tėvelių, yra stigmatizuojami. Beveik viskas, kas vaizduojama šiame spektaklyje, yra realu, tik įvilkta į meno drabužius, todėl kai kur hiperbolizuojama, o kai kur - nepakankamai pasakoma. REKOMENDUOJU visiems paaugliams, o ypač tiems, kurie jaučiasi užmiršti tėvų ar išgyvena tėvų skyrybas. Taip pat rekomenduoju suaugusiems, kurie nori suprasti, ką jaučia vaikas, kuomet skiriasi suaugusieji ir kaip pasaulį mato tie, kuriuos išdavė suaugę artimieji. Galbūt tai nebus labai patogus spektaklis, o ir juokingų akimirkų nėra labai daug, tačiau tai spektaklis, priverčiantis mąstyti apie kitus.

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite Čia